2021 m. spalio 21 d.
ŽIEMOS VAKARO POEZIJA, ARBA JULIUS JANONIS IR ŠIANDIEN VERTAS SKAITYTI

Džiuljeta Maskuliūnienė

 




 
 
 
 

 
 
Norėčiau išreikšti harmoniją žodžiais
.
Julius Janonis


Julius Janonis (1896–1917) – tragiško likimo poetas, pasitraukęs iš gyvenimo taip anksti – vos dvidešimt vienerių... Kitas tokio amžiaus dar tik pradeda skleisti sparnus, o šiuo atveju jau padėtas taškas. Tačiau tikrai nemažai parašyta, daug pasakyta... 2016 m. minime 120-ąsias poeto gimimo metines. Ta proga šiaulietis dailininkas Bonaventūras Šaltis Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijai nutapė poeto portretą (jis yra nutapęs ir Janonio portreto versiją vis pildomai Šiaurės Lietuvos žymių asmenybių portretų galerijai; tai du naujausi janonianos darbai, nes „visi kiti Juliaus Janonio portretai – tarybinių laikų“1).

Janonis – Šiaurės Lietuvos, Šiaulių žemės žmogus. Gimė 1896 m. Biržų valsčiaus Beržinių kaime. Mokėsi Šiauliuose, čia parašė daug eilėraščių – tai buvo jo kūrybos miestas. Palaidotas Carskoje Selo (dabar – Puškinas), visai šalia tuometinio Petrogrado (dabar – Sankt Peterburgas).

Atsukę laiko ratą, aiškiau pamatytume jauną Vaidilos Ainio (tai literatūrinis Janonio pseudonimas) veidą. Dabar Janonis galėtų būti studentas, gal trečio kurso... Ypač tai svarbu suprasti vertinant poeto kūrybinį palikimą, jauno žmogaus interesų lauką, paliktą brydę lietuvių literatūroje ir kultūroje. Pagaliau (į)vertinant ir jo gyvenimo tekstą, ne mažiau įdomų, reikšmingą nei eilės. Simboliška, kad jubiliejinė, dvidešimtoji, Lietuvos studentų lituanistų konferencija, vykusi Šiaulių universitete 2016 m. gegužės mėn., irgi buvo dedikuota Janonio gimimo metinėms. Buvo prasminga jaunų žmonių konferenciją skirti kitam jaunam žmogui, galimybė palyginti, pasimatuoti ūgį, įvertinti tai, kas poeto spėta nuveikti. Alma Karosaitė yra rašiusi: „Ir kas apsiims paneigti, kad dabar mūsų krašte nėra jokios revoliucijos? O jeigu ji yra, tai kaip atrodo dvidešimt vienerių metų mūsų laikų revoliucionierius? Ar jam rūpi bedarbis ir mergaitės paleistuvės?“2 Kita studentų konferencijos dedikavimo Janoniui priežastis buvo proziškesnė: neseniai Šiaulių viešojoje erdvėje ir vėl buvo kilęs šurmulys dėl neva netinkamo Juliaus Janonio gimnazijos vardo, rodantis vis išlendantį norą ištrinti Janonį iš lietuvių literatūros. Deja, posovietiniu laiku neišvengiame tiesmuko ideologizavimo... Pasak Rimvydo Sruogio3, Juliaus Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, Viktorija Daujotytė yra parašiusi šiai mokymo įstaigai padrąsinantį laišką su prašymu būtinai išlaikyti gimnazijos vardą. Vis pasigirstantys raginimai keisti jos pavadinimą buvo atmesti – visų pirma pačios gimnazijos bendruomenės. Janonis, Vaidilos Ainis, išlieka amžinai jaunas. Numeskime sovietinio ideologizavimo skraistę ir įsižiūrėkime į poetą be nereikalingo angažuotumo. Šį kartą „Rubinaityje“ dairykimės siauresniu, bet svarbiu aspektu – kas Janonio parašyta vaikams, kokias vaiko dienas vaizduoja šis autorius.
 

Keturiolikmetis poetas: už lapuotos sienos

Ankstyviausios Janonio eilutės parašytos gimtuosiuose Beržiniuose 1910 m. balandžio mėnesį – taigi keturiolikmečio paauglio rankos. Įsidėmėtinas to laiko eilėraštis – „Vasaros dienoje“. Piešiama karšta, saulėta vasaros diena, o nuo visų atsiskyrusį svajotoją skraidina rūpesčių mintys:

Tik gilumoje žalioje
Nuo saulės pasislėpus,
Po medžio kokio didžio
Paunksnyj atsisėdus,
Tai tiktai lengva yra
Netrukdytam svajoti
Ir užmanymus savo
Rimtai sau apdūmoti:
Ten niekas tavęs netrukdo,
Nes visur tyku yra:
Tave lapuota siena
Nuo šio viso pasaulio skiria.4

Juozo Kėdainio iliustr.Jau šiose eilėse tarsi nurodomas teminis būsimų eilėraščių laukas. Paauglys užmiršta viso pasaulio vargą, kurį „kentėti teko <...> ne vieną kartą“, ir svajose pasijunta „galingiausiu ponu, / kursai gali daryti / Tą, kas jam yr malonu“5. Paprasta, naivu, vaikiška. Kita vertus, poetui pavyksta perteikti emocinį eilėraščio turinį – jauno svajoklio norą atsiskirti, o atsiskyrus mąstyti, klaidžioti minčių labirintais. Už lapuotos sienos nuo kaitros ir „viso pasaulio“ slepiasi nerimastingas jaunuolis. Kitame eilėraštyje – „Laimingas tik tas“ – jau atvirai deklaruojamas lyrinio subjekto gyvenimo credo:

Laimingas tik tas,
Kurs, vaikas dar būdams,
Jau gavo žinoti,
Kam leistas čionai.6

Vaikas ateina į šį pasaulį atlikti priedermės „šluostyt žmonių ašaras“, o ne linksmintis. Asketizmas, rūstus pasiryžimas gyventi prasmingai – tai regime jau pirmosiose Janonio eilutėse (eil. „Kūdikis elgeta“ ir kt.). Janonis aprašo ir našlaičio dalią (eil. „Maža buvau, neregėjau“). Pavykęs eilėraštis „Upelis“, paremtas paralelizmo principu, turinčiu aiškios didaktikos. Upelis „skubiai savąsias vilneles / Žemyn varo“, kol jam kelią pastoja kalnas. Tačiau „uolą didžiąją“ upelis įveikia ir bėga tolyn. Taip ir žmogus turi elgtis – „perveikti bėdas“ ir gyventi toliau. Matyti, kad poetas ieško meninės formos pasakyti paprastą (bet jaunajam poetui svarbią!) mintį vaizdingiau, poetiškiau. Estetinis principas Janoniui visada buvo svarbus (vien jau ką rodo išraiškingas, skambus, paslaptingas Vaidilos Ainio slapyvardis). Janonio talentą matome ir iš to, kaip jis eiliuoja, kokius vaizdus, temas renkasi, kiek emocijų, ekspresijos įdeda į kūrybą.

Labai įdomus ir netikėtas eilėraštis „Rašytojo pelnas“. Keturiolikmetis kalba apie nelengvą rašytojo gyvenimą, bet pasakoja bravūriškai, pasitelkdamas bohemiškų gaidelių. Pramisti galima parduodant eiles, poemą ar dramą, ir „jeigu gerai nusiduos“, rašytojas galės pasidžiaugti:

Turėsiu vėl aš pinigų.
Žydeliui skolą atiduosiu
Ir už butą užmokėsiu,
O už tuos, kurie dar liks,
Porą silkių nusipirksiu,
Naujus marškinius pasiūsiu!7

Ko gero, labiausiai imponuoja keturiolikmečio poeto užmojis rašyti daug ir įvairiomis temomis – ir gamtinę lyriką, ir socialinio skambesio posmus; vėliau šios temos bus išreikštos stipresniais, o kai kada ir tobulais eilėraščiais. Keturiolikmečio ar kiek vyresnio jaunuolio portretą iškalbingai papildo folkloro tyrėjo Ambraziejaus Jonyno pastabos: „J. Janonis tautosaką užrašinėjo būdamas keturiolikos–septyniolikos metų jaunuolis, tačiau jo sukauptos medžiagos užrašymo lygis, turint galvoje anų laikų metodiką, yra pakankamai aukštas. Antai jis nevengė užrašinėti to paties kūrinio variantų, vadinasi, įžvelgė, kad tautosaka natūraliai gyvuoja liaudies buityje. Užrašytą medžiagą jis tvarkingai grupavo, pažymėjo jos metriką, nevengė pastabų...“8 Tautosakos įtakos aptinkama ir Janonio poetiniame palikime. Ir šiandien stebina turtingas jauno žmogaus interesų laukas. Jis liudija Janonį buvus išties neeilinio talento, nuo mažumės apdovanotą žmogų.
 

Išliekanti gamtinė lyrika: sidabrinė šermukšnė

Ką randame atsivertę vienintelę poeto knygą Eilės, pasirašytą Vaidilos Ainio pseudonimu, išleistą 1918 m., jau po poeto mirties, ir kitas vėliau gana gausiai leistas knygas, rinktines ir kt.? Ką išbando jaunojo poeto plunksna? Darbų įvairovė ir užmojis stebina: Janonis verčia Aspaziją („Ateities mūza“), Aleksandrą Puškiną, Maksimą Gorkį, po kai kuriais tekstais tik nurodo, kad versta iš rusų, iš latvių kalbos... Jis bando įvairius žanrus, ne tik eilėraščio (nors šis, žinoma, meniniu požiūriu svarbiausias): sukuria poemas „Rudens vidunaktį“, „Tarp siaučiančių marių“, bando kurti sonetų vainiką:

Aš pirmą sonetą nupinti mėginsiu,
Kaip pina merginos raibus vainikus:
Gražiausių žiedų širdyje prisiskinsiu
 Ir juos sutvarkysiu, kaip tvarko žiedus.9

Vis dėlto vienas reikšmingiausių Janonio kūrybinio palikimo klodų – gamtos lyrika. Lietuvių tuvių gamtinės poezijos aukso aruode neabejotinai yra ir šio poeto eilių. Janonis aprašė visus metų laikus, bet niekas negali prilygti jo žiemos aprašymams. Lietuvių vaikų (ir ne tik vaikų) literatūros klasikai priskirtinas eilėraštis „Žiemą“. Tai pabrėžia daugelis literatūros tyrėjų, o Sigitas Geda sako, kad „Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“ turi savo šaknis – išauga iš Janonio „Žiemą“.“10 Kartu poetas įžvalgiai priduria: „Kartais pagalvoji, kad eilėraščiai „sapnuojami“, be erdvės ir laiko, kartojasi kaip melodijos arba lytys, plaukiančios Nemunu.“11

Kur pažvelgsi, visa balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.12

Žiema pavaizduota mažo vaiko, žiemą besišildančio ant krosnies, akimis. Menamas vaiko pokalbis su vėju (tai veikiau monologas, nebent vėjo „kalba“ laikytume jo baldymą, barškinimą), šmaikščiai pavadinamu „vyručiu“ (įstabi personifikacija), puikiai perteikia ir vaiko emocijas, ir žiemos šaltumą, baugumą, ir kambario jaukumą. Eilėraštis gyvas, nuotaikingas, o žiema iškyla ryškiu vizualiu pavidalu, nors dažoma tik viena spalva – balta. Ypač svarbi kailinių detalė – jie apibūdina vaiko pasaulį, artimą jo aplinką, o drauge tai ir šilumos, ir šalčio semantinius laukus apibendrinantis, sujungiantis vaizdinys.

Kitas žiemiškas eilėraštis – „Pirmos snaigės“ – perteikia vaikų žiemos žaidimus ir džiaugsmus:

Kas man motina, kas šaltis!
Sniegas toks dailus!
Aš lyg jis, skaistus, bekaltis,
Ūpas pakilus.13

Šiame eilėraštyje pasitelkiamos ir frazeologijos išgalės: „Kojos šąla – sugalvoju: / Žagrę pastatau.“14 Kaip aiškina Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas15, „žagres statyti“ – tai stovėti ant rankų. Taigi žiemos žaidimų ekspresiją ir vaikų išradingumą, šėliojimo džiaugsmą perteikia išmoninga teksto stilistika.

Yra ir dar vienas Janonio eilėraštis pavadinimu „Žiemą“. Tai visai kitokios emocinės spalvos kūrinys nei anksčiau aptarti. Lyrinis subjektas brenda žiemos mišku, juo grožisi:

Papuošiama žiemos gauru,
Šermukšnė spindi sidabru,
Ir minkštas sniegas ties laukais
Skrajoja dideliais pūkais.16

 

Eilėraštis baigiamas susimąstymu:

Ilgai brendu. Galų gale
Jau aš tamsiajame šile
Klausaus šnabždėjimo niūraus
Ir pats niūriai ramus daraus.17

Reto grožio frazė apie gauruotą, sidabru spindinčią šermukšnę (moteriškoji giminė!) atkuria nuostabų žiemos peizažą, kai sninga didelėmis puriomis snaigėmis, drauge šios eilutės žadina skaitytojo vaizduotę, regimąją ir juslinę atmintį. Aiškiai matyti, kad eilėraštis gimęs iš patirto įspūdžio, kaip sakoma, yra išgyventas.

Bet Janonis gebėjo talentingai pavaizduoti ir kitus metų laikus. Puikus peizažinės ir emocinės lyrikos pavyzdys – eilėraštis „Pavasaris“ (nors esama čia dar ir žiemos „prieskonio“):

Žiemos skrebeliai ỹra,
Jų snaigės nebelopo.
Gal beržams kas susopo,
Kad ašaros jiems byra?

Toli pas melsvą šilą,
Kur širmas rūkas plauko,
Skaisti saulutė kyla
Virš lopinėto lauko.

Šį lyrišką, kiek idilišką vaizdelį staiga sujaukia netikėtos intonacijos. Geda sako, kad šiuo atveju iš Janonio galima pasimokyti „piešimo iš natūros“18:

Vaikų mėlynanosių
Būrys po gatvę vaikšto –
Aš ir su jais maknosiu,
Gainiosiu žvirblį baikštų.19

Janina Degutytė teigia, kad „Janonis mums paliko visą gamą šviežių eilėraščių – nuo rūsčiai dramatiškų ligi švelniai lyriškų su kažkokiu graudžiai vaikišku betarpiškumu“20. Brandumas ir vaikiškumas greta – tai išskiria poeto balsą iš daugelio.
 

Socialinės gaidos, etinė laikysena: „O aš mačiau!“

Sovietmečiu pirmiausia buvo ryškinamos socialinės Janonio poezijos (ir gyvenimo) gaidos. „Mitas apie jį kaip didelį revoliucinį veikėją Šiauliuose buvo sukurtas“21, – daro išvadą Bronius Prėskienis. Šiandien, atrodo, yra atėjęs laikas žiūrėti į mūsų poetus ir rašytojus objektyviai ir atvirai. Tačiau socialinis matmuo Janoniui išties buvo svarbus, tą visai teisingai ryškina visi jo kūrybos tyrėjai (tik nevienodai interpretuoja). Apie socialinį Janonio poezijos matmenį verta ir prasminga kalbėti, tik nedera jo primityviai ideologizuoti. „J. Janonis nebuvo asketiškas stebėtojas, ir skriaudos motyvas jam nebuvo abstrakti kategorija – tai buvo emocija, išgyvenimas.“22 „Mano dainelės – vargo gimdytos, / Suptos nelaimių, nenumaldytos“23, – teigia Janonio poezijos žmogus. Labai liūdna, kai vargą vargti tenka vaikams, bet juk jie – šeimos, visuomenės dalis, tad ir jiems tenka vienodai sunki dalia.

Antai kalvis turtuoliui į akis sviedžia: „Jam gražu pažiūrėt, kaip gyvena vargšai! <.../ Ir matyti, kaip miršta iš bado vaikai!“24 Ne mažiau dramatiškas ir eilėraštis „Klounas“. Klounas turi „jukdyti“ cirko žiūrovus, nors širdyje – skausmas ir neviltis:

Jūs raukotės. Žodžiai tiesos jums netiko?
Daugiau nekalbėsiu, kvatosiu linksmai.
Kitaip paskutinio netekti skatiko
Galiu, o už scenos badauja vaikai...25

Panašus ir eilėraščio „Bedarbis“ (iškalbingas pavadinimas) emocinis turinys. Tėvas vakare grįžta namo, kur jo laukiantis alkanas vaikas „klausia: – Tėtyt, ar pavyko?“26

Kartais Janoniui nepasiseka išvengti atviros, nepridengtos didaktikos. Antai eilėraštyje „Paralelės“ gretinami du personažai – „pono vienatūris“ ir „beturčio vargšas vaikas“. Pono vaikui „paukščių pieno <...> tetrūksta“, o vargšo vaikas „pusnuogis dažnai badauja“27.

Įsidėmėtinas eilėraštis „Žiemos vakarą“. Jame pateikiamas žiemos vakaro vaizdas: už lango kaukia šaltas vėjas (jau pažįstama, Janonio pamėgta situacija, vykusiai aprašyta ir šiame eilėraštyje). Antrame posmelyje regime trobos vidų – vyresnįjį brolį ir jaunesniąją sesę. Kaip jie leidžia vakarą?

Vyresnysis brolis rytui bulves skuta,
Jaunesnioji sesė graužia kietą plutą.28

Šeima negali pasigirti pertekliumi, bet jaučiama darna ir jaukumas. Mažasis broliukas (jo akimis viskas ir vaizduojama) žiūri „į užkrosnyj verpiančią motutę / Ir klaus[osi], kaip Jėzus vaikščiojo po jūrą“29. Pagaliau atsidaro durys ir į kambarį, prinešdamas sniego (čia ir vėl prisimintina Gedos pastaba apie piešimą iš natūros, toks „piešimas“– puikus meninių detalių šaltinis), iš girios grįžta „tetušis“. Šeima vakarienei „tušija“ bulvių, bet mažasis jų nebesulaukia, užmiega... Skaitytojas kartu išgyvena šios paprastos šeimos žiemos vakarą, šeimą mato mažo berniuko akimis.

Vaikai vaizduojami ne tik šeimos, bet ir platesniame socialiniame kontekste. Įdomaus ir šiandien aktualaus turinio eilėraštyje „Pabėgėliai“ piešiama niūri pabėgėlių tikrovė:

Maknoja vyrai, bobos,
Vaikai, net purvas teška,
O užpakalyj trobos
Apleistosios jau pleška...30

 

Vanda Zaborskaitė yra smulkiai išnagrinėjusi garsų poeto eilėraštį „Ar tu matei?“. Literatūrologė teigia, kad šis eilėraštis „literatūrinės vertės požiūriu priklauso ne prie stipriausiųjų“, bet atkreipia dėmesį, kad eilėraštis „įdėtas į „Vainikus“, tad amžininkai, o tiksliau – antologijos sudarytojas Binkis, laikė jį pakankamai brandžiu tekstu“31. Kas to brandumo suteikia vienaprasmiam, netgi tiesmukam, pasak Zaborskaitės, eilėraščiui? Literatūros tyrinėtoja atsako: „jame patrauklus žmogaus jausenos gražumas“, o poetinio kūrinio patrauklumą lemia ne vien estetinės vertybės, „estetinį išgyvenimą savaip praturtina jo etinis turinys“32. Socialiniai Janonio poezijos vaizdai, dažnai sunkūs ir niūrūs, ateina iš tikro gyvenimo pajautos, iš noro padėti ir suprasti. Tai labai žmogiški, todėl ir šiandien brangūs atjautos tekstai. „Į žmogaus kančią J. Janonis žvelgė su begaliniu sopuliu ir gailesčiu širdyje, giliai sukrėstas ir nusiminęs“33, – jautriai kalba literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius.


Prozos puslapiai: vaikystės atsiminimų knyga

Janonis turėjo duomenų būti geru ne tik poetu, bet ir prozininku. Tą įtikinamai rodo jo autobiografinio pobūdžio veikalas (Vinco Aurylos žodžiais34, memuarinė apysakaitė) Vaikų dienos (1914). Kūrinys pradedamas, galima sakyti, programiniais sakiniais:

„Sapnu dingusi vaikystė paliko gražią, be galo gražią atsiminimų knygą. Varčiau aš tą knygą, siaučiant širdyje audrai, nepasisekimų valandose – ir rasdavau nuraminimą, ir gaudavau naujos drąsos, naujo įsitikėjimo; varčiau aš tą knygą bepametąs tikslą ir benustojąs vilties – ir vėl aiškiai išvydau švyturį, pamačiau gaires. <...>

Stebėtinas daiktas – atsiminimai vaikystės!“35

Aiškiai matyti, kad dar jaunas būdamas autorius geba atsigręžti į vaikystę ir retrospektyviai ją nušviesti. Autobiografiniuose tekstuose visada labai svarbi įvykių, faktų atranka. Ką pasakoti, nuo ko pradėti? Janonis elgiasi išmoningai – pradeda pasakojimą nuo pasakų, taigi esminių tekstų, išgirstamų vaikystėje (ypač anuo metu). Motulė sekdavusi įvairių pasakų, bet labiausiai mažajam klausytojui patikdavusi pasaka apie Joniuką. Pateikiamos ir vaikui pasakų sukeltos emocijos („ir aš apsipildavau ašaromis“). Įdomu, kad ir šiame prozos tekste randame žiemos vakaro aprašymą. Atrodo, Janonio tai labai mėgta tema, kažkuo jam labai svarbus, nuolat atkartojamas semantinis branduolys... Ir šiame epizode laukiama tetušio grįžtant iš miško su kiškio pyragu. Kiškio pyrago scena labai smagi ir nuotaikinga. Tėvo draugas kirtėjas Kučiauskas moka bendrauti su mažaisiais – jis patikina vaiką, kad duona iš tiesų yra kiškio pyragas. Šiame skyriuje detalių daugiau nei anksčiau aptartame eilėraštyje, bet emocinis turinys ir esminė žinia ta pati – šiltas ir jaukus bendravimas.

Ryškiai iškyla ir knygos tema: „Ta žaliai aptaisyta knyga man tikras „magnasas“: tiek joje visokių „Ponų“!“36 Vėliau berniukas laukia nesulaukia savo knygos, jau kitokios, raudonu viršeliu. Vaiko mąstymas, jo svajonės atspindėtos įtaigiai, išmanant psichologiją. Neabejotina, kad atskirus kūrinio fragmentus galima siūlyti perskaityti ir šiandienos vaikams.

Kita šio prozos teksto dalis – pasakojimas apie Kalėdas. Laukimas – dažnas vaikų literatūroje vaizduojamų Kalėdų motyvas: „Seniai jau laukiu ir niekaip negaliu sulaukti kalėdų. Kasdien po keletą sykių klausinėju motulės, ar jos dar toli. Ir vis da girdžiu, kad iki kalėdų da esąs gerokas laiko galas.“37Šį Janonio tekstą galima skaityti ir pasitelkus antropologinį kodą – kaip pavaizduota šventė, gyvenimo kasdienybės pertrūkis. Privalomi Kūčių ritualai (pirtis), tam tikrų valgių ruošimas. Ir visa tai rodoma skaitytojui vaiko akimis. Tai labai vertinga medžiaga, svarbi ne tik kaip literatūrinis vaizdas, bet ir kad tai yra paveikslas, sukurtas ano meto žmogaus. Tai autentiškas liudijimas, pateiktas iš vaiko perspektyvos.

Kalėdų aprašymą baigia kulminacinis momentas – eglutės vaizdas: „Vakarą, apsiruošus, pastato eglaitę vidur gryčios ir uždega žvakeles. Tai gražumas! Žiūriu ir negaliu atsigėrėti. Žvakelės taip spindi mirga raudonuose burokuose, gražiau negu brangiausiuose liktoriuose; auksu spindi šiaudų grandinėliai.“38

Pasakojimas baigiamas išraiškingai ir nuspėjamai: pasibaigus šventei, vaikas guli lovoje, bet dėl didelių įspūdžių negali užmigti… Tai labai įtikinama situacija, nė kiek nepasenusi ir tinkanti šiuolaikiniams skaitytojams vaikams.
 

Vietoj užsklandos

Janonis – labai įvairus kūrėjas, nors ilgą laiką buvo matoma (tiksliau, rodoma) tik viena jo pusė. Poetas, prozininkas, sykiu ir vaikų rašytojas, vaizdavęs vaikus, kalbėjęs jiems. Daug kas čia dar liko nepasakyta apie Janonį kaip vaikų rašytoją. Aišku viena – be šio autoriaus lietuvių literatūra (taigi ir lietuvių vaikų literatūra) būtų daug skurdesnė, o kai ko ir visai neturėtų.

Vieną žiemos vakarą, kai už lango braškinsis piktas vėjas, paimkime į rankas Juliaus Janonio eilių knygelę ar Vaikų dienas... Geras vakaras garantuotas, nes tai knygos, kurias iš tikro verta skaityti. Verta susitikti su dvidešimt vienerių metų jaunuoliu, turėjusiu idealų, siekusiu harmonijos ir kai kuriais tekstais tikrai jos pasiekusiu.

______________________________

1 Rimas Budraitis, „Jubiliejaus proga – naujas poeto portretas“, Juliui Janoniui –120. Specialus Juliaus Janonio gimnazijos leidinys, 2016, balandžio 16, p. 1.

2 Alma Karosaitė, „Gal ir saulei kartais šalta...“, Naujoji Romuva, Nr. 3–4 (505–506), p. 58.

3 Iš 2016 m. gegužės mėn. pokalbio su šiauliečiu mokytoju Rimvydu Sruogiu.

4 Julius Janonis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1981, p. 28.

5 Ibid., p. 29.

6 Ibid., p. 30–31.

7 Ibid., p. 23.

8 Ambraziejus Jonynas, Gaivinanti tautosakos prasmė, Vilnius: Vaga, 1979, p. 234–235.

9 Julius Janonis, Raštai, p. 75.

10 Sigitas Geda, „Julius Janonis be revoliucijos“, Metai, 1996, Nr. 4, p. 6.

11 Ibid.

12 Julius Janonis, Raštai, p. 101.

13 Ibid., p. 100.

14 Ibid.

15 Jonas Paulauskas, Lietuvių frazeologijos žodynas, Kaunas: Šviesa, 1977, p. 310.

16 Julius Janonis, Raštai, p. 102.

17 Ibid.

18 Sigitas Geda, op. cit., p. 6.

19 Julius Janonis, Raštai, p. 102–103.

20 Janina Degutytė, „Ave, vita“, Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje, Vilnius: Vaga, 1978, p. 321.

21 Bronius Prėskienis, „Julius Janonis“, Šiaulių krašto literatūros panorama, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2003, p. 190.

22 Marcelijus Martinaitis, „Su visu plačiu pasauliu...“, Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje, p. 307.

23 Julius Janonis, Raštai, p. 50.

24 Ibid., p. 84.

25 Ibid., p. 89.

26 Ibid., p. 111.

27 Ibid., p. 95–96.

28 Ibid., p. 112–113.

29 Ibid.

30 Ibid., p. 107–108.

31 Vanda Zaborskaitė, „J. Janonis. Ar tu matei?“, Eilėraščio menas, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 94.

32 Ibid., p. 98.

33 Vytautas Kubilius, „J. Janonio lyrikos reikšmė“, XX amžiaus lietuvių poetai, Kaunas: Šviesa, 1986, p. 12.

34 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 81.

35 Julius Janonis, Raštai, p. 160.

36 Ibid., p. 172.

37 Ibid., p. 173.

38 Ibid., p. 175–176.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Spalis
    2021     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.