2019 m. vasario 16 d.
Eilėraščiai iš vienatvės ir tyro liūdesio…

Loreta Žvironaitė
 
 

Valdemaro Kukulo eilėraščių vaikams tenka laukti ilgai. Nuo pirmojo rinkinio Tamsos didžiulis katinas (1988) pasirodymo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Vėjo birbynė* (2000) – antrasis poeto eilėraščių rinkinys vaikams, tačiau nauji eilėraščiai sudaro tik pusę knygos. Kita dalis – beveik ištisinis pirmojo rinkinio pakartojimas. Dažnai vartant kitų poetų kasmet leidžiamas vaikų poezijos knygeles, net neįprasta matyti taip kruopščiai atrinktus eilėraščius, rodos, kiekvienas posmas išgyventas, ne kartą permąstytas.

Šiandien vaikų eilėraščiui keliami vis didesni reikalavimai. Poezijoje ieškoma daugiareikšmių, asociatyviu mąstymu grįstų vaizdų, subtiliai įslaptintų eilėraščio potekstėje. Apibendrintas pasaulio vaizdinys ryškėja gilinantis į sudėtingas filosofines problemas, skverbiantis į skaitytojo pasąmonę, sukuriant atitinkamas nuotaikas. Vaikų poezijoje vis labiau įsitvirtina universalaus adresato, t. y. eilėraščio, skirto ir vaikui, ir suaugusiajam, idėja. Tokios nuostatos, regis, laikosi ir V. Kukulas.

Vaikystės kultas, vaiko unikalumo fenomenas, atėjęs į literatūrą dar iš romantizmo laikų, šiandien savaip interpretuojamas ne tik S. Gedos, J. Erlicko, bet ir V. Kukulo poezijoje. Eilėraščių jausena persmelkta vaikystės prisiminimais, kurių svarbą poetas nusako epigrafu: „Visas gyvenimas – vien prisiminimai. Ir vaikystės laikas svarbus tik tiek, kiek iš ten išsineši prisiminimų”. Įspūdžiai, likę iš vaikystės, – ypatingi, nes tik prisilietus prie vaikystės galima „būt su savimi. / Ir džiaugtis viskuo” (Vija Pinavija). Vaikas pažadina suaugusiojo prisiminimus, kurie yra skaudžiai gražūs, nes negrįžtamai likę praeityje. Vaikas geba pažvelgti „tokiom tyrom akim, / Kad siela / Iš liūdnumo apsiverkia…” (Vaikų akys). Tuo tarpu suaugusiojo siela – nešvari, lyg maurais apaugusi. Vaikystės pasaulį peržengęs tampi visiškai kitoks: „Bet dar liūdniau, / Kai supranti staiga, // Kad šitas vaikas / Greitai bus suaugęs / Ir pats mažylio žvilgsnio / Išsigąs” (Vaikų akys).

V. Kukulas dažnai eksploatuoja vaiko išskirtinumo temą, kas kartą vis ryškiau brėždamas ribą tarp vaiko ir suaugusiojo. Suaugusiajam belieka tik stebėtis, gėrėtis vaiku ir pavydėti „tyros širdies. / Akių mėlynės”. / Ir vaikiškai / Blaivios tiesos” (Šilko pievoj). Balta spalva poetui – vaikystės spalva, ji asocijuojasi su džiugesiu, giedra. Visa, kas balta, – žaižaruoja, tviska, šviečia. Balti vaikai, – pasak poeto, – linksmi vaikai. Visa, kas balta, – paprasčiausiai gražu, tyra, primena svajonę ir pasiekiama tik ypatingą sielą turinčiam mažajam žmogui. Spalvų epitetai padeda išryškinti vaiko ir suaugusiojo dvasinės jausenos priešybę. Vaikas – baltaplaukis, o tėvai – pilki (Spalvotas vėjas). Bedvasis pasaulis V. Kukului – pilkas pasaulis. Daugiaaukščiai – pilki, niūrūs, šalti, kiemai – dulkėti (Aitvarai). Įprastas, gal net kiek banalus paprastumo bei puošnumo kontrastas: puošni gulbė gretinama su paprasta raiba antele, mažas ežerėlis prie kelio priešpriešinamas jūrai. Gerumas, meilė – tikrosios, pastoviosios, niekad nekintančios vertybės poetui yra nepaprastai svarbios (Vesiu antelę).

V. Kukulas, pasinaudodamas liaudies dainų intonacijomis, tradiciniais įvaizdžiais kuria nepaprastai lyrišką, dainingą, švelnų eilėraštį, tarytum atvirą, nuoširdų išsisakymą skaitytojui, prisodrintą ramybės ir tylos (Piemenėlis). Taupus žodis, subtilios situacijos slepia giliaprasmes mintis: „Tai ko, / Rasa, / Verki? / Vėsa // Žolių / Kasas / Užlies / Rasa. // Ir kaip / Neverkt – / Tokia / Vėsa – // Maža / Rasa / Laukuos / Basa” (Rasa, I). Iš smulkiausių dalelyčių ryškėja sudėtingiausios gyvenimo tiesos. V. Kukulo poezijos pasaulis kuriamas iš vienatvės ir tyro liūdesi „Viena, ką galiu / Tau padaryt – / Burtą, slaptą / Žodį pasakyt: // Žodis tas, kurio / Daina klausys,– / Liūdesys, / Tik tyras liūdesys” (Dainos slaptažodis). Tigras nenori būti vienas ir kviečia vaikus pašnekėti, kiškelis pripėduoja daug pėdų ir nori, kad visi manytų, jog kiškiai kelia vestuves, vingiuoja vienišas kelias, vaikas vienas negali užmigti, liūdi karvė, apsėsta svetimų tolumų ilgesio… Dažnai vienatvės ir liūdesio nuotaikos jaučiamos net ir tiesiogiai jų eilėraštyje neįvardijant. Vienatvė – tai būsena, kuri leidžia lyriniam subjektui pasaulį pamatyti kitokį – nepaprastą, skaidrų, perregimą:

Paukščių takas
Išnyra ir dyla,
Vis išnyra ir dyla
Nakty:

Tai ne paukščiai,
Pakilę į tylą, –
Tai sapnai
Žemės paukščių balti.
(Švyturys)

V. Kukulas, panašiai kaip ir L. Degėsys, liūdesyje įžvelgia grožį: „O rože, / Rože, / Tavo liūdesiu // Žemelė / Grožis / Vos nubudusi… // O kaip / Pabust / Pačiai / Šią vasarą – // Užgoš / Lapus / Raudona / Ašara…” (Rožė). Vaikas negyvena vienpusių emocijų pasaulyje, jis turi pažinti sopulio, liūdesio, vienatvės jausmus. Toks žaidimas vaiko vidinio pasaulio nuojautomis priešinasi bet kokiems utilitariniams tikslams. Meditacinė jausena, persmelkta intelektualumo pradais, vyrauja V. Kukulo eilėraščio poetikoje ir susipina su improvizacine žaidimo stilistika. Poetas subtiliai priartina vaiką prie dėmesio, jautrumo, pastabumo reikalingų situacijų ir palieka pasirinkti bei nuspręsti pačiam.

V. Kukulo poezija – prasmės ir žaismės derinys. Esminė poetikos ypatybė – žaidimas netikėtomis situacijomis, palyginimais. V. Kukulas persikūnija į vaiką, bet paties vaiko ir poeto kūrybiniai bandymai skiriasi. Vaiko kūryba remiasi neribota fantazija. Vaikai kuria žaisdami garsais, skiemenimis, žodžiais. Tuo tarpu poetas savo žaidimuose ieško prasmės. Poezijos kūrėjo tikslas – poetinių vaiko pradų ugdymas, jo dvasinio pasaulio prabudimas, sielos adoracija, skatinimas susimąstyti. V. Kukulas įtraukia vaiką į garsų, judesio ir spalvų fejerverką: užgrojus vėjo birbyne, imtų rangytis žolynai ir krūmai (Vėjo birbynė), spalvotas vėjas dūksta, siaučia, žaidžia teptukais ir taškosi tūkstančiais spalvų (Spalvotas vėjas), spalvoti rudens lapai išmoksta skraidyti krisdami nuo šakų sūkuriais, vartaliodamiesi, siūbuodami ir primena drugelius (Drugeliai), obelaitėms pabudus ir pasirąžius, žemėn pradeda kristi obuoliai (Obelys), lietūs šoka, tūkstančiai lašelių linksminasi (Vienišas kelias), per lauką nužvanga žvangučiai (Vėjas).

Staigi eilėraščio mintis, netikėta frazė ar nelaukta pabaiga perteikia ir išaukština vaiko prigimtį: jis ne viską geba išreikšti žodžiais, daug daugiau lieka jo pasąmonėje. Vis dėlto vaikui būdingi mąstymo šuoliai. V. Kukulo poetinis žaidimas pasireiškia perteikiant spontanišką vaiko mąstymą: „Lėkštė. / Joje padėtos / Dvi apelsino / Pusės. // Jos šviečia – / Lyg artėtų / Naktinis / Troleibusas” (Natiurmortas). Žaisdamas netikėtais palyginimais, V. Kukulas kuria iš pirmo žvilgsnio labai paprastą, aiškų eilėraštį, kuris perauga į ryškų, spalvų ir garsų pilną vaizdą: „Spalvotas / Bulviakasio voras / Ropoja / Į kalną vaga. /…/ Voratinkliai / Mirga ir mirksi – / Su saulės šviesa / Sumišai – // Taip mirksi, / Kad net neatskirsi, / Kur žmonės, / Kur bulvių maišai” (Bulviakasio voras). V. Kukulas kuria tokius palyginimus, kokie gali kilti tik pastabiam vaikui. Toks improvizacinis žaidimas skatina vaiko fantazijos galias. Kita vertus, žaismingos, išradingos, paradoksalios situacijos padeda daug įtaigiau perteikti didaktines nuostatas. Neužgauliai šypsantis, šmaikštaujant, pokštaujant mokoma „sodriai” keiktis eilėraštyje Kaip vaikams reikėtų sodriai keiktis. Sodrusis keiksmažodis – viso labo skaitvardžių „šimtas, tūkstantis, milijonas” (priklauso nuo keiksmažodžio stiprumo) ir vaisiaus, saldainio ar prieskonio junginys: „Tokių mašinėlių, / Šimtas riešutėlių, / Laukiau šimtą metų, / Tūkstantis granatų!” Originalus poeto sumanymas palieka viltį, kad savo staigią emocijų iškrovą vaikas išreikš „tūkstančiu pipirų”.

V. Kukulo poezijos pasaulis nepaprastai subtilus ir vaikiškai tyras, gilus ir žaismingas. Tokia ir turi būti poezija vaikui – kviečianti susimąstyti, leidžianti džiaugtis ir primenanti, kad kartais labai skauda…
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728010203
Vasaris
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.