2007-06-15
TEKSTŲ - GYVA BALA, O KŪRINIŲ? (2006 m. lietuvių vaikų proza)
Džiuljeta Maskuliūnienė (ŠU)

Laukų derlius suvežamas, aruodai pripilami rudenį, o „Rubinaitis“ vaikų knygų metų derlių tradiciškai skaičiuoja pavasarį. Jų išleidžiama vis daugiau, vis įvairesnių. Bet svarbiausias klausimas visada tas pats – o kiekgi tarp jų esama meniškai vertingų, nevienadienių kūrinių? Ar yra knygų, kurios maloniai stebintų, kurių nepamirši vos užvertęs paskutinį puslapį? Knygų kurios būtų ne vien tik jos didenybė prekė, bet ir dovana vaiko sielai. Žinoma, ypač laukiame knygos, apie kurią būtų galima pasakyti: „O! Tai įvykis, pakeisiantis lietuvių vaikų literatūros žemėlapį.“ Belaukdami tos ypatingos knygos, galime pasidžiaugti ir tuo, ką turime, kas parašyta 2006 m.

Mažiesiems pabiručiams

Patiems mažiausiems skaitytojams pasirodė ne tiek jau daug aptartinų knygų. Ilja Bereznickas, žinomas lietuvių animatorius, parengė komiksų knygutę Kas atsitiko Albertui, arba Kaip aš išmokau daryti mankštą. Elementarus siužetas (drambliukas čiuožia nuo kalno, užsigauna, klausia patarimų, pelytės patartas, gydosi mankšta), paprasti ir nuspėjami nuotykiai... Knygutė patrauks vaikų dėmesį piešinukais, poligrafine kultūra, o autoriui, kuris, matyt, ketina rašyti tęsinį, palinkėčiau siekti originalumo, netikėtesnio siužeto. Šiame kontekste verta prisiminti nemirtinguosius (vaikų apibūdinimas)Dail. Paulius Juodišius Pifo nuotykius. Paulius Juodišius parašė gražią pasaką Amarėlio pyragas. Tai tradicinės poetikos grandininė pasaka. Vabalėlis Amarėlis randa grūdą – „tokį keistą daiktą, kurio niekada anksčiau nebuvo regėjęs“, nusprendžia išsikepti pyragą. Nemenko būrio patarėjų padedamas, Amarėlis galų gale savo sumanymą įgyvendina. Pasaką nenuobodu skaityti, nes esama ir gražių minties vingių (antai sraigė prisimena: „Kai aš buvau maža, tokia kaip spanguolė, kartu su tėvais gyvenau grafo Tiškevičiaus malūne“, sraigė pasiūlo ir labai netikėtą būdą, kaip sumalti grūdą), ir sparnuotų frazių (Draugas šimtakojis – tai šimtą kartų geresnis draugas už bet kurį draugą“), ir netikėtų smagių situacijų (lakūnas karkvabalis patenka į miltų debesėlį, tampa panašus į vaiduoklį; vabaliukai stato krosnelę pyragui kepti). Vabalijos ir žolynų pasaulio vaizdą, be abejonės, sukurti padeda įsimenantys paties autoriaus piešiniai. Tai knyga, kurią verta turėti mažųjų bibliotekėlėje. Kita dėmesio verta knyga – Sigito Siudikos Ką zyzia uodai vakarais. Tai tas retas atvejis, kai vaikų literatūra moka ir suaugusiajam sukelti šypseną. Autorius pasakoja trumpai, bet sukuria įtaigius trijų uodų – Zyzlos, Kyzlos ir Pasternoko – paveikslus. Žydraakiai, šmaikštūs, ironiški, įsiveliantys į visokias istorijas uodai – tikri nonsensiškų pasakų personažai. Penkios istorijos tarpusavy siužetiškai nesusijusios – uodai tai duris skraidina, tai padeda karaliui Žiedūnui podukrą Vilytę surasti (akivaizdi „pelenės“ modifikacija) ar seneliams karvę pagydyti... Didelė ši pasakų vertybė – ironiškas pasakojimo stilius, gana retas mūsų prozoje. Ironizuoja pasakotojas („Iki namų Pasternokas nešė: arklidžių duris, subjaurota akimi Zyzlą ir pašautą Kyzlą“), ironiškai kalba ir patys veikėjai („Vyrai, ne laikas mirti, laikas gražiausią rinkti“, nepasisekus žygiui, Kyzla Zyzlą pašiepiamai sakalu vadina ir t. t.). Kaip žinoma, nonsenso poetikos pasaka labai tinkama ir vyresniesiems skaitytojams, taigi drąsiai siūlykime šią knygą moksleiviams, ypač ji turėtų patikti vaikinukams: Zyzla, Kyzla ir Pasternokas įkūnija „kietą“ vyrišką draugystę. Reikia pridurti, kad dailininkei Indrei Jaskūnienei pavyko perteikti humoristinę atmosferą, labai jau išraiškingi ilganosiai ir vyriški uodai žvelgia iš knygelės puslapių. Dar vienas įdomus projektas (žodis „projektas“, o ne „knyga“ čia vartojamas sąmoningai) – Mildos Norvaišaitės Maži Mildos džiaugsmai. Savo išvaizda leidinys tarsi pretenduotų į mažųjų lentynėlę (vaikiški piešiniai, mokyklinio sąsiuvinio formatas), o pagal turinį – gal ir šešiolikmečiams tiktų? Tai paskirų minčių rinkinys tema, kurią ir nusako leidinio pavadinimas. Neįpareigojančių sąsiuvinio užrašų strategija – labai paranki. Jokių rūpesčių dėl kompozicijos ir visų kitų grožinio teksto kūrimo subtilybių. Štai pirmajame puslapyje užfksuojamas toks džiaugsmas: „Žaisti pagalvių karą su Jonuku“, kažkur per vidurį (puslapiai nenumeruoti, kaip ir dera sąsiuviniui) – „Atlošus galvą stebėti nuo stogų krentančius lietaus lašus“, o gale – „Naktimis valgyti tėtės keptus blynus klausant kalbų apie fziką ir metafziką“. Tik štai koks klausimas neduoda ramybės: kiek tokių knygų Lietuvoje pagal panašų projektą prirašytų kūrybingi vaikai? Kiek gražių, tikrai ne mažiau originalių ir netikėtų minčių išmėtyta nesuskaičiuojamose paauglių užrašų knygutėse? Neginčytina tik viena – M. Norvaišaitė yra puikus, kūrybiškas žmogus, bet jos knyga dar neparašyta, tai tik kada nors galbūt ir parašysimos knygos ruošinys. Apžvalgoje prie šio leidinuko apsistota todėl, kad tai gali būti simptomiškas dalykas, pirmasis panašių sąsiuvinių tomas. O gal ir be reikalo baiminamasi, gal tai vienkartinė akcija? Taigi belieka laukti.

Pasakų takais

Be pasakų vaikų literatūra neįsivaizduojama, turime šiame bare triūsiančių ir pripažintų rašytojų, ir naujokų. Didelė yra pasakų įvairovė: ilgos ir trumputės, flosofnės ir gana buitiškos, pavykusios ir ne. „Gimtasis žodis“ Gilandos slapyvardžiu išleido netrumpą literatūrinę pasaką Kopų karalienė. Šešiametė Ignė ir jos mama laiką leidžia Nidoje. Tas laikas kupinas apmąstymų, netikėtų susitikimų su paslaptingomis būtybėmis, iš kurių svarbiausia – Kopų karalienė. Poetiškas kalbėjimas, neretai pereinantis į publicistišką ir beveik didaktinį pasakojimą (pavyzdžiui: „Tačiau kodėl šiais laikais nesusikalbam, nesuprantam vieni kitų? Galbūt subtilioji žmogaus klausa bei rega buvo pažeistos nuo tos nelemtos akimirkos, kai pasaulyje buvo pralietas pirmasis kraujas?“ ir t. t.), apsunkina teksto skaitymą, todėl klausimas, kas yra kūrinio adresatas, gana opus. Savitos iliustracijos (dail. Mikalojus Povilas Vilutis) komunikacijos su skaitytoju nepalengvina. Kitaip tariant, knygos sumanymas originalus, bet ar ras ji vietą būtent vaikų literatūroje – abejotina. Onos Jautakės pasakų knyga Rožiniai debesėliai supina realistinį ir fantastinį vaizdavimą. Kaip tik ta jungtis ir yra mažiau vykusi. Realistiniame plane gana vienspalviškai vaizduojama šešiametė Rozalija ir jos artimiausia aplinka (santykiai su seneliu), o vėliau į šį pasakojimą įterpiama pasaka (pavyzdžiui, „Godžiojoje musytėje“ ta elementari sąranga esti labai paviršiuje – vaikas prašo: „Seneli, papasakok!“, tad toliau ir pradedama pasakoti: „Kartą gyveno musė“). Gana tradiciškai, t. y. pasitelkiant sapno poetiką, knyga užbaigiama: „O gal aš iš tiesų sapnavau?“ Žinoma, knygoje esama ir gražių fragmentų, paradoksalių pasakymų ir įžvalgų (pavyzdžiui: „Juk tai, ką galima pasakyti žodžiais, galima ir ištylėti!“).

Pasvalio krašto kūrėja Margarita Lūžytė išleido pasakų rinktinę Takai. Knygos anotacijoje teigiama: „(…) pasakiški ir nepasakiški, fantastiniai herojai kuria, saugo, atranda artimus ir tolimus pasaulius, bando suprasti savo vietą juose.“ Iš tiesų tie pasauliai labai tolimi, netradiciniai net ir pasakų kontekste. Pasaka „Apie Baltąjį Liūtuką“ – bene labiausiai vykusi. Baltasis Liūtukas čia iškyla kaip „visų gėrybių simbolis“, autorė pateikia savo komentarą: „Parašiusi kūrinėlį sužinojau, kad baltieji liūtai, pagal afrikiečių mitologiją, yra dievų pasiuntiniai.“ Baltasis Liūtukas atlieka daug gerų darbų – iš surinkto beištirpstančio sniego išaugina pievelę snieguolių, augina Tikrąją gėlę ir ypatingą – lapuotą – kaktusą, iš Karalių žemės išveja juodą vanagą... Žinoma, skaitymą sunkina neįprasta poetika: itin fragmentiškas kalbėjimas, poezijos ir prozos derinimas, o prozos atkarpos neretai primena miniatiūras. Bet kai kurios iš tų poetinių miniatiūrų – giliaprasmio, subtilaus kalbėjimo pavyzdys. Be abejo, ir šiuo atveju sunku tikėtis vaiko skaitytojo dėmesio, o autorei nepakenktų kūrinį labiau disciplinuoti, siekti vienovės.

Pamėgtais takais keliauja ir Sigutės Ach pasakų personažai – šunelis Ambrozijus ir katinėlis Purkius. Ambrozijus pradeda pirmas – vizualiai labai graži ir miela knygelė, šiuo požiūriu jai nieko neprikiši. Sigutės Ach piešimo maniera pažįstama jau visos Lietuvos vaikams, gera tokią knygelę turėti. Deja, pats pasakojimas krypsta į dekoratyvumą, ne visada motyvuotą žodžio puošnumą. Bet silpniausias dalykas – pasakos kompozicija. Tai galėjo būti puiki miniatiūrų knyga, juk čia nėra nuosekliai pasakojama viena istorija, taigi reikėjo sąmoningai kitaip struktūruoti tekstą. Ypač pavykę fragmentai – apie rausvą paršelį ir saulėlydį, mažą bitelę ir Bičių Motinėlę, dvi baltas lelijas, gėlę ir vėją, švelnumo peliukus. Ir dar viena mintis neduoda ramybės – miniatiūriniai Sigutės Ach kūrinėliai suprantamesni ir artimesni gali būti, pavyzdžiui, paauglėms mergaitėms, o ne mažiems vaikams. Juk būtent paaugliai (ir vyresnieji!) yra poetiškų Sigutės Ach atvirukų kolekcininkai, suvokėjai.

Vytautas V. Landsbergis – tituluotas pasakų kūrėjas, pernai parašęs dvi pasakų knygeles – Julijos sapnai ir Tinginių pasakos. Pastaroji labiau vykusi. Šio rašytojo stiprybė - adresato matymas. Abi knygos – gera pradinuko lektūra. Kuriamas žaismingas, todėl neįkyriai pamokantis pasaulis, esantis visai čia pat: „Netoli Vilniaus, važiuojant Baltarusijos link, vidury gūdžių miškų ir klampių pelkių“, niurkso Tinginėlių kaimas. Utopinėje erdvėje ir gyvenimo logika visai kita, čia net dienos turi kitus pavadinimus: Tortadienis, Atvirkštadienis, Dešradienis, Ledadienis, Kiaušiadienis, Midadienis, Kepurdienis, Žuvadienis, Lovadienis. Nenuostabu, kad Albinui įgrysta Tinginėlių karalystė, pasakos gale jis sako: „Tinginių šalyje - pasiutusiai nuobodu ir neįdomu. Žinokit, kad pats sunkiausias darbas - tingėti ir nieko neveikti!“ Abi pasakos, kaip ir eiliuotas tekstas „Kiaušinių pasakos“, parašytos pagal jau anksčiau sukurtas, užsienyje leistas Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijas. Tikrai verta pamatyti Kiaušiadienio ar Lovadienio vaizdelius! Julijos sapnuose skaitytojas vedamas į netikėtas šalis - apvalių žmonių, kur nekenčiami kitokie, t. y. „nors truputį neapvalūs“, ar raudonąją šalį, kur visi privalo būti raudoni. Potekstės vieta šiame kūrinyje, kaip matyti, ypatinga. Atpažįstame čia ir senas geras Vytauto V. Landsbergio intonacijas, kad ir šioje agurkų liaudies dainoje:
Mes nenorim būt raudoni,
Mūsų prigimtis žalia,
Mes juk nesam pomidorai -
Ir nebūsim niekada...

Naują pasakų knygą parašė ir Nijolė Kepenienė. Baltosios žąsytės pasakos taip pat leidžia atpažinti jau žinomas autorės intonacijas, pamėgtus įvaizdžius (vaivorykštės tiltas ir kt), paradoksų poetiką, išradingus herojų vardus. 27 pasakas sieja svarbus personažas - toks mažas berniukas Naglis, kuris turi pliušinę žąselę. Tik, žinoma, gaila, kad lietuvių pasakų sekėjai labai jau dažnai pasitelkia vis tą pačią sapno situaciją - sapnuoja ne tik Naglis, bet ir, kaip minėta, V. V. Landsbergio Julija, O. Jautakės Rozalija... Atrodo, autorei jau sekasi suvaldyti tekstą, kad nebūtų perkrautas, ištęstas, todėl kai kurios pasakos tikrai meniškos, įtaigios („Padėkim tašką po sūpynėm“, „Laukimas su mėlynom akelėm“, „Sava galva“). Reikia pasakyti, kad autorė turi ir savitą, su jokio kito rašytojo nesupainiojamą stilių. O tai - viena didžiųjų rašytojo dorybių, tad būtent ši aplinkybė nuteikia labai viltingai. Be to, autorė turi, ką pasakyti, moka nustebinti, pažiūrėti kitu aspektu, pamatyti šimtus neįtikėtinų smulkmenų ir neretai visa tai meniškai įprasminti. Baltąsias žąsytės pasakas padėčiau į vertingiausių 2006 m. lietuvių vaikų prozos knygų krūvelę.

Magiškosios (?) fantazijos

Išgalvoti pasauliai skleidžiasi ne tik pasakos žanro kūriniuose. J. R. R. Tolkieno Žiedų valdovas ar dabartinė J. K. Rowling poteriada - neapeinami, įsitvirtinę reiškiniai šiuolaikinėje vaikų literatūroje; šie rašytojai yra sulaukę savų epigonų, o jų kūriniai - įvairių modifkacijų. Kuriamos nacionalinės Hario Poterio versijos. Lietuviai irgi nepėsti - turime Daivos Vaitkevičiūtės Marių Pietarį ir Juodąjį Bokštą Tai jau antroji (paskutinė?) knyga apie Marių. Stora (anglų knygai nenusileidžiame!), kietu viršeliu, MARIUS PIETARIS IR JUODASIS BOKŠTAS. Iliustr. N. Žukauskaitėant kurio puikuojasi inicialai gotiškomis raidėmis MP (plg. HP). Knygos karkasas atvirai kopijuoja Hario Poterio istoriją. Tik pavartykime knygos puslapius – Juodasis Bokštas, staigmeilės antpilas, Oila tersesius (toks burtažodis), suskis Magistras, stebuklingas tepalas, knygiai, švieži laikraščiai... Tikrai tai jau girdėta, matyta. Ir nacionalinis koloritas, prašom: „Perkūno kūjis“, „Kelionė į Ragainę“, „Lizdeikos sapnas“, aitvaro kiaušinis, krivis Viteika, Veliuona... Žinoma, tokia literatūra turi savo skaitytoją, čia pakanka intrigos, dinamikos, autorė moka juokauti (vien ko vertas epizodas apie aitvarą, kuris palieptas į namus tempia smirdantį š...). Tik norėtųsi, kad autorė, kuri turi pasakojimo, prozos teksto kūrimo dovaną, savo talento neiššvaistytų vien sekimams ir pan. Apie šią autorę apžvalgoje dar bus kalbama, o tai tik rodo, kad D. Vaitkevičiūtė – kur kas platesnio spektro kūrėja.

Į magiškosios fantazijos generuotojų gretas stoja ir visai naujos pajėgos – kompiuterių, interneto ir panašių terpių ugdytiniai. Ryškus pavyzdys – Justinos Stravinskytės fantazijų romanas (beje, labai tinkamai įvardytas žanras, visai gal nė nereikia vartoti to angliško termino fantasy) Paslapties įpėdinis. Kūrinys pradėtas rašyti autorei būnant dvylikos metų, o baigtas – keturiolikos. Labai tad suprantama, kad patirtis, kuria tegalėta pasiremti, – ta pati kosmopolitiškoji kompiuterinė terpė. Ir dedikuotas kūrinys tos terpės „chebrytei“. Tad gal ir knyga turėjo (dėl idėjos!) būti paskelbta internete, savo natūralioje aplinkoje. Autorė moka rišliai dėstyti mintis, pakanka jai ir fantazijos (tiesa, neretai skolintos). Apie teksto magiją ir sugestiją kalbėti nėra ko. Veikėjai kažkokie apibendrinti (žinoma, teigiami arba neigiami), tokie ir jų vardai – Dievų Valdovas, Tamsos Princesė, Burtų Kūrėjas, labai kosmopolitiškas, margas kitas vardynas – Činhu, Kija, Koičis, Kamiko... Ką gi, vis jaunesni ateina į literatūrą, svarbu turėti ką pasakyti. O pasakyti reikia ką nors autentiška, sava. To neišmokstama, tai turima. Telieka Justinai palinkėti atrasti... save, kad ir kaip tai banaliai skamba.

Gerokai įdomesnis fantazijų romanas – Justino Žilinsko Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas. Pats autorius žodyje skaitytojui teigia: „Gugio nuotykiai spraudžiasi į tą paslaptingą nišą, kurioje glaudžiasi knygos, siejančios pasaką, mitą, istoriją ir tikrovę.“ Fragmentiškai remiamasi Lietuvos istorija (Algirdo ir Kęstučio kariuomenės žygiu į Tverę 1368 m.), labiau – lietuvių tautosaka (įspūdingas aitvaro Vipšto ir jo šeimininko Taupėno epizodas), kitų tautų mitologija ir folkloru (antai romane veikia iš rusų tautosakos atkeliavę naminukai) ir kt. Ryškiausia linija - kauko Gugio iš Kaukašlaičio (vis dėlto buvo galima Gugio vardą palikti V. Krėvės pasauliui...) ir visos girių kaukų giminės aprašymas. Tai debiutuojančiam autoriui tikrai pavyko padaryti. Sužinome, kad „suaugęs kaukas tebuvo žmonių mažiausių vaikų dydžio“, „mokėjo grumtis, o jei reikėdavo - ir kerėti“. Gugis - nenuorama, labai nori draugauti su žmonėmis, taigi kuriamas išskirtinis kaukioko paveikslas. Gugis bičiuliaujasi ir su paslaptingomis būtybėmis - pelkėse gyvenančiu maumu Munamukiu, basiliske Šiuša, požemio pabaisa (pastarasis padaras ar tik nebus atkeliavęs iš Hario Poterio?)… Pasakojimas gana ekspresyvus, vaizdingas, neprailgsta skaityti. Aiškus kūrinio adresatas. Nors rašytojo fantazijas peni įvairūs šaltiniai (istoriniai, mitologiniai, literatūriniai), medžiaga suvaldoma, skaitytojas patiki Kaukašlaičio kaukų nuotykiais. Tokių knygų kontekste natūraliai kyla klausimas - ar bus Kaukašlaičio istorijos tęsiamos? Žinoma, svarbu, kad antroji dalis būtų ne prastesnė už pirmąją.

Prabėgusio laiko charakteristikos

Rokiškėnas Alfonsas Krasauskas užsimojo parašyti pažintinę nuotykių apysaką jaunimui. Istorija apie pasiutėlį Tauriuką, pasak paties kūrėjo, atspindi Apuolios žemių ir pilies gynimą nuo vikingų antpuolių IX amžiuje. Dėkodamas mecenatams, autorius išreiškia viltį, kad jo apysaka galės „žadinti ir palaikyti lietuvių jaunosios kartos tautinę savimonę“. Taupydama vietą, tik pasakysiu - apie meninę vertę čia nėra ko diskutuoti, bet dar liūdniau, kad tekstas nematęs redaktoriaus rankos, tad sunkiai paskaitomas, mintys suveltos. Keista, bet vis pasirodo tokių visai netvarkytų (savilaidos?) tekstų. Taigi IX amžius lieka skendėti ūkanose. Ar Skomanto plunksna jau visai surūdijo?

Visai kitoks Jurgio Usinavičiaus novelių romanas Vaikystės žvyrkeliai. Tekstas tvarkingas, skaidrus, logiškas. Čia pasakojama apie mažą berniuką Roką, kurio vaikystė prabėgo jau senokai, prieš keliasdešimt metų, „ten, kur nusileidžia dangus“. Tokių mašiotiškos dvasios (ir panašios kūrinėlių struktūros - ne noveles, o vaizdelius labiau primena atskiri teksto gabaliukai) kūrinių jau seniai nebuvo parašyta. Pasakojama paprastai, nuoširdžiai, visai neįmantraujant. Ir tai galų gale paperka. Knygą galėtų skaityti pradinukai arba ir suaugę žmonės, ieškodami praėjusio laiko egzotikos, kasdienybės poetikos. Labai graži arkliuko Sarčiuko, ištikimojo šunelio Sargio ir vaiko draugystės linija, maloniai nuteikia pavaizduota tėvų ir vaikų santykių harmonija (kaip originaliai tai dabar skamba), gausu tekste to meto realijų, kaimo gyvenimo vaizdų.

Tačiau geriausiai prabėgusį laiką – pokarį, tikrą sunkmetį, – pagauti ir užfksuoti pavyko Rimantui Juodvalkiui, parašiusiam apysaką Dviratis be vieno rato. Sudėtingas kūrinio likimas – Rimantas Šavelis ketvirtajame leidinio viršelyje pasakoja, kad knygą autorius parašęs dvidešimt penkerių, bet tuomet nebuvę lemta jai pasirodyti. Romas, Česlovas, Algis ir Stepas – neišskiriami draugai, pokario Kauno vaikai. Šiuolaikiniams paaugliams turėtų būti įdomus nepažįstamos, Viršelio dail. R. Balinskastolimos kartos gyvenimo būdas, vertybės, pramogos. Berniukai nori draugui jo gimtadienio proga padovanoti laikrodį, paskui persigalvoja – geriau pirks dviratį, nors ir be vieno rato. Dviratis pokario vaikams – svajonių svajonė. Kiek daug pastangų ir išradingumo jie turi parodyti, kol įgyvendina slaptą sumanymą. Įdomūs skyriai „Knygų medžioklė“, „Gramofonas“ ir kt. Nors gyvenimas nelepina, vaikinukai turi savų pramogų – leidžia karvelius, naršo Šeštąjį fortą, žvejoja, dalyvauja plaukimo varžybose, slapta įlenda į teatrą, kad galėtų pamatyti spektaklį... Gyvenimas virte verda. Netikėtai pasakojimas nutrūksta, ir dienoraščio forma (dienoraštis čia atlieka ir epilogo funkcijas) kūrinys užbaigiamas. Pabaiga tiek emociškai, tiek struktūriškai atsijusi nuo pasakojimo, nors daug ką ir paaiškina, tiksliai nustato laiko koordinates, papasakoja tolesnį herojų likimą. Vis dėlto tai įdomus, išsiskiriantis tekstas apie pokarį – vaikystė visada yra vaikystė, net pokario vaikams norėjosi šypsotis.

Remigijaus Misiūno Keturi muškietininkai iš antrosios laiptinės – detektyvinė apysaka, atkurianti netolimus laikus. Veiksmas vyksta 1990 m. vasarą. Pasirinkti istoriškai svarbūs metai, minima daugybė tuometinių realijų. Antai rašoma: „Per televiziją vis kartojo, kaip salėje, dainuojant deputatams, trispalvė uždengia LTSR herbą ir tokį pat herbą žmonės mindžioja prie AT durų lauke.“ Gaila, kad kartais tokie aprašinėjimai primena publicistinį straipsnį („o jei dar susikibdavo lietuvis su rusu...“ ir pan.). Į naująjį Vilniaus Fabijoniškių mikrorajoną atsikelia naujakuriai, berniukai nuobodžiauja sėdėdami ant betono plokščių, kol įsitraukia į nusikaltėlių paieškas. Visa istorija gana paprasta (iš detektyvo norėtųsi daugiau painumo, ryškesnių veikėjų paveikslų), bet svarbiausia – kad „muškietininkai“ suseka automobilių vagių gaują, gėris laimi. Penktokui ar šeštokui gal ir nebloga laisvalaikio lektūra?

Tamsieji potėpiai

Vytautas Račickas išleido apysaką Nebaigtas dienoraštis. Maža nedidelio formato knygelė. Anotacija iš karto nubrėžia siužeto punktyrą: „Pagrindinės knygos herojės Deivės Tauraitės lūpomis pasakojama paauglės gyvenimo istorija, pasibaigusi tragiška penkiolikmetės žūtimi.“ Ir ką gi atranda paauglys skaitytojas šiame veikale? Deivės gyvenimo istorija išryškėja iš atsitiktinai (o kaipgi kitaip?) į pašalinio žmogaus rankas patekusio žuvusiosios dienoraščio. O toliau sudedami visi įmanomi juodieji akcentai (jau pačioje teksto pradžioje rašoma, kad kažkoks šalaputris Deivę taikėsi išprievartauti grasindamas: „Išprievartausiu. Šituose va krūmuose. Ir pasmaugsiu. Tavo pačios pėdkelnėm“; direktorė visą mokyklos teritoriją aptveria spygliuota viela; „Lietrytis“ rašo apie dvi Šiaulių rajone pasikorusias paneles; vakarėlyje trys bernai pasigeria per 15 minučių; kraujo vėžiu serga draugė Živilė; dvyliktokė iš „c“ klasės laukiasi; simpatija Valius, pasirodo, besąs gėjus; vakarėlyje Živilė ir Deivė vaidina lesbietes; motina į namus gyventi pasikviečia tokį Pranuką, beje, mama dar ir neregė...). Kaip sakoma, visko su kaupu. Tačiau nepranokstami svingerių klubo „Vilniaus Tartaras“ vaizdeliai. Merginos stebi grupinio sekso scenas, kaip margaspalviu peruku užsimaukšlinęs vaikinas „rankomis ir liežuviu glamonėja kito vyro „daiktą“... Pasirodo, kad tas perukuotasis – Deivės mylimasis. „Psichologiškai“ juk skaitytojas turi būti įtikintas, kad merginos savižudybė – absoliučiai neišvengiama. Ką gi, autorius išmano, ką „paspausti“, leidinio komercinė sėkmė garViršelio dail. L. Armonasantuota, bet kuo čia dėta vaikų literatūra?

Bronius Bušma parašė romaną Būk geras, Jackau, nemirk. Autorius imasi sunkios problematikos – trys skirtingi, drauge ir panašūs vaikai Karolis, Jackus, o vėliau ir Vilūnė keliauja per visą Lietuvą į pajūrį, kad galėtų pabėgti nuo visų gyvenimo problemų ir išplauktų į svajonių šalį Braziliją. Keliauninkai susiduria su visokiais išbandymais, nuotykis bet kada gali virsti nelaime (o graudus, žiaurus finalas – Jackaus mirtis, Vilūnės išprievartavimas – tai tik patvirtina). Lygiagrečiai pasakojamos dvi istorijos – vaikų bėgimo ir sudėtingo Karolio šeimos gyvenimo, jos viena kitą papildo. Tik neįtikinamas vaikų amžius – dvylika metų, skaitant visą laiką atrodo, kad čia veikia mažų mažiausiai penkiolikmečiai. Taigi matyti tam tikras dirbtinumas, meninės tiesos klausimas skaitant šį romaną kyla ne kartą. Stipresnė romano dalis ir yra būtent Karolio šeimos linija, ypač motinos ir patėvio, Karolio ir jo įbrolio Staselio santykiai. Tai įtikinama. Autoriui sekasi realistiškai ir taikliai vaizduoti žmonių buitį, o psichologiniai aspektai galėtų būti ir labiau niuansuoti.

Daivą Vaitkevičiūtę domina vaikų namų tema. Autorė sako: „Linksmai šypsosi tik tie vaikai, kurie turi šeimą.“ Ji netikėtai sujungia detektyvinę apysaką ir vaikų namų problematiką. Trise prieš mafją – Vilniaus knygų mugėje jau pastebėta ir įvertinta knyga, vaikų skaitytojų graibstoma bibliotekose. Kūrinys turi daug privalumų – D. Vaitkevičiūtė moka pinti pasakojimą, išlaikyti intrigą ir tempą. Ryškius paveikslus padeda kurti veikėjų kalba, dialogai. Čia paslysta ir labai tituluoti rašytojai, o šios autorės veikėjų paauglių kalba tikrai įtikinama. Autorė gerai jaučia laiko realijas, nepamokslauja. Pagaliau lietuvių krepšinio aistruoliai paaugliai galės ir grožinėje kūryboje rasti pamėgtos sporto šakos motyvų... Čia, žinoma, pajuokauta, bet „Monstrų“ ir „Delfnų“ varžybų peripetijos prikausto dėmesį. Šiame kontekste pasakytina, kad Kobės, užsispyrusio krepšininko vaiknamiečio, ir Emilės – Kobės draugės, drąsios ir išmoningos merginos, literatūriniai portretai yra pavykę. Detektyvo elementai taip pat gana išradingai įpinti į istoriją. Daugiausia abejonių kelia superlaiminga pabaiga (įvaikinimas), tas didingas patosas. Štai čia ir negali patikėti tuo, kas papasakota. Rašytoja turėtų ryžtis parašyti ir... ne tokią populiarią istoriją. Tegu ji būtų skirta ir ne eiliniam vaikui skaitytojui, tegu verstų susimąstyti, tegu nebūtų taip greitai, lengvai perskaitoma. Neabejotina, D. Vaitkevičiūtė gali tokią kitokią knygą parašyti. Norisi tikėti, kad ir parašys.

Vytautė Žilinskaitė skaitytojams pateikė naują apysaką Kintas. Lietuvių vaikų literatūros klasikė sunkios vaikystės tema jau yra parašiusi puikių, įsimintinų puslapių, ypač įsidėmėtini apsakymai iš rinktinės Nebijokė. Naujajame kūrinyje autorė vaizduoja paauglį Kintą, kuris pabėga iš namų. Protesto akcija iš pradžių prasideda taip nekaltai (Kintas slapstosi saugioje vietoje – kaimo sodyboje ant aukšto), dar galima „spektaklį“ bet kada nutraukti. Toliau Kintas vis labiau susipainioja savo paties pasispęstuose spąstuose, o kai miršta senoji Antosė, išgyvendama dėl tariamos Kinto mirties, kelio atgal nebėra – jau įvyko nepataisomas dalykas. Apysaka baigiama gana dramatišku potėpiu – draugė Gilė užpuolama pabėgusio kalinio, o Kintas nesugeba jos apginti. Apimtas nevilties, Kintas mąsto: „Kodėl, kodėl nieko negalima susigrąžinti?“ Tačiau tokios mintys ateina taip vėlai. Apysakoje esama ir kitų svarbių siužeto linijų, čia vaizduojami sudėtingi patėvio ir Kinto santykiai (mama kažkur toli Australijoje – labai simptomiška šių dienų realija). Sukurtas apysakoje ir Kintui oponuojantis Silvestrėlio paveikslas. Tik iš pažiūros jis atrodo silpnas, bet iš tiesų – už Kintą tvirtesnis ir doresnis. Tai jis Gilę lydi namo po lemtingojo įvykio. Silvestrėlis vis dėlto yra doras, o Kintui ta sąvoka svetima. V. Žilinskaitė sukūrė daugiaprasmį abejingo, savanaudžio paauglio paveikslą. Ar tik nebus jis vienas tamsiausių šios autorės personažų? Šiaip jau vientisą ir išraiškingą pasakojimą kiek gadina paauglių kalbos intonacijos, kartais jauti, kad paauglys taip nepasakytų... Tačiau visa atperka etinių problemų sprendimo gelmė, rimtas ir be užuolankų pokalbis su skaitytoju. Ne vieną vaiką privers susimąstyti šie V. Žilinskaitės žodžiai: „O, kad kilti į kalną būtų taip lengva, kaip ristis pakalnėn!“

Gera, kad 2006 m. lietuvių vaikų prozininkai parašė KŪRINIŲ, kurie kviečia vaikus skaitytojus rimtam pokalbiui ir yra meniškai vertingi.