2018 m. rugsėjo 21 d.
KĄ LIUDIJA MELNRAGĖS AKMENYS

 

Neringa Mikalauskienė

 

Melnragės akmenys*  – naujausias žinomo prozininko A. Zurbos romanas jaunimui. Jo romanai Šimtadienis (1975), Integralas (1983) ir kiti buvo skaitomi ir mėgstami ankstesniosios kartos vyresniųjų paauglių – tai reiškia, kad autorius tuo metu apčiuopė tai, kas gali rūpėti jauniems žmonėms.

Reikia turėti omenyje, kad kūrinių, specialiai rašytų būtent šiai amžiaus grupei – bebaigiantiems mokyklą jaunuoliams, – mažai. Tikriausiai todėl, kad skaitantis jaunimas jau atranda suaugusiųjų literatūrą, tiesa, toji atranka būna labai diferencijuota: vieni linksta į populiariąją pramoginę (detektyvus, fantastiką, meilės romanus), kitiems rūpi intelektualioji klasika (pavyzdžiui, H. Hesse).

Šiuo metu pastebimas reiškinys, kai jauni žmonės rašo savo bendraamžiams (J. Sučinskaitės Ačiū, gyvenu gerai). Natūralu – jie geriausiai suvokia dabartinę padėtį, gyvena tais pačiais rūpesčiais ir lūkesčiais. Tačiau šiuose kūriniuose dažniausiai pritrūksta matymo perspektyvos, kuri aprėptų dar ir suaugusiųjų žvilgsnio į gyvenimo vertybes kontekstą. O A. Zurba, tęsdamas savo romanų jaunimui tradiciją, rašo jau iš tam tikros kartų distancijos, įvertindamas socialines priežastis, galėjusias paveikti jo jaunųjų herojų charakterius ir likimus.

Romanas Melnragės akmenys turi visus pagrindinius elementus, kurie jį leistų laikyti populiariu jaunimo vasaros romanu: grakščiu, poetiniu stiliumi papasakota istorija perskaitoma per keletą dienų. Siužeto rėmai – abiturientės merginos atostogų mėnuo, praleistas Klaipėdoje. Čia, prie jūros, ją paliečia pirmosios meilės patirtis. Jurgos – tipiškos aštuoniolikmetės merginos – išvaizda ir būdo bruožai neabejotinai turėtų būti patrauklūs to paties amžiaus skaitytojams: ji liekna, šviesiaplaukė, veržli, greitai užsideganti, tačiau linkusi į savo poelgių apmąstymus, savistabą ir savianalizę, aplinkinių ir aplinkybių vertinimus. Merginai visada po ranka dienoraščio sąsiuvinis, kuriame ji vaikiškai braižo simbolinius kvadratėlius, žymėdama dienas, ar jai vienai tesuprantamais žodžių šifrais koduodama savo išgyvenimus. Tų išgyvenimų centre – bundanti meilė, pirmieji erotiniai potyriai, svaiginantis kito žmogaus artumo, glamonių troškimas ir kartu – tik nuojauta vos vos prisiliečiant prie paslapties: „Aš noriu, kad tu iš manęs daug ką atimtumei…“ (p. 141). Subtiliai, detalėmis fiksuojama kūno estetika: viename romano epizode Tomas stebi lipančią iš vandens Jurgą – nuoga, ant blauzdų prilipę dumblo lopinėliai, šlapi plaukai: „Graži. Saulės nutvieksta. Vietomis dar blizga vandens lašai“ (p. 141). Minčių punktyru brėžiamas geismo protrūkis. Bet tik punktyru. Toks poetinis žvilgsnis į jaunuolių tarpusavio santykius retas šiandienos paauglių atvirai demonstruojamo seksualumo kontekste, tačiau vis dėlto nepaprastai įtaigus. Galėtų būti kaip atsvara – kito požiūrio galimybė.

Tačiau jaunuolių pažintis ir romantiška jausmų sklaida – tik bendros romano gairės, kurių fone ypač išryškėja dramatiška tikrovė, pažeisti šeimų tarpusavio santykiai, kur moteris – pasyvi, susitaikanti su likimu, paklūstanti vyro valiai, kad išlaikytų išorinį gražios šeimos fasadą. Na ir kas, kad tai tik išorė – fasado sienos suteikia saugumo iliuziją. Už jų – gyvenimo dramos. Jurgos mama, kenčianti vyro agresijos protrūkius, teta, negalinti susitaikyti su vyro mirtimi, nors tas ją iš liguisto pavydo mušdavo, pusseserė Vilija, ištekėjusi už „gero žmogaus“, todėl nuolat įsitempusi, bijanti, kad tik kas jam neatsitiktų… Matydama tokius pavyzdžius, Jurga svarsto, kas yra meilė: „Gamtos jėga? Patelės nuolankumas? O kažkada klasėje bernai dar šlykščiau – tarp kojų niežti…“ (p. 56). Juk ir ją pačią traukia Tomo tvirtumas, jėga, nesivaržymas. Jurgos pokalbiai su pussesere Vilija – tarsi savotiškas merginos įšventinimas į moters pasaulį atskleidžiant aukos esmę: moters stiprybė – tai gebėjimas būti namų židinio sergėtoja, kad ir kas atsitiktų, išbūti šalia vyro, išoriškai stipraus, bet viduje palūžtančio dėl nelankstaus savo paties charakterio. Ir Jurga nejučia eina savo aplinkos moterų keliu. Kaip ir jos savo metu, mergina tikisi, kad meilė pakeis ir tai, kas Tomo elgesyje kelia nerimą: vaikinas susidėjęs su gauja vietinių jaunuolių, kurie gal vartoja narkotikus, gal jais prekiauja, gal plėšikauja ar reketuoja žmones. Galima įtarti, kad autorius čia talentingai gudrauja: žinodamas, kad tokie dalykai mūsų visuomenėje egzistuoja ir suteiks kūriniui aktualumo, įtraukia juos į siužetą kaip pagrindinę intrigą, bet kadangi pats su tuo tiesiogiai nesusijęs, tiesmukai vaizduoti gaujos gyvenimo užkulisių negali. Taigi pasirenkamas pašalinio stebėtojo – Jurgos – žiūros taškas. Tomas, su kuriuo mergina pradeda draugauti, nėra iš gaujos lyderių. Jis – „šeškė“, tarnas, vežiojantis „bičiulius“ šių pageidavimu, tačiau jų nusikaltimuose tiesiogiai nedalyvaujantis. Šešėlinis gaujos gyvenimas brėžiamas atsargia punktyrine linija, vos vos apie tai užsimenant, ir tik kulminacijoje įvyksta drama – Jurga netyčia tampa vieno nusikaltimo liudininke ir turi bėgti atgal į Vilnių, kad jos nepaliestų gaujos kerštas. Nors romano pabaiga herojams nėra palanki, akivaizdi autoriaus pozicija – teigti amžinąsias gyvenimo vertybes, kurios, neturėdamos realios galimybės skleistis, egzistuoja jaunųjų herojų sąmonėje kaip siekiamybė. Romanas akcentuoja mintį, kad nėra taip, kaip „turėtų būti“. Sykiu skaitytojas taip pat priverstas kreiptis į savo sąžinę klausdamas: o kaip aš, koks mano paties požiūris į tai, kas vyksta tiek romane, tiek gyvenime?

A. Zurba – socialinio romano meistras: jis atsigręžia į dažną šių dienų jaunų žmonių situaciją: būdami vaikai matę pirmuosius atgautos Nepriklausomybės žingsnius ir tėvų viltis, kad laisvoje Lietuvoje gyvenimas bus kitoks, jie suvokia, jog tai tebuvo gražios svajonės. Gyvenimas žiaurus. Jame turi kapanotis pats – kaip išmanai. Ir jauni žmonės tai patiria labai anksti. Jų padėtis dvigubai sunkesnė: jaunatvišką maksimalizmą, tikėjimą savo jėgomis nuslopina nihilizmas, suvokimas, kad esi per silpnas pakeisti pačią sistemą. Sekant pagrindinės veikėjos sąmonės srauto eigą, skaitytojams pamažu veriasi jos šeimos tragedija: Jurga gyvena Vilniuje, prie televizijos bokšto, taigi jos šeima buvo atsidūrusi Sausio 13-osios įvykių epicentre. Suluošintas tėvas liko bedarbis. Vyresnysis brolis, nusivylęs deklaruojamais idealais, tapo alkoholiku. Jurgos ateitis taip pat neaiški – po egzaminų ji niekur neįstojo, nors akivaizdu, kad yra giliau mąstanti, imlesnė už bendraamžius. Tiesiog – neprisitaikanti. Atostogų kelionė į Klaipėdą ne tik nieko neišsprendžia, bet ir sustiprina nežinios, netgi susitaikymo su tokia amžino netikrumo būsena situaciją. Grožiniame kūrinyje (ir ypač skirtame jaunimui) užgriebti kovos už Lietuvos laisvę politinių realijų peripetijas yra rizikinga: galima nukrypti į publicistiką, tiesmuką deklaravimą: „Žiūrėkit, štai ir sulaukėm ne to, ko tikėjomės“. Tačiau publicistiškumo A. Zurbos romane mažai: transformuotas pagrindinės veikėjos sąmonės srauto, jis veikiau laikytinas jauno žmogaus bandymu susivokti pasaulyje, kuriame gyvena, ieškoti paaiškinimo, kur glūdi dabartinės jo šeimos situacijos šaknys. Net daugiau – per realistinį siužetą atsiveria ir simbolinė plotmė, kitas, poetinis, kūrinio skaitymo būdas. Tai signalizuoja romano pavadinimas – Melnragės akmenys – ir apgalvotai parinktas viršelio dizainas: lieknos merginos siluetas, krintantis ant pilkšvo, šiurkštaus akmenų fono. Akmenys – tai, kas nepajudinama, kas slegia, – ir trapi mergaitės figūrėlė – tarsi amžinųjų vertybių, likusių anapus realybės, šešėlis. Tačiau jeigu jaunimas atras šį romaną, gal atras ir jas – savyje.


 

* ZURBA, Algimantas. Melnragės akmenys. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. 206 p. ISBN 9955-16-011-X
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2005 Nr. 2 (34)


  

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930310102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Rugsėjis
    2018     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2017 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.