2012-04-12
ŠVIESOS PAVEIKSLAI: VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS KNYGŲ ILIUSTRACIJOS

Dalia Karatajienė (Lietuvos edukologijos universitetas)


Kalbėti apie kurio nors rašytojo knygų iliustracijas nėra lengvas darbas, nes pagrindinis vaidmuo šiuo atveju vis tiek tenka rašytojui, o dailininkai tėra jo minties vizualizuotojai, savotiški keleiviai paskui vedlio - rašytojo - mintis. Nors uždavinys buvo ne iš lengvųjų, imantis sklaidyti įvairių dailininkų iliustruotas Vytautės Žilinskaitės knygas, labai norėjosi surasti kokį nors visas iliustracijas ir visus tuos skirtingus dailininkus siejantį požymį. Ir man pasirodė, kad tokį radau. Tai didžiulis semantinis iliustracijų talpumas, milžiniškas galimybių interpretuoti vaizdą potencialas, kuriame beveik vienodomis proporcijomis po lapą pasklidę tikrovės ir vizijos, sapno ir KELIONĖ Į TANDADRIKĄ. Gintaro Jociaus iliustr. realybės, gilumos ir paviršutiniškų kasdienybės detalių fragmentai, atrodantys drauge ir paprasti, ir sudėtingi, vienodai panašūs ir į sapną, ir į tikrovę.

Ieškodama dar kokių nors visų iliustracijų bendrybių, ėmiausi skaityti literatūros specialistų mintis apie rašytojos kūrybą vaikams. Ir literatūrologų apibūdinimai man pasirodė tokie panašūs į tai, ką maniau įžvelgusi iliustracijose, kad galiausiai supratau: čia ir yra ta ašis, tas kertinis akmuo, ant kurio galima statyti visą iliustracijų interpretavimo rūmą kalbant apie rašytojos knygų iliustracijas. Juk iliustracijų santykis su literatūra būna keleriopas: dailininkas gali pažodžiui rodyti tai, kas pasakojama tekste, gali polemizuoti su autoriumi, pateikdamas tiek stiliaus, tiek turinio prasme literatūros kūriniui nebūdingas vaizdų versijas (tai anaiptol nėra blogai), o esti, kad dailininkas su autoriumi bendradarbiauja taip, jog atrodo, kad iliustracijose esantys vaizdai, personažai yra kaip tik tokie, kokius galvoje ir turėjo pats autorius. Ir ši nepaprasta atitiktis dažnai randasi nepaisant to, kad rašytojas nei tų vaizdų konkrečiai neapibūdino, nei tų veikėjų požymių neįvardijo. Todėl drįstu manyti, kad kone visas Žilinskaitės knygų iliustracijas siejantis ypatumas slypi sunkiai žodžiais nusakomoje, bet akivaizdžiai matomoje kūrybiškai su tekstu bendradarbiaujančių dailininkų pozicijoje. Pasaulinėje praktikoje bene žinomiausias tokios pozicijos pavyzdys - Karlsono paveikslas. Nors Astrida Lindgren nėra pateikusi jokios vizualios jo charakteristikos, mums visiems atrodo, kad Karlsonas yra ir turi būti tik toks, kokį jį sukūrė Ilona Wikland.

Manau, neapsiriksiu teigdama, kad tokią dailininkus siejančią poziciją veikiausiai lėmė ne jų pačių kūrybinio braižo panašumas (nes iš tikrųjų jis toks ir nėra), o rašytojos kūrybos ypatumai. Dailininkas Gintaras Jocius, kuris 2003 m. iliustravo „Almos litteros" išleistą Kelionę į Tandadriką, sakė: dirbti buvo labai gera, nes nereikėjo nieko prie nieko pritempti, ko nors dangstyti ar apgaudinėti patį save, - vaizdai kilo tarsi patys savaime, lyg jie jau tekste būtų buvę. Kitaip tariant, rašytojos tekstus dailininkas apibūdino kaip pabrėžtinai patogius ir erdvius. Todėl tekstai erdvias padaro ir iliustracijas, nesvarbu, kad jose apstu konkrečių gyvenimo detalių. Tačiau pažvelgę atidžiau (turiu omenyje beveik visas įvairių autorių iliustruotas knygas), iliustracijose nerasime aiškiai nubrėžtos horizonto linijos. Jeigu jau ji ir yra, tai arba KELIONĖ Į TANDADRIKĄ. Stasio Eidrigevičiaus iliustr. labai aukštai iškelta, arba pabrėžtinai žemai nuleista. Šis metodas nutrina kasdienybės pasaulio ribas, tirpina jo dėsningumus ir sujungia regimąjį pasaulį su sapnu, vizija, tikruoju pasakiškumu.

Ne vieną rašytojos knygą (Robotą ir peteliškę, Gaidžio kalną, pirmąjį Kelionės į Tandadriką leidimą) iliustravo Stasys Eidrigevičius; 1973 m. Kaktuso paslapties iliustracijas sukūrė Marija Jukniūtė; 1991 m. Kumeliuko kerštą iliustravo Jūratė Račinskaitė; naujausią Kelionės į Tandadriką leidimą iliustravo Jocius. Visi jie - dailininkai, susiję su teatru. Jocius ir Račinskaitė - scenografai; Eidrigevičius, nors ir neturi scenografo išsilavinimo, kuria teatro afišas, performansus, menines akcijas, Varšuvos teatre „Studio" 1993 m. yra pastatęs spektaklį „Baltas briedis"; Jukniūtė - grafikė, bet Lietuvos operos ir baleto scenai yra kūrusi scenovaizdžių ir kostiumų.

Teatrui, kaip žinome, reikia ne vien iliustratyvių dekoracijų (be jų iš bėdos jis gali ir išsiversti). Pirmiausia jam svarbu ryškus veikėjas. Kalbantis su Račinskaitė, kūrusią Kumeliuko keršto iliustracijas, iš pirmo jos sakinio išaiškėjo, kad atspirties tašku dailininkei tapo ne kvepiančios pievos, kuriose ganėsi kumeliukas, o jos pačios susižavėjimas kumeliuku kaip veikėju. Todėl iliustracijose jis virto judriu, plastišku didžiaakiu, kurio silueto lankstumas, trūklumas ir ekspresija kaip tik ir leido parodyti visą dramatišką šio veikėjo narsą. Jociaus Kelionės į Tandadriką iliustracijose, kaip, beje, ir daugelyje kitų dailininkų darbų, vaizdų kirčiai taip pat daug kur kreipia į dinamišką, savaip teatrišką veikėją. Tas pat pasakytina ir apie Dianos Radavičiūtės iliustracijas Žilinskaitės knygai Tik niekam nesakyk.

Manau, kad iliustracijų teatrališkumas susijęs su Žilinskaitės pasakų teatriškumu, o jis susitelkęs ne tik dinamiškuose turtingo vidaus personažuose, bet ir, pavyzdžiui, žanrinėje kai kurių pasakų ir tragedijos analogijoje. Štai kad ir Medinė antis: antis juk žūva, vos tik iš medinio virsta gyvu paukščiu, bet savo vertybių - džiaugsmo dėl prasmingai nugyventos akimirkos gelbstint sužeistą antiną - neatsisako. Ogi ne kas kitas kaip tragedija, pats teatriškiausias žanras, leidžia skaitytojams išgyventi katarsį - didįjį apsivalymą, pakylėjantį jausmus į vertybinę, etinę, dorovinę sritį. Galbūt todėl dauguma iliustracijų yra iš Žilinskaitės tekstų paveldėjusios tam tikrą, sakyčiau, dorovingumą, savotišką tyrumą. Juk pasipiktinimas medinės anties išnaudojimu, jos pavertimu masalu gyviems paukščiams, kad šie atskridę taptų medžioklės taikiniu, paslaugiai perša dailininkui nedoro, piktybiško medžiotojo paveikslą.

Turbūt pirmąsyk Medinę antį 1969 m. iliustravo Kastytis Skromanas Žilinskaitės pasakų knygoje Senelio Šalčio ūsai. Kurdamas pasakos iliustraciją, dailininkas tragedijai kontrastą - padalijo kompoziciją į dvi dalis. Vienoje - tikrovė, kurios neįmanoma išvengti. Tai medžiotojas, kurio paveikslui panaudota nuotrauka. O kitoje matyti dvasinė tikrovė, vidinė realybė - antis ežere. Skaidria akvarele liejama skraji, tyra scena. Ir nors meninėmis priemonėmis suformuotas kontrastas labai akivaizdus, medžiotojo piktybiškumo vaizde nėra. Vaizduojant nedoruosius personažus, taip atsitinka ir kitiems dailininkams, prisilietusiems prie Žilinskaitės kūrinių. JuosSENELIO ŠALČIO ŪSAI. Kastyčio Skromano iliustr. skaitant, atrodo, galėtų atsirasti grubumo, žiaurumo, bet to kaip nėra, taip nėra. Galbūt tai susiję su doroviniais pokyčiais: anksčiau, sakoma, visas menas buvęs doresnis, o dabar, pasikeitus vertybėms ir idealams, tam tikrą bjaurumo dozę galima laikyti net savotišku grožio papildu. Bet kaip tik Žilinskaitės knygose to nėra, nors ir agresija, ir cinizmas, ir banalumas jau seniai yra įsiskverbę ne tik apskritai į meną, bet ir į vaikų knygų iliustracijas. Tokių dalykų neaptiksime nei Jolantos Talaikienės 2006 m. iliustruotame Kinte, nei Bronės Kanoverskytės 2006 m. iliustruotoje Jūrų kriauklėje, nei 2009 m. Irminos Dūdėnienės iliustruotame Radinių namelyje, kur jau, atrodytų, turėtume rasti visko...

Estetologas Georgas Steineris yra iškėlęs įdomų klausimą: kiek meno kūrinio interpretacijos ir teigiamas arba neigiamas kūrinio panaudojimas susijęs su pačiu autoriumi? Kodėl niekada jokiam blogam tikslui nebuvo panaudota nė viena Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos frazė ir kaip paaiškinti tokio melodingo Richardo Wagnerio gravitavimą į negatyvumą? Nors atsakymų į šiuos klausimus Steineris nepateikia, bet jo pavyzdžiai labai nedviprasmiškai kreipia į dorovinę pačios kuriančios asmenybės orientaciją. Galima spėti, kad Žilinskaitės knygų iliustracijų šviesa sklinda iš pačios autorės.

Nors toks meninio, t. y. vizualiojo, vaizdo švarumas iliustracijose anaiptol nėra naujovė, dažniausiai jis pasitaiko ne prozos, o poezijos KUMELIUKO KERŠTAS. Jūratės Račinskaitės iliustr. kūrinių iliustracijose. Poezijos iliustracijose apstu pasakiškų vaizdų persikeitimo, metaforų, savotiško siurrealizmo. Rašytojos Žilinskaitės kūriniai vaikams taip pat yra poetiški, todėl iliustracijose neretai aptiksi metaforų, poteksčių, negaliojančių gamtos dėsnių. Ir tai visiškai nepriklauso nuo individualaus dailininko braižo ir stilistikos - nesvarbu, ar tai kruopščiai sumodeliuoti Radavičiūtės daiktų tūriai ir žvilgsnį prikaustančios smulkmenos, ar vikri ir kone slidi Jociaus forma, ar grafiškas Nijolės Kryževičiūtės pasaulis, susipynęs su tautodailės motyvais. Tačiau dera pabrėžti, kad šis iliustracijų tyrumas nėra vien tuščia, nepripildyta beribė vizija. Priešingai, visi dailininkai yra ją savitai individualizavę ir apgyvendinę. Tai gyvas, pulsuojantis pasaulis.

Sakoma, kad lokalus vienspalviškumas visada asocijuojasi su tipu, o spalvos niuansavimas - su individualumu. Tad leisiu sau paminėti dar vieną smulkmeną, kuri eina kone per visas Žilinskaitės knygų iliustracijas. Tai spalvos niuansavimas, jos atspalvių gausa, kurią skaitytojo sąmonė visada linkusi sieti su nepakartojamumu, originalumu, būdingu tik tam paveikslui, tik tam veikėjui, kuriame tiek daug jo vidujybę apibūdinančios spalvinės faktūros.

Nenorėdama gaišinti skaitytojų kiekvienos knygos iliustracijų aprašinėjimu, apibendrinsiu, kad Vytautė Žilinskaitė ne vien duoda pagrindą rastis talpioms, švarioms, doroms, vaizduotę skatinančioms vizijoms, pasižyminčioms teatrališkumu ir poetiškumu, bet ir suteikia galimybę dailininkams patirti nemenką kūrybinį pasitenkinimą ir kūrybinio atradimo džiaugsmą. Tai pailiustruosiu Račinskaitės, ne trumpiau kaip mėnesį važinėjusios į Riešės žirgyną stebėti ir piešti arklių, žodžiais: jeigu jau kumeliukas išdrįso stotis prieš mašiną, tai vien dėl šio jo žygdarbio verta mėnesį pavažinėti į žirgyną ir padirbėti.