2018 m. liepos 20 d.
ŽANRŲ KALEIDOSKOPAS: NUO HAIKU IKI TABALO

(2017 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza)

Džiuljeta Maskuliūnienė
(Šiaulių universitetas)
 

 


Vasario gale žiemai rodant dantis ir pirmosiomis kovo dienomis dar nesimatant Kanapinio kviestos pavasario šilumos, gera jaukiuose namuose skaityti vaikų literatūrą ir rašyti apie ją. Kur pažvelgsi, visur balta ir šalta, tad vaikų knygas geriausia tyrinėti pro kaleidoskopą – tokį žaislą iš spalvotų stikliukų ir veidrodėlių. Pro jį žiūrint, matyti įdomus vaizdas – margas, traukiantis akį. Štai kaip intensyviai skaitomi vaikų literatūros tekstai gali paveikti vaikų literatūros tyrėją: apžvalgą norisi rašyti kitaip – pasakiškai, neįprastai. Na, bet laikas susidrausminti ir imtis vertintojo plunksnos. Šį sykį kaleidoskopas atsuko realistinės vaikų ir paauglių prozos žanrų raštą.


Naujas žanras, naujos viltys: įspūdingas komikso pasakojimas

Lietuvių vaikų (ir ne tik) literatūroje komikso žanras neturi turtingesnių tradicijų. Bet 2017 m. padėtis pasikeitė – suaugėliai gali džiaugtis Miglės Anušauskaitės knyga Dr. KVADRATAS. Greimas ir jo semiotika, o vaikai, paaugliai – Jurgos Vilės ir Linos Itagaki Sibiro haiku. Abi knygos įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudarytą kūrybiškiausių 2017 m. knygų dvyliktuką. Pridurtume – vertai įtrauktos. Sibiro haiku žymi visai naują lietuvių vaikų literatūros kokybę: puikiai dera sudėtinga istorinė Sibiro tremties tema, originali komikso forma, įtaigiai supintas verbalinis ir vizualusis pasakojimas, autorės gerai jaučia adresatą, pagaliau sužavi ir nepriekaištinga poligrafinė kokybė – knyga turi visus vaikų literatūros teksto privalumus. Didelė sėkmė ir tai, kad verbalumas šioje knygoje nenusileidžia vizualumui, galime džiaugtis pavydėtinu kūrėjų tandemu (neretai knygoje būna stipresnė kuri viena pusė). Sinkretinis pasakojimas konstruojamas kaip Algiuko prisiminimų srautas našlaičių traukinyje, pargabenančiame vaikus iš Sibiro tremties į Lietuvą. Patraukia sumani literatūrinė aliuzija į Selmos Lagerlöf kūrinį Stebuklingosios Nilso kelionės: Algiukas irgi turi žąsiną Martyną, berniukui, kaip ir Nilsui, irgi tenka patirti tolimą kelionę, deja, kitokią – skaudžių išbandymų kelionę į tremties vietą Sibire ir atgal į Tėvynę. Dėmesio centre – inteligentų tremtinių Korių šeima (tėvai ir du vaikai), kurios likimas įkūnija tūkstančių lietuvių šeimų tremtį.

Knyga patraukia įsimenamais vaizdiniais, ryškiomis metaforinėmis detalėmis. Pavyzdžiui, vien ko vertas obuolių motyvas. Jau pačioje pasakojimo pradžioje skaitytoją suklusti verčia Algiuko klausimas: „Žinot, kad Sibire neauga obuoliai? O aš nežinojau...“ Išvežama iš Lietuvos, Korių šeima spėja į kelią pasiimti kibirą obuolių: „<...> tėtis slapta prasmuko į rūsį ir grįžo su kibiru, pilnu obuolių.“ Toliau skyriuje „Obuolių kvapas“ pasakojama, kaip tuos obuolius, paskleidęs vagone ant žemės, Algiukas sudžiovino. O tada „obuolių sėklytes surinkom į nosinaitę ir užrišom. Kaip sakė Roželė, juodai dienai.“ Vėliau tos sėklelės bus pasodintos į kibirą su žemėmis kaip kambarinis augalas. Ir obelaitės sudygsta! Bet vėliau tie daigeliai iš nevilties bus išpilti į eketę, į ledinį upės vandenį, kur ką tik buvo sumesti per pūgą mirusių lietuvių kūnai (laidoti sargybiniai neleidžia – įšalas, daug darbo...). Belieka akimis nulydėti po ledu nuplaukiančius negyvėlių kūnus, o tuo metu „ant vandens paviršiaus daigeliai plūduriavo, gležnučiai sukosi, kabinosi, piešė ženklus, panašius į japoniškus hieroglifus iš tetos Petronėlės knygelės“.

O kuo čia dėtas haiku? Kaip komikse susieta Sibiras, Japonija ir lietuvių tremtiniai? Netikėtas knygos motyvas – vaizduojama Sibire buvusi japonų belaisvių stovykla. Tautų kalėjime vietos atsirado visiems... Algiuko teta Petronėlė, „pamišusi dėl Japonijos“, į Sibirą pasiėmė haiku knygą. Vėliau lietuviukai iš tos knygos nurašo haiku ir mėto juos per tvorą japonų kaliniams. Užsimezga šiltas nebylus ryšys. Haiku japonams primena tėvynę, o lietuviams „japonų kaliniai, vieni vyrai, atskirti nuo šeimų, priminė mūsų nežinia kur išvežtus tėčius. Už tai juos mylėjom. Nors nė su vienu neteko susitikti.“

Knygoje matome ir nedrąsų pirmosios meilės (Algiuko ir Verutės) vaizdą, ir paprastų rusų žmonių gerumą (tiotia Margarita), ir mišrios šeimos tragizmą (mokytoja Žibutė ir Igoris). Pavykę sargybinių Chliebniko ir Kartoškino paveikslai. Knyga universali humanistinėmis vertybėmis, skvarbiu požiūriu į sudėtingą istorinę tikrovę ir gali būti įdomi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Sibiro haiku turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, į ją turėtų atkreipti dėmesį mokyklinių literatūros programų ir vadovėlių kūrėjai. Pagaliau lietuvių vaikų literatūra turi tikrai vertingą ir meniškai brandų kūrinį apie Sibiro tremtį. Gyvenkime viltimi, kad ateis laikas ir brandžiam tekstui apie 1918 m. Vasario 16-ąją, apie partizanus, apie Sąjūdžio fenomeną.


Pradinuko, ikimokyklinuko kasdienybė: tarp nuobodulio ir detektyvo

Detektyvas – vienas populiariausių literatūros, kino žanrų. Gal tik vaikų literatūroje stinga grynojo detektyvo tradicijų, bet nuotykinių, detektyvinių istorijų esama ir čia. Ištirti nusikaltimą, rasti nusikaltėlį – detektyvinio kūrinio siužeto pamatas. Skaitomas detektyvas – puiki priemonė įveikti nuobodulį.

Kazys Saja parašė nedidelės apimties detektyvą Knygų mugė, tinkantį pradinukams ir vyresniesiems darželinukams. Įdomu, kad kūrinyje pasitelkiama metalepsė – specialiai supainiojami teksto lygmenys: istorijoje veikia kūrinio autorius, knygos dailininko Gedimino Leonavičius dukra ir net knygos leidėja. Vaizduojama, kaip Sajos knyga prekiaujama knygų mugėje, kaip ją sesei nuperka pagrindinis veikėjas Liutauras, „nes jam labai patiko linksmos ir vaikiškos knygelės iliustracijos“ (p. 5). Maža to, ir ant knygos viršelio, ir dar dviejose iliustracijose vaizduojamas pats knygos autorius – ir tikrai vykusiai, Saja atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio. Metalepsė vaikų literatūroje nėra dažna poetikos priemonė (beje, ją taiko ir Vytautas Račickas naujojoje apysakoje, apie kurią bus kalbama toliau).

O pati detektyvinė istorija – gana paprasta, tokia, kad ją galėtų sekti ir mažasis skaitytojas. Knygų mugės rūbinėje Liutauras netikėtai patenka į tikrą kebeknę – dingsta jo striukė su namų raktais ir kitais daiktais. Pasirodo, kažkas klastoja rūbinės žetonėlius, tad reikia surasti nusikaltėlius. Istorija trumpa ir paprasta, bet spėjama pavaizduoti ir nusikalstamą aplinką – Vladiko tėvo ir jo sugyventinės Žanos butą, kuriame girtaujama, keiksnojama Lietuvos valdžia. Svečiuose lankosi iš Pravieniškių kalėjimo sugrįžęs dėdė, kuris ir yra netikrų žetonų meistras. Žinoma, mažajam skaitytojui įdomiausia, kad toje žetonų istorijoje dalyvauja ir vaikai. Pasakojimas būtų elementarus ir niekuo neišsiskiriantis, jei na ta žaisminga metalepsė, kai knygos kūrėjai įtraukiami į jos siužetą.

Rebeka Una parašė Tomo istorijos tęsinį Kiemo seklys Tomas ir Valius (kartais). Autorė leidžiasi vaiko kasdienybės takais. Tomas jaučiasi esąs seklys („reikės sekliauti kieme“, p. 33). Sekliavimas – vienas iš mėgstamų jo žaidimų, geras būdas paįvairinti laiką kieme kartu su draugais. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu – Tomo lūpomis: „šalia kitų svarbių kasdienių darbų aš vis tiek privalau pratintis būti sekliu. Juk kada nors reikės tapti tikru sekliu ir patekti į televizorių“ (p. 90). Tad Tomas su draugais seka ir kaimynę Misevičienę, ir Ingos močiutę... Vėliau prisireikia ištirti, kas džiūstančius tos Misevičienės rankšluosčius nuo virvių nudžiovė... Kiemo pasaulis, kaip ir dera detektyve, skirstomas į savus ir priešus. Nors tikro detektyvo, savaime suprantama, šioje knygoje nerasime, bet sekdami seklio Tomo minties logiką ir nuotykius ne kartą nusišypsosime.

Vyresniuosius skaitytojus šioje knygoje sudomins gerai atpažįstamos sovietmečio realijos. Tai ne tik „Žiguliukas“, kuriuo Tomas su šeima po vasaros atostogų kaime grįžta į Kauną, ne tik dviratukas „Školnik“ ar „Paršiuko Čiuko“ kramtomoji guma... Ir ne tik ritualas, kai nešiesi trilitrį stiklainį susipilti girai, kurią anuomet pirkdavai iš tam tikrų mašinų („Giros mašina – tai toks didžiulis apvalus kubilas su ratais“, p. 26), ar tušti buteliai, nešami „priduoti“ į stiklo taros supirktuvę...

Pirmiausia tai dabar sparčiai nykstanti vaikų laisvalaikio forma, kai privaloma poilsio dalis būdavo „išeiti į lauką“. Apie tai ir ši knyga: „Su draugais kiauras dienas leidžiame kieme, nes ten smagiausia. Parėję iš mokyklos, paruošiam pamokas, – stengiamės kuo greičiau, o tada lekiam į lauką. Lauke visada yra ką veikti! Namo grįžtam tik tada, kai kviečia valgyti“ (p. 22). Taigi ši knyga neabejotinai turi ir kitą adresatą – ji patiks brandiems žmonėms, nes jie čia ras daug vaikystės sentimentų, laiko upėn benugrimztančių detalių. O šiuolaikiniam vaikui, skaitančiam šią knygą, vyresnieji galės pakomentuoti ne vieną žodį ar kasdienybės situaciją...

Kita Rebekos Unos knyga Labas, aš Tadas, vaizduojanti vaiko kasdienybę ir žaidimus, yra silpnesnė. Tai toks pradinukų popsas. Rašytinį tekstą papildo piešinukai. Tai knyga, kuri gali būti skirta, pavyzdžiui, prastumti laikui keliaujant traukiniu. Knygą skaitytojas praris greitai, bet kas liks jo galvoje? Labai jau schemiški personažai. Ryškiausias čia yra Elzės, norinčios visur ir visada kariauti, lyderiauti, portretas. Norą sekliauti iš jau aptartos knygos čia keičia kita vaikiška fantazija – noras skelbti visiems karą ir įsitraukti į konfliktą. Kūrinio pabaigoje – didaktinė atomazga: Elzė susidraugauja su Tomu. Keistai atrodo ir gale knygos, kaip kokiame pratybų sąsiuvinyje, pateikiamos maldelės, eilėraštukai... Kai žinai rašytojos galimybes, pagalvoji, kam gaišti tokiai literatūrai laiką?..

Vaiko kasdienybę perteikia ir Lina Žutautė knygoje Kakė Makė ir supertėčio diena. Siužetas elementarus, nusakytas jau pavadinimu. Vaizduojama Kakės Makės diena su labai teigiamu, žaismingu tėčiu. Visa laimė, kad knygelė turi paskutinį puslapį, suintriguojantį, priverčiantį nusišypsoti: Netvarkos nykštukai (jau trys!) tarsi kokie detektyvai naktį įsliūkina į Kakės Makės valdas ir prožektorėliais nušviečia... visi žinome, ką.


Apsakymas neturi mirti

Apsakymas – svarbus klasikinis lietuvių vaikų literatūros žanras. Gaila, mažai kas jį šiandien kultivuoja, visai nepamatuotai net patys rašytojai savo kūrinius vadina istorijomis arba išvis žanro neįvardija. O vis dėlto būtų gerai, kad nei rašytojai, nei leidėjai nebijotų pateikti žanro pavadinimo, bent jau knygos metrikoje.

Onos Jautakės knygos Balta skrybėlaitė paantraštė – „Pasakos ir istorijos“. O tos „istorijos“ – tai trumpi apsakymai ir vaizdeliai. Nors jų mažiau nei pasakų, bet apžvelgti verta. Tai lektūra, labai tinkama pradinukams: nesudėtingos problematikos, sklandžiai parašyta, šviesi ir aiški, labai mašiotiška. Aprašoma vaiko kasdienybė („Dulkių siurblys“, „Šlamėtojai“, „Saulės zuikis“). Meniškiausi du apsakymėliai – „Pranuko baimė“ ir „Močiutė išvažiuoja“. Pirmajame kalbama svarbia vaikui baimės tema. Kai lyja, o į lango stiklą beldžia obels šaka, Pranukui darosi baugu. Ir net menka užduotėlė – išsitraukti po lova pariedėjusį sviedinuką – gali tapti tikru išbandymu. Padeda berniukui senelis, pasipasakojantis apie savo baimes – ir jam taip yra buvę, o pabaisų esą nėra ko bijoti, jos vienišos, tad „rudenį paslapčia įsikrausto į žmonių būstus – kaip voriukai ar kiti vabalai“ (p. 49). Ilgainiui vaikas susidraugauja su „baugėle“, žaidžia su ja sviedinuku, kol galų gale ji iškeliauja. Apsakyme „Močiutė išvažiuoja“ aprašoma ne kartą lietuvių literatūroje gvildenta tema: kaimo žmogus palieka gimtus namus visam laikui, išsikrausto gyventi į miestą. Paskutinė močiutės diena kaime, skaudus išsikraustymas jautriai aprašytas jau rudenį į mokyklą eisiančio Almanto akimis. Į sunkvežimį svetimi žmonės krauna senąją močiutės indaują su kinivarpų skylutėmis (berniukas gailisi, kad tų kinivarpų nebepamatys), kaimynė išsineša ratelį, dėdė Vincas – kibirus ir puodus. Buvę kaimynai pasiima šunį Meškį. „Jie irgi gyvena mieste, bet turi namą ir kiemą, ten Meškis bus palakęs ir turės naują būdą. Tai kodėl toks liūdnas Meškis ir ašarą braukia močiutė?“ (p. 51). Almantas susimąsto, o kas gi lieka kaime, ko gaila jam ir močiutei? Ir supranta vaikas, kiek daug čia visko pasilieka: „takas upės link, šulinys girgždančiu rentiniu, namelis pamiškės ąžuole, kurį vieną vasarą Almantui surentė tėtis“ (p. 52). Berniukui suprantamos močiutės ašaros, anūkas nuoširdžiai pasiūlo jai saldinį obuolį – paskutinį daiktą, pasiimtą iš senosios sodybos.

Ko gero, autorė galėtų parašyti trumpų realistinių apsakymų pradinukams knygą – atrodo, šiuo metu mūsų vaikų literatūroje ši niša laisva.

Kazys Saja parašė ir dvi apsakymų knygas – Su boružėle ant kaktos ir Noras, kuris dar išsipildys. Pastaroji puikios poligrafinės kokybės, iliustruota meniškomis Agniaus Tarabildos iliustracijomis, kurios prašosi būti išsamiau aptartos dailėtyrininkų.

Sajos knygos visada džiugina turtinga kalba, autoriaus vaizduote. Jo apsakymai, ypač antroji knyga, skirti tiems, „kurie jau mokosi mąstyti“. Taip autorius tarsi apibūdina savo skaitytoją – tai prakutęs paauglys, gal net aukštesniųjų klasių moksleivis. Apsakymų pasaulis sudėtingesnis, ne toks skaidrus kaip Jautakės tekstų.

Vienas įdomesnių pirmosios knygos apsakymų – „Čia ne kokie nors faktai, o iš tiesų taip buvo“. Vidmantas Žvirblis gyvena vaikų namuose, savo tėvų neatsimena. Dar liūdniau vaikui pasidaro, kai jis pasigenda ir senelių, kurių kai kas turi visus keturis. Berniukas susapnuoja drauge su juo linksmai žvejojantį senelį. Į sapną sumaniai įpinamas „Eglės žalčių karalienės“ motyvas. Vienas iš Sajos kūrybos bruožų – gebėjimas prasmingai suderinti realybės ir fantazijos pasaulius, o sapno poetika tam ypač tinka. Apsakyme „Bamba“ senelis anūkui pasakoja savo perkurtą Adomo ir Ievos istoriją, kad padėtų išsaugoti šlyjančius jo tėvų santykius. Įdomu, kad Sajos kūryboje svarbi vieta tenka seno žmogaus, dažniausiai senelio, paveikslui.

Knygoje Noras, kuris dar išsipildys skelbiamas didesnis pluoštas kūrinių. Kai kurie iš jų sudaro tarsi kokius ciklus („Noras, kuris dar išsipildys“ ir „Akatuka Ataka“). Apsakymuose kalbama ir sunkiomis temomis – mirties („Stirna“, „Siela“), depresijos („Trikampis“) ir kt. Vienas meniškiausių šios knygos kūrinių – „Stirna“. Jogintas drauge su tėvais prieš Kalėdas vyksta į Molėtų observatoriją stebėti žvaigždžių. Jiems pasiseka: debesys prasiskyrė „ir galiausiai galėjo pažvelgti pro teleskopą į vieną mažulytį gabalėlį mus supančio dangaus. Kaip kokį ženklą, mįslingą rašmenį iš to Šventojo Rašto, kurio mes dar neišmokome perskaityti“ (p. 57). Visatos paslapčių, Didžiojo Meistro tema čia labai svarbi – grįžtant atgal ant kelio pasimaišo stirna, ligoninėje Joginto tėtis miršta. Tėčio mirties naktį berniukas susapnuoja stirną, kuri nuveda jį pas Dievą. Jėzaus Kristaus ir mirusio tėvelio vaizdinys sapne susilieja, o rytą „Jogintas dar tebepainiojo matytą sapną su tikrove ir mamą vaizdavosi kaip stirną“ (p. 60).

Sajai sekasi rašyti ir linksmai, ironiškai. Geriausias tokio pobūdžio kūrinys – apsakymas „Apsiramink“. Jogilė su draugais vienuoliktokais ir istorijos mokytoja leidžiasi tvarkyti apleistų tremtinių kapų – „tokios jaunų patriotų išvykos būtų ne mažiau reikšmingos negu žiniasklaidos išgarsintos kelionės „Misija – Sibiras“ (p. 100). Jogilė į žygį eina ne dėl prasmingos idėjos – jai labai rūpi Audrius, kuris irgi keliauja drauge. Ir štai vienoje sodyboje merginai žūtbūtinai prisireikia į „žalią būdelę“. O čia ji pamato vapsvų lizdą ir sumano pasidaryti asmenukę... Gražuolis „Samsungas“ nugarma į išmatų duobę, sukeldamas Jogilei siaubą – juk telefono netektis jai yra „prarastas pasaulis“.

Įspūdinga finalinė scena: mokiniai atlapoja būdelės duris, norėdami pasiklausyti, ar dar duobėje tebeskamba telefonas, bet tyloje netikėtai išgirsta, „kaip kažkuriam medyje tuksena genys, o dar toliau, gal kapinaitėse, užkukavo atskridusi gegutė“ (p. 106). Mokytojai belieka filosofiškai tarstelėti, kad „čia daug kas skambina mums, bet mes nebegirdim“ (p. 106). Išties Aldonos Liobytės juoko vertas apsakymas, kurį galima būtų dedikuoti visiems telefonų garbintojams.


Apysakų klube

Apysaka šiandien – bene dažniausias lietuvių vaikų literatūros žanras. Ir tai suprantama – jis ne toks įpareigojantis kaip romanas, o apimtis įveikiama tiek rašytojui, tiek skaitytojui. Rašomos apysakos visokiam adresatui – nuo pradinukų iki gimnazistų. Sukuriama ir tikrai puikių, ir, deja, silpnų. Įsigalėję ir apysakų ciklai, kurie dažnai, nors ir ne visada, rodo, kad autorius jau išsisėmęs ir atsipūtęs rieda tais pačiais bėgiais: o gal pasiseks, bibliografijos sąrašas pailgės, produkcijos bus daugiau...

Neringa Vaitkutė parašė realistinę apysaką Neišduosiu tavęs, skirtą mažesniems skaitytojams – maždaug nuo pirmokų iki septintokų. Knyga aiškiai struktūruota, pasakojimas įtikinamas, siužetas gana dinamiškas. Tai viena iš tų vaikų literatūros knygų, kur svarbų vaidmenį vaidina žaislas. Kaip čia neprisiminsi Vytautės Žilinskaitės apysakos Kelionė į Tandadriką, Kate’ės DiCamillo Nepaprastos Edvardo Tiuleino kelionės ar Aldonos Liobytės Lėlės Aili?

Mylimiausią Augustės žaislą pliušinį šunelį Pyplį, seną, nudrengtą ir „nehigienišką“, mama išmeta lauk. Mergaitė pabėga iš namų jo ieškoti. Kelias eina iki miesto sąvartyno (pažįstama situacija). Kelionės motyvas – tradicinis tokių vaiko ar žaislo odisėjų elementas. Keliaujant patiriama įvairių išbandymų, susipažįstama su visokiais žmonėmis (įdomi pažinties su pardavėja Reda istorija). Taip veikėjas mokosi ir bręsta, pažįsta pasaulį. Apysaka baigiama džiaugsmo gaida: nors mergaitė suranda tik pliušinio žaisliuko draiskalus, jos tai nebeliūdina. Augustė išgelbsti mažą šunelį, kurį nedoras žmogus, užklijavęs lipnia juosta snukutį, paliko sąvartyne žūti. Supratinga Augustės mama leidžia mergaitei jį vežtis namo. Ši paprasta, bet neprastai parašyta istorija tikrai suras savo skaitytoją.

Vyresniesiems skaitytojams skirta Ilonos Ežerinytės apysaka Verksnių klubas. Autorei gerai sekasi kurti dinamišką pasakojimą apie sudėtingą paauglių pasaulį. Jaunas žmogus, susiduriantis su gyvenimo sunkumais, – ir vėl rašytojos dėmesio centre. Pagrindinė veikėja Lina gyvena su alkoholizmu sergančiu tėvu. Motina gyvena atskirai. Atsiradusią tuštumą užpildo naujieji draugai, susibūrę į keistą Verksnių klubą. Verksnių klubo būstinė, vadinamasis lizdas, įsikūrusi klubo narės Eglės tėvui priklausančiuose apleistuose sandėliuose. Nejaukias urbanistines erdves minimaliai sušildo jaunuolių atsineštos žvakės, dar vienas kitas atributas: „lauke temo, o lizde buvo jauku – ir nuo galybės žvakių žvakučių, ir nuo mėlynos primuso liepsnos, ir nuo saldaus smilkalų aromato“ (p. 21). Iš esmės tai vieta, kur jaunuoliai gali pabūti netrukdomi su savo mintimis, patirti draugo palaikymą, pasislėpti nuo pasaulio vėjų. Svarbiausia, kad visi čia turi papasakoti savo liūdesio priežastį. Klubas turi ir savo filosofiją: „Verksniai nėra bailiai. Verksniai – tai žmonės, manantys, kad liūdesio gyvenime daugiau nei džiaugsmo“ (p. 23). Norėdamas tapti tikruoju klubo nariu, jaunuolis turi išlaikyti testą. „Išbandymas liūdesiu“ – pravirkti nepažįstamo žmogaus šermenyse. Lina šį testą išlaiko.

Apysakoje klausiama: ar toks klubas yra tinkamas kelias, ar tikrai gyvenimas – tik ašarų pakalnė? O gal svarbiau ieškoti džiaugsmo, teigiamų minčių? Besikeičiantis gyvenimas Linai ir jos klubo draugams pasiūlo galimybių džiaugtis: Lina nepastebimai ima žavėtis stotingu klubo nariu Maruku, jos tėvas sėkmingai kapstosi iš alkoholizmo liūno, ir tai mergaitei suteikia daug gerų jausmų. Galiausiai net tai, kad Eglės tėvas parduoda sandėlius, tampa puikia proga kompanijai užversti liūdno gyvenimo – Verksnių klubo – puslapį. Simboliška scena – susirinkę jaunuoliai baltais dažais uždažo visus išgyventas sunkias valandas, skaudžius apmąstymus liudijančius įrašus ant lizdo sienų.

Ežerinytei sekasi patraukti skaitytoją nuo pirmų eilučių. Kita svarbi jos teksto dorybė – neištęstas, neskęstantis perteklinėse smulkmenose pasakojimas.

Vytautas Račickas nepavargdamas tęsia apysakų šlepetiadą. Šiemet pasirodė Tetulė Ulė, septintoji šlepetė ir mafija. Pradedama netikėtai – Vytauto Račicko pagrobimu. Rašytoją, pasirodo, pagrobia mafijos vadeiva Velykų Pyragas ir verčia rašyti Šlepetės tęsinį: „Mano sūnus, kuriam dabar vienuolika, perskaitė visas jūsų knygas. Labiausiai jam patiko „Šlepetės“ (p. 8). Pasiūlomas ir honoraras, bet autorius sako ne dėl jo rašąs. Beje, mafijozui rašytojas spėja ir pasiskųsti: „Už tas „Šlepetes“ mane kritikai bara...  / – Kokie kritikai? Pasakykit pavardes! Mes juos pamokysim“ (p. 9). Bet rašytojas kritiškų kritikų pavardžių neišduoda.

Išduoda ar neišduoda, kas ten supaisys, bet kritikai, jei galvą ant pečių dar nori nešioti, tai jau tikrai turi apie ką pamąstyti. Bent jau apie tokį netikėtą metalepsės pamėgimą naujausioje vaikų literatūroje: jau ir patys rašytojai nori tapti knygų veikėjais, nebepasidalija šlove su savo herojais. (Nors... nieko nauja po saule – jau XIX a. Juozapas Silvestras Dovydaitis vienoje iš vėlesnių Šiaulėniškio senelio dalių reklamavo ankstesnes šios savo didaktinės apysakos dalis – na, kad geriau knygas pirktų, žinoma.)

Naujojoje knygoje itin trikdo neskoningai komiški senų moterų paveikslai. Nors septintosios Šlepetės gale rašytojas „emigruoja“ į Londoną, tikėtina, kad ir emigracijoje pasirodys nauja knyga: septintoji šlepetė neišvengiamai turės savo porininkę – aštuntąją šlepetę. Belieka laukti kokybiškesnio, subtilesnio tęsinio.


Psichologinio romano pažadai

Sakoma, kad romanas – žanrų karalius, o ar 2017 m. buvo parašyta karūnuotinų romanų?

Didžiausią, 395 puslapių, romaną Šeštadienį, aštuntą valandą parašė Rebeka Una. Kūrinyje vaizduojamas šiuolaikinis Kauno vyresniųjų gimnazistų gyvenimas. Pagrindinė veikėja – Elena (Ala) Obarvaitė, Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivė. Ji gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą. Yra gera mokinė, intelektuali, sėkmingai dalyvauja debatų varžybose. Beje, debatai kaip mokyklinis reiškinys šiame kūrinyje vaizduoti labai išsamiai ir įtikinamai. Pasitelkusi debatų siužetinę liniją, rašytoja rado gerą būdą, kaip į paauglių lūpas įdėti egzistencinius svarstymus, kad tai neatrodytų pritempta, netikra. Ši linija rašytojai leido ne tik iliustruoti brandų pagrindinių veikėjų Alos ir Marko mąstymą, apie debatus tam tikra prasme sukasi visas mokinių gyvenimas.

Debatuojama ne tik apie peliuką Mikį kaip vartotojų visuomenės atspindį ar kitais panašiais klausimais. Viena iš debatų temų, rutuliojamų, galima sakyti, visame romane, – „Ar gali negimęs spręsti už save?“ Ši tema priverčia Alą ir kitus mąstyti egzistenciniais gyvenimo ir mirties, atsakomybės už negimusio žmogaus gyvybę klausimais. Tačiau viena yra kalbėti debatuose, pasisakant vienaip ar kitaip, – juk argumentų proto ir iškalbos varžyboms galima rasti ir vienokių, ir kitokių. Kitas dalykas – kokia tavo nuomonė iš tikro, kaip pasielgtum tu pati ar tavo draugė, jei netikėtai pastotumėte? Iš esmės tai pagrindinė romano tema, svarstoma įvairiais rakursais. Apie abortą Ala kalbasi ir su močiute, ir su mama, bet daugiausia – su draugais. Romano pavadinimas simboliškas – tai Alos draugei Gintei, bendraujančiai su įtartinais vaikinais, paskirto aborto diena ir valanda. Tai data, kada iš tikro gali žūti gyvybė ir kada iš tikro yra patikrinami kiekvieno, susiduriančio su šia ribine situacija, įsitikinimai. Todėl romane vėliau atsiranda Alos draugių Gintės ir Monikos neplanuoto nėštumo situacijos, kurias reikia spręsti dabar pat. Autorė (ir jos jaunieji personažai) pasirenka viltį ir gyvybę.

Knygoje nemažai pavykusių šalutinių linijų. Viena reikšmingesnių – vienišos, Alzheimerio liga sergančios Zoldos, kurios vaikai emigravę, istorija. Ala ir jos draugai (ypač Arvis, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra Zoldos sūnus) neabejingi šios moters likimui. Sūnus nenusigręžia nuo motinos. Apskritai romane yra detektyvą primenančių paslapčių, kurios atskleidžiamos labai pamažu. Intriga išlieka per visą romaną.

Svarbi ir problemiškos Alos šeimos linija. Jos tėvai išsiskyrę: „Esu skaičiusi, kad atvirai nekonfliktavę tėvai skirdamiesi palieka vaikams didesnių traumų, nei konfliktavę. Mano tėvai nerėkaudavo ir nedaužydavo lėkščių“ (p. 142). Alai tenka būti atsakingai, mokėti gyventi ir tokiomis sąlygomis.

Romano autorei pavyko atskleisti bendraamžių gimnazistų santykius – patikime Alos ir Marko neabejingumu vienas kitam (tai vaizduojama įtaigiai kylančia linija), Alos ir kitų merginų draugyste. Svarbi ir kunigo Jano linija – jis yra Alos autoritetas, apskritai šiame romane religinis aspektas iškyla ne kartą ir svariai papildo pagrindinę romano temą. Gyvybės klausimas – tai ir religinis klausimas.

Galima teigti, kad tai išsamiausias šios temos romanas lietuvių paauglių prozoje. Vis dėlto kūriniui būtų nepakenkę kiek labiau suveržti siužeto linijas, o kai kurių gal net atsisakyti, nes kai kada neišvengiama kartojimosi. Juk kartais mažiau yra daugiau.

Kristina Gudonytė parašė romaną Drugeliai virš bedugnės. Tai romanas, balansuojantis tarp realizmo ir mistikos. Tikslesnė žanro apibrėžtis miglota – kūrinį galima laikyti detektyviniu, nuotykiniu, magiškuoju, psichologiniu ar mistiniu romanu, viskas priklauso nuo interpretacijos. Labai norint, galima jį laikyti ir realistiniu, viską nurašius aplinkybei, kad romano veikėjai yra psichiatrijos ligoninės pacientai. Cezaris sukonstruoja elektros kėdę, patiria elektros smūgį ir atsiduria psichiatrijos ligoninėje, nes medikai mano, kad jis bandė žudytis. Kotryna girdi mirusios bobulytės balsą, vis šnekasi su ja, taigi, moksliškai kalbant, patiria garsines haliucinacijas. Ugnė turi vargo uosdama kvapus, iš to kyla jos keisčiausios reakcijos. Visi šie paaugliai atsiduria Cezario sodyboje, kurioje vaidenasi miręs Aleksiukas, dedasi kiti neįprasti dalykai. Drauge su šiais veikėjais – ir pakelės valkata Jeronimas, sukeliantis jaunuoliams nemažai siaubo, ir sesuo Jovita, kuri netiki antgamtiniais reiškiniais ir mąsto tik realistinėmis kategorijomis.

Skaityti romaną neprailgsta, ypač įdomi antroji dalis, tik sunku bus apsispręsti, kas šia knyga norėta pasakyti. Lengviausia ją perskaityti kaip nuotykinį tekstą apie paauglius, pabėgusius iš psichiatrijos ligoninės. Anotacijoje deklaruojama tolerancijos kitaip mąstančiam žmogui tema neįtikina.

Šio romano pagrindu būtų galima susukti stilingą mistinį detektyvą, nors psichologiškumo, ryškesnio autorės apsisprendimo, kas kūrinyje svarbiausia, regis, pritrūksta.


Žanrų maišalynėje – ir išrastasis tabalas?

Ketvirtus metus iš eilės Sigitas Poškus leidžia skaitinius universaliam adresatui – „vaikams, tėvams ir seneliams“. Palėpės skaitiniai – jau dešimtoji tokia knyga, vizualiai primenanti mokyklinį pratybų sąsiuvinį. Žinoma, ši knyga (kaip ir visa ši serija, 2014 m. prasidėjusi Pusryčių skaitiniais) pralaimi dėl kuklios poligrafinės kokybės ir išvaizdos, panašumo į nuobodžius (dažniausiai) pratybų sąsiuvinius ir dėl... žanrų maišalynės. Visko joje yra – ir poezijos (esama nuostabių tekstų, paremtų garsiniais ir kalbiniais eksperimentais, o šalia – ir gerokai silpnesnių), ir dramaturgijos, ir prozos (pasakų ir realistinių dalykėlių – dialogų, posakių, vaizdelių) kūrinėlių. Vis dėlto daugiausia čia, ko gero, eilėraščių ir pasakinių istorijų, paremtų nonsenso logika, tautosakos perkūrimu, kai kurios iš tų istorijų balansuoja tarp pasakos ir magiškojo realizmo.

Poškaus plunksnai būdingas su niekuo nesupainiojamas kūrybiškumas ir originalumas, mokėjimas žaisti kalbos išgalėmis (tokį išskirtinį kalbos jausmą demonstruoja ir Aidas Jurašius šiųmetėje knygoje Pypas ir jo nutikimai). Poškui reikia palinkėti grįžti prie išbandytų dalykų ir imtis vieno žanro knygos – ar eilėraščių, ar trumpų sakmiškų apsakymų, ar aforizmų... Tokia knyga būtų kryptingesnė, solidesnė, drąsiau jaustųsi vaikų knygų lentynoje. O dabar literatūros perliukai pažyra kas kur, sunku juos surinkti net ir geranoriam kritikui, gaila taip prarasti ypatingą balsą mūsų vaikų literatūroje. Verčiau jau vėliau kiti autoriai atrinktų kūrinėlius į įvairius skaitinius...

Šią kaleidoskopinę apžvalgą tepabaigia šmaikštus šio autoriaus tabalas (kuo ne naujas žanras?): „Žanrų yra visokių, nors mums jie nesvarbūs. / Yra operų, eilėraščių, peizažų, sumuštinių žanrai  – visokių yra. / O jeigu yra, tai negali nebūti. / Keista: kol nėra, tol nėra, o kai pradeda būti, nebeatsikratysi. / Kaip ir šito tabalo. / Viskas“ (p. 33).
 

Rubriką remia 



Žurnalas „Rubinaitis“, 2018 Nr. 1 (85)

 

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Liepa
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.