2020 m. sausio 28 d.
ŠIAPUS PASAKOS SLENKSČIO (2014 m. realistinių ir pažintinių vaikų ir paauglių knygų apžvalga)

Neringa Mikalauskienė


 
 
 

Realistinės prozos vaikams ir paaugliams kone kasmet būna mažiau nei pasakų. Imi svarstyti: negi šiandienos vaiko realybė tokia nuobodi, kad rašytojai nesitiki laimėti kovos su Fantazijos dukra Pasaka? O gal pasaka siūloma kaip galimybė pabėgti į šviesesnį, gražesnį pasaulį? Tiesa, būta ir knygų, balansuojančių ant realizmo ir fantazijos ribos. Lyg stovėtum ant slenksčio, nuo kurio į pasaką – tik žingsnis...

Realistinių paveikslėlių knygelių buvo vos viena kita. Linos Mumgaudytės Pono Čao diena – apie įkyrų paukščiuką, straksintį per puslapius įvairios faktūros audinių iliustracijos pavidalu. Salomėjos Pečiulytės (tekstas) ir Ievos Juknytės (iliustracijos) Noriu šuniuko!!! – ekspresyvus pasakojimas apie mergaitę, ir piktuoju, ir gražiuoju reikalaujančią šuniuko. Tiesa, fondo „Švieskime vaikus“ ekspertų komisiją sužavėjęs rankraštis akylos bibliotekininkės pastebėjimu itin primena Tony Ross I Want a Cat (Aš noriu katės) – ne tik idėja, bet pagrindinės veikėjos charakteriu, dialogais ir detalėmis (tiesa, lietuviškoje knygelėje šuns kostiumą vilki tėtis, o angliškoje kate apsirengia pati mergaitė). Prie realistinių priskirtinos Linos Žutautės žaislinės knygelės Kakės Makės telefonas ir Kakė Makė groja dūdele – dar kelios pamėgto personažo variacijos. Pažintinė Selemono Paltanavičiaus knygelė Lietuvos paukščiai. Paklausyk, ką jie sako įdomi tik tuo, kad spaudant jos šone esančius mygtukus galima išgirsti lakštingalos, varnėno, vieversio, kitų paukščių balsus. Tačiau paukščių balsų įrašai – ne literatūra. Pats tekstas elementarus.

Kūriniai, pritrūkę meninio profesionalumo

Kaip ir kasmet, išleista pluoštelis silpnų kūrinių. Dažnai tai yra užsakomieji tekstai, pavyzdžiui, Jeronimo Lauciaus Tolimi kraštai – artimi gyvenimai, pasakojantis apie Europos Sąjungos pagalbą neturtingiems kraštams ir būtinybę šviesti, to paties autoriaus leidinys apie saugų eismą Kaip, keleli, gyveni? O Linos Marmaitės-Snitkienės pažintinės knygos Labas, aš esu tavo draugas iš kiemo tekstai primena primityvų bandymą pateikti eiliuotus gyvūnų aprašymus, užrašytus proza.

Kai kurie autoriai tiesiog nepajėgūs kurti brandesnės literatūros. Virginijus Bielskis rašo dramas, kurių veikėjai yra vaikai (Kas našlaičius priglaus), bet jam trūksta stiliaus pajautos, tiesmukas kalbėjimas („Mes nenorime vykti namo, nes tėvas teroristas, kankina, kamuoja mus, o Salomėjas ir Aridainas nenori, kad mes būtume čia. Močiute, neišvarykite mūsų“, p. 35) pereina į egzaltuotus pareiškimus didžiosiomis raidėmis („Mielieji mano vaikeliukai, kaip aš jūsų nepriglausiu, juk visi VIEŠPATIES KARALIAUS VAIKAI", p. 35). Tai netgi ne literatūra, o autoterapija, nors autorius, žinoma, tiki, kad padeda ne tik sau, bet ir kitiems.

Gaila, kad prie silpnesniųjų tenka minėti ir Jorio Vaivoro Labai labas, nelabai sudie. Apysakaitėje galima išskirti kelis lygmenis: realistinį, kuriame vaizduojama darni šeima – tėtis, mama ir trys jų vaikai, ir fantastinį, kurio prireikia norint persikelti į praeitį („Lėtai imame sukti girgždančias rodykles atgal. Neris ima tekėti į aukštupį, saulė išnyra vakaruos, lietaus lašeliai pašoka nuo asfalto į debesį, rudens lapai grįžta atgal ant šakų. Sukame, sukame. Jau nebėra kompiuterių, interneto, lazerių. Televizorių ir teletabių, maximų ir mcdonaldų, radijų ir telefonų. „Negi tai gyvenimas!" – protestuoja vaikai. Bet nėra ir atominių bombų, pasaulinių karų. Sukame toliau. Neliko filmų, fotografų, filharmonijos, futbolo ir kitokių fokusų, ir pačios f raidės Lietuvoj..", p. 7). Autoriaus ketinimai buvo geri – šiuolaikiniams vaikams perteikti į patrauklų pasakojimą įpintą tautosakos paveldą. Pasakotojas – suaugęs personažas, Simo, Liepos ir Martyno tėtis. Vartojama nemažai išnykusių ar beišnykstančių žodžių, pateikiama tarmių pavyzdžių („Didžgalvė teisėja pelėda, kaip jai ne gėda, neišnarplioja bylos. Šmeižtas, neteisybė, oželis švarus, baltas, nėmaž nekaltas. Na, šiek tiek užsispyręs, pakeperst, pakeperst, atžagarus. Užtat ir pagarsėjo visoj Lietuvoj: „Turėjo babula žilų aželį, kunzai munzai uchtai vitai, žilų aželį“ Aukštaitijoj. Antrino žemaitis nuo Tirkšlių: „Turėjo bobelė reibį ože– lį...“ Atatarė švenčioniškis: „Ąžys ąžys ilgaragis džiaugės ažkų darži radįs. Pabučiava pasisciepįs ir nuvėja išsišiepįs", p. 16). Deja, pritrūko reiklaus redaktoriaus patarimo, kaip viską išdėlioti, kad pasakojimas neatrodytų panašus į kratinį. Matyt, autorius vadovavosi principu „ką turėjau, tą sudėjau". O kokybiškai išleista knygelė būtų galėjusi tapti vertinga pagalbine priemone mokytojams, norintiems supažindinti su beišnykstančiais iš kasdienės praktikos tautosakos lobiais.

Kitas kūrinys, kurį nežinia, kaip vertinti, – Elvinos Baužaitės Pasaulis po persiku. Autorė, dėl fizinių priežasčių negalinti rašyti ir diktuojanti savo kūrybą padėjėjoms, teigia neleidžianti teksto koreguoti, koks padiktuotas – toks turi būti. Gal tai ir yra kūrybos bėdų priežastis?.. Skaitytojas, nežinantis autorės gyvenimo aplinkybių, vertins tik kūrinį, kuris man atrodo perdėm sentimentalus, dirbtinio vaizdingumo kupinas pasakojimas apie senosios Danutės ir jos ketverių metų vaikaitės Stefanijos bendravimą: „Šįryt nuostabiai šviečiant saulei ir išaušusią dieną sveikinant čirškaujantiems paukšteliams, Danutė laukė svečių. Pirmąkart pas ją (netgi visą savaitę) atostogaus ketverių metų vaikaitė Stefanija. Mieloji mergytė ne kartą yra lankiusis pas mylimą senelę su tėveliais. Palikta viena ji ištverdavo ne ilgiau kaip pusdienį (...). Gal nedrąsą didino ir nuolatinis tėvelių rūpestis, priežiūra, kad tik kas nenutiktų, kad tik kas nenuskriaustų mažylės, meiliai visų vadinamos Stefi" (p. 6). Nežinau, koks vaikas turės kantrybės ištverti tokių nusaldintų epitetų prikimštą tekstą. Galbūt tai net ne vaikų, o tirpstančių iš meilės jų senelių literatūra (net knygos paantraštė skelbia: „seneliškosios Stefi atostogos") – juk galėtų būti ir seneliams rašytų kūrinių, jei yra vaikams ir suaugusiesiems?..

Yra ir moksleivių mėginimų papildyti rašytojų gretas – tai Luko Arlausko Nepaprasti draugų nuotykiai. Šešiolikmetis autorius produktyvus, ši knyga jam jau trečioji. Pasakojama apie keturių draugų išdaigas ant nederamo elgesio ribos. Tai gyva bėda mokytojams, bet skaitytojams kelia simpatijų. Stengiamasi charakterius individualizuoti – o tai kuriantiems paaugliams dažnai būna neįveikiama užduotis. Jei Lukas tobulins stilių atsisakydamas tiesmukų priminimų, kad jau reikėtų juoktis ir skaitytojui („Mantas kvatojo susiėmęs už pilvo", p. 21; „Vaikai pašoko iš suolų ir pradėjo linksmai kvatotis", p. 24), gal taps neblogu pramoginės literatūros paaugliams kūrėju. Tiesa, realistinės apysakaitės siužetas pabaigoje sprūsteli į pasakinę plotmę – pasirodo nykštukai bogai, draugai pažadina pabaisą Spurginį, ir šis uždaro juos į kalėjimą. Pabaiga lyg iš mokyklinio rašinio: „Mokytojai ir tėvai liko patenkinti, matydami, kad gėris nugalėjo blogį. Po šitos procesijos visi linksmai paržygiavo namo" (p. 118).
 

Vienas malonumas skaityti

Ramunės Savickytės debiutinė apysakaitė Adelės dienoraštis. Ruduo – gryniausias realizmas, kokį teko rasti pernykštėje lektūroje. Imituodama vaikišką stilių (dienoraštį), autorė kalba apie ketvirtokės Adelės kasdienybę. Jaunesniajam Adelės broliukui tėvai skiria šiek tiek daugiau dėmesio, tad mergaitė kartais jaučiasi vieniša: „Namie liūdna, mama su broliu atsigulė į ligoninę, o tėtis piktas ir vėl mane barė. Niekam manęs nereikia, niekas manęs nemyli. Verkiau, bet niekas nesužinos" (p. 12). Dienoraštyje mergaitė tirština spalvas, hiperbolizuoja jausmus – tai kelia komiškumo įspūdį. Tačiau čia pat – pliūpsnis teigiamų emocijų: „O paskui sapnavau baisų sapną, kad pasiklydau, kad aplinkui visi svetimi. Pas mane atėjo tėtis, atsigulė šalia, apkabino. Ir pasidarė gera gera..." (p. 13). Dažniausiai Adelė didžiuojasi, kad jau daug ką sugeba. Ji primena Astridos Lindgren Madikę – tokia pat gyvybinga. Daugiausia plėtojama Adelės ir naujosios mokytojos bendravimo linija. Iš pradžių mergaitė maištauja prieš pokyčius (ankstesnė mokytoja išeina vaiko priežiūros atostogų), pyksta, kad vėl teks įrodyti, jog yra geriausia mokinė, pasitikėjimo jai nekelia ir naujosios išvaizda. Bet paaiškėja, kad pirmasis įspūdis gali būti klaidingas. Mokytojos griežtumas neįrodo, kad ji nemyli vaikų. O labiausiai Adelės širdį palenkia tai, kad mokytoja priglaudžia beglobį šuniuką. Vaiko akimis, žmogus, neabejingas gyvūnams, negali būti blogas.

Atgal į praeitį
 

Vytautas Račickas apysakoje Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais grįžta į sovietmetį ir toliau pasakoja Vienos pavasario istorijos (2012) personažų Kazio Tilindžio ir Aliutės Šavalinskaitės gyvenimą. Ankstesnioji knyga buvo pataisytas 1980 m. pasirodžiusios apysakos leidimas. Tęsinys (antroji apysaka) irgi atrodo lyg parašytas anuomet. Šį įspūdį lemia ne sąmoninga pastanga imituoti ano meto stilistiką, bet... nesugebėjimas rašyti kitaip. Pagrindiniai veikėjai simpatijų nusipelno, bet susidaro įspūdis, tarsi „iš viršaus" būtų nurodyta vien tik neigiamai vaizduoti šykščią, „nuo tremties išsipirkusią" kapitalistę Liutkevičienę, kurios vyras „Amerikon pabėgo" ir kuri „taupkasėj tūkstančius laiko", bet paaugliams už darbą sąžiningai sumokėti nenori.

Anuomet, tiesa, niekas nebūtų leidęs į siužetą įterpti ištęsto veikėjų glamonėjimosi Zarankos gurbe epizodo. Įdomu, kam erotiška pasirodys (sakyčiau, kone kokti) scena, kurioje Kazys laižo nuo Aliutės karvelių išmatas: „Vėl tas karvelis... Aš pašiurpstu. Balta tyrė Aliutės plaukuose, balta tyrė ant kaklo, dar kažkur... Prakeikimas! Karveliai tuštinasi kaip pasiutę, o Aliutė stovi it žaibo ištikta ir nesijudina (...) / – Dabar nulaižysi, – lediniu balsu staiga ištaria Aliutė. (...) / Žiūriu į tą baltą tyrę, žiūriu ir staiga pradedu svaigti (...). Nuo plaukų sunkiausia. (... ) Ak, ant ausies spenelio visai nemaža porcija užtiškusi! Laižau, čiulpiu. Dantimis grandau" (p. 85). Tiesa, Kazio paveikslas gana patrauklus, su juo skaitytojui nesunku susitapatinti: „Mane jūs gerai pažįstat. Nepažįstat? O aš jus pažįstu. Esu tikras, kad mudu net susitikę buvom. Turguj arba dainų šventėj. (...) Susitikti, o dar netyčia, galima kur tik nori" (p. 9). Žaismingas humoristinis stilius paaugliams visada imponuoja.

Kitaip nei Račickas, Remigijus Misiūnas apysakoje Parduota vasara apie tolimus 1978–uosius kalba šiuolaikiškai, pasakojimas nepanašus į praėjusių amžių aidą: sąmoningai stengiamasi perteikti kuo daugiau sovietmečio realijų, apie kurias žinojo visi, bet kūryboje nutylėdavo. Apysakos laikas – paauglio vasara, per kurią jis spėja padirbėti tiek kolūkyje, tiek statybose. Veikia nemažai nerašytų įstatymų, nemalonu, bet tenka pasinaudoti giminystės ryšiais. Akylas paauglys pastebi darbus stabdančias rūkymo pertraukėles, nelegalų medžiagų grobstymą privatiems statiniams. Puse lūpų kalbama apie tremtį, bet, kitaip nei Račickas, Misiūnas parodo, kad apie „buožes" neigiamai kalba pirmiausia tie, kuriems nepatinka, kad iki sovietmečio sąžiningai dirbantis žmogus galėdavo prasigyventi. Užsimenama apie partizanus – iš nuotrupų paauglys bando sudėlioti tikrąją istoriją, pamato, kad vadovėlių faktai neatitinka artimųjų pasakojimų. Ši vasara ir darbas su ne itin sektino pavyzdžio suaugusiaisiais pasakotoją subrandina, išmoko kritiškai vertinti aplinką, tuo tarpu jo bendraamžis Račicko veikėjas Kazys kaip mažvaikis prasimano pinigų už „drąsos demonstravimą" valgydamas sliekus. Parduota vasara, kitaip nei pramoginė apysaka Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais, – šmaikščiai papasakota jauno žmogaus charakterio istorijos kontekste studija. Vienintelis trūkumas – detalių tiek daug, kad veiksmas stabdomas, o šiuolaikinis paauglys kažin ar imsis knygos, kuriai perskaityti reikia mėnesio.
 

Realizmas su paslaptinguoju joviu 

Akvilina Cicėnaitė populiariosios pramoginės literatūros lentyną papildė apysaka Kengūrų slėnio paslaptis. Pagrindinė kūrinio veikėja gyvena ne Lietuvoje: „Štai namie likusios draugės Ilzei mirtinai pavydi, kad šioji su tėčiu gyvena Australijoje, kad jau porą kartų matė gyvą kengūrą ir nusifotografavo su koala glėbyje (...). Draugės pavydėjo Ilzei, kad ji gyvena didžiuliame mieste ir gali nors ir kasdien sau vaikštinėti prie jūros" (p. 13). Tačiau Ilzės gyvenimas nėra lengvas. Tėtis daug dirba, mergaitę prižiūri namų darbininkė Tija Marija, pamažu tampanti „Ilzės močiute ir geriausia drauge" (p. 19). Siužeto intriga – naujosios tėčio draugės Mirandos pasirodymas. Tai savų planų turinti moteris, paauglių akimis, sena, trisdešimt septynerių metų, ir autorės paišoma vien neigiamomis spalvomis: su Ilzės tėčiu pradėjo draugauti norėdama atkeršyti buvusiam vaikinui, vaikų, suprantama, nemėgsta („tačiau gal kokį vieną turėti būtų ne pro šalį", p. 50). Lengvo turinio literatūros klišė – tėtis blogųjų Mirandos savybių nepastebi. Ilzei tenka sunki užduotis demaskuoti Mirandos kėslus. Tam ji pasikviečia tetą Emą, rašančią populiariems moterų žurnalams, – dar viena nuvalkiota tema. Siužetą papildo veikėjų išbandymas – išvyka į dykumą. Stengiantis intriguoti, atsiranda dar vienas veikėjas – Profesorius, ieškantis sniego žmogaus jovio. Tai vienintelis fantastinis realistinės apysakos elementas. Knyga patiks lengvo žanro mėgėjams, nepasigendantiems sudėtingesnių charakterių ir situacijų.
 

Dar žingsnis – ir pasaka...

Tai Birutės Mar apysaka Gėlininkė, prasidedanti taip: „Įsivaizduokite mažą miestelį, kuriame viskas šiek tiek kitoniška. Tartum pasakoje – žemaūgiai namukai spalvotais stogais, akmenimis grįstos gatvės, sulėtėjusio laiko ramybė..." (p. 5). Miestelyje gyvena nenusakomo amžiaus gėlininkė – „smulkutė, rudaplaukė, su žaismingomis strazdanėlėmis ant skruostų. Atrodė kaip mergaičiukė, nors iš to, kaip rūpinosi gėlėmis, galėjai pamanyti, kad jau tikra močiutė. Pro langą ištiesta jos rankelė priminė plaštakės sparną. Užsidėjusi didžiulius akinius, kas rytą pasisveikindavo su kiekvienu augalu. Gėlininkės kambarys priminė tikrą sodą. Tik maža lovelė ir augalai aplink – it kokioje fėjos pilaitėje" (p. 10). Vaizduotės ir realybės riba trapi: gėlininkė kalbasi su gėlėmis ir atrodo, kad jos gyvena savo gyvenimą. Kiti gyventojai primena trumpulius iš Nikolajaus Nosovo Gėlių miesto: jų charakteriai kuriami kaip tam tikrų profesijų atstovų („Miestelio kepėjas Duoniukas buvo visai kitoks, geraširdis. Jį visi taip vadino, nes jis kepė labai gardžią duoną", p. 22; „Klausutis pats atrodė panašus į peliuką. Buvo liesut liesutėlis – kaip sakoma, vien eilėmis gyvas", p. 26; „Miestelio laiškanešys buvo pramintas Vėjeliu, nes lėkė dviratuku lyg vėjas, veždamas ir dalindamas naujienas", p. 28). Tačiau visi jie mažai bendrauja tarpusavy, vakarais išsiskirsto po namus. Ir štai kartą atklysta muzikantas su lagaminu, išpaišytu debesimis. Ši apysaka – apie tai, kaip dviejų žmonių, gėlininkės Lėjos ir klajūno Amadėjaus, bendravimas perauga į meilę ir keičia ne vien jų, bet ir aplinkinių gyvenimus. Veikėjai – suaugę žmonės, bet istorija skirta jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytojams. O kad ji būtų artimesnė vaikams, keičiama matymo perspektyva: „Jei kas būtų pažvelgęs iš aukštai – tarp senukų akmenų Lėja ir Amadėjus atrodė panašūs į du mažylius, netikėtai susitikusius ir žaidžiančius pievoje. Greta – jų mieli žaislai, nušviesti saulės, – gėlių vežimėlis ir lagaminas, išpaišytas debesimis" (p. 62). Tai realybės supasakinimas, o pasakos Gėlininkėje tiek daug atrodo todėl, kad mokoma įžvelgti stebuklus kasdieniuose dalykuose.

Ties pasakos ir realybės riba atsiduria ir Nijolės Kepenienės Dorotėja ir Girgždulis, kuri įvardyta kaip pasakėlė, bet istorijos apie „paprastą senutę su šviesiom garbanėlėm Dorotėją" gana realistinės, o Girgždulis – girgždėjimo personifikacija – galbūt tik Dorotėjos vaizduotės sukurtas. Dorotėja gyvena savo pasaulyje, jos elgesys gali atrodyti keistas („Dorotėja pritrūko ausų, tai ėmė ir sukabino auskarus tiesiog ant megztinio. Visus visus. Ir sidabro burbuliukus, ir stiklo akeles, gėlytes, žvaigždeles, net medinius arkliukus, auskarus, kuriuos kadaise jai, mažai mergaitei, išdrožė berniukas iš gretimos klasės", p. 22). Istorijoje „Namas paklydėlis" senutė išeina į parduotuvę ir neberanda, kur jos namai, sakosi gyvenanti „debesų valtelėje" (p. 101). Pas Dorotėją lankosi socialinė darbuotoja ir savanorė Rožė. Pastaroji mielai įsitraukia į žaidimus, pavyzdžiui, ant užuolaidos kuria šešėlių teatrą, kuris paveikia ir aplinkinius: „grįžę namo, visi pasidarė po lėlę. Kas marionetę, kas lazdelinę, kas pirštininę... Žaidė tai pasislėpę" (p. 77). Yra čia ir subtili senukų, kadaise išgyvenusių pirmąją vaikišką meilę, istorija. Susitikę po daugelio metų jie „šnekteli apie tai, ko kiti dar nemato" (p. 78). Vaikams suprantamais žodžiais kalbama apie numanomą mirtį: „Girgždulis Pranuko ieškojo ir fechtavimosi treniruotėje, ir knygų mėgėjų būrelyje, ir baseine, net sūpynių parke. Visur jis buvo buvęs. Praėjęs. Čia, žiūrėk, pametė fechtavimosi pirštinę, ten ledinuką, bet... Laikas jį buvo nuvedęs tolyn. Kur? Ar baisu? Kur nebus!" (p. 97). Mirtimi veikiausiai baigiasi ir Dorotėjos istorija: „Šįsyk keliausiu viena (...). Šįsyk plauksiu Šiaurės pašvaistės link. Atėjo tinkamas laikas" (p. 110–111). Informacijos tiek, kiek reikia, kad vaikas išmoktų priimti ne visada jam suvokiamą senatvę ir neišvengiamą atsisveikinimą su tais, kuriuos pamilo.

Renatos Šerelytės Rebekos salos skirtos paaugliams. Galima ginčytis, ar tai realistinė proza, ar vis dėlto maginė fantazija. O gal magiškasis realizmas? Iš šiuolaikinio gyvenimo, kurį žymi informacinės technologijos, paauglę Rebeką autorė perkelia į... kitą šiuolaikinį pasaulį, kuriame visa tai tarsi egzistuoja, bet kitaip. Išvirkščiai. Ji lyg Lewiso Carrollio Alisa pro veidrodį švelniai įčiuožia į realybę, kurioje priklauso žemesniam socialiniam sluoksniui, nei jai įprasta. Tai liudija pasikeitę motinos drabužiai, nudrengtas kambarys, iš kurio Rebeka nori pulti lauk, bet... patenka tik į laiptinę išlūžinėjusiais laiptais, o iš jos – į mišką, kuris, pasirodo, yra vienoje iš salų. Ar šis pasaulis egzistuoja? Jame nėra nieko stebuklinga, nors tiems, kurie susipažinę su kultūriniais kontekstais, valtininkas, plukdantis Rebeką iš salos į salą, primins Charoną, keliantį mirusiuosius per užmaršties upę Letą, o tiems, kurie ieško lemties ženklų, tokie pasirodys Rebeką lydintis juodas šuo ar baltas katinas, sutiktas Baltojo Katino gatvėje, arba berniukas, kurio kalbos neįmanoma suprasti. Itin paveikus senutės Onos Marijos charakteris – nepagražintas, atšiaurus („O kas čia gali atsitikti?.. Pasižiūrėk pati – gyvenu viena kaip pelėsis ant sienos. Jeigu ir atsitiks, kam tai gali rūpėti?", p. 125), bet taip elgtis ją verčia išdidumas: Onai Marijai nereikia bendravimo iš gailesčio – tai turi būti nuoširdi draugystė, kurios galiausiai išmoksta Rebeka. O gal pasaulis, į kurį ji pateko, – savotiška hipnozės būsena, sukelta ilgai žiūrint į veidrodį, kai iš pasąmonės galima ištraukti tai, ko iki šiol neįtarei egzistavus? Juk paaiškėja, kad berniukas – Rebekos brolis – iš tiesų yra, tik tėvai dėl tam tikrų priežasčių apie jį nutyli. Rebekos salos – knyga apie tai, kad į pasaulį galima žvelgti kaip į alegoriją, nusakančią trūkinėjančius artimiausių žmonių ryšius, apie tapimą „salomis" ir, žinoma, apie būdus, kaip tas „salas" sujungti.
 

Pažintinės literatūros lobynas

Pažintinių knygų 2014 m. irgi išleista visokių. Kai kurias prabėgom paminėjau. Kai kurios vertos aptarti plačiau. Liudvikas Jakimavičius savo knygą Vytuko Lietuva pristato taip: „Anksčiau beveik visi Vytukai gyveno Lietuvoje visai šalia mūsų. Dažniausiai jiems nekildavo klausimų: „Ką reiškia mano vardas? Kodėl aš lietuvis? (...)" Dabar Vytukų gali sutikti Londone, Paryžiuje, Niujorke, Delyje ir bet kuriame kitame pasaulio mieste. Ir kaip niekad anksčiau šiandien kiekvienam Vytukui tokie klausimai kyla. Ši knyga ir yra pagalbininkas į juos atsakyti." Drįsčiau sakyti, nuobodus pagalbininkas. Emigrantas Vytukas gyvena Keive, tėtis dirba „naujai pastatytoje gamykloje, kurioje išardomi, supjaustomi ir supresuojami automobiliai" (p. 11). Mama, kol Vytukas nėjo į mokyklą, būdavo namie: „Eidavo pasivaikščioti, į parduotuves apsipirkti, ruošdavo valgį, tvarkydavosi namuose" (p. 11), paskui įsidarbino ligoninėje. Jei ne smagūs Rimvydo Kepežinsko piešinėliai ir profesionaliai L. Rupšytės parengti pažintiniai intarpai, vadinami „Vytuko skaitiniais", šią istoriją priskirčiau mėgėjo, kasmet išleidžiančio po 2–3 knygeles vaikams ir vaikaičiams, plunksnai. O juk siužeto linija galėjo būti smagi – lietuvio berniuko ir airės mergaitės draugystė tikriausiai kupina ne tik abipusių atradimų, bet ir linksmų nesusipratimų. Argi sunku tai šmaikščiai papasakoti? Vaikų dialogai mediniai, Vytuko tėtis mąsto pamokslautojo klišėmis („Esu prastas lietuvis, jei nežinau Lietuvos istorijos, nepažįstu savo krašto, nežinau savo šaknų, jei iki šiol neįskiepijau sūnui tautinio susipratimo ir pasididžiavimo savo šalimi. Kas jis bus užaugęs? Pasaulio žmogus be kilmės dokumentų?! Gera pamoka man, kad Vytukas užklupo su tais klausimais, į kuriuos neturiu aiškių atsakymų. Apie kokio nors automobilio pavarų dėžę ar aušinimo sistemą išmanau šimtą kartų geriau nei apie savo kraštą. Gėda! (... ) Tad pirmiausia reikėtų susikrauti būtiniausių žinių apie Lietuvą aruodą, iš kurio galėčiau mokyti sūnų", p. 21). Aruode tikrai rasi visko: kas buvo pirmieji Lietuvos gyventojai, kokie buvo svarbiausi mūšiai, kokios pilys pastatytos ir kas iš jų liko, kaip Lietuva prarado ir vėl atgavo laisvę... Yra ir „Vytuko užrašai", kuriuos tarsi rašo pats berniukas. Tačiau jų stilius nesiskiria. Sumanius imituoti vaiko mintis (panašiai kaip Savickytės Adelės dienoraštyje), tekstas būtų buvęs patrauklesnis. Knyga išleista „bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija". Gal tai turėjo būti vadovėlis – panašiai kaip Selmos Lagerlof Stebuklingosios Nilso kelionės? Deja, susidaro įspūdis, kad, kitaip nei švedų rašytoja, Jakimavičius tiesiog išvargo jam primestą užduotį...

Pasakos formą pažintinei Mėgintuvėlio kelionių knygai suteikė autoriai Renata Česūnienė ir Laurynas Česūnas. Motyvuotai pasirinktas pasakotojas – mėgintuvėlis: juk tai pats atpažįstamiausias indas (primenama, kad yra ir kolbučių, cilindriukų, pipečių, o kai kurie laboratorijų indai, „visai kaip ir žmonės, turi savo pavardes: Viurco, Erlenmejerio kolbutės", p. 11).

Pasakojimas pirmuoju asmeniu sukuria artimesnį ryšį su skaitytoju. Siužetas gerai apgalvotas – tai mėgintuvėlio kelionė oro balionu: „Kelionė balionu jau yra eksperimentas, – pagalvojo jis, – juk balionas nepakyla šiaip sau, tam reikia dujų." Kelionės istoriją papildo eksperimentai, kuriuos gali atlikti vaikai: pasigaminti oro balioną, „užauginti" popierinių cheminių gėlių pievą, išgauti chemiliuminescenciją... Eksperimentai nuosekliai įpinti į siužetą (pavyzdžiui, pasakinį epizodą apie džiną iš butelio papildo reakcijos aprašymas: „Padalykite šnypščiančią tabletę į keturias dalis ir įmeskite. Prasideda reakcija – mėlyni burbuliukai kyla į viršų. Jei norite, butelio apačioje galite padaryti apšvietimą ir butelis primins lovos lempą", p. 53). Primenama ir apie atsargumo priemones, kaip tai atlikti nesusižalojant.

Muzikos instrumentų vaikams autoriai Aušra Strazdaitė-Ziberkienė ir Martynas Vingrys, pasitelkę muzikos specialistus, muziejų ir bibliotekų išteklius, papasakojo ne vien apie instrumentus, bet ir apie muzikos atlikimo ypatumus, kūrinių žanrus, istoriją. Pasakojimas imituoja kasdienį bendravimą: „Būdamas koncerte, klausykis skambančios muzikos, sek, kaip keičiasi melodija, pagalvok, kokius jausmus ji sukelia, ką pavyksta įsivaizduoti. Galbūt vienas garsas primena mamos balsą, kitas – žaidžiančio broliuko krykštavimą, dienoraštyje), tekstas būtų buvęs patrauklesnis. Knyga išleista „bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija". Gal tai turėjo būti vadovėlis – panašiai kaip Selmos Lagerlof Stebuklingosios Nilso kelionės? Deja, susidaro įspūdis, kad, kitaip nei švedų rašytoja, Jakimavičius tiesiog išvargo jam primestą užduotį...

Pasakos formą pažintinei Mėgintuvėlio kelionių knygai suteikė autoriai Renata Česūnienė ir Laurynas Česūnas. Motyvuotai pasirinktas pasakotojas – mėgintuvėlis: juk tai pats atpažįstamiausias indas (primenama, kad yra ir kolbučių, cilindriukų, pipečių, o kai kurie laboratorijų indai, „visai kaip ir žmonės, turi savo pavardes: Viurco, Erlenmejerio kolbutės", p. 11).

Pasakojimas pirmuoju asmeniu sukuria artimesnį ryšį su skaitytoju. Siužetas gerai apgalvotas – tai mėgintuvėlio kelionė oro balionu: „Kelionė balionu jau yra eksperimentas, – pagalvojo jis, – juk balionas nepakyla šiaip sau, tam reikia dujų." Kelionės istoriją papildo eksperimentai, kuriuos gali atlikti vaikai: pasigaminti oro balioną, „užauginti" popierinių cheminių gėlių pievą, išgauti chemiliuminescenciją... Eksperimentai nuosekliai įpinti į siužetą (pavyzdžiui, pasakinį epizodą apie džiną iš butelio papildo reakcijos aprašymas: „Padalykite šnypščiančią tabletę į keturias dalis ir įmeskite. Prasideda reakcija – mėlyni burbuliukai kyla į viršų. Jei norite, butelio apačioje galite padaryti apšvietimą ir butelis primins lovos lempą", p. 53). Primenama ir apie atsargumo priemones, kaip tai atlikti nesusižalojant.

Muzikos instrumentų vaikams autoriai Aušra Strazdaitė-Ziberkienė ir Martynas Vingrys, pasitelkę muzikos specialistus, muziejų ir bibliotekų išteklius, papasakojo ne vien apie instrumentus, bet ir apie muzikos atlikimo ypatumus, kūrinių žanrus, istoriją. Pasakojimas imituoja kasdienį bendravimą: „Būdamas koncerte, klausykis skambančios muzikos, sek, kaip keičiasi melodija, pagalvok, kokius jausmus ji sukelia, ką pavyksta įsivaizduoti. Galbūt vienas garsas primena mamos balsą, kitas – žaidžiančio broliuko krykštavimą, trečias – senelio niurnėjimą" (p. 32). Norisi pagirti knygos struktūrą – straipsneliai ne per ilgi, esama nemažai nuotraukų. Šalia žymiausių užsienio kompozitorių ar atlikėjų puikuojasi ir lietuvių pavardės – taip Lietuvos muzikinis gyvenimas tampa bendrosios kultūros dalimi. Žaismingumo suteikia literatūriniai veikėjai – Brėmeno miesto muzikantai asilas, šuo, katinas ir gaidys. Asilo – norisi jį vadinti asiliuku – charakteris labiausiai individualizuotas, jis perima klausinėjančio arba komentuojančio vaiko funkcijas („Vadinasi, dirigentas – tai tas dėdė, scenoje mosuojantis rankomis. Atrodo, lyg jis baidytų muses!", p. 18; „Kodėl viršutinė fagoto dalis vadinama kaminu? Iš jos rūksta dūmai?", p. 70).

Išskirtinė, mano akimis, kita „Debesų ganyklų" pažintinė knyga – Nepamesk galvos! Tai praktinis vadovas, kaip elgtis įvairiose  situacijose. Tai ne vien patarimai, ką daryti, pavyzdžiui, kilus gaisrui, jei esi namie vienas, bet ir psichologijos pradžiamokslis. Kreipiantis į skaitytoją antruoju asmeniu, sukuriamas šiltas ryšys ir paaiškinama daug keblių dalykų, pavyzdžiui, kaip reaguoti į patyčias, tėvų skyrybas, kalbama apie suaugusiųjų alkoholizmą, smurtavimą prieš silpnesnius, seksualinę prievartą. Aiškiai pasakoma, kada vaikas pajėgus susitvarkyti pats (tarkim, įveikti tamsos baimę), o kada turi skubiai ieškoti patikimų suaugusiųjų. Knyga parengta bendradarbiaujant su Vaikų linijos psichologais ir kitais kompetentingais specialistais. O svarbiausia – kupina optimizmo: nors kai kurių situacijų vaikas nepajėgus pakeisti, bet šalia visada yra žmonių, kuriais jis gali pasikliauti.

Apibendrinant apžvalgą, reikia pasakyti, kad pernykščiai metai negausiai realistinei vaikų ir paauglių literatūrai buvo įvairūs ir leido sukurti keletą stiprių kūrinių. Norisi atkreipti dėmesį į ryškėjančią tendenciją kurti lygiaverčius suaugusiųjų (Mar) ir ryškius senelių charakterius (Šerelytė, Kepenienė, Savickytė). Vaikų pasaulis nebėra hermetiškas, sutelktas vien į žaidimus, net jei kūrinio realybę pagardina pasakos prieskoniai ar magiškojo realizmo atšvaitai.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 1 (73)


 
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
30310102030405
06070809101112
13141516171819
20212223242526
27282930310102
Sausis
    2020     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.