2019 m. vasario 16 d.
NUO MALDAKNYGĖS IKI SELMOS LAGERLIOF KNYGŲ

Vertėja EUGENIJA STRAVINSKIENĖ atsako į Elonos Varnauskienės klausimus
 

Daž­nai sa­ko­ma, kad vi­si at­ėjo­me iš vai­kys­tės ir vi­sa, ką tu­ri­me, at­si­ne­šė­me iš ten. Fra­zė gal kiek ba­na­lo­ka, bet jo­je daug tie­sos. Ko­kius vai­kys­tės žen­klus pri­si­me­na­te ryš­kiau­siai, kai min­ti­mis grįž­ta­te į jos pa­sau­lį? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tės na­mus. Ko­kius jaus­mus ke­lia pri­si­mi­ni­mai – pra­ra­di­mo kar­tė­lį ar, at­virkš­čiai, vi­sa­da sma­gu nors min­ti­mis ap­lan­ky­ti tą jau pra­ras­tą vai­kys­tės že­mę?

Net ne­ga­lė­čiau pa­aiš­kin­ti, ko­dėl vai­kys­tė man bu­vo gra­žiau­sias me­tas. Kol skra­jo­jau jau­nys­tės spar­nais, gal ir ne­bu­vo ka­da apie ją gal­vo­ti. O da­bar, kai gy­ve­ni­mo sau­lė ne­aukš­tai, vai­kys­tę me­nu lyg ko­kį ste­buk­lą.

 

Pa­sau­lį iš­vy­dau Klan­giuo­se, ne­to­li Ve­liuo­nos, ta­me P. Cvir­kos iš­gar­sin­ta­me kai­me. Čia ir bė­gio­jau ma­ža. Tė­vų so­dy­ba bu­vo men­ku­tė, skur­di, sken­din­ti vyš­nių so­de. Tė­vai ypač var­go ne­ga­lė­da­mi ga­lo su ga­lu su­dur­ti. O ko­kie bu­vo darbš­tūs, dar ir da­bar ne­su­vo­kiu, kaip žmo­nės įsten­gia ši­taip dirb­ti nuo tam­sos iki tam­sos. Aiš­ku, kny­gų na­mie ne­bu­vo, iš­sky­rus mal­dak­ny­gę ir „kan­tič­ką“, gies­my­ną, nes ma­ma ei­da­vo gie­do­ti per šer­me­nis. Juo la­biau keis­ta, kad ma­ne nuo pat ma­žens trau­kė mo­kyk­la. Tik­riau­siai ma­mos pa­mo­ky­ta, su­si­da­riau at­ei­ties pla­ną: pir­ma, ei­siu į baž­ny­čią gė­lių bars­ty­ti, pas­kui – į mo­kyk­lą ir bū­siu skau­tė. De­ja, tre­čia­jai sva­jo­nei ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti. O mo­kyk­los nie­kaip ne­va­lio­jau su­lauk­ti, nes bu­vau vis per ma­ža, bet ma­ma su­ma­nė gud­ry­bę: jei pa­ti pa­pra­šy­siu mo­ky­to­jo, kad pri­im­tų, ga­lė­siu ei­ti. Šian­dien ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip aš ry­žau­si. Kar­tą per kie­mą bė­ru ar­kliu­ku jo­jo mo­ky­to­jas P. Bar­niš­kis. Ma­ty­te ma­tau jį sto­vin­tį prie tvo­ros. Aš pri­ty­ki­nau ir pa­pra­šiau. Tai bu­vo di­džiau­sias ma­no žyg­dar­bis, vie­nin­te­lis per vi­są gy­ve­ni­mą, juk tu­rė­jau vos še­še­tą me­tu­kų. Aiš­ku, pri­ėmė ir be ga­lo ma­ne my­lė­jo. Taip ir žy­gia­vau iš sky­riaus į sky­rių. Nei ba­los, nei pus­nys ma­nęs ne­su­lai­ky­da­vo. Mo­kyk­lo­je ir pa­ma­čiau pir­mą kny­gą. Mo­kyk­los bib­lio­te­kė­lė ma­žai tu­rė­jo kny­gų, vien va­do­vė­lių, ku­riais ga­lė­jau nau­do­tis dy­kai, o są­siu­vi­nių šiaip taip nu­pirk­da­vo tė­vai.

Nors vai­kys­tė bu­vo skur­di ir al­ka­na, nie­ka­da ne­si­skun­džiau. Vis dėl­to tai ma­no vai­kys­tė, su nie­kuo ne­su­ly­gi­na­ma, ne­pa­mai­no­ma. Apie ją ga­lė­čiau ra­šy­ti ir pa­sa­ko­ti ne­pa­varg­da­ma.

K. Sa­ja yra sa­kęs, kad į gy­ve­ni­mą ir li­te­ra­tū­rą jį at­ve­dė kny­ga. Kaip kny­ga at­si­ra­do Jū­sų gy­ve­ni­mo ke­ly­je? Ko­kias pri­si­me­na­te vai­kys­tės kny­gas? Ar daug ir ko­kių kny­gų bu­vo na­mie? Kas tu­rė­jo įta­kos pa­si­rin­ki­mui stu­di­juo­ti li­te­ra­tū­rą?

Į li­te­ra­tū­rą ma­ne at­ve­dė to­li gra­žu ne kny­ga. Ir ne­bu­vo kny­gų, ir ne­bu­vo ka­da skai­ty­ti – net va­sa­ro­mis, ku­rias vi­sa­da lei­dau kai­me. Tė­vai daž­nai ei­da­vo pas stam­bius ūki­nin­kus už­dar­biau­ti, o man lik­da­vo na­mų ruo­ša, gy­vu­liai ir dar­žai. Tie­sa, už­au­gau su Mai­ro­niu, nes tik Mai­ro­nį de­kla­muo­da­vo­me, Mai­ro­nį dai­na­vo­me. Pras­ta bu­vau ar­tis­tė, bet mo­ky­to­jas vi­sad ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo, de­kla­muo­da­vau kiek­vie­na pro­ga. Gal kad stro­piai mo­kiau­si. La­biau­siai mė­gau ma­te­ma­ti­ką, ji man bū­da­vo di­džiau­sias ma­lo­nu­mas. Gim­na­zi­jo­je se­kė­si ir sve­ti­mos kal­bos, to­dėl sva­jo­jau rink­tis ku­rią nors iš jų. De­ja, vis­ką lė­mė ap­lin­ky­bės ir at­si­tik­ti­nu­mas. Pra­dė­jau stu­di­juo­ti Kau­ne lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, o tre­čia­me kur­se ga­lu­ti­nai at­si­dė­jau lie­tu­vių kal­bai. Vė­liau te­ko kel­tis į Vil­nių, čia ir bai­giau stu­di­jas. O ka­dan­gi pra­dė­jau dirb­ti Gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lei­dyk­lo­je, ma­no at­ei­tis bu­vo nu­spręs­ta.

Ver­čia­te iš šve­dų kal­bos. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te šią kal­bą? Ma­ny­čiau, kad tuo­met ji ne­bu­vo itin po­pu­lia­ri.

Pui­kiai ži­nau, ko­dėl pa­si­rin­kau šve­dų kal­bą. Net ne­su­si­mąs­čiau, ar ji po­pu­lia­ri. Ma­ne už­bū­rė Sel­ma La­ger­liof. Aš die­vi­nu ją, dė­kin­ga jai, jos dė­ka ra­dau sa­vo pa­šau­ki­mą. Tai ir­gi bu­vo at­si­tik­ti­nu­mas. Dir­bau ver­ti­mų re­dak­to­re, ir man ant sta­lo pa­kliu­vo Jos­tos Ber­lin­go sa­ga (taip tei­sin­gai ją rei­kė­tų va­din­ti). Vers­ta bu­vo iš šve­dų kal­bos, bet ver­ti­mas la­bai pa­žo­diš­kas, no­rė­jau pa­ly­gin­ti. Taip ir pa­ni­rau į tą šve­dų kal­bą. Bu­vau fa­na­tiš­kai at­kak­li, bai­gu­si re­da­guo­ti, jau daug ką su­pra­tau. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo. O dar vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius, tuo­met Jur­gis Tor­nau, la­bai pa­lai­kė ir ska­ti­no to­kius en­tu­zias­tus, dirb­ti bu­vo sma­gu. Vien dėl Sel­mos La­ger­liof ver­ta iš­mok­ti šve­dų kal­bą. La­ger­liof sti­lius la­bai gra­žus, nes pa­pras­tas, be jo­kių įman­try­bių. Iki šiol ne­ži­nau ra­šy­to­jo, ku­ris taip ma­ne ža­vė­tų. Bet nie­ko nuo­sta­baus, gal aš ne­svei­kai įsi­my­lė­ju­si šve­dų li­te­ra­tū­rą?

Ar pa­me­na­te pir­mą­jį vers­tą teks­tą? Kas tuo me­tu at­ro­dė sun­kiau­sia?

Kol ne­si rim­tai su­si­dū­ręs su ver­ti­mu, vers­ti la­bai pa­pras­ta. Ne­pa­sa­ky­čiau, koks bu­vo tas ma­no pir­ma­sis ver­ti­mas, aiš­ku, iš ru­sų kal­bos, re­gis, Dž. Ol­dri­džo, jei ge­rai pri­si­me­nu au­to­rių, Di­plo­ma­tas (ga­ba­liu­kas). Ga­liu tvir­tai nu­sa­ky­ti sa­vo ver­ti­mo evo­liu­ci­ją. Vos pra­dė­jus, vis­kas pa­pras­ta ir aiš­ku, jo­kių abe­jo­nių, jo­kių klaus­tu­kų. Ir re­zul­ta­tas, ži­no­ma, ati­tin­ka­mas. O to­liau pa­si­da­rė vis­kas ne­aiš­ku: ko­dėl taip, gal ki­taip, gal dar ki­taip? Siau­bas! Vi­sa lai­mė, kad at­ėju­si į lei­dyk­lą ra­dau ir pui­kų mo­ky­to­ją Do­mi­ny­ką Ur­bą. Jis ne­gai­lė­jo nei lai­ko, nei kan­try­bės mo­ky­ti mus, gel­ton­sna­pius re­dak­to­rius. Be jo, nie­ko iš ma­nęs ne­bū­tų iš­ėję. To­kie mo­ky­to­jai gims­ta kar­tą per šimt­me­tį. Jis iš­mo­kė gerb­ti au­to­rių, gerb­ti sa­vo kal­bą, sem­tis tur­to iš sa­vo tar­mės. Šis žmo­gus ver­tas di­džiu­lio dė­me­sio ir pa­gar­bos.

Per­ėjus an­trą eta­pą, pra­de­da šis tas ryš­kė­ti, pa­gau­ni au­to­riaus sti­lių, bet tai su­vo­ki ne iš kar­to, daug rei­kia pa­tir­ties, kad jaus­tu­mei­si tvir­tas. Be to, kiek­vie­nas au­to­rius ki­toks, rei­kia prie jo de­rin­tis. Ver­ti­mas – la­bai sun­kus ir rim­tas dar­bas.

Kaip ren­ka­tės ver­ti­mams kū­ri­nius? Kas čia svar­biau­sia? Gal ko­kie as­me­ni­niai ry­šiai su ra­šy­to­ju, di­de­lis no­ras vie­ną ar ki­tą kū­ri­nį pa­teik­ti lie­tu­vių skai­ty­to­jui ar tie­siog lei­dyk­lų pla­nai ir už­sa­ky­mai?

Ka­dan­gi iš šve­dų kal­bos ver­čiau be­veik vie­na, man ir te­ko at­sa­ky­ti už pa­si­rink­tas kny­gas. Juk dau­gu­ma ma­no ver­ti­mų at­si­ra­do anais lai­kais, tai­gi rei­kė­jo de­rin­tis prie lei­dyk­los pla­nų, o šiuos at­kak­liai si­jo­jo Mask­va. Jei kny­ga ne­bu­vo iš­vers­ta į ru­sų kal­bą, be­veik ne­įma­no­ma bu­vo jos įsi­ūly­ti. Kol ne­tu­rė­jau ry­šių su Šve­di­ja, bu­vo be ga­lo sun­ku gau­ti kny­gos ori­gi­na­lą, sko­lin­da­vau­si iš Mask­vos bib­lio­te­kų. Vė­liau, su­si­pa­ži­nu­si su Z. Kal­vai­čiu, Šve­di­jos lie­tu­viu, kny­gų ir žo­dy­nų pra­dė­jau gau­ti iš jo. Jis pra­ne­šė apie ma­ne ir šve­dų ins­ti­tu­tui, ta­da man pra­si­dė­jo auk­so lai­kai. Su­si­kau­pė šve­diš­kų kny­gų ir ma­no len­ty­no­se, bet jas ga­lė­jau pa­ro­dy­ti tik ne­pri­klau­so­my­bės me­tu. Taip skai­ty­to­jai iš­vy­do J. Tunst­rio­mo Ka­lė­dų ora­to­ri­ją, S. Da­ger­ma­no Ves­tu­vių nak­tį, S. La­ger­liof Kris­taus le­gen­das, P. La­gerk­vis­to Si­bi­lę ir t. t. Ry­šių su šve­dų au­to­riais ne­tu­rė­jau, tai­gi ga­lė­jau rink­tis ne­var­žo­ma.

V. Vi­soc­kas apie jus yra ra­šęs, kad „šve­dų li­te­ra­tū­ra lie­tu­vių kal­ba dau­giau­sia sklin­da nuo­šir­džios po­pu­lia­rin­to­jos ir rim­tos ver­tė­jos E. Stra­vins­kie­nės dė­ka“. Jūs iš­ver­tė­te mo­nu­men­ta­lius šve­dų kla­si­kės S. La­ger­liof kū­ri­nius. Ko­dėl pa­si­rin­ko­te ją? Ko­dėl ver­tė­te ne vi­sus jos kū­ri­nius, kaip rin­ko­tės?

Ver­čiau ne tik S. La­ger­liof, nors ji tik­rai ge­nia­li. Po­ra svar­biau­sių jos kū­ri­nių bu­vo iš­vers­ta – Jos­tos Ber­lin­go sa­ga ir Ste­buk­lin­go­sios Nil­so ke­lio­nės (lie­tu­viš­kai rei­kė­tų va­din­ti Įsta­bi Nil­so Hol­ger­so­no ke­lio­nė per Šve­di­ją). Pas­ta­ro­ji vers­ta iš vo­kie­čių kal­bos. Vo­kie­čiai mėgs­ta lais­vai in­ter­pre­tuo­ti teks­tą, to­dėl ir pa­va­di­ni­mas jiems bu­vo toks pri­im­ti­nes­nis. De­ja, ver­tė­ja ne­kal­ta, kad ir teks­tas ge­ro­kai ski­ria­si nuo ori­gi­na­lo. Čia pa­si­dar­ba­vo re­dak­to­rius, su­gy­vi­no, su­šmaikš­ti­no kal­bą. Bet rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad Sel­ma bu­vo pa­pra­šy­ta pa­ra­šy­ti po­pu­lia­rų ge­og­ra­fi­jos va­do­vė­lį, nes il­gai mo­ky­to­ja­vo. Jos kal­ba la­bai tai­syk­lin­ga, pa­pras­ta, chres­to­ma­ti­nė. Ta­čiau, bū­da­ma ta­len­tin­ga, ji pa­si­rin­ko sa­vi­tą bū­dą su­pa­žin­din­ti vai­kus su Šve­di­jos ge­og­ra­fi­ja. Kaip nuo­sta­bu bū­tų tu­rė­ti mums to­kį Lie­tu­vos ge­og­ra­fi­jos va­do­vė­lį. Tai­gi mi­nė­tos kny­gos ver­ti­mas iš ori­gi­na­lo ge­ro­kai skir­tų­si nuo da­bar kar­to­ja­mo lei­di­mo, ir ka­žin ar kiek­vie­nas su­pras­tų, ko­dėl jie ski­ria­si.

Vi­sus kū­ri­nius iš­vers­ti bū­tų bu­vę ne­įma­no­ma, var­žė pla­nai. Ir ap­skri­tai lie­tu­viš­ko­ji šve­dų li­te­ra­tū­ros bib­lio­te­ka la­bai įvai­ri. Nie­ku gy­vu vie­nam au­to­riui ne­ga­lė­jai skir­ti dau­giau dė­me­sio, te­ko ma­lo­nin­ti ir ki­tus, ir dėl kiek­vie­nos kny­gos ge­ro­kai pa­ko­vo­ti.

Ar Jūs la­biau tra­di­ci­nės, kla­si­ki­nės pro­zos ver­tė­ja? Ma­tyt, esa­ma ir la­bai drą­sių, gal net avan­gar­di­nių šiuo­lai­ki­nės šve­dų li­te­ra­tū­ros at­sto­vų. Ar ne­ban­dė­te vers­ti kū­ri­nių, kur rei­kia ne tik pui­kiai mo­kė­ti kal­bą, bet ir pa­žin­ti, tar­kim, da­bar­ti­nio Stok­hol­mo jau­ni­mo žar­go­ną?

Be­veik nie­ka­da ne­ver­čiau kny­gų, ku­rios sve­ti­mos ma­no dva­siai. Aiš­ku, dau­giau­sia rin­kau­si kla­si­ką. Ir džiau­giuo­si, kad su­pa­žin­di­nau su vi­su bū­riu au­to­rių, apie ku­riuos be­veik nie­ko ne­ži­no­jo­me. Pa­vyz­džiui, A. Strind­ber­gas mums bu­vo tik dra­ma­tur­gas, o ko­kie pui­kūs jo ro­ma­nai! Nie­ka­da ne­ver­čiau ir ne­vers­čiau ypač mo­der­nių ra­šy­to­jų. Gal jie ir įdo­mūs, ypač nau­jau­si, bet ne man. O kaip iš­vers­ti Stok­hol­mo jau­ni­mo žar­go­ną? Nei tar­miš­ko teks­to, nei žar­go­no per­teik­ti ne­įma­no­ma. To­kiu at­ve­ju pa­tar­čiau kur­ti sa­vą kny­gą, sa­vo­mis prie­mo­nė­mis ar­ba skai­ty­ti ori­gi­na­lo kal­ba.

V. Pet­raus­kas ra­šė, kad „kiek­vie­nas ver­tė­jas taip pat tu­ri sa­vo sti­lių, sa­vo mėgs­ta­miau­sius pa­sa­ky­mus ir ne­ju­čia ap­vel­ka jais au­to­riaus min­tis“. Ar tai tie­sa?

Jei­gu ver­tė­jas tu­ri sa­vą žo­dy­ną, sa­vų po­sa­kių ba­ga­žą ir ban­do vi­sur tuo nau­do­tis, tai ne tik blo­gai, bet ir juo­kin­ga. Ir ne­ma­nau, kad rim­tas ver­tė­jas drįs kiek­vie­ną au­to­rių temp­ti ant sa­vo kur­pa­lio. Au­to­riai la­bai įvai­rūs, la­bai skir­tin­gi, prie jų rei­kia de­rin­tis ir gerb­ti jų va­lią. Ne man mo­ky­ti, bet jei ver­tė­jas el­gia­si ne­są­ži­nin­gai, jis blo­gas ver­tė­jas.

Spau­do­je kart­kar­čiais pa­si­ro­do dis­ku­si­jų, kas yra ver­ti­mai: kū­ry­ba, dar­bas ar moks­las. Vie­nu me­tu net bu­vo siū­lo­ma už­prog­ra­muo­ti vers­ti kom­piu­te­rį. Kaip Jums at­ro­do, ko ver­ti­mo dar­be dau­giau – moks­lo, tam tik­rų pro­fe­si­nių įgū­džių ar in­tui­ci­jos, es­te­ti­nės, li­te­ra­tū­ri­nės nuo­vo­kos?

Ne­ma­nau, kad ga­li­ma su­kur­ti ver­ti­mo te­ori­ją ar tech­no­lo­gi­ją. Ar kas mo­ko ra­šy­to­ją ra­šy­ti? O vers­ti kar­tais gal sun­kiau. De­ja, da­bar į ver­ti­mą žiū­ri­ma pa­vir­šu­ti­niš­kai. Net­gi nie­kas ne­tik­ri­na ver­ti­mo ko­ky­bės, ne­ly­gi­na su ori­gi­na­lu, kaip bu­vo da­ro­ma anuo­me­ti­nė­je „Va­gos“ lei­dyk­lo­je. To­dėl ir ge­riau­si ver­tė­jai bu­vo jos auk­lė­ti­niai. Ir ne to­dėl, kad bu­vo mo­ko­ma vers­ti ar dės­to­ma ver­ti­mo te­ori­ja, ypač daug dė­me­sio bu­vo krei­pia­ma į lie­tu­viš­ką teks­tą, sti­liaus ati­ti­ki­mą. La­bai pa­de­da in­tui­ci­ja. Ma­no su­pra­ti­mu, ver­ti­mas yra tam tik­ra kū­ry­ba.

Po­ezi­ją daž­niau­siai ver­čia po­etai. Ma­no­ma, kad tai ne­iš­ven­gia­ma. Ar tai reiš­kia, kad pro­zą ge­riau­siai vers­tų ra­šy­to­jas? Kas tuo­met nu­žy­mė­tų ri­bą tarp ge­ro, au­ten­tiš­ko ver­ti­mo ir vos ne nau­jo kū­ri­nio? Ko­kie kri­te­ri­jai ver­čiant svar­biau­si Jums – iš­vers­ti kuo tiks­liau, pa­rai­džiui, kuo ma­žiau nu­tols­tant nuo ori­gi­na­lo ar ra­šy­ti taip, kad teks­tas pui­kiai skam­bė­tų lie­tu­viš­kai?

Ne­su­ge­bė­da­mas ei­liuo­ti, ver­tė­jas ne­iš­vers po­ezi­jos. Ta­čiau, bent se­niau, po­etai, at­si­dė­ję sa­vo kū­ry­bai, ne­tu­rė­jo ka­da mo­ky­tis kal­bų, to­dėl po­ezi­ja daž­nai bu­vo ver­čia­ma iš ne­ei­liuo­to pa­žo­di­nio teks­to. Ir re­zul­ta­tas bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­mas. Taip pat ir pro­zi­nin­kai, mo­kė­da­mi kal­bą, iš­vers­tų ne blo­giau už ki­tus, bet re­tas ku­ris ra­šy­to­jas me­ta sa­vo dar­bą dėl ver­ti­mo. Pai­nio­ti sa­vą kū­ry­bą su ver­ti­mu bū­tų keis­ta ir ne­pri­im­ti­na.

Kaip pa­ti ver­čiu, net ne­su­ge­bė­čiau nu­sa­ky­ti. La­bai svar­bu įsi­gi­lin­ti į au­to­riaus kū­ri­nį, pa­jus­ti jo dva­sią, nuo­tai­ką, sti­lių. Man kny­ga tu­ri bū­ti pri­im­ti­na vi­sais at­žvil­giais. Jau mi­nė­jau, kad vers­ti rink­da­vau­si tik tą kny­gą, ku­ri ma­ne ža­vė­jo. Nei pa­rai­džiui, nei pa­žo­džiui iš­ver­tus nie­ko ge­ro ne­iš­eis. Teks­tas, ati­tin­kan­tis ori­gi­na­lą, bus to­bu­liau­sias, va­di­na­si, ir lie­tu­viš­kai sklan­džiai skam­bės. Skai­ty­to­jas ne­tu­ri jaus­ti, kad skai­to ver­ti­mą. Lai­ky­da­ma­sis žo­džio ar „nu­klys­da­mas į lau­kus“, tiks­lo ne­pa­siek­si. Žiū­riu, kad te­ori­zuo­ti dar sun­kiau ne­gu vers­ti.

Sa­ko­ma, kad yra au­to­rių, kū­ri­nių, ku­rių tie­siog ne­įma­no­ma iš­vers­ti į ki­tas kal­bas, nes tuo­met dings­ta da­lis ža­ve­sio. Daž­niau­siai tu­ri­mi gal­vo­je ru­sų au­to­riai – F. Dos­to­jev­skis, M. Bul­ga­ko­vas. Ar Jums yra te­kę su­si­dur­ti su to­kiais „ne­iš­ver­čia­mais“ teks­tais?

Be abe­jo, ne­ma­žai kny­gų yra ne­iš­ver­čia­mos. La­bai dėl to gai­la. Nė vie­nas ra­šy­to­jas kur­da­mas ne­gal­vo­ja, kaip jį teks vers­ti. Ir ge­rai da­ro. Ant­raip li­te­ra­tū­ra bū­tų la­bai skur­di. Ma­nau, kad at­ei­ty­je žmo­nės mo­kės dau­giau kal­bų, ga­lės pa­tys pa­si­skai­ty­ti ir ta­da tu­rės tik­rą ma­lo­nu­mą. Aš pa­ti esu skai­čiu­si to­kių ne­iš­ver­čia­mų kny­gų, bet vers­ti ne­si­ryž­čiau. Su vie­na pui­kia kny­ga su­si­dū­riau, ku­rią ga­liau­siai iš­ver­čiau. Tai Sti­go Da­ger­ma­no Ves­tu­vių nak­tis. Vos žvilg­te­lė­jus į teks­tą, at­ro­dė ne­pa­skai­to­mas. Bet čia bu­vo sa­vo­tiš­kas at­ve­jis. Au­to­rius mė­go jung­ti žo­džius vi­sai ne­įpras­tu bū­du. Aš ra­dau rak­tą, kaip jį per­pras­ti, bet tas bū­das, aiš­ku, ne­pa­kar­to­tas, nes mū­sų kal­ba to ne­lei­džia.

Esa­te rim­tų, su­au­gu­sių­jų kny­gų ver­tė­ja, bet ša­lia jų – gar­sio­ji A. Lind­gren. Kaip ji at­si­ra­do Jū­sų gy­ve­ni­me? Iš­ti­sos vai­kų kar­tos dė­kin­gos Jums už at­ver­tą nuo­sta­bų Lind­gren pa­sau­lį. Koks jis pa­si­ro­dė Jums, juk skai­tė­te ori­gi­na­lo kal­ba?

Ast­ri­da Lind­gren ne­ga­li ne­ža­vė­ti, pa­ver­gė ji ir ma­ne. Nuo­sta­bi ra­šy­to­ja, nors ir ne­pa­na­ši į Sel­mą, ją skai­to ne tik vai­kai, bet ir su­au­gu­sie­ji. La­biau­siai pa­ti­ko Ron­ja plė­ši­ko duk­tė. Kiek čia fan­ta­zi­jos! Nors daug kas gar­bi­na Pe­pę. Ma­no su­pra­ti­mu, Pe­pė – ame­ri­kie­tiš­ko sti­liaus, čia daug triu­kų, ku­riuos vai­kai mėgs­ta. Ati­džiau pa­žiū­rė­jus, Lind­gren kny­gos dve­jo­pos – ar­ba pa­sa­kos, ar­ba gy­ve­ni­miš­kos. Net ne­ži­nau, kaip at­si­dė­jau jos kū­ry­bai. Vers­ti bu­vo tik­rai ma­lo­nu, nors sės­ti prie Pe­pės il­gai ne­si­ry­žau, rei­kė­jo iš­ra­din­gu­mo. O kaip ga­li­ma ne­si­ža­vė­ti Emi­liu? Net pa­ti ra­šy­to­ja sa­kė ver­ku­si, kai bai­gė ra­šy­ti, – taip sun­ku bu­vo skir­tis su sa­vo he­ro­ju­mi.

Dar vie­na šve­dų vai­kų ra­šy­to­ja man mie­la. Tai Ma­ri­ja Gri­pė. Jos kny­ge­lės taip pat skai­to­mos ir vai­kų, ir pa­aug­lių, ir su­au­gu­sių­jų. Tad ne­ga­lė­čiau sa­ky­ti, jog esu vien su­au­gu­sių­jų ver­tė­ja. Vai­kų li­te­ra­tū­ra tu­ri sa­vų pro­ble­mų, bet vis­kas įvei­kia­ma, jei kny­ga ar­ti­ma ta­vo šir­džiai.

Vi­sas A. Lind­gren kny­gas, be abe­jo, skai­čiau šve­diš­kai. Jų sti­lius ypa­tin­gas tuo, kad au­to­rė, ste­nog­ra­fuo­da­ma teks­tą, sa­ki­nio ga­le min­tį tar­si vis pa­pil­do, pa­aiš­ki­na, nes kū­rė vi­sa­da im­pul­sy­viai, net ma­šin­raš­čiu ne­spė­da­vo su sa­vo min­ti­mis; kar­tais iš­ti­si kny­gos sky­riai gim­da­vo gal­vo­je. Daug žo­džių mė­go su­gal­vo­ti pa­ti, jų ne­ra­si jo­kia­me žo­dy­ne. Tai­gi, ver­tė­jau, fan­ta­zuok ir tu!

Vie­nin­te­lė ne Jū­sų vers­ta A. Lind­gren kny­ga – „Ma­žy­lis ir Karl­so­nas“, ku­rią iš ru­sų kal­bos ver­tė R. Sau­kie­nė. Ar ne­ky­la no­ras su tuo ver­ti­mu pa­si­gin­čy­ti? Kaip ap­skri­tai ver­ti­na­te to­kius lyg ir tar­pi­nius ver­ti­mus? Ar nau­do­ja­tės ru­siš­kais šve­dų li­te­ra­tū­ros ver­ti­mais?

Ma­žy­lis ir Karl­so­nas pir­miau­sia pa­si­ro­dė ru­siš­kai, to­dėl ir lie­tu­viš­kai at­si­ra­do be­mat. Tuo me­tu daug kny­gų bu­vo ver­čia­ma iš ru­sų kal­bos, ne tik šve­dų, bet ir ki­tų Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių au­to­riai. Be abe­jo, ver­ti­mas iš ver­ti­mo ne vi­sa­da pri­im­ti­nas, nes ru­sai, kaip ir vo­kie­čiai, mėgs­ta sa­vaip žvelg­ti į ori­gi­na­lą. Aš ta­da dar ne­tu­rė­jau nei pa­tir­ties, nei re­dak­ci­jos pa­si­ti­kė­ji­mo. Ne­ly­gi­nau R. Sau­kie­nės ver­ti­mo su ori­gi­na­lu, bet lie­tu­viš­kas teks­tas gra­žus. Tik štai vie­nas pa­vyz­dys, kaip iš­krai­po­mas ori­gi­na­las. Au­to­rė pa­va­di­no kny­gą Ma­žy­lis ir Karl­so­nas ant sto­go. Ru­siš­kai iš pa­va­di­ni­mo pa­da­ry­tas vie­nas sa­ki­nys – Ma­žy­lis ir Karl­so­nas, ku­ris gy­ve­na ant sto­go. Gal bi­jo­ta, kad ir Ma­žy­lis ne­bū­tų ant sto­go, bet ir šve­diš­kai ga­li­ma taip su­pras­ti. Aiš­ku, lie­tu­viš­ko ver­ti­mo au­to­rė čia nie­kuo dė­ta.

A. Chur­gi­nas yra ra­šęs, kad ver­ti­mai pa­pras­tai bū­na ar­ba blo­ges­ni, ar­ba ge­res­ni už ori­gi­na­lą – to­ly­gių ne­pa­si­tai­ko. Ar su­tin­ka­te?

Ne­la­bai įsi­vaiz­duo­ju, kaip ver­ti­mas ga­lė­tų bū­ti ge­res­nis už ori­gi­na­lą. Va­di­na­si, ori­gi­na­las nie­kam ti­kęs, ne­rei­kia su juo pra­si­dė­ti. O pras­tų ver­ti­mų – lig va­liai! Ir to­dėl, kad ver­tė­jas pui­kiai mo­ka ori­gi­na­lo kal­bą, o blo­gai – lie­tu­viš­kai, ki­tas mėgs­ta teks­tą gra­žin­ti, kai­ta­lio­ti, kai to vi­sai ne­rei­kia. Jei au­to­rius ra­šo „ei­na“, ne­bū­ti­na vers­ti „šlium­pi­na“. O koks ver­ti­mas ge­ras, ne taip leng­va pa­sa­ky­ti, nors jų tik­rai yra.

Kas di­džiau­sias ver­tė­jo kri­ti­kas? Juk ne­mo­kė­da­mas kal­bos vis vien ne­su­pran­ti, kaip iš­vers­ta, kny­gos au­to­rius ir­gi ne­ga­li nie­ko ver­tin­ti. Ko ge­ro, kri­ti­kuo­ti ga­li tik ki­tas ver­tė­jas?

Ver­ti­mo kri­ti­kų šiuo me­tu ma­žai. Ne­bent skai­ty­to­jai. O iš­nag­ri­nė­ti teks­tą, pa­ly­gin­ti su ori­gi­na­lu da­bar be­veik nie­kas ne­si­i­ma. Pra­ėjo tie lai­kai. Tai nie­kam ne­rū­pi. Kas mo­kės už re­cen­zi­ją? Re­dak­to­rius, gir­dė­jau, kar­tais sam­do­mas, bet re­tai ver­ti­mui re­da­guo­ti. O pa­grin­di­nis lei­dyk­lų kri­te­ri­jus – kad kny­gą pirk­tų.

V. Dau­jo­ty­tė apie li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų dar­bą yra sa­kiu­si, kad jis la­bai ne­dė­kin­gas: „kiek be­dirb­tum, ran­kos tuš­čios“. Kas yra kri­ti­kas – ra­šy­to­jas ar moks­li­nin­kas? Ar ne­įžiū­ri­te pa­na­šu­mų su ver­tė­jo dar­bu – kad ir koks re­zul­ta­tas bū­tų pui­kus, vi­si lau­rai ati­ten­ka au­to­riui, o ver­tė­jas lie­ka še­šė­ly­je…

Šven­tą tie­są sa­ko pro­fe­so­rė. Vers­ti – taip pat ne­dė­kin­gas dar­bas. Jei skai­ty­to­jas kny­gą skai­to su ma­lo­nu­mu, teks­tas sklan­dus, gra­žus, pa­sa­kys, koks ge­ras au­to­rius. O jei klu­pi­nė­ja lyg per kel­my­ną, kal­tas ver­tė­jas. Taip daž­niau­siai ir es­ti. Tin­ka­mai iš­vers­to teks­to ver­tė­jas vi­sa­da še­šė­ly­je. Gal tik ne­dau­ge­lis su­pran­ta, kaip pa­si­dar­buo­ta. Bet gir­dė­jau kal­bant, jog da­bar kai ku­rie skai­ty­to­jai, rink­da­mie­si kny­gą, pa­si­žiū­ri ver­tė­jo pa­var­dės. Tai džiu­gu!

Kas Jums ver­tė­jo dar­be sun­kiau­sia? Gal vers­ti kū­ri­nius, skir­tus vai­kams?

Kiek­vie­nas ver­ti­mas sa­vaip sun­kus, tiek kny­gos su­au­gu­sie­siems, tiek vai­kams. Bet man tai vi­sa­da bu­vo ma­lo­nu. Ir keis­ta – kuo teks­tas su­dė­tin­ges­nis, tuo sma­giau dirb­ti, o re­zul­ta­tas ne­pa­pras­tai džiu­gi­na. Bet ne­pa­sa­ky­čiau, kad ėmiau į ran­kas bet ku­rią kny­gą. Ne­mė­gau fi­lo­so­fuo­jan­čių au­to­rių, mis­ti­kos, de­tek­ty­vų. Aiš­ku, ir ne­su­ge­bė­čiau. Ypač ar­ti­ma kai­mo te­ma­ti­ka, nes ji sa­va ma­no pri­gim­čiai. Ta­čiau per il­gą lai­ką daug ką iš­ban­džiau. Ir kai ku­riais dar­bais di­džiuo­juo­si.

Ar ga­li­ma kal­bė­ti apie ko­kias nors lie­tu­vių ver­ti­mo mo­kyk­las, kryp­tis? Ar vis­kas ga­na sti­chiš­ka, pa­si­kliau­ja­ma tik sa­vo ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi?

Ma­no ma­ny­mu, kal­bė­ti apie ko­kią nors ver­ti­mo te­ori­ją nė­ra pras­mės. Ne­bent apie ver­ti­mo kryp­tis. Esu iš­ti­ki­ma D. Ur­bo mo­ki­nė, o jis ir nu­brė­žė pa­grin­di­nes gai­res: gerb­ti au­to­riaus va­lią, bū­ti­nai steng­tis at­kur­ti jo sti­lių, vers­ti gra­žia, tai­syk­lin­ga lie­tu­vių kal­ba ir anaip­tol ne pa­žo­džiui. Be abe­jo, ypač svar­bu pa­tir­tis. D. Ur­bas pui­kiai re­da­guo­da­vo ver­ti­mus ir iš to­kių kal­bų, ku­rių ne­mo­kė­jo, bet sa­vo li­te­ra­tū­ri­ne nuo­jau­ta, lo­gi­niu mąs­ty­mu ga­lė­jo tiks­liai pa­gau­ti au­to­riaus min­tį.

PalangojeŠiuo me­tu pa­ste­biu vi­siš­kai ki­to­kią ten­den­ci­ją. Jau­ni žmo­nės, iš­ėję moks­lus už­sie­niuo­se, pui­kiai iš­mo­kę sve­ti­mas kal­bas, nie­kaip ne­įsten­gia ati­trūk­ti nuo ori­gi­na­lo teks­to. Vi­sa bė­da, kad jie jau mąs­to ne­lie­tu­viš­kai, jiems to­li­mi lie­tu­vių kal­bos sti­liaus niu­an­sai. Su šia bė­da bu­vu­si „Va­gos“ lei­dyk­la ko­vo­jo nuo se­niau­sių lai­kų, de­ja, jos pa­stan­gos nu­ė­jo nie­kais. Ir la­bai gai­la, ne­bė­ra en­tu­zias­tų, vis­ką le­mia sku­bo­tu­mas ir pi­ni­gai.

Ver­tė­ją pa­pras­tai įsi­vaiz­duo­ja­me kaip žmo­gų, vi­są lai­ką už­si­ver­tu­sį kny­go­mis ir be­ga­le žo­dy­nų. Gal pa­si­da­ly­tu­mė­te ko­kio­mis pro­fe­si­nė­mis pa­slap­ti­mis, kaip vis­kas vyks­ta? Jūs skai­to­te dau­gy­bę kny­gų, vie­na ku­ri pa­si­ro­do ver­ta ir lie­tu­vių skai­ty­to­jo dė­me­sio, tuo­met ben­drau­ja­te su au­to­riu­mi (jei tai šiuo­lai­ki­nis kū­ri­nys)… Ar vis­kas vyks­ta vi­sai ki­taip?

Tik­riau­siai kiek­vie­nas ver­tė­jas tu­ri sa­vo me­to­di­ką. Gal tik pro­bėgš­mais pa­pa­sa­ko­siu apie sa­viš­kę. Vi­sa­da tu­rė­jau lai­mės dė­tis ant sta­lo kny­gą, ku­ri man pa­ti­ko. Su­si­pa­ži­ni­mui už­ten­ka per­skai­ty­ti vie­ną sy­kį. O per­skai­ty­da­vau jų kal­nus, ypač pla­nuo­da­ma lei­dyk­los ver­ti­mus. Jei kny­ga ne­ke­lia abe­jo­nių, ryž­tuo­si vers­ti. Kal­nai žo­dy­nų ne tuoj už­griū­va. Kny­gą bū­ti­nai skai­tau dar bent tris kar­tus. Pir­mą – gi­li­nuo­si į tu­ri­nį, an­trą – sten­giuo­si su­pras­ti au­to­riaus sti­liaus ma­nie­ras, o tre­čią – ati­džiai ap­gal­vo­ju vie­tas, ku­rios kels dau­giau­sia pro­ble­mų. Žo­dy­nai krau­na­mi ant sta­lo pa­ma­žu, ka­da ku­rio pri­rei­kia. Nie­ka­da nepa­si­kliau­ju pir­mą­ja žo­džio pras­me, iš­ty­ri­nė­ju si­no­ni­mus, nu­spren­džiu, ku­ris niu­an­sas ar­ti­miau­sias. Ypač daug ieš­kau lie­tu­vių kal­bos ati­tik­me­nų, kol su­pran­tu, kad nuo­tai­ka bus pa­gau­ta. Re­da­guo­ju sa­vo teks­tą, to­bu­li­nu sin­tak­sę, žo­džių tvar­ką. Ko­ne kiek­vie­no­je kny­go­je pa­si­tai­ko gė­lių, krū­mų, paukš­te­lių var­dų. Tai vi­sai at­ski­ras dar­bas. Kar­tais ne­už­ten­ka žo­dy­nų, skam­bi­nė­ju į įvai­rias or­ga­ni­za­ci­jas. Pri­si­me­nu, kai ver­čiau A. Strind­ber­go apy­sa­ką Ro­nio ro­man­ti­kas, kur smul­kiai ap­ra­šo­mi var­go­nai, te­ko kreip­tis į var­go­ni­nin­kę Ž. Sur­vi­lai­tę, ji mie­lai per­skai­tė teks­tą. Dar bū­na at­ve­jų, kai sun­ku su­pras­ti tar­miš­ką teks­tą, net tar­mių žo­dy­ne ne­ra­si. M. Fred­rik­son kny­go­je Ana, Ha­na ir Jo­ha­na daug teks­to yra Verm­lan­do, Nor­ve­gi­jos pa­kraš­čio, tar­me. Ra­šiau sa­vo pa­žįs­ta­mai į Šve­di­ją, ji ir pa­ti tų tar­mių ne­su­pra­to, bet su­ra­do žmo­gų, ir man pa­aiš­ki­no. Ši au­to­rė ma­ne su­ža­vė­jo la­bai gra­žiai pa­rink­tu sti­liu­mi. Se­no­lė, kai­mo mo­te­ris, kal­ba kai­mie­tiš­kai, jos duk­tė par­da­vė­ja, ir­gi be­moks­lė, – sa­va pa­pras­ta šne­ka, o anū­kė ra­šy­to­ja – vi­sai šiuo­lai­kiš­kai.

Bai­gu­si vers­ti, skai­tau vi­są teks­tą kaip prie­ka­bi skai­ty­to­ja ir ban­dau to­bu­lin­ti.

Vers­da­ma ne­pa­pras­tai pri­si­ri­šu prie au­to­riaus ir kny­gos, iš­gy­ve­nu vei­kė­jų li­ki­mus, min­ty­se klai­džio­ju jų ke­liais, jų gy­ve­na­mo­sio­se vie­to­se, vis­ką įsi­vaiz­duo­ju ir bai­gu­si il­gai ne­ga­liu at­si­pei­kė­ti, liūd­na su jais skir­tis, kaip A. Lind­gren su Emi­liu. Au­to­rius taip pat ma­ne val­do. Apie A. Strind­ber­gą per­skai­čiau dau­gy­bę kny­gų, ko­kios tik pa­te­ko man į ran­kas, la­bai tal­ki­no Šve­di­ja. Taip pat apie S. La­ger­liof, A. Lind­gren, V. Mu­ber­gą ir kt. Bū­da­ma Stok­hol­me, su­si­ra­dau Šv. Jo­kū­bo baž­ny­čią, kur vy­ko A. Strind­ber­go apy­sa­kos Ro­nio ro­man­ti­kas veiks­mas, ir jau­čiau tar­si gy­vus tuos lai­kus. Bu­vau Sel­mos Verm­lan­de. Keis­ta, kad vaiz­duo­tė daž­nai ati­tik­da­vo tik­ro­vę. Vers­ti šve­dų li­te­ra­tū­rą ir ne­pa­žin­ti Šve­di­jos man at­ro­dė ne­do­va­no­ti­na. Bet ne­pa­mirš­ki­me, jog bu­vo ne šie lai­kai.

Su au­to­riais be­veik ne­te­ko ben­drau­ti. Daž­niau­siai tik per tar­pi­nin­kus. Pri­si­me­nu, vers­da­ma A. Lind­gren kny­gą Ron­ja plė­ši­ko duk­tė, pa­klau­siau po­ros žo­džių sa­vo bi­čiu­lį Z. Kal­vai­tį, jis drą­siai pa­skam­bi­no au­to­rei ir su­ži­no­jo. Ta­da dar nė ne­sva­jo­jau pa­si­ma­ty­ti su A. Lind­gren. Ne­ga­liu tvir­tin­ti, kad su ja bu­vau pa­žįs­ta­ma. Tie­siog nu­si­šyp­so­jo lai­mė ap­lan­ky­ti ją na­muo­se, Da­los gat­vė­je. Ke­lia­vau po Skan­di­na­vi­ją, Stok­hol­me da­lį mū­sų tu­ris­tų pri­ėmė Ra­šy­to­jų są­jun­ga, ten ir bu­vo pa­siū­ly­ta man su­si­tik­ti su Lind­gren. Iš lai­mės ne­te­kau ža­do. Ji ma­lo­niai pa­si­ti­ko, pa­pa­sa­ko­jo, ką vei­kia, kad daug lai­ko ski­ria at­sa­ki­nė­ji­mui į laiš­kus, ku­riuos ra­šo vai­kai iš vi­so pa­sau­lio. Bu­vo jau­ku ir mie­la. At­si­svei­ki­nant pa­do­va­no­jo Emi­lį iš Lio­ne­ber­gos, tos kny­gos ne­bu­vau skai­čiu­si. Jos au­to­gra­fas – di­džiau­sias ma­no tur­tas. Ver­čiau tą kny­ge­lę su ne­pa­pras­tu džiaugs­mu.

Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip Jūs pa­ti skai­to­te kny­gas? Kaip kei­tė­si per gy­ve­ni­mą Jū­sų lek­tū­ra? Gal ko­kioms vai­kys­tės kny­goms te­be­sa­te ne­abe­jin­ga ir da­bar? Ko­kios kny­gos nie­kuo­met ne­pa­ti­ko? Ar pro­fe­sio­na­lus ver­tė­jo po­žiū­ris skai­tant vers­ti­nius kū­ri­nius pa­de­da, ar, at­virkš­čiai, truk­do, nes įta­ria­te, kad blo­gai iš­vers­ta?

De­ja, skai­ty­to­ja esu vi­sai pras­ta. Aiš­ku, ka­dai­se su­si­pa­ži­nau su įvai­rių tau­tų kla­si­ka, ir lai­mė, nes da­bar esu su­sir­gu­si ne­pa­gy­do­ma pro­fe­si­ne li­ga. Skai­ty­da­ma šiuo­lai­ki­nes lie­tu­vių au­to­rių kny­gas ar ver­ti­mus, ne­ga­liu ra­miai žiū­rė­ti į kal­bos ir sti­liaus klai­das, kar­tais su­pyks­tu ir me­tu ša­lin. Jei skai­tau ki­ta kal­ba, aiš­ku, šve­diš­kai, ban­dau įsi­vaiz­duo­ti, kaip rei­kė­tų vers­ti, nors pas­ta­ro­ji lek­tū­ra, ko ge­ro, vie­nin­te­lė šiuo me­tu tei­kia ma­lo­nu­mo.

Ar do­mi­tės šiuo­lai­ki­ne lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra? Ko­kius kū­ri­nius no­rė­tu­mė­te iš­vers­ti, nes ma­no­te, kad juos de­rė­tų gar­sin­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je? Kas šiuo me­tu ant Jū­sų dar­bo sta­lo?

Kaip rei­kė­tų gar­sin­ti šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą, nie­kaip ne­įsi­vaiz­duo­ju. Juk už­sie­ny­je be­veik nie­kas ne­mo­ka lie­tu­viš­kai. Kaip tik­ra lie­tu­vė pir­miau­sia siū­ly­čiau kla­si­ką, nes ir pa­ti ją skai­tau ne­pri­ekaiš­tau­da­ma.

Šiuo me­tu ne ver­čiu, o „var­tau“. Se­niai gė­riuo­si S. La­ger­liof Je­ru­za­le, bet grei­čiau ji ir liks ma­no sva­jo­nė­se. Skai­tau ir ne­ga­liu pa­dė­ti. Bet sva­jo­ti juk taip pat nuo­sta­bu.

S. Ge­da ra­šė: „A. Puš­ki­nas, M. Ler­mon­to­vas, R. M. Ril­kė į sa­vo tau­tų ir žmo­ni­jos sie­lą bei dva­sią kal­bė­jo mums ne­su­pran­ta­mo­mis kal­bo­mis. Kaip pri­šauk­ti jas, pra­kal­bin­ti sa­vo kal­ba? Tai, man at­ro­do, di­džio­ji ver­ti­mo mi­si­ja. Dėl jos ver­ta au­ko­ti gy­ve­ni­mą – ta­len­tą, ži­nias, nuo­jau­tą ir in­tui­ci­ją. Gal pri­šauk­ti tą dva­sią ir ne­pa­vyks, ta­čiau pa­vyks bent apy­tik­riai at­kur­ti tą at­mo­sfe­rą, tas ap­lin­ky­bes, tuos žmo­nes ir gam­to­vaiz­džius, per ku­riuos di­džio­ji kū­ry­bos dva­sia by­lo­jo“. Ar Jums pri­im­ti­nas toks ver­tė­jo mi­si­jos api­bū­di­ni­mas?

S. Ge­da, bū­da­mas po­etas, ži­no­ma, kal­ba apie po­ezi­ją, o po­etą ar po­ezi­jos ver­tė­ją, be abe­jo, ly­di mū­za, įkvė­pė­ja. No­rė­tų­si, kad tos mū­zos glo­bo­tų dau­giau po­etų ver­tė­jų, juk po­ezi­jos lo­biai ne­iš­se­mia­mi.

Ne­ži­nau, ar pro­zos ver­tė­jus sergs­ti mū­zos, bet jei taip, ma­no mū­za bu­vo ir li­ko Sel­ma La­ger­liof. Ar­gi ne ste­buk­las, kad ji ap­lan­kė ma­ne vi­sai ne­ti­kė­tai ir pa­vi­lio­jo am­ži­nai. Ji ma­ne pa­ska­ti­no mo­ky­tis šve­dų kal­bos ir vers­ti. O šve­dų li­te­ra­tū­ra iš tie­sų nuo­sta­bi. Ir esu lai­min­ga, kad ga­lė­jau su ja ben­drau­ti.

P. S. „Ru­bi­nai­tis“ svei­ki­na ver­tė­ją Eu­ge­ni­ją Stra­vins­kie­nę ne­se­niai su­ka­ku­sio gra­žaus ju­bi­lie­jaus pro­ga ir lin­ki jė­gų nau­jiems ver­ti­mams – ypač vai­kų li­te­ra­tū­ros!
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 2 (26)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728010203
Vasaris
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.