2019 m. rugsėjo 23 d.
KĄ JIE SKAITO? NIJOLĖ KUOLIENĖ Spausdinimo versija

 

 



Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie labiausiai pamėgtas vaikų ir jaunimo knygas pasakoja leidėja Nijolė Kuolienė.

 


 
 
Charles Thorson „Kikas“
. Pirmiausia į galvą ateina „Kikas“. Tobulai iliustruota paties autoriaus, dinamiško siužeto istorija, su miela, jaudinančia pabaiga. Nemokanti, bet ir pamokanti: neskriausti silpnesnių, gelbėti patekusius į bėdą, drąsiai svajoti, siekti savo tikslo, laukti ir pasitikėti draugais. Knygoje tiršta ir pavojų, ir džiaugsmų, tad ją tiesiog smagu skaityti. Vėl ir vėl.

Kikas yra mažas, geras indėniukas, kuris turi daug draugų – žvėrelių ir paukštelių. Jie kartu žaidžia, nuotykiauja, dalijasi tuo, ką geriausiai išmano. Bet, kaip kartais nutinka ir gyvenime, iš norinčio lengvai pasipuikuoti Kiko draugai truputį ir pasišaipo. Nuliūdęs Kikas atsisėda ant išvirtusio medžio ir užmiega. O tada patenka į paslaptingą sapnų ir nuotykių pasaulį. Čia jis kopia aukštyn stačiausia ola, išgelbsti lūšiuko užspeistą mažą ereliuką, pats atrodo tuoj kris nuo olos atbrailos į bedugnę, bet paskutinę akimirką po savimi pajunta galingus erelio sparnus. Indėniukas atsibunda su tikrų išsvajotų plunksnų vainiku, o jį supa besišypsantys draugai…


Janosch „Panama labai graži“
.

Meškiukas ir tigriukas gyveno mažoje jaukioje trobelėje su kaminu.

Kaip mums gera,— sakydavo Tigriukas, — turime visa, ko tik širdis trokšta. Ir nieko nesibijome. – Taip, – pritardavo Meškiukas. – Aš stiprus kaip meška, o tu stiprus kaip tigras.

Į rašytojo ir dailininko Janoscho pasakojimus apie Meškiuką ir Tigriuką mažajam skaitytojui labai lengva „įžengti“. Viskas čia pažįstama: namai, kuriuose turi būti jauku, gerumas, kai gali „nieko nebijoti“ ir  džiaugsmas, kad turi svarbiausius dalykus (namus, draugą, meškerę ir mišką, kuriame auga grybai). O kai turi, kas svarbiausia, gali pasvajoti, kas galėtų būti „daug labiau“ ir „daug gražiau“.

Meškiukui ir Tigriukui mažoje trobelėje nieko netrūksta, nes jie turi vienas kitą, o kiekvienas iš jų moka ir mėgsta dirbti svarbius darbus: meškerioti, grybauti, taisyti valgį. Tačiau vieną dieną Meškiukas meškeriodamas pamato upe praplaukiančią dėžę, ant kurios užrašyta „Panama“.

Dėžė kvepėjo bananais. Meškiukas nusprendžia, kad Panamoje visa šalis turėtų kvepėti bananais ir viskas ten turėtų būti daug gražiau. Ir bičiuliai iškeliauja į savo svajonių šalį.

Knyga iliustruota išraiškingais paties autoriaus piešiniais. Ji skirta skaityti nuo 4 metų. Jauniausias skaitytojas, klausydamas skaitomos „Panamos“ ir tyrinėdamas knygos piešinius, turi galimybę pasakojamą pasaulį pasipildyti, prasiplėsti iškalbiais vaizdiniais su gausybe piešiniuose vis naujai pasimatančių svarbių detalyčių. Tačiau knyga turėtų būti patraukli ir pradedančiam savarankiškai skaityti. Ši knyga keliasluoksnė, su ja įmanu kartu augti ne vienerius metus.

Pirmiausia galima tik nuoširdžiai sekti iš pirmo žvilgsnio paprastą Meškiuko ir Tigriuko kelionę, pasiduoti pasakoms būdingiems „paprastų“ klausimų ir atsakymų pasikartojimams ir laukti laimingos „pasakos“ pabaigos. Tačiau galima ir reaguoti į netikėtas užuominas sutiktų pakeleivių atsakymuose, taip pat pamėginti atsakyti į gudrius, šiek tiek suokalbiškus pasakotojo klausimus („Kurgi nukeliausi visąlaik sukdamas kairėn? Teisingai! Kaip tik ten, iš kur išėjai.“) Taigi, skaitydamas knygą „Panama labai graži“, turėtų gerai jaustis ir dar mažas, ir gerokai praprusęs skaitytojas. Vadinasi, ją galima atrasti ne vieną kartą. Ir nežinia kurį kartą įžvelgsi tokios detalės, kaip prieš akis šmėstelintis ir greitai praplaukiantis butelis, svarbą. Praplaukiantis butelis su svarbia žinia pasirodo Meškiukui ir Tigriukui tais momentais, kai herojai turi ryžtingai dėl ko nors apsispręsti. Ar jiems visada tai pavyksta? Gal ne, nes pasakotojas ne sykį tarsteli: „nespėjot“, „ir vėl nespėjot“.

Kartu su vaikais aptariama „Panama labai graži“ galėtų padėti ugdyti jų emocijas, savarankišką mąstymą, pastabumą detalėms. Patrauklu ir tai, kad visos filosofinės tiesos šioje knygoje yra tarsi užkoduotos keliagubu humoru: juo gali mėgautis tiek, kiek šiuo metu esi „didelis“ suprasti.

„Nešti galima tik viena: arba krepšį su auksu arba geriausią draugą“; „viskas dažniausiai būna kitaip negu atrodo. Net visai atvirkščiai“.

Pirmiausia ši knyga moko gyvenimiškos išminties. Puiku iškeliauti paskui savo svajonę, bet reikia nepamiršti pasiimti meškerę ir kelyje nepamesti, to kas tau brangiausia, pavyzdžiui, tigrinės anties. Tigrinė antis – čia jungtis tarp žaislo ir gyvos būtybės, tarsi perėjimo iš nerūpestingos vaikystės į atsakingesnį vyresniųjų gyvenimą. Taip pat, kad geriau suprastum kur keliauji, būtina į viską pažvelgti iš aukščiau.

Taigi, pakeliavę su dviem nuostabiais herojais Meškiuku ir Tigriuku, išmokstame labiau džiaugtis savo namais, valgyti žiedinius kopūstus ar bulves su sviestu „iš savo daržo“, dalytis liūdesiu su geriausiu draugu („Meškiukas nešė Tigriuką, o paskui – vėl Tigriukas Meškiuką“), o kartu iš draugų artumo semtis energijos ir puikiausios nuotaikos.

Lois Lowry „Siuntėjas“. „Siuntėjas“ nukelia skaitytoją į iš pažiūros tobulą ateities visuomenę, nieko nežinančią apie žmonijos praeitį, nežinančią, kas yra kančia, skausmas, skirtumai, pasirinkimas. Šioje bendruomenėje vyresniųjų komitetas sprendžia viską: jis paskiria vardą, šeimą, profesiją ir dieną, kai, nebegalėdamas prisidėti prie bendruomenės gerovės, žmogus bus „pašalintas“. Nežinodami, kas yra pasirinkimo laisvė, paklusdami viską apibrėžiančioms taisyklėms ir ritualams, žmonės gyvena tarsi nesibaigiančioje nerūpestingoje vaikystėje.

Pasaulis, knygos pradžioje atrodęs utopinis, pamažu virsta kraupia distopija, kai pagrindinis veikėjas, dvylikametis Jonas, sulaukia netikėto paskyrimo – jis išrenkamas pakeisti senąjį Atminties saugotoją, gerbiamiausią ir vienišiausią bendruomenės narį. Jonui lemta perimti visas šio žmogaus, pasivadinusio Siuntėju, saugomas žmonijos patirtis – tikro pasaulio džiaugsmus ir kančias – kad prireikus, jis galėtų patarti vyresniųjų komitetui. Prasidėjus mokymams, Jonas ima suvokti, kokią kainą už Vienodumą sumokėjo bendruomenė: jie nepažįsta kančios ir skausmo, bet dėl to buvo atsisakyta jausmų, prisiminimų, spalvų, muzikos, gamtos grožio. Žmonės gyvena kaip robotai, neskirdami gėrio ir blogio. Siuntėjas ir Jonas drauge sukurpia planą, kaip grąžinti žmonėms prarastą gyvenimo pilnatvę, net jei dėl to turėtų paaukoti gyvybę.

Pasakojimas nėra tiesmukai didaktiškas: iš Siuntėjo perimdamas vis daugiau patirties, Jonas svarsto, ar jo bendruomenės tvarka geresnė už senąją. Skaitytojui nepasakoma, koks gyvenimas yra vertesnis gyventi. Tokia ir knygos pabaiga: Jonas pasirenka, o mums paliekama nuspręsti, koks likimas dėl šio sprendimo ištiko jį ir bendruomenę.

Aprašoma visuomenė turi nejaukaus panašumo į šiandieninę ir verčia kvestionuoti mūsų siekius pašalinti skirtumus tarp žmonių, pašalinti nemalonius prisiminimus, skausmą, senatvę, mirtį, kvestionuoti norą valdyti gamtą ir vadovautis vien mokslu. Knygoje aptariamos individo ir visuomenės konflikto, eutanazijos, savižudybės temos, kurios gali atrodyti netinkamos vaikams, tačiau pagrindinė knygos tema vis dėlto yra atsisveikinimas su vaikyste, pasirinkimas subręsti. Koks ryškus pagrindinio veikėjo virsmas iš nedrąsaus, sutrikusio berniuko į kritiškai mąstantį, išmintingą herojų, pasiryžusį rizikuoti savo gyvybe dėl to, kuo tiki ir dėl tų, kuriuos myli. Tai knyga apie vaiko virsmą stipria asmenybe.

Svarbu paminėti ir iškeliamą knygos reikšmę žmogaus saviugdai. Aprašomoje bendruomenėje nėra gilių išgyvenimų ir nėra knygų, kurios leistų tokias patirtis suprasti ir įgyti išminties. Čia visur siekiama kalbos tikslumo, nes daugybė žodžių ir posakių yra praradę prasmę ir yra nevartotini: reikalaujama sakyti ne „mirštu iš bado“, o „išalkau“, ne „pykstu“, o „susierzinau“, ne „myliu tave“, o „esu tavim patenkintas“. Žodžiai mums neturi prasmės jei neturime patirties, kurią jie išreiškia. „Siuntėjas“ moko skaitytoją įsigilinti į savo jausmus ir žodžius, kuriais bandome pasidalyti savo patirtimis su kitais. Tai ilgam įsimenanti istorija, verčianti permąstyti ir kvestionuoti tai, kas laikoma mūsų visuomenės vertybėmis, idealais, įvertinti savo paties poziciją joje. Prie šios knygos norisi grįžti vėl ir vėl, nes ji kas kartą leidžia naujai ir su dėkingumu pažvelgti į mums duotą gebėjimą justi ir jausti, branginti visas išgyventas patirtis, laisvę rinktis ir klysti.

James Krüss „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“. Ši knyga parašyta 1962 metais, o jos veiksmas vyksta 1930 metais. Bet ji ir šiandien skamba stebėtinai aktualiai.

Keturiolikmečiui Timui Taleriui lemta patirti daug išmėginimų: dar mažam esant miršta mama, o vėliau ir tėtis. Timas lieka vienas su pamote ir jos sūnumi, kurie visais įmanomais būdais kartina jo gyvenimą. Bet berniuko taip lengvai nesugniuždysi, kol jis moka taip skambiai ir užkrečiamai juoktis. Juokas – svarbiausias jo ginklas prieš gyvenimo negandas. Kartą paslaptingas nepažįstamasis – baronas Sanomedas – Timui Taleriui pasiūlo sandėrį: Timas atiduos savo juoką, o mainais gaus galimybę laimėti bet kokias lažybas, kad ir pačias neįtikinamiausias. Berniukas prisimena bemaž vienintelius bendrus prisiminimus su tėvu – sekmadienio išvykas į žirgų jotynes, kur statydavo paskutinius pinigus už kurį nors žirgą, mėgindami išlošti ir nors kiek praturtėti, tad sutinka. Timas išties laimi visas lažybas ir turtėja akyse. Dabar jis gali keliauti ir daryti, kas šauna galvon. Atrodo, turėtų būti laimingas, bet jam labai trūksta juoko. Timas supranta, kad juoko negalima įkainoti pinigais, valdžia, galia, kad su piktosiomis jėgoms, pavergimu ir kvailybe reikia kovoti tik linksmu juoku. „Netikėk, kad yra ponų ir tarnų. Yra tik žmonės – protingi ir kvaili. Niekink kvailybę, jeigu ji pikta“.

Knygos pabaigoje Timas pasirodo kaip pačio linksmiausio teatro pasaulyje „Margarino dėžė“ valdytojas. Pavadinimas tarsi simbolizuoja verslui neparduotą skurdžios vaikystės prisiminimą ir sunkumų užgrūdinto juoko pergalę.

Katherine Applegate „Tas vienintelis Aivenas“. Knygos viršelis pasirodė labai neįprastas: blausiai apšviestame arenos plotelyje glūdi didelis stambus gorila ir maža drambliukė. Jų kūnai paslaptingoje šviesoje labiau primena statulas negu konkrečius gyvūnus. Dailininkė Patricia Castelao bus pagavusi subtilią šio kūrinio gaidą – norima pranešti žinia čia pranoksta tradicinio pasakojimo apie  gyvūnus žanrą.

Kūrinio epigrafu pasirinkta Dž. Elioto mintis: „Niekada ne vėlu būti tuo, kuo galėjai tapti“ budina skaitytojų drąsą, skatina dėmesį pasakojimo detalėms.

Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu, gorilos Aiveno vardu. Aiveno valda dabar – stiklo, betono ir metalo narvas viename iš prekybos centrų, turinčių nedidelį cirką. (Kadaise, goriliuką nusipirkęs prekybos centro viršininkas, augino jį savo namuose tarsi žmonių vaiką, tuomet jis buvo „laikinas žmogus“.)

Prie netoliese esančio greitkelio kabo Pilkanugario – nuožmaus žvėries piktu žvilgsniu – portretas, turintis vilioti lankytojus. „Tas žvėris turėčiau būti aš, bet dailininkas suklydo. Aš niekada nebūnu piktas. Pyktis yra brangus dalykas. Pilkanugariai rodo pyktį, norėdami palaikyti tvarką ir perspėti apie pavojų (…) Čia mano valdoje, nėra ko ginti“, –  sako Aivenas.

Parašyti „Tą vienintelį Aiveną“ rašytoją įkvėpė tikra istorija apie gorilą, kuris sulaukė penkiasdešimties metų, prieš tai trisdešimt metų praleidęs narve, nematydamas jokio kito savo giminės atstovo.

Knygos tekstas išdėstytas erdviai su dažnais pertrūkiais, tarsi kviečiančiais stabtelėti, pakelti akis, pamatyti plačiau. Čia  pasakojama ne tik apie gyvūnus, bet ir apie žmones, gerus ir piktus, kaip ir būna gyvenime. Juk „augti gorila yra lygiai tas pats kaip augti kuo nors kitu. Darai klaidas. Mokaisi. Ir vėl viskas iš pradžių.“

Aivenui draugiją palaiko jo valdoje slapta apsigyvenę šunelis Bobas, mėgstantis miegoti ant gorilos pilvo, sena dramblė Stela, stoiškai kenčianti cirke sužalotos kojos skausmus. Kartais per televizorių gorila stebi vesterno filmus. Vakarais juos aplanko mergaitė Džulija, kurios tėtis valo prekybos centrą. Mergaitė mėgsta piešti, o vienąkart pieštuką kartu su sulankstytu popieriaus lapu ji įkišo į narvą Aivenui. Gorila pamažu susidomi linijomis ir jų sukiniais. Jis pradeda piešti tai, ką mato. O mato labai paprastus dalykus: banano žievę, lankytojų numestą saldainių popierėlį, vabalą.

Viską išjudina į prekybos centrą atgabenta maža, baikšti drambliukė Rubė. Ji net nemano paklusti dresūrai, net kai virš jos pakimba lazda su dygliuotu bumbulu. Senoji dramblė Stela iš paskutiniųjų mėgina pridengti, globoti mažylę. Prieš mirtį Stela paprašo Aiveną pažadėti, kad jis neleis Rubei likti čia, narve, visam laikui. Pilkanugaris pažada. Jis tarsi pabunda iš ilgo letargo. Negrabūs gorilos piešiniai ima keistis. Juose atsiranda ženklų, kuriuos atpažįsta ne tik Džulija, bet ir daugybė žmonių. Piešiniai ne tik perkami, jais susidomi laikraščių redakcijos ir televizija.

Rubė išgelbstima. Pažadas Stelai ištesėtas. Išsigelbsti ir pats Aivenas. Kaip ir dera pilkanugariui, knygos pabaigoje jis vadovauja gorilų būriui. Šalia jo gorila Kinjana. Toji iš tikrosios istorijos. Jie mėgsta žaisti gaudynių. Kaip kadaise su sese. Bet sesė mirė toje šlapimu ir baime dvokiančioje dėžėje, kurioje, juos pagavę žmonės, vežė į JAV. Sesę Gaudynę namai laikė tarsi „daugybės mylių liana – ir guodžianti, ir smaugianti“, kol nutrūko kartu su jos gyvybe. Tik Aivenas sakosi „iš karto suvokęs, kad jei nori išgyventi, turi numarinti savo senąjį gyvenimą“.

Katherine Applegate sukūrė nepamirštamą istoriją apie draugystę, drąsą ir viltį.

2017-03-29
 

 

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.










 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829303101
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30010203040506
Rugsėjis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.