2017 m. spalio 21 d.
2017-09-15  

1867 M. RUGSĖJO 16 D. GIMĖ SOFIJA IVANAUSKAITĖ-PŠIBILIAUSKIENĖ, VIENA IŠ LAZDYNŲ PELĖDA PASIRAŠINĖJUSIŲ SESERŲ




Lazdynų Pelėdos pseudonimu pasirašinėjo seserys rašytojos Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867 09 16 ‒ 1926 03 15) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872 05 15 ‒ 1957 07 19).


Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė  gimė bajorų šeimoje, tėvas Nikodemas Erazmas Ivanauskas buvo dailininkas inteligentas, studijavęs Peterburgo, Miuncheno universitetuose, turėjo gausią biblioteką, kurios knygos buvo prieinamos dukterims. Sofija išsilavinimą įgijo namuose, o Marija, sulaukusi 16 metų, išvyko į Šiaulius, kur mokėsi siuvėjos amato, vėliau gyveno Varšuvoje, Peterburge, Rygoje. Savo kūrybą, pasirašiusi Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, pradėjo skelbti vyresnioji Sofija. Pirmoji jos publikacija – apysaka „Našlaitė“ ‒ išspausdinta 1898 m. Ūkininke. Vėliau Varpe, Naujienose ir kitur pasirodė kiti jos rašyti grožiniai tekstai. Sofijos santuoka su gerokai vyresniu dvarininku Rapolu Pšibiliausku nesusiklostė, 1903 m. ji nutraukė su juo ryšius ir persikėlė į Vilnių. Tuo metu Sofija jau buvo pagarsėjusi rašytoja. Vilniuje ji įsitraukė į lietuviškų draugijų veiklą – skaitė savo kūrinius „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ draugijų rengiamuose vakaruose. Panašiu metu prasidėjo seserų kūrybinis bendradarbiavimas: Lazdynų Pelėdos slapyvardis jau buvo lengvai atpažįstamas, tad Sofija ir Marija  nusprendė savo kūrinius spausdinti pasirašinėdamos tuo pačiu pseudonimu. 1905 m. buvo išspausdinti pirmieji Marijos apsakymai, kuriuos ši rašydavo lenkų kalba, o į lietuvių kalbą išvertė Sofija. Atrodo, kad vertimai būdavo laisvi, Sofija dar šį tą pridėdavo ir nuo savęs. Literatūrinis seserų bendradarbiavimas nenutrūko iki pat Sofijos mirties.

Mėgindami atsekti kūrinių autorystę, kritikai sutaria, kad visi iki spaudos atgavimo Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai yra Sofijos Pšibiliauskienės, jai priskiriami ir pirmieji Vilniaus laikotarpio kūriniai („Ir pražuvo kaip sapnas“, „Motulė paviliojo“, „Stebuklingoji tošelė“), Sofijos parašyta ir didžioji apysaka Klaida. Marijai neabejotinai priskiriami tekstai, kuriuose pasakojama apie Peterburgo darbininkų gyvenimą: „Paša“, „Vanka“, „Verpetai“.

Nors Lazdynų Pelėda savęs vaikų rašytoja nelaikė ir nerašė specialiai vaikams, tačiau nemažai stipriausių jos kūrinių perėjo į vaikų skaitybą ir vėliau leisti kaip atskiros iliustruotos vaikų literatūros formato knygos. Galima teigti, jog tai lėmė pirmiausia ryškūs, psichologiškai motyvuoti personažų vaikų charakteriai. Vaikai neretai čia tampa pagrindiniais veikėjais, į pasaulį žiūrima jų akimis, o ribą tarp realaus pasaulio ir pasakinės, sakmiškos plotmės naikina laki vaiko vaizduotė. Štai apsakyme „Prie laimės“ pirmagimis, tėvo nemylimas Jonukas (užuominom, iš kaimynių kalbų aiškėja, kad jis ‒ pavainikis), klausydamasis pasakojimų apie „Laimės viešpatiją“, įtiki, kad ji iš tiesų egzistuoja, ir tarp tankumynų radęs siaurą takelį patiki ją suradęs: „Priklaupęs ėmė žvitriai žiūrėti: toli matyti lanka žaliuojanti, lygu pavasariop; joje augo pašaliais gluosniai ir laibi meldai aukso ankštimis, kiti turėjo sidabrinius purėtus kuodus, nepaprastai švytruojančius raudonuose saulės spinduliuose“ (rinkinys „Stebuklingoji tošelė“, 1982, p. 8). Apsakyme „Pavasario rytmetį“ prieš mirdama (veikiausiai nuo džiovos) prie mūrinės sienos prisiglaudusi mažutė gėlių pardavėja vaizduotėje mato girią, įsivaizduoja gulinti ant motinos kelių „širdingai priglausta“. „Vienas iš daugelio“ veikėjas Jonelis prieš mirtinai sušaldamas prie bažnyčios vartų vaizduojasi patekęs į puikų kambarį, kuriame jį pasitinka mirusi močiutė ir šiltai paguldo. Viename iš meniškiausių apsakymų „Motulė paviliojo“ Katriukė ir Petriukas, motulei paskendus, atsiduria pas globėją Strypeikienę, ten patiria sunkią našlaičių dalią, kol galiausiai vienas po kito nuskęsta upėje, „laumių skalbykloje“ ‒ Katriukė, vaizduotėje išvydusi meiliai jai ištiestas motulės rankas, Petriukas ‒ tą patį vakarą išėjęs ieškoti sesutės ir „pamatęs“ ją upėje, rūke sėdinčią ant motulės kelių. Dažnai Lazdynų Pelėdos kūriniai baigiasi veikėjų vaikų mirtimi, tačiau tai vaizduojama taip subtiliai, kad skaitytojas priima jų mirtį natūraliai, viena vertus, kaip estetinį įvykį (galima būtų tai sieti ir su tuo metu gyva romantizmo ir mirties romantizavimo tradicija), kita vertus, kaip akivaizdžią socialinę neteisybę. Su lygiai tokia pat atjauta ir gailesčiu Lazdynų Pelėda vaizduoja ir senelius, su kuriais jos kūrinių veikėjai vaikai dažnai palaiko šiltus, jautrius ryšius: vėlgi čia subtiliai užčiuopiama mažo ir seno draugystė, jų žvilgsnio į pasaulį artimumas.   

Norisi atkreipti dėmesį į apsakymą „Pamotė“. Čia autorė vėl rodo pasaulį pirmiausia iš mažamečių veikėjų vaizduotės perspektyvos, psichologiškai motyvuotai atskleidžia, kaip iš kaimynų kalbų, nuogirdų, vaikai susidėlioja gąsdinantį būsimos pamotės vaizdinį ir įsibaugina tiek, kad nusprendžia veikiau bėgsią į mišką nei lauksią, kol tėtis parves ją į namus. Įdomūs ir jų samprotavimai, kur dėti jauniausiąjį vaiką, dar visai kūdikį ‒ jei jį bobutė atnešė „pagavusi vandenyje“, tai į tą patį vandenį reikia ir grąžinti, ten jis būsiąs laimingesnis. Tačiau skirtingai nuo kitų Lazdynų Pelėdos kūrinių, kur našlaitystė ir santykiai su globojančiais vaikus suaugusiaisiais vaizduojami kaip komplikuoti, o  vaikai dažnai ujami, verčiami dirbti ne pagal jėgas sunkius darbus, čia po motinos mirties našlaičiais likę vaikai atvirkščiai ‒ galiausiai sulaukia geros pamotės, kuria tampa tėvo jaunystės meilė Barbora. Ji ima rūpintis vaikais ir jiems niekad taip ir neįvardija savęs pamote: vaikai tiki, kad tai ji išvaduoja juos nuo tos grėsmės net neįleisdama į kiemą.

Žvelgiant į Lazdynų Pelėdos kūrybą iš šiandieninės perspektyvos, kai kuriuos jos apsakymus norisi įvardyti kaip tam tikrą siaubo, mistinės literatūros atmainą. Tai ir jau minėtieji „Prie laimės“, „Motulė paviliojo“, ir daugiausia sakmiškumo turinti „Stebuklingoji tošelė“ ‒ apie  Bivainės girioje gyvenantį Bivainės driskį ‒ pasikorusio Jonelio dvasią, kurio tošelės melodija gyviesiems sužadina keistus troškimus: „Nepaprastas tai švilpesys, dėl to ir bijo jo žmonės: ligi kas jo pasiklauso, amžinai nelaimingas tampa: liūdna jam lieka pasauly, nuobodu tarp savųjų; širdyje prabunda keisti troškimai ir ilgesys, ir pradeda svajoti apie tai, ko šiame pasauly nėra, ko gyvenimas duoti negali, apie ką dar niekas nieko nežino... Toks žmogus pasidaro lyg pamišęs: kas valanda jam liūdniau, kas valanda blogiau...“ („Stebuklingoji tošelė“, 1982, p. 74).

Kadangi Lazdynų Pelėdos kūrybos bibliografija didžiulė, visą ją čia pateikti netikslinga. Pirmą kartą „Raštai“ (t. 1‒4) išleisti dar prieškariu (1921‒1922), vėliau kartoti. Atskirais leidiniais kūryba taip pat ne kartą leista.
 

Rekomenduojame paskaityti

 

Parengė Neringa Mikalauskienė

Vaikų literatūros kalendorius.
 

Rubriką „Vaikų literatūros kalendorius“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Spalis
    2017     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2017 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: informacijos apie vaikų literatūrą skaitmeninimas ir sklaida

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.