2019 m. sausio 24 d.
2017-06-12  

KĘSTUTIS URBA. VAIKŲ AR VAIKIŠKA LITERATŪRA?



Vaikų literatūra – toks paprastas dalykas, tokia aiški sritis… Ją išmano kone kiekvienas, nes juk kiekvienas suaugėlis yra buvęs vaikas. Kokių tad kalbos problemų gali rastis šioje įprastoje ir paprastoje srityje?


Vis dėlto klausimų, kaip įvardyti, pavadinti tam tikrus vaikų literatūros reiškinius, knygų tipus, žanrus, yra. Su naujomis literatūros poetikos apraiškomis randasi ir negerų, nelogiškai išverstų dalykų, terminų, sąvokų, kurias būtina pasiaiškinti ir dėl jų susitarti.

Nesu kalbininkas, tad mano samprotavimus, abejones dėl kai kurių terminų, pastebėtų ilgus metus gilinantis į vaikų literatūros sritį, girdint arba skaitant, kaip vienas ar kitas terminas verčiamas į lietuvių kalbą, reikėtų priimti labiau kaip klausimus. Tikiuosi, kad ne man vienam bus svarbu išgirsti vieną ar kitą kalbininko paaiškinimą, patvirtinimą ar paneigimą.
 

Keli įprasti dalykai

Pradėsiu nuo itin tradicinių pavyzdžių, nuo to, kas pasakyta šio straipsnelio pavadinime. Kasmet, pačioje balandžio pradžioje, per radiją ir televiziją pasigirsta pranešimų apie artėjančią „vaikiškos“ knygos dieną. Kažkodėl šis terminas su priesaga -išk- man (ir ne man vienam) nuskamba su tam tikra menkinamąja gaidele. Turbūt derėtų laikytis neutralaus vaikų literatūros termino? Tiesą sakant, įvardijant šią sritį kyla ir daugiau abejonių. Neretas plačiosios visuomenės atstovas įžvelgia dviprasmybę: ar vaikų literatūra nereiškia, kad tuos kūrinius, knygas parašė vaikai? Ar ne geriau būtų sakyti literatūra vaikams? (Ši sąvoka tradiciškai aprėpia ir literatūrą paaugliams, ir net jaunimui.) Esu pastebėjęs, kad abu šie sudėtiniai terminai ir kitose kalbose vartojami sinonimiškai. Sovietmečiu Rusijoje buvo leidžiami du vienodos paskirties moksliniai leidiniai – „Детская литература“ ir „Литература для детей“. Anglų kalba egzistuoja ir children’s literature ir literature for children. Kažkodėl, galbūt kokiems nors kalbos dėsniams veikiant, labiau įsigalėję yra pirmieji variantai. Taigi lietuviškai sakydami vaikų literatūra beveik visuotinai suprantame, kad tai knygos, kurios skirtos vaikams, parašytos vaikams skaityti. Mat pačių vaikų parašytos knygos yra retas, periferinis reiškinys.

Mums, vaikų literatūros specialistams, šiek tiek įžeidus polinkis knygą vai kams vadinti knygele, knygute. Taip lyg ir išreiškiame santykį su vaikų literatūra kaip nevisaverčiu reiškiniu. Apie tai jau gana seniai yra užsiminęs ir profesorius Vincas Auryla. Kažkada, skaitydamas pokalbį apie garsiojo Aleno Aleksanderio Milno (Alan Alexander Milne) „Mikės Pūkuotuko“ vertimą, labai nustebau, kad net ir šis 306 puslapių leidinys vadinamas knygele. Belieka laukti samprotavimų apie „Hario Poterio“ knygelių ciklą… Žinoma, mažiems vaikams skirtų knygelių yra. Nieko baisaus, jeigu 10–20 puslapių leidinį vadinsime knygele. Bet tik jau ne viską, kas išleista vaikams ar paaugliams.

Kita problema, dažniausiai trikdanti klausantis žodinio vertimo, bet pasitaikanti net ir spausdintuose tekstuose, yra susijusi su anglišku terminu novel. Lietuvių kalboje šiam terminui turime du atitikmenis: romanas ir apysaka. Suprantama, vertėjui, verčiančiam mokslinį pranešimą, beveik neįmanoma tiksliai žinoti, ar kalbama labiau apie romaną ar apie apysaką. Be kita ko, šių žanrų skirtis yra labai neryški, o kai kuriais konkrečiais atvejais visai neaiški. Romanas paprastai būna didesnės apimties, sudėtingesnės struktūros, jame daugiau siužeto linijų, veikėjų. Bet juk esame girdėję ir apie mažąjį romaną, tiesa? Šiuolaikinėms literatūros teorijoms žanro kategorija, atrodo, nebėra svarbi. Tačiau skaitytojui, besirenkančiam knygą, tokia informacija bent jau šiek tiek padeda. Kad ir kaip būtų, didžiausia klaida, netgi absurdas, kai terminas novel į lietuvių kalbą verčiamas kaip novelė. Talentingas literatūrologas Albertas Zalatorius lyg ir buvo įteigęs, kad novelė yra itin trumpas, kondensuotas prozos kūrinys. Šiais ir kitais bruožais novelė skiriasi nuo tradiciškesnio apsakymo žanro. Apsakymas anglų kalba – story. Turbūt visi, nors kiek susidūrę su vertimu, žino, kokių problemų sukelia tas žodis story, reiškiantis ir apsakymą, ir pasakojimą, ir siužetą, o kai kuriose situacijose ir dar ką nors. Bet tai jau būtų kito straipsnio tema.

Labai prasminga, kai kūrinio žanras nurodomas antraštiniame lape, bibliografiniame apraše. Nes tai, kaip sakėme, padeda skaitytojui pasirinkti knygą. Ir labai apmaudu, kai realistinė knyga bibliografų pristatoma kaip pasaka: pagal tikimybę – jeigu vaikams, tai greičiausiai pasaka… (Tam tikru amžiaus tarpsniu nuo pasakos nusigręžiama, ji atmetama. Laimė – tik laikinai.) Tačiau terminus painioja ir leidėjai. Gana pastebima tendencija apysaką (o tai ypač būdingas paauglių literatūros žanras) anotacinėje kortelėje „paaukštinti“ ir vadinti romanu.
 

Pora specifinių kategorijų

Vaikų ir paauglių knygų pasaulyje yra kelios žanrų atmainos, knygų tipai, bemaž nebūdingi suaugusiųjų literatūrai. Logiška nuo termino novel pereiti prie problem novel. Ši sąvoka imta taikyti maždaug XX a. 7–8 dešimtmečio ir vėlesnei paauglių literatūrai, kurioje, paneigiant tradiciją, atmetant vaikų literatūros kanoną, pradėti vaizduoti skaudūs klausimai, imta vengti laimingos, optimistinės pabaigos, siekta skaitytoją sukrėsti, priversti mąstyti. Pirmiausia tai buvo knygos apie yrančią šeimą, apie paauglį, kenčiantį dėl tėvų skyrybų. Žinoma, šiuolaikinėje literatūroje apstu itin drastiškų, šokiruojančių temų bei problemų, tad kalbame lyg ir apie aukštesnę tokios prozos pakopą – „naująjį realizmą“.

Nuo pat pradžių, kai susidūriau su šiuo terminu, buvo neaišku, kodėl tokios problemos gali būti keliamos tik apysakose ar romanuose. Lietuvių vaikų ir paauglių literatūroje turime puikių, įtaigių apsakymų, kuriuose vaizduojamos šeimos dramos ar kitokie vaikui bei paaugliui skaudūs reiškiniai. Tad mano siūlymas būtų tokią literatūrą vadinti tiesiog problemų proza, neapriboti jos tik apysakos žanru. Tačiau visiškai nesutinku su nevalingai iškreiptu terminu probleminė proza. Šiame pavadinime girdžiu dviprasmybę: probleminė, nes nežinia, gera ar bloga, ar verta apie tokią literatūrą kalbėti, ar geriau iškart atmesti, nes nepasiekia užsibrėžtų tikslų, ir pan.

Kitas savitas, specifinis ir senas (tiesa, Lietuvoje suklestėjęs ne taip ir seniai) vaikų literatūros reiškinys, o tiksliau, – knygos tipas, yra paveikslėlių knyga (angl. picturebook, rus. книжка-картинка, vok. Bilderbuch). Tai knygos, paprastai skiriamos mažiausiems skaitytojams (tiksliau, klausytojams), jose gausu iliustracijų, kurioms būdinga vaizdo ir teksto bendrystė, vienovė. Neretai tokias knygas kuria vienas žmogus, tačiau teksto ir vaizdo autoriai gali būti ir keli. Buvo siūloma tokias knygas vadinti paveikslų knygomis, grožinėje literatūroje galima aptikti vertimus paveiksluota knyga, knyga su paveikslais, be abejo, pasitaiko ir paveikslėlių knygelė, anglų–lietuvių kalbų žodyne pateikiamas paveiksliukų knygos terminas. Vis dėlto labiausiai įsitvirtinęs ir visai taisyklingas paveikslėlių knygos terminas. Tad gal vertėtų jo ir laikytis?
 

Nelemtoji o gal nelemtasis  fantasy

Vaikų literatūrą analizuojančiose anglų kalba parašytose mokslo ar kritikos knygose itin dažnas terminas fantasy. Kiek žinau, į vokiečių kalbą šis žodis neverčiamas. Jau ir mes įpratome elgtis taip pat – tik, jausdami, kaip šis terminas nepritampa prie lietuvių kalbos sistemos, rašome jį kabutėse arba kursyvu. Bet sąžinė vis dėlto graužia.

Skaitydamas vaikų literatūros istorijos šaltinius suvokiau, netgi įsitikinau, jog šio termino turinys labai dažnai sutampa su tuo, ką mes vadiname literatūrine pasaka, ypač apysaka-pasaka. O dar tiksliau – originaliąja literatūrine pasaka, t. y. turime mintyse ne tautosaka pagrįstą, bet autoriaus sugalvotą pasaką. Tačiau pastaruoju metu, kaip mėgstu sakyti studentams, fantasy pasidarė toks platus ir didelis maišas, kad į jį grūdama visa literatūra, turinti kokių nors „netikroviškų“ vaizdų ar elementų. Šitaip į tą maišą patenka kone du trečdaliai šiuolaikinės vaikų ir jaunimo literatūros. Ir sąvoka praranda savo informacinę, orientacinę paskirtį. Ir distopijos, ir persikėlimo laike principu sukurti siužetai, ir net magiškojo realizmo poetikos kūriniai lengva ranka vadinami fantasy. Literatūrologiniame straipsnyje turėtume kalbėti apie plačiąją ir siauresniąją tos sąvokos reikšmes. Tačiau šiuose svarstymuose ieškome galimybių rasti lietuviškus atitikmenis. Atrodo, vis dažniau nuskamba magiškosios fantastikos terminas, taip stengiantis tą naująją literatūrą atriboti nuo tradiciškesnės mokslinės fantastikos kategorijos. Vienur kitur aptiksime ir fantazijų pasakos terminą. Bet jis man atrodo gana tautologiškas. Termino fantasy lietuviško atitikmens paieškos turi tapti aktyvesnės, aprėpti platesnį literatūros ir kalbos specialistų būrį. Mat su tuo terminu siejami literatūros kūriniai yra šiuolaikinės skaitybos aktualija.
 

Kelios naujos kebeknės

Pasaulyje labai sparčiai plinta knygų atmaina ar tipas, angliškai įvardijamas graphic novel. Ir čia, kaip ir susidūrę su fantasy, pradėjome vartoti vertinį. Prieš trejetą metų išėjo įdomi dviejų jaunų autorių 175 puslapių knyga „10 litų“, o jos paantraštėje nurodyta: grafinė novelė. Prisimindami, ką svarstėme apie termino novel vertimą, suprasime prasmės klaidą. Bet ir pirmas termino sandas labai diskutuotinas.

Tačiau kviečiant diskutuoti būtina nors trumpai apibūdinti, ką reiškia tasai graphic novel. Didžiuojuosi, kad savo namų bibliotekoje turiu bene garsiausią tokios knygos pavyzdį – Astridos Lindgren atminimo premijos laureato Šono Tano (Shaun Tan) knygą „Atvykimas“ (The Arrival). Kartais pajuokauju, kad labai norėčiau šią knygą išversti į lietuvių kalbą. Mat versti tereikėtų vieną žodį – pavadinimą. Knygoje be žodžių, vien piešiniais, paveikslėliais pasakojama gana ilga ir dramatiška emigranto istorija. Dailininko talentas toks didis, kad piešdamas jis puikiausiai perteikia veikėjų poelgius, santykius, jausmus ir kita. (Būtų gerai, jeigu čia aptariamas terminas aprėptų tik tokias – bežodes – knygas. Joms puikiai tiktų bežodės knygos terminas. Tačiau atrodo, kad tokį terminą vaikų literatūros darbuose netrukus turėsime taikyti dar greičiau plintančiai knygų kategorijai silent books.) Graphic novel vadinamos ir knygos, kuriose būna šiek tiek teksto. Taip jos priartėja prie mums geriau žinomo komikso. Daugelis mano anglakalbių kolegų iš užsienio pripažįsta, kad riba tarp komikso ir vadinamojo graphic novel labai neaiški. Na, galbūt klasikinis komiksas pagrįstas piešiniu ir dialogu, o tiesioginė kalba kyla „iš burnytės“, tekstas pateikiamas vadinamajame „burbule“.

Kad ir kaip būtų, tokių knygų (graphic novel) pagrindas yra piešinys, vaizdas. Keli sakiniai po vaizdu tik padeda suprasti siužetą. Todėl ir į mūsų rinką jau ateinančias tokio pobūdžio knygas siūlyčiau vadinti vaizdų romanais arba vaizdų apysakomis. (Beje, kai kurie specialistai atkreipia dėmesį, kad tokios knygos skiriasi nuo komiksų tuo, jog jose papasakojamos ilgesnės istorijos, jų siužetai daug labiau išplėtoti. Bet ir tai turbūt sąlygiškas teiginys.) Juk angliškas žodis graphic turi ne tik „grafiko“ (o mums to žodžio semantika itin griežtai apibrėžta), bet ir „vaizdo“ reikšmę, plg. dar graphic art vaizduojamasis menas.

Vaizdų romano (apysakos) terminą siūlau gana drąsiai. O štai ką daryti su terminu crossover literature – tikras galvosūkis. Tai turbūt galvosūkis ne tik vaikų literatūros specialistams, bet ir vertėjams. Šis jokiuose Lietuvos žodynuose kol kas nepateikiamas terminas apibūdina šiuolaikinėje vaikų literatūroje įsitvirtinusį, pripažintą, nors atsiradusį tikrai daug seniau, ypatumą – adresato neapibrėžtumą. Kitaip sakant, kalbama apie tokią grožinę kūrybą, kuri peržengia skaitytojo vaiko suvokimo ribas, tampa įdomi, paveiki ir suaugusiesiems. Tik jokiu būdu nereikia suprasti, kad tokia literatūra nebetinka vaikams. Tokiu atveju galėtų tikti daugiasluoksnė, daugiaprasmė, keliaprasmė literatūra, bet tada išnyksta aliuzija į adresatą, tarsi paliekama tik užuomina, kad tą patį kūrinį skaitytojai, net ir to paties amžiaus, gali suvokti skirtingai. Bet gal ir toks atitikmuo jau šis tas?

Taigi – ne tokios ir vaikiškos vaikų literatūros terminijos problemos.

Straipsnis spausdintas gegužės mėn. žurnale „Gimtoji kalba“



 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Sausis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.