2019 m. gegužės 23 d.
2016-11-17  

LIETUVA PASAULINIAME KNYGŲ VAIKAMS LEIDYBOS ŽEMĖLAPYJE. IBBY KONGRESAS LEIDĖJO AKIMIS


Rugpjūčio 18–21 dienomis dalyvavau 35-ajame Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų tarybos (IBBY, International Board on Books for Young People) kongrese Aucklande, Naujojoje Zelandijoje. IBBY yra tarptautinė nepelno siekianti organizacija, vienintelė tarptautiniu mastu nuosekliai dirbanti, kad viso pasaulio vaikai turėtų galimybę skaityti vertingas knygas. Kas dvejus metus organizuojami kongresai yra svarbiausias organizacijos renginys, į kurį susirenka autoriai, bibliotekininkai, pedagogai, literatūros tyrėjai ir leidėjai.


Kaip jaunas leidybos specialistas nusprendžiau pasvarstyti, kokių Lietuvoje pritaikomų žinių leidėjai galėtų parsivežti iš tokių kongresų, kokią vietą Lietuva užima pasauliniame knygų vaikams leidybos žemėlapyje bei kaip suvienyti skirtingų sričių specialistus, nes tarp daugiau nei penkių šimtų dalyvių leidėjų sutikau mažiausiai.

Globalūs ir vietiniai iššūkiai Lietuvoje

35-ojo IBBY kongreso tema „Vaikų literatūros vieta daugiakultūriniame pasaulyje“ buvo siekiama atkreipti dėmesį, kad literatūra vaikams kuriama globalioje aplinkoje, ir kviečiama kalbėti apie nacionalinės literatūros reikšmę. Natūralu, kad daugiakultūriniame pasaulyje egzistuoja didelė literatūros vaikams formatų ir formų įvairovė. Šiuolaikiniai leidėjai, siekdami išreikšti autorių idėjas, turi platų pasirinkimą. Niklas Bengtssonas iš Suomijos skaitė pranešimą apie braukimo knygas (angl. flip books) – paveikslėlių knygas, sudarytas iš serijos iliustracijų, vaizduojančių vieną veiksmą ar objektą, kurios „skaitomos“ greitai verčiant (braukiant) knygos puslapius. Alise Nigale kalbėjo apie Latvijos knygų seriją, kurioje pateikiamos vizualios eilėraščių vaikams interpretacijos siekiant populiarinti poeziją. Kimas Dovey’us iš Naujosios Zelandijos pasakojo, kad šiuolaikinis knygų dizaineris elektroninėse knygose vaikams turi ne tik sujungti tekstą ir iliustracijas, bet ir užsiimti animacija bei programavimu. Nors tokie pavyzdžiai skatina į leidybą žiūrėti kaip į eksperimentinę sritį, tenka pripažinti, kad pagrindiniai formatai Lietuvoje yra kartoninės, paveikslėlių ir tekstinės knygos, o šiuo požiūriu esame šiek tiek konservatyvūs.

Leidybos atstovai neretai susiduria su iššūkiu, kaip daugiakultūriniame pasaulyje puoselėti savą kultūrą ir literatūrą, bet tuo pat metu atstovauti ir universaliems jaunimo pomėgiams. Leidėjas iš Švedijos Erikas Titussonas pristatė už geriausią verstinę knygą skiriamą Piterio Peno apdovanojimą, kuris itin svarbus siekiant užtikrinti geresnę vertimų kokybę bei skatinant daugiau versti iš retesnių užsienio kalbų. Linda M. Pavonetti pristatė analogišką Mildred L. Batchelder apdovanojimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuris šioje daugiakultūrinėje šalyje itin svarbus. E. Titussonas pažymėjo, kad, nors pasaulis eina globalumo keliu, knygose vaikams vis dažniau atsigręžiama į vietinę kultūrą. Lietuvoje geriausią verstinę metų knygą skelbia IBBY skyrius, kuris taip pat siekia atkreipti dėmesį į vertimus, tačiau kur kas svarbesne apdovanojimų dalimi tampa vietinės knygos, o tai įrodo, kad Lietuvoje atsigręžimas į savus autorius vyksta pamažu. Lietuva susiduria su atvirkščia tendencija nei Jungtinė Karalystė ar JAV, kur dominuoja vietiniai autoriai. Vertimų mūsų šalyje leidžiama gerokai daugiau, o knygos vaikams ir jaunimui iš anglų kalbos sudaro neproporcingai didelę dalį. Tai lemia lengvesnis tokių knygų įvertinimas bei komercinės garantijos, tačiau lietuvių leidėjai leidžiamų knygų sąraše turėtų siekti išlaikyti pusiausvyrą tarp verstinės ir lietuvių autorių literatūros. Žinoma, lietuvių literatūra vaikams gali pristatyti universalias, tarptautines vertybes, o verstinė – kurios nors vienos kultūros, todėl kruopšti knygų atranka yra kiekvieno leidėjo atsakomybė.

Tačiau leidyklos turi ieškoti ne tik naujų knygų, bet ir būdų, kaip išleistas knygas realizuoti. Didelis dėmesys kongrese buvo skiriamas vaikų skaitymo skatinimui, o leidėjai iš to galėjo semtis idėjų. Tiesa, dažna leidykla vaikų neskaitymo problemą palieka spręsti literatūros specialistams, pedagogams, bibliotekininkams ir labiau galvoja apie knygų platinimo kanalus. Tačiau savos auditorijos sukūrimas ar plėtimas yra šiuolaikiškos leidyklos reikalas.

Kongrese dalyvavusius leidėjus turėjo įkvėpti IBBY-Asahi skaitymo skatinimo apdovanojimas, skirtas projektui „Didysis brolis Pelė“ (angl. Big Brother Mouse). 2006 metais Laose apsilankęs jaunas leidėjas iš JAV pastebėjo aukštą neraštingumo lygį ir pamatė galimybę kartu su vietiniais bendraminčiais užsiimti leidyba, kuri nebuvo įmanoma be skaitymo skatinimo. Siekiant, kad knygos pasiektų kuo daugiau vaikų, buvo nuspręsta aukoti poligrafinę leidinių kokybę. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip leidyba ir skaitymo skatinimas besivystančiose rinkose gali žengti greta, tačiau toks modelis gali būti įgyvendintas ir leidyboje pažengusiose šalyse, kokia yra Lietuva. Jose stengiamasi jungti skaitymą su kitomis medijomis, pavyzdžiui, teatru, muzika, moderniosiomis technologijomis. Mūsų šalyje būtų galima paminėti VšĮ „Menų valčių“ ir leidyklos „Nieko rimto“ skaitymo skatinimo iniciatyvą „Perduok žinutę apie knygą“, kurioje vaikai sudominami knygomis kuriant jų vaizdo anonsus. Ganėtinai efektyviai dideliu mastu ir be jungimo su kitomis medijomis veikia fondo „Švieskime vaikus“ rengiamas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas ar leidyklos „Alma littera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkursas, kurių tikslas iš esmės yra aktyvinti leidybą kuriant naujas auditorijas.

Nemaža dalis kongreso pranešėjų kaip vieną iš efektyviausių šiuolaikinių skaitymo skatinimo būdų įvarijo literatūrinius protmūšius, kurie įneša sportinį principą. Tokios iniciatyvos vaikams padeda susirasti naujų draugų, keliauti, plėsti akiratį, pamilti skaitymą. Sherry Andrews iš JAV pabrėžė, kad nuo penktos klasės mokyklose skaitymo lygis dažnai krenta, o literatūriniai protmūšiai padeda spręsti šią problemą. Mes turime nacionalinį projektą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir „Penktokų iššūkį“, tačiau juose skaitymas ir knygos nėra pagrindiniai akcentai. Tačiau protmūšiai Lietuvoje vis dar yra populiarūs tarp suaugusiųjų, taip tėvai gali skiepyti vaikams žingeidumą, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek gali nuvesti prie knygų. Galima paminėti projektą „Literatūriniai protmūšiai bibliotekose“, skirtą Bibliotekų metams, kurį įgyvendino Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas, šiemet surengęs 35-is tokio pobūdžio renginius skirtinguose Lietuvos miestuose. Leidyklos neabejotinai galėtų rengti literatūrinius protmūšius ar bent aktyviai prisidėti prie jų.

Nors Lietuvoje knygos paaugliams tarsi nustumiamos į antrą planą, kongrese dalyvavę leidėjai galėjo gilintis į šią sritį. Adele Walsch iš Australijos atkreipė dėmesį, kad, norėdami būti sėkmingi tarp paauglių, leidėjai turi stengtis kuo geriau suprasti jų labai specifišką auditoriją. Anot pranešėjos, paaugliai linkę dalintis rekomendacijomis, formuoti bendraminčių grupes, vertina galimybę kurti savo turinį, net jei jis ir mėgėjiškas. Būtent pastangų suprasti auditoriją Lietuvoje dažnai pasigendu, o leidėjai, kurie leidžia knygas 15–18 metų skaitytojams, neišvengiamai turėtų konsultuotis su jaunimu.

Apskritai Lietuvoje galima pastebėti, kad kartais leidėjai į leidybą žiūri pakankamai vienpusiškai ir mano, kad užtenka leisti knygas, kurios paskui gyvens savo gyvenimą. Pritrūksta glaudesnio bendradarbiavimo su autoriais, pedagogais, literatūros specialistais ar pačiais skaitytojais, kuris kilsteltų bendrą mūsų šalies leidybos lygį.

Lietuva knygų vaikams leidybos žemėlapyje

Jei kalbėsime apie leidybą kaip apie procesą, Lietuva nė kiek nenusileidžia tokioms lyderiaujančioms šalims kaip Vokietija, Prancūzija, Italija ar Jungtinė Karalystė. Lietuvoje leidžiamos aukštos poligrafinės kokybės knygos, kultūra turtinga, knygų sklaida ir kiti elementai atitinka tarptautinius standartus. Buvimą nuošalyje iš esmės nulemia kalbiniu požiūriu nedidelė rinka. Žinoma, mūsų šalis nėra per maža – du ar tris milijonus gyventojų turinčiose išsivysčiusiose šalyse kaip Lietuva, Latvija ar Estija galima sėkmingai vykdyti leidybą, turint galvoje, kad yra rinkų, kuriose tai neįmanoma – Mette Laustsen kalbėjo apie grenlandiškos literatūros leidybą, kuri kaip verslo sritis neegzistuoja ir laikosi tik iš paramų, nes šalyje gyvena kiek daugiau nei 55 tūkst. gyventojų.

Lietuva niekada nebus leidybos gigantė, tačiau dabartinė pozicija netgi turi privalumų. Be to, ir sąlyginai maža rinka gali diktuoti leidybines madas, o tai puikiai įrodo Skandinavijos šalių pavyzdys. Dažnai kalbama, kad Lietuva itin pažengusi informacinių technologijų srityje, ir pamirštama, kad mūsų šalis yra išsivysčiusi ir leidyboje. Turime teorinę prabangą leisti ne tik unikalią, pakankamai aukšto lygio savo autorių kūrybą, bet ir iš daugybės pasaulyje leidžiamų knygų išsirinkti geriausias.

Tačiau atsakyti į klausimą, ar Lietuva pasauliui gali pasiūlyti literatūros vaikams, kuri tuo pat metu būtų ir vietinė, ir visuotinė, nėra lengva. Svetur neabejotinai populiariausias lietuvių rašytojas ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius, kurio knygos išleistos 26-iomis pasaulio kalbomis, yra reta, bet maloni išimtis. Visgi į leidybos sceną ateinanti jaunoji rašytojų ir ypač iliustruotojų karta turi didelių perspektyvų kurti ir vietines, ir visuotines knygas vaikams. Šie kūrėjai yra užaugę globalioje aplinkoje, jų kūrybai didelę įtaką daro interneto kultūra, todėl idėjos gali būti išreikštos universaliai. Potenciali literatūros paaugliams sritis, kurioje lietuviai galėtų įnešti naujų vėjų, o tai įrodė Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ leidimas anglų kalba. Žinoma, siekiant įtikti tarptautiniams leidėjams galima daryti blogą įtaką savai literatūrai, todėl svarbu išlaikyti pusiausvyrą.

Neabejoju, kad tik laiko klausimas, kol lietuvių autoriai bus daugiau leidžiami užsienyje. Mažu, bet esminiu žingsniu gali tapti tarptautinis apdovanojimas arba viena knyga, kuri taptų pasauliniu bestseleriu ir atvertų kelią kitiems autoriams. O galbūt Lietuva yra ta šalis, kuri gali sėkmingai sujungti knygų leidybos tradiciją su moderniosiomis technologijomis. Šių laikų leidyba tampa vis labiau tarpdisciplininė ir ateitis priklauso tiems, kurie pirmieji sėkmingai atras būdus tai pritaikyti.

Leidėjai kongrese

Didžiausia dalis kongreso programoje buvo skirta pranešimams, kuriuos skaitė ir vietinėmis patirtimis dalijosi pranešėjai iš įvairių šalių. Visgi pasigedau konstruktyvių diskusijų, kurios būtų padėjusios apjungti kelių skirtingų šalių patirtis bei padaryti išvadas ar iškelti esminius klausimus. Kadangi kongresuose dalyvauja skirtingų sričių atstovai, diskusijų formatas atrodo pats tinkamiausias, nes tokiu būdu galima apjungti skirtingus požiūrius. Maloniu atradimu tapo plakatiniai pranešimai – tai buvo galimybė betarpiškiau pabendrauti su savo sričių specialistais, tiesiogiai užduoti jiems klausimus.
Leidėjams ieškant knygų, kurias būtų galima išleisti Lietuvoje, pagrindiniais renginiais pasirenkamos Frankfurto ir Bolonijos knygų mugės, ypač pastaroji, kuri yra didžiausia knygų vaikams mugė pasaulyje. Jose didžiausias dėmesys skiriamas knygoms kaip produktui, tuo tarpu kongrese nagrinėjama literatūros vaikams temų ir formų įvairovė, bendros tendencijos. Tai taip pat svarbu leidėjams, nes gautos žinios pirmiausia padeda atskirti gerą literatūrą nuo prastesnės. Tiesa, tenka pripažinti, kad didelė dalis temų buvo pakankamai egzotiškos (pavyzdžiui, nagrinėjami veiksniai, kurie darė įtaką Trinidado ir Tobago literatūros raidai), tačiau tai suprantama, nes IBBY apjungia septyniasdešimt šešias skirtingas šalis ir jų patirtis. Kita vertus, idėjos gali įkvėpti įvairiai, o tokiais projektais kaip „Knygų šuo ir Astrida Lindgren“ (angl. The Book Dog and Astrid Lindgren, autizmo bruožų ar disleksiją turintys vaikai garsiai skaito knygas treniruotiems šunims) negalima nesižavėti.

Vis tik viena iš kongreso dalių – IBBY Garbės sąrašo paskelbimas – yra labai svarbi būtent leidėjams. Prie sąrašo sudarymo prisideda beveik viso pasaulio IBBY skyriai, o jame pateikiami kiekvienos šalies vertingiausi autoriai, dailininkai ir vertimai per pastaruosius dvejus metus. Toks leidinys leidžia pažvelgti į pasaulines literatūros ir leidybos tendencijas bei domėtis naujomis knygomis. Daugelis leidėjų taip pat per padidinamąjį stiklą stebi ir Hanso Christiano Anderseno apdovanojimus, nes tai svarbiausias literatūros vaikams apdovanojimas, dažnai vadinamas Mažuoju Nobeliu.

Apibendrinant galima sakyti, kad tiek kongresas, tiek pati organizacija labiau orientuota į akademinio sluoksnio, o ne verslo atstovus. Prie IBBY iš esmės jungiasi tie leidėjai, kuriems šalia leidyklos gyvavimo ir knygų pardavimo rūpi išliekamoji literatūros vertė, vaikų raštingumo ir skaitymo klausimai. Žinoma, toks renginys gali būti ir galimybė atrasti naujų knygų ar idėjų. Galų gale, kai kurios įgytos žinios gali būti nepritaikomos iškart, tačiau kaupti patirtį, ypač jauniems specialistams, yra būtina. Mano manymu, geras leidėjas yra ne vien tik leidėjas, bet ir truputį bibliotekininkas, pedagogas, vaikų literatūros specialistas. Iš kitos pusės tiek IBBY tarptautinė organizacija, tiek Lietuvos skyrius turėtų dėti pastangas, kad nariais taptų ir leidyklų atstovai. Tokiu būdu spręsti įvairius klausimus yra gerokai lengviau.

Benas Bėrantas


Dalyvavim
ą kongrese iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.
 

 

     

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29300102030405
06070809101112
13141516171819
20212223242526
27282930310102
Gegužė
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.