2003-07-01
O. PROISLERIO GYVENIMO METMENYS

 Roma Kišūnaitė

Otfrydas Proisleris (Otfried Preußler)  – vienas žymiausių Vokietijos vaikų rašytojų, savo knygomis pripažinimą pelnęs ne tik savoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Jis parašė 32 knygas, kurios išverstos į daugiau nei 50 kalbų, o iš viso pasaulyje jau yra per 240 O. Proislerio knygų vertimų, išleistų daugiau nei 50 mln. tiražu. Jo knygų herojai persikėlė į teatrų scenas, kino ir televizijos ekranus, jų balsai sklinda iš radijo ir garso kasečių. O. Proisleris apdovanotas daugiau nei 40 įvairiausių literatūrinių premijų ir prizų, jam suteiktas profesoriaus vardas (1991), kūrybinė ir visuomeninė veikla įvertinta Vokietijos vyriausybiniu apdovanojimu (1993), jo vardas suteiktas devynioms įvairių Vokietijos miestų (Dylenburgo, Kelno, Oberhauzeno, Rozbacho, Verthaimo ir kt.) bendrojo lavinimo mokykloms. O. Proisleris gyvena Bavarijoje, tarp Miuncheno ir Zalcburgo esančioje nedidelėje Haidholceno gyvenvietėje. Yra užauginęs tris dukras – Renatą, Reginą ir Siuzaną, turi būrį anūkų. Laisvalaikiu skaito, mėgsta paplaukioti, rinkti grybus, pasidarbuoti sode.
Paklaustas, kodėl rašo vaikams, O. Proisleris atsako labai paprastai: „Rašymas vaikams man teikia begalinį džiaugsmą. Tiek pat džiaugsmo, kiek aš gaunu rašydamas, norėčiau palinkėti ir savo skaitytojams“. O. Proisleris savo pasisakymuose dažnai vartoja žodį „džiaugsmas“. Džiaugsmo kategorija ir išreiškia pagrindinį O. Proislerio, kaip rašytojo, kredo. „Gyvenimas ir džiaugsmas – dalykai, kurie suaugusiųjų pasaulyje, deja, ne visada būna greta, tačiau vaikystėje jie turėtų būti sinonimai“, – sako O. Proisleris. Ir tai ne deklaracija, ne rašytojo poza, o pozicija žmogaus, pedagogo, puikiai suvokiančio vaikų knygų reikšmę, – jos turi nešti gėrį ir džiaugsmą, padėti vaikui formuotis ir tobulėti, kad, būdamas jau suaugęs, galėtų prisiminti džiaugsmingas savo vaikystės dienas. O. Proislerio knygas jau skaitė dabartinių vaikų tėvai, kurie knygynuose pamatytus naujus Raganiukės, Mažojo Vandenio, Vaiduokliuko, Plėšiko Hocenploco knygų leidimus mielai perka ir savo atžaloms. Nors Vaiduokliukui jau trisdešimt septyneri, o Raganiukė su Mažuoju Vandeniu po keleto metų minės penkiasdešimtmetį, šios knygos ir dabar džiugina skaitytojus lygiai taip, kaip ir prieš kelis dešimtmečius.

O.Proislerio iliustracija savo knygai apie nykštuką HiorbįO. Proisleriui – aštuoniasdešimt. Jo gyvenimas nebuvo ramus ar paprastas. Gimė jis 1923 m. spalio 20 d. Raichenberge (dab. Liberecas, Čekija), Šiaurės Bohemijoje, tuometinės Čekoslovakijos teritorijoje. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Bohemija buvo dvikalbė: pakraščiuose jau nuo XV a. gyveno vokiečiai, gilumoje – čekai. Kraštas garsėjo gelumbės ir stiklo meistrais, Raichenbergą supo nuostabi gamta – Sudetų kalnai, miškai, upeliai. Prisiklausius įvairiausių legendų, mažajam Otfrydui atrodydavo, kad kalnuose gyvena dvasios ir burtininkai, senose pilyse karaliauja vaiduokliai, miškuose siautėja plėšikai, o kiekviename upelyje gyvena po vandenį.

Iš vaikystės O. Proisleriui išlikę tik gražūs ir šilti prisiminimai. Jis su broliu augo laisvoje aplinkoje, apgaubti tėvų rūpesčio ir meilės. Abu tėvai buvo mokytojai. Be pagrindinio darbo specialiojoje mokykloje, tėvas daugelį metų dirbo Bohemijoje leidžiamo mėnesinio moksleivių žurnalo „Vokietijos jaunimas“ (Deutsche Jugend) redaktoriumi, rinko ir užrašinėjo kraštotyros ir tautosakos medžiagą. Proislerių šeima nebuvo labai turtinga. Pats didžiausias jos turtas – 6000 knygų biblioteka. Otfrydas su broliu galėjo ja laisvai naudotis – imti kas patinka, skaityti, apžiūrinėti iliustracijas. Iš vaikų buvo reikalaujama tik tvarkos ir rūpestingai elgtis su knygomis. Pirmą didesnį įspūdį Otfrydui padarė Ernsto Kutzerio, kraštiečio Hanso Watzliko, Franzo Karlo Ginzkey’o paveikslėlių knygos. Garsioji klasikinė vokiečių paveikslėlių knyga Štruvelpeteris (1845, vertėjas K. Binkis lietuviškai ją pavadino Vaikai vanagai) Otfrydui nepatiko – atrodė kažkokia per daug „kraugeriška“. Vėliau jis skaitė pasakas, žavėjosi pasaulinės literatūros šedevrais – Robinzonu Kruzu, Guliveriu, Don Kichotu. Jam patiko daug kas: ir islandų sakmės, ir nuotykiai – Žiulis Vernas, Karlas Majus. Nors pastarojo autoriaus knygų tėvo bibliotekoje nebuvo, Otfrydas jas skolindavosi iš draugų. Taigi knyga, literatūra jau vaikystėje įėjo į jo gyvenimą ir tapo neatskiriama dalimi, jo pasauliu, jo likimu.

W.Gebhardt-Gayler iliustr.Otfrydas labai mėgo žaisti indėnus, o kartais, kai būdavo blogas oras, su kaimynų berniukais susikraustydavo į namo palėpę ir vaidindavo lėlių teatrą ar cirką. Maloniausios vaikystės akimirkos – laikas, praleistas su tėvu, kai kartu sklaidydavo jo leidžiamą žurnalą, žiūrinėdavo didžiųjų dailininkų darbus: Bruegelio reprodukcijas, Richterio paveikslus ar japonų menininko Hokusajos 36 Fudzi kalno vaizdus, kurie jam padarė neišdildomą įspūdį. Su didžiuliu dėkingumu jis prisimena ir savo mamą, kuri, būdama mokytoja, visais įmanomais būdais stengėsi tobulinti, turtinti jo kalbą ir tai darydavo ne atvirai pamokslaudama, o perteikdama žinias per žaidimus – įdomius ir viliojančius, kurių metu net negalėdavai įtarti, kiek už to slepiasi naujų ir pamokomų dalykų.

O. Proisleris puikiai susipažino ne tik su literatūra, jis turėjo retą galimybę pažinti ir žodinę liaudies kūrybą – šio krašto pasakas, legendas, padavimus. Gimtosios Bohemijos kaimuose gyveno nemažai žmonių, kurie mokėjo daugybę sakmių, istorijų. O. Proislerio tėvas lankydavosi pas juos ir užrašinėdavo tuos pasakojimus. Kartais tėvą lydėdavo ir mažasis Otfrydas. Jis nepaprastai įdėmiai klausydavo istorijų apie dvasias, burtininkus, plėšikus, vaiduoklius. Vakarai paprastų kaimo žmonių trobose šviečiant žibalinei lempai giliai įstrigo jam į atmintį. Tačiau pačia geriausia pasakotoja Otfrydas laikė savo senelę Dorą. Nors ji buvo paprasta kaimo moteriškė, tačiau turėjo neįkainojamą turtą – jos atmintyje buvo tikras liaudies pasakų ir legendų lobynas. Visas tas istorijas ji išgirdo dar būdama vaikas iš senų kaimo žmonių, o vėliau, kaip visos geros ir mylinčios senelės, savo pasakojimais bandė sudominti ir pradžiuginti anūkus. Jos pasektos pasakos ir legendos buvo nepaprastai įdomios ir pamokomos, su netikėtais posūkiais, nenuspėjama, bet visada laiminga pabaiga.

F.J.Trippo iliustr.O. Proisleris pradžios mokyklą lankė ir gimnaziją baigė gimtajame Raichenberge. Jis buvo kūrybingas, lakios vaizduotės vaikas. Dvylikos metų jau rašė eilėraščius, trumpas istorijas ir pats nupaišydavo joms iliustracijas, o mokydamasis gimnazijoje kūrė sonetus.

Ramią literatūrinę ir meninę aplinką sujaukė karas. 1942 m., vos pora dienų po mokyklos baigimo, jis buvo pašauktas į kariuomenę ir išėjo į frontą. 1944 m. leitenantas O. Proisleris pateko į rusų nelaisvę ir penkerius gražiausius jaunystės metus praleido karo belaisvių stovykloje Totorijoje – pirmąją žiemą Jelabūgoje, vėliau Kazanėje. Tai buvo penkeri rūstūs, pilni pažeminimo, alkio ir nevilties metai. Nors tuos metus O. Proisleris laiko prarastais, tačiau nieko nekaltina ir likimo nekeikia, nes, prisimenant žuvusiuosius, jam tai – tarsi padovanoti metai, ir jis dėkoja likimui už suteiktą gyvenimo dovaną – išlikimą ir sukauptą gyvenimo patirtį. Būdamas tėvynėje, šiuos metus jis svajojo praleisti studijuodamas Prahos universitete ir paskui ilgą laiką labai išgyveno, kad neturi universitetinio išsilavinimo. Tik po daugelio metų suprato, kad Totorijos lageriuose per tuos penkerius metus gavo tokį išsilavinimą, kokio negali suteikti joks pasaulio universitetas. Elementarioji filosofija, praktinis žmonių pažinimas ir rusų kalba – pagrindiniai dalykai, kuriuos O. Proisleris studijavo ištisus 10 semestrų. Tuos penkerius nelaisvės metus jis, cituodamas Maksimą Gorkį, vadina „mano universitetais“, nes jie buvo labai reikšmingi, davę daug patirties ir padarę didžiulę įtaką tolesniam gyvenimui. Nelaisvėje O. Proisleris rašė eilėraščius – kupinus liūdesio ir vilties. Šios poezijos aukšto lygio menu jis nelaiko, bet tie eilėraščiai jam ir jo draugams padėjo išgyventi, ištverti sielvarto ir nežinomybės metus.

1949 m. vasarą paleistas iš lagerio, O. Proisleris grįžo į Vokietiją. Karą pralaimėję vokiečiai iš Bohemijos žemių buvo iškeldinti, o Proislerių šeima apsistojo Bavarijoje. Otfrydas susirado šeimą, netrukus susitiko su sužadėtine ir susituokė. Ne taip paprasta buvo 26 metų jaunuoliui, grįžusiam iš niekur, pradėti gyvenimą. Po nedidelių svarstymų jis pasirinko pedagogikos studijas Miunchene ir to niekada nesigailėjo. Studijuodamas dirbo radijo reporteriu, rašė kūrinėlius vaikų radijui.

Baigęs mokslus, nuo 1953-iųjų kone dvidešimt metų dirbo pedagoginį darbą Rozenhaime: iš pradžių pradinių klasių mokytoju, vėliau mokyklos rektoriumi. Dirbdamas su vaikais, O. Proisleris dažnai jiems sekdavo pasakas, pasakodavo paties sukurtas istorijas. Vaikai susidomėję klausydavosi tų pasakojimų, o ir pats mokytojas iš to patirdavo didžiulį malonumą. Bendraudamas su mokiniais, Proisleris suprato, kokių istorijų vaikams reikia: lavinančių protą, fantaziją, nuovoką, žadinančių emocijas, supažindinančių su įvairiais gyvenimo ir žmonių tarpusavio santykių sudėtingumais. Beliko dar vienas žingsnis – papasakotas istorijas užrašyti.

O. Proislerį lydėjo sėkmė. 1956 m. pasirodžiusi pirmoji knyga Mažasis Vandenis sulaukė didžiulio pasisekimo. Istorija apie malūno tvenkinyje gyvenantį žaliaplaukį, raudoną smailią kepurytę ir žuvų žvynų kelnaites dėvintį Vandenį susižavėjo ne tik vaikai – knygą gerai įvertino ir literatūros specialistai. 1957 m. O. Proisleriui buvo įteikta speciali Vokietijos jaunimo literatūros premija už debiutinį kūrinį.

Po metų, 1957-aisiais, buvo išleista Raganiukė – pasaka apie jauną, vos 127 metų (toks amžius raganoms – vieni juokai!) sulaukusią nenuoramą raganiukę, kuri dar tik mokosi burti ir, privalėdama kenkti ir krėsti šunybes, padeda silpnesniesiems bei nuskriaustiesiems, linksminasi ir išdaigauja, taip užsitraukdama senų raganų nemalonę. Ši knyga irgi gimė iš pasakojimų: vieną vakarą Proislerio dukrelės pasiskundė negalinčios užmigti, nes labai bijo… piktų raganų. Tėvas bandė jas nuraminti sakydamas, kad šiais laikais piktų raganų bijoti nereikia, nes jų tiesiog nėra. Kodėl? Mergaitės atrodė šiek tiek nusivylusios. Tada O. Proisleris joms papasakojo istoriją apie linksmą išdaigininkę raganiukę, kurią vėliau pakartojo ir savo mokiniams. Taip atsirado populiarioji Raganiukė, kurios nuotykius jau galima skaityti net 47 pasaulio kalbomis. Nuo šių dviejų pirmųjų knygų populiarumu neatsilieka ir Vaiduokliukas (1966, liet. 1992, 2003) – pasaka apie romų, žaismingą vaiduokliuką, gyvenantį nakties gyvenimą, bet panorusį išvysti ir dienos šviesą. Mažasis Vandenis, Raganiukė ir Vaiduokliukas – tai šis trejetukas pelnė O. Proisleriui rašytojo šlovę, didžiulį populiarumą knygų pasaulyje.

Nuo populiariojo trejetuko bando neatsilikti ir 1962 m. pasirodęs Plėšikas Hocenplocas su savo septyniais peiliais ir pipiriniu pistoletu. Parašęs šią knygą, O. Proisleris dar nežinojo, kad vėliau teks rašyti net du jos tęsinius. 1970 m. pasirodė Plėšikas Hocenplocas ištrūksta į laisvę, bet autorius knygoje praleido vieną detalę – pamiršo atburti taksą Vastį, kuris buvo paverstas krokodilu. Kad šią klaidą ištaisytų, O. Proisleriui teko parašyti trečią dalį – Hocenplocas 3 (1973). Šiose knygose pasakojamos šmaikščios, šaipūniškos nuotykių istorijos apie plėšiką Hocenplocą, jį nurungiančius berniukus Kaspariuką ir Zepuką bei šaunią jų močiutę.

Šios istorijos idealiai tiko scenai. Tai suvokdamas, O. Proisleris parašė pjesę, ir 1963 m. Riotlingo teatre buvo pastatytas lėlių spektaklis Plėšikas Hocenplocas. Vėliau ir kitos O. Proislerio knygos buvo perkeltos į įvairių miestų lėlių, dramos ar muzikinių teatrų scenas, pagal jo kūrinius sukurti septyni kino filmai. Iki šiol O. Proislerio knygos laikomos dažniausiai scenai pasirenkamais vaikų kūriniais, ir beveik visas scenos ir ekrano versijas parašė pats autorius.

Kadangi O. Proisleris mokėjo čekų kalbą, pabandė versti. 1962 m. išėjo jo išverstas čekų autoriaus Jozefo Lados Katinas Mikešas, nors vertimu šį O. Proislerio darbą pavadinti būtų netikslu. Teikiant O. Proisleriui Vokietijos jaunimo literatūros premiją, buvo pažymėta, kad tai iš esmės naujas kūrinys, visiškai savarankiškas darbas.

1970 m. O. Proisleris nusprendė atsisakyti darbo mokykloje. Greta pagrindinio darbo – kūrybos – jis pradėjo darbuotis ir socialinėje srityje. Jo iniciatyva įkurta visuomeninė organizacija „Parama Ašau miesto ortopedinei vaikų klinikai“, pirmasis jos pirmininkas – O. Proisleris.

1971 m. pasirodžiusį romaną Krabatas kritika laiko vienu svarbiausių O. Proislerio kūrinių. Šią knygą, kurios siužetas remiasi sorbų legenda, jis rašė net dešimt metų. Krabatas – tai istorija jauno žmogaus, kuris, neatsispyręs magiškai jėgai, įstoja į juodosios magijos mokyklą ir tik praėjus nemažai laiko susivokia, kur pateko ir su kuo susidėjo. Ši knyga skiriasi nuo daugelio kitų Proislerio knygų – ji yra daugiasluoksnė ir skirta vyresniesiems paaugliams. Knyga išversta į 31 kalbą ir yra pelniusi bene daugiausia apdovanojimų: Vokietijos jaunimo literatūros premiją, Lenkijos vaikų literatūros premiją, Europos jaunimo literatūros premiją, Roterdamo „Sidabrinio grifelio“ prizą, Amerikos bibliotekininkų asociacijos premiją (1973), Lenkijos leidėjų sąjungos premiją (1977) ir kt. Už ją O. Proisleris įrašytas į H. K. Anderseno Garbės sąrašą (1972).

Vyresniesiems paaugliams skirtos dar dvi O. Proislerio knygos – Pabėgimas į Egiptą (Die Flucht nach Ägypten, 1978) ir Didžioji baladžių knyga (Das große Balladenbuch, 2000). Pastaroji – tai gražiausių vokiečių baladžių antologija, kurią jis parengė kartu su savo draugu Heinrichu Pleticha. Vis dėlto dauguma O. Proislerio knygų skirtos pradinių klasių moksleiviams – „pačiai geriausiai ir nuoširdžiausiai pasaulyje publikai“. Be jau minėtų literatūrinių pasakų-apysakų, kūrybos sąraše net dešimt paveikslėlių knygų, kurioms jis parašė tekstus. Populiariausia išliko pirmoji knygelė – Klounė (Die dumme Augustine, 1972), kurią iliustravo Herbertas Lentzas.

Nors O. Proisleris sako, kad kiekvienas vaikų rašytojas turi mokėti piešti, pats iliustravo tik dvi savo knygas. Jau vaikystėje iš savo senelės jis buvo prisiklausęs pasakojimų apie nykštukus iš septynių frontonų miško. Po daugelio metų sukūrė dilogiją apie nykštuką Hiorbį Didžiąją Skrybėlę (Hörbe mit dem großen Hut, 1981; Hörbe und sein Freund Zwottel, 1983). Nykštuko Hiorbio paveikslas rašytojui taip įsikalė į galvą, kad kitam iliustruotojui būtų buvę sunku paaiškinti, kaip atrodo jis, jo draugas girinis Cvotelis, kiti miško gyventojai, todėl ir nusprendė pats šias istorijas iliustruoti.

Nagrinėjant O. Proislerio kūrybą, labai dažnai pastebima, kad savo kūriniuose jis naudoja nemažai tautosakos elementų, detalių, įvykių, apie kuriuos yra girdėjęs vaikystėje. Laisvai interpretuodamas tautosakos medžiagą, sumaišydamas ir perkurdamas įvykius, O. Proisleris sukūrė knygą Mano Riubecalis (Mein Rübezahlbuch, 1993). Riubecalis – populiarus sudetų legendų personažas, kalnų dvasia. O. Proisleris neslepia savo ryšio su šia tema ir šiuo paveikslu. Vaikystėje Bohemijoje dažnai teko girdėti pasakojimų apie jį, o parduotuvių vitrinose matyti iš medžio drožtas Riubecalio figūrėles su juokinga nosimi. Apie Riubecalį jis jau rašė būdamas Kazanės lageriuose, tačiau tie užrašai ant storo cemento maišų popieriaus buvo sunaikinti. Tad ši knyga – duoklė vaikystei ir atminčiai, o Riubecalis jam – prarastos tėvynės, iš kurios po karo vokiečiai buvo ištremti, simbolis.

O.Proislerio iliustr.Galbūt kam nors gali pasirodyti, kad dauguma O. Proislerio knygų herojų visiškai tolimi ir svetimi šiuolaikinio vaiko pasauliui. Tačiau tai klaidingas įspūdis. O. Proisleris kuria pasaką neatitrūkdamas nuo realaus gyvenimo, savo fantastinius knygų veikėjus apgyvendindamas ne kokioje stebuklingoje, bet tikroje aplinkoje – pilyje, malūne, miške, kūdroje ar tiesiog mieste. Visi jo knygų veikėjai linksmi, geraširdžiai, išradingi, šiek tiek išdykę ir padaužos, dažnai gebantys pasinaudoti burtais, tačiau ne visagaliai, o tik jautrios ir pažeidžiamos būtybės, kurioms reikia ir pagalbos, ir užuojautos. Jie visai kaip vaikai, todėl ir suprantami bei artimi skaitytojui vaikui, kuris su jais lengvai susitapatina, jais žavisi, pamilsta juos. Rašytojas O. Proisleris savo knygomis stengiasi pažadinti pačias geriausias žmogaus savybes – teisingumo jausmą, kilnumą, mokėjimą užjausti, gebėjimą išklausyti ir suprasti vienam kitą, norą skleisti gėrį, optimizmą, džiaugtis gyvenimu ir džiuginti kitus. Visa tai kartu su aukštais meniniais privalumais užtikrina nepaprastą jo knygų populiarumą.

Lietuvos skaitytojus su O. Proislerio kūryba pirmasis supažindino Adomas Druktenis, kuris 1970 m. išvertė Mažąjį Vandenį. Po penkerių metų pasirodė Raganiukė (vertė Jonas Kilius). Tačiau didžiausias O. Proislerio knygų leidybos iniciatorius yra Teodoras Četrauskas, kuris išvertė Plėšiką Hocenplocą (1990 m. visos trys dalys išleistos viena knyga, o 1992 ir 2002 m. išėjo atskiri trilogijos leidiniai), paveikslėlių knygą Bėk, Zenta, bėk (1992), Krabatą (1996), apysaką Ponas Klingzoras truputį mokėjo burti (2002) ir Vaiduokliuką (1992, 2003). T. Četrauskas ne kartą bendravo su rašytoju, yra didelis jo kūrybos mėgėjas.

Literatūra
1. http://www.preussler.de/index3.htm
2. Otfried Preußler – Werk und Wirkung. – Stuttgart, 1983. – 147 p.: nuotr., iliustr.
3. Scharf, Susanne. Geschichten für Menschenkinder. – Vok. – Portr. // Eselsohr. – 1998, Nr. 10, p. 42–43.
4. Пройслер, Отфрид. Дети – самая лучшая в мире публика. – Rus. // Диапазон. – 1994, nr. 3, p. 208–220.
5. Френкель, Павел. Четыре добрых пера. – Москва: Знание, 1984. – P. 47–62.
6.Френкель, Павел. Еще о Бабе-яге. – Rus. – Portr. // Детская литература. – 1983, Nr. 9, p. 45–48.