2019 m. rugsėjo 23 d.
KĄ JIE SKAITO? GINTARĖ ADOMAITYTĖ Spausdinimo versija

 



Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie labiausiai pamėgtas vaikų ir jaunimo knygas pasakoja prozininkė, eseistė, vaikų literatūros rašytoja Gintarė Adomaitytė. Nuo kūrybinio kelio pradžios G. Adomaitytė išleido daugiau nei dešimt knygų vaikams ir jaunimui, keletą suaugusiesiems.
 
 



Hansas Christianas Andersenas „Pasakos“
. Anderseno „Pasakas“ laikau pirmąja sąmoningai perskaityta knyga. Knygelių ir knygučių, žinoma, būta ir iki jo, bet tik Andersenas privertė mane, dar visai mažą vaiką, skaityti vieną ar kitą pasaką po kelis kartus ir vis kitaip tą patį tekstą suvokti. Kiek save atsimenu, jo „Pasakos“ visada buvo su manimi ir... visada keitėsi. Vienaip jas skaičiau penkerių, kitaip dešimties, dar kitaip dvidešimties. Maždaug kas penkeri, dešimt ar penkiolika metų man vis dėl ko nors tų pasakų prireikia (arba prireikia ko nors tose pasakose) – ir kiekvieną kartą kiek nusiviliu tuo, ką mėgau, bet apsidžiaugiu tuo, ko buvau nepastebėjusi ar nesuvokusi. Anderseno „Pasakos“ padeda susikalbėti su jaunąja karta: 2015 metų gruodį Šiauliuose, „Jovaro“ gimnazijoje, ketvirtoje klasėje „Sniego karalienei“ paskyrėme gal pusę, gal ir daugiau pamokos: vaikai buvo pasirengę tą pasaką vaidinti scenoje, tad kartu gilinomės į siužetą, į personažų charakterius. Ne pokalbis, o malonumas!


Januszas Korczakas „Karalius Motiejukas Pirmasis“
. Mano liūdesio, mano vienatvės, mano ieškojimų knyga. Bandymai pritapti svetimame kieme (ir begalinis noras pritapus išlikti savimi), nauja pažintis su tėvais, be kurių gyvenau kurį laiką – štai ką man primena „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Skaičiau jį ant suoliuko prie alyvų krūmo godžiai ir uoliai, net nenumanydama, kad tai, ką patiriu, yra skaitymo (ar meno) terapija. Motiejuką prisiminiau baigdama universitetą – rašydama baigiamąjį darbą. Tuomet pradėjau domėtis jo autoriaus gyvenimu, domiuosi ir dabar. Jie man abu po lygiai svarbūs: senasis Varšuvos daktaras Goldszmitas (tikroji rašytojo pavardė) ir jo herojus – vaikas, priverstas valdyti karalystę. Jų abiejų pagalbos galiu šauktis, kai pristingu argumentų diskutuodama apie valstybę, valdovus, karą ir taiką. Tai knyga, naudinga politikams, reformų kūrėjams, taikdariams ir karvedžiams. Bet... Jautriai apie Karalių Motiejuką Pirmąjį kalbėjausi ne su jais. Atidžiai išklausyta ir, regis, suprasta buvau mergaičių socializacijos centre netoli Vilniaus geležinkelio stoties. Manau, kad ir Korczakas, ir Motiejukas to centro nepabūgtų.


Mykolas Sluckis „Milžinai nenorėjo karaliais būti“
. Galėjau būti ne Gintare, bet Neringa. Netapau. Močiutė prieštaravo. Pabūgo, kad patirsiu Sluckio herojės likimą. Laimei, sakmių tuomet apie Gintarę nebūta. Man regis, ir dabar nėra. Tai, kad Neringa Dangvydė sukūrė „Gintarinę širdį“, laikau šiokiu tokiu likimo šyptelėjimu. Sakmę atidžiai skaičiau vaikystėje, skaitau ir dabar, bandydama suvokti: kodėl reikėjo baimintis to vardo ir tokio likimo? Juk Neringai lemta išaugti ne tik tiesmuka šio žodžio prasme, ji ir tikrai išauga: tampa asmenybe. Esu parašiusi sakmės radiofonizaciją. Kaip gaila, kad  režisierius nei manęs, nei Sluckio, nei Neringos ir Naglio dueto nesuprato: čiuožė paviršiumi. Knygą „Milžinai nenorėjo karaliais būti“ gera skaityti Neringoje – pamariuose, pajūriuose. Ir apmąstyti, kodėl kilnioji pora – Neringa ir Naglis – nuo jūros atsitraukė. Gal net spėlioti, prie kurių ežerų jiedu dabar gyvena.


Selma Lagerlof „Stebuklingosios Nilso kelionės“
. Meilę Selmai Lagerlof paveldėjau iš mamos. Ne tik Selmai, bet ir visai skandinavų literatūrai. Lagerlof bei jos knygų personažai tikrai „kalti“, kad Švediją kiek idealizuoju. Vaikystėje nė neįtariau, kad ši knyga – geografijos vadovėlis, kad jį parašyti skatino (o tiksliau užsakė) gimnazijos direktorius. Mieli direktoriai ir ministrai, gal būtų galima ir Lietuvos rašytojams ką nors „užsakyti“? Neįsivaizduoju, kuris mūsų rašytojas gebėtų, mokėtų, pajėgtų pats vienas dorotis su tokia užduotimi. Tačiau kuo puikiausiai įsivaizduoju autorių grupę, pasakojančią vaikams apie Lietuvos istoriją, geografiją, menus ar mokslą. Simpatizuoju žąsiai Akai ne tik todėl, kad ji pulko vedlė. Ir todėl, kad Nilsą, tapusį ištikimu bendrakeleiviu, atlaikiusį begalę išbandymų, palieka Švedijoje, jo gimtajame kieme. Vadovėlis rašytas tais metais, kai švedai – sunku patikėti – masiškai emigravo. Nejaugi žąsys – ir rašytoja – išgelbėjo Švediją?


Silvija Ranama „Kadrė“
. Ši knyga į mano glėbį (ir į šiuos puslapius) įšoko pati: taip nutinka, kai imiesi asmeninės bibliotekos esminės pertvarkos. Visada „Kadrę“ prisimindavau kaip vieną svarbiausių paauglystės skaitymų ir... visada ja abejojau: net ir nežinojau, ar tebeturiu knygą savo lentynose, ar verta turėti. Turiu. Ir turėsiu. Nežinau, ar tapatinausi su Kadre paauglystėje, bet tvirtinu, kad jos gyvenimas man buvo suprantamas, svarbus ir jaudinantis. Akiniuota mergaitė gyvena su senele rūsyje, jaučiasi klasėje kvailiausia ir negražiausia. Kol vieną dieną... Ligoninėje Kadrė susipažįsta su rašytoja Elze, žodis po žodžio, žingsnis po žingsnio keičiančia „bjauriojo ančiuko“ gyvenimą. „Ilgesio gulbės“ – taip Kadrė pavadina savo eilėraštį, kurio taip ir nesukuria. Bet džiaugsmingai kuria savo ir senelės būtį ir buitį: tik pamanyk – iš rūsio pakyla gyventi į šeštą aukštą. Ar esama knygoje duoklės sovietijai? Taip, šiek tiek. Ar sugebėta šį tą pasakyti tarp eilučių? Taip. Ir ne tik šį tą.


 
2017-03-22
 

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
 









 

 

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829303101
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30010203040506
Rugsėjis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.