2020 m. lapkričio 25 d.
LITERATŪROS ŠVYTURIŲ INŽINIERIUS

Kęstutis Urba
 
 

Esama tam tikro tipo literatūros, iš kurios išaugame, bent jau turėtume išaugti. Visų pirma tai – nuotykių literatūra. Trisdešimtmečiui, anot Valdo Kukulo, Raitelis be galvos – jau banalybė, o paaugliui – kvapą gniaužianti lektūra. Tačiau kartais ir tokio pobūdžio knygos – net ir sutinkant, kad jos ne itin turtina mūsų, suaugusiųjų, jausmų pasaulį, – gali žavėti savo literatūrine meistryste. Viena iš tokių knygų – Roberto Luiso Stivensono (Robert Louis Stevenson) Lobių sala, klasikinė anglų literatūros knyga, vaikų literatūros, berniukų literatūros klasika.

Biografijos pagrindai

Apie Roberto Luiso Stivensono gyvenimą mokytojai, bibliotekininkai dabar jau gali pasiskaityti neseniai lietuviškai išleistoje Kirilo Andrejevo apybraižoje „Jūreivis ir medžiotojas”1, daugeliui turbūt nesunkiai prieinama ir anglų rašytojo Ričardo Oldingtono parašyta Stivensono biografija rusų kalba2. Angliškų publikacijų, aišku, yra su kaupu, tik ne kiekvienam ir ne kasdien jos po ranka. Taigi pateiksime svarbiausius ar įdomiausius rašytojo gyvenimo faktus – kad būtų „po ranka”.

Stivensonas gimė 1850 m. lapkričio 13 d. Edinburge, Škotijos sostinėje. Jo tėvas Tomas, kaip ir senelis Robertas, buvo garsus jūros švyturių inžinierius ir priklausė vidurinei visuomenės klasei, kuri XIX a. viduryje vaidino labai svarbų vaidmenį. Motina Margareta Izabelė Balfur buvo pastoriaus duktė. Ji dažnai sirgdavo, tad mažojo Roberto gyvenime labai svarbų vaidmenį atliko auklė Elison Keninhem, pravardžiuojama Kami (Cummy), kuriai vėliau jis dedikavo eilėraščių rinkinį Vaiko eilėraščių sodas. Robertas buvo vienintelis vaikas šeimoje, ir dėl to, anot biografo Valterio Aleno, kilo įvairiausių problemų: „galbūt su juo sieta per daug vilčių ir galbūt jis tapo pernelyg reikšmingas pats sau ir tėvams”3. Šiaip ar taip, santykiai su tėvais ilgą laiką, ypač paauglystėje, kuri ilgokai užtruko, buvo įtempti. Kadangi iš motinos giminės Stivensonas paveldėjo silpną sveikatą, silpnus plaučius, 1864 m., kaip rašo Oldingtonas, buvo atiduotas į „atsilikusių ir ligotų vaikų” mokyklą, kurioje mokėsi iki septynioliktų savo gyvenimo metų. Tada, 1867-aisiais, jis įstojo į Edinburgo universitetą4. K. Andrejevo knygoje rašoma, kad pirmiausia jis studijavo lotynų ir graikų kalbų fakultete, tačiau dauguma biografų mini, jog jis turėjo paisyti šeimos tradicijų ir tapti švyturių inžinieriumi, tad išsyk pradėjo nuo inžinieriaus mokslų, kurie, atrodo, visai sekėsi. Štai Karališkojoje Škotijos mokslo draugijoje už pranešimą apie trūkčiojančią švyturių šviesą Robertas Stivensonas netgi gavo sidabro medalį! Vis dėlto prie švyturių širdis pernelyg nelinko, ir po metų jis perėjo studijuoti teisės, kurią 1875-aisiais baigė, gavo advokato licenciją, bet advokato praktika niekad nesivertė. Nuo ankstyvos jaunystės, netgi nuo vaikystės jį traukė literatūrinė kūryba, bet tėvų ši perspektyva, kaip dažnai būna, nežavėjo.

Studijų metais Stivensonas gyveno bohemiškai, atrodo, išryškėjo gana stiprus jo temperamentas, maištinga siela. Jis buvo ilgaplaukis puošeiva, labai išskirtinai rengdavosi, jį ištikdavo girtuoklystės priepuoliai, neapsieita be lankymosi viešnamiuose5.

Stivensonas ir mylėjo gimtąjį Edinburgą, ir nekentė jo. Mat šio miesto klimatas labai netiko jo sveikatai. Dėl to turėjo nuolat keisti aplinką, anksti pradėjo keliauti ir darė tai visą gyvenimą (yra gyvenęs Londone, Belgijos, Prancūzijos pietuose, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje...). Turbūt iš dalies dėl sveikatos, iš dalies kaip kūrėjas 1876 m. jis atsidūrė jaunųjų menininkų stovykloje Fontenblo mieste netoli Paryžiaus, kur sutiko Fanę Osborn (Fanny Osborne), ištekėjusią amerikietę, auginusią aštuonmetį sūnų Loidą ir septyniolikmetę dukrą Izabelę (Belą). Dar vienas jos vaikas buvo miręs. Jau keletą metų Fanė nebegyveno su palaidūnu vyru, nors oficialiai dar nebuvo išsiskyrusi. Fanei tuomet buvo trisdešimt penkeri, o Robertui Luisui – dvidešimt penkeri. Oldingtonas stebisi, jog visos moterys, kurias jaunystėje Stivensonas buvo įsimylėjęs, buvo už jį vyresnės ir turėjo vaikų, per kuriuos jis ir rasdavo kelią į tų moterų širdis. „Vienas iš daugybės patrauklių Stivensono bruožų – jo nuoširdi meilė vaikams ir nepaprastas gebėjimas greitai rasti su jais bendrą kalbą. Dėl to dar apmaudžiau, kad savo vaikų jis taip ir neturėjo.”6 Taigi prasidėjo meilės romanas. Kai Fanė išvyko į gimtąją Ameriką, Stivensonas beveik nieko neįspėjęs išsibeldė paskui, ir kelionės sunkumai jo, silpnasveikačio, vos nepražudė. Pagaliau Fanė išsituokė, 1880 m. gegužę susituokė su Stivensonu, ir tais pačiais metais juodu grįžo į Škotiją. Įdomu, kad kaip tik tada baigėsi Roberto Luiso nesantaika su tėvu, kuris be išlygų priėmė marčią. Fanė buvo valinga, praktiška moteris, turėjusi įtakos ir vyro kūrybai. Mirdamas Tomas Stivensonas netgi esą prisakęs sūnui pasikliauti žmonos literatūriniu skoniu.

1887 m. Stivensonas antrąkart ir jau visam laikui išvyko į Ameriką. Jis galėjo įsikurti San Franciske ar kur nors kitur, nes buvo jau garsus rašytojas, ypač pripažintas amerikiečių ir jų šalyje pradėjęs gauti didelius honorarus. Bet klimatas ir vėl jam netiko, tad šeima kėlėsi vis toliau ir toliau į vakarus. Nusisamdę laivą, keletą kartų po keletą mėnesių jie visi plaukiojo Ramiajame vandenyne. Galų gale Samojos salyno Upolaus saloje nusipirko žemės sklypą, įsikūrė ten su žmona, jos vaikais ir netgi su vaikaičiu Belos sūneliu bei savo motina (tėvas mirė 1887 m., tik po to Robertas ir paliko Škotiją) ir ten baigė gyvenimą. Kodėl ten? Stivensonas jautė, kad tos vietovės klimatas jam itin palankus, be to, žmoną ir kitus namiškius išsekino nuolatinis plaukiojimas. Tai ir lėmė sprendimą įsikurti Samojoje, pasistatyti namus, kuriuos pavadino Vailima, o tai reiškė „penkios upės”. Stivensonas pelnė vietos gyventojų polineziečių simpatijas, spaudoje pasisakė už jų teises ir prieš salą valdžiusius vokiečius, amerikiečius bei anglus; buvo pramintas Tuzitala, arba pasakininku. Vos perkopęs 44 metus, 1894 m. gruodžio 3 d. Stivensonas mirė. „Robertą Lujį Stivensoną palaidojo taip, kaip jis norėjo, – kalno viršūnėje. ten link nevedė joks kelias, ir visa Tuzitalos šeima nuo aušros iki kitos dienos vidudienio per džiungles kirto taką iki būsimos kapavietės.”7 Tvirtinama, jog iki šiol vietiniai saugo jo ir jo žmonos, kurios palaikai buvo 1914 m. atgabenti ir palaidoti šalia, ramybę. Saugo nuo turizmo industrijos.

Jeigu jūsų vaikai ar mokiniai paklaustų, kur iš tikrųjų tas Stivensono kapas, tegul pasiėmę žemėlapį ar gaublį iš San Francisko (vakarinė Amerikos pakrantė) nusitaiko Australijos link ir vos ne pusiaukelėje, Ramiojo vandenyno viduryje, ras Okeaniją, Polineziją ir Samojos salyną. Argi ne egzotiška literatūrinės egzotikos kūrėjo amžinojo poilsio vieta?!

Bendras kūrybos vaizdas

Stivensono kūrybos bibliografijoje – 45 pozicijos. Keturi kūriniai parašyti kartu su bičiuliu žurnalo redaktoriumi V.E. Henliu (Henley), du – su Loidu Osbornu, viena knyga nebaigta, vienos likę tik fragmentai. Nebaigtasis romanas Hermistono užtvanka (Weir of Hermiston) kritikų sutartinai laikomas tobuliausiu jo kūriniu, rodančiu visišką kūrėjo brandą. Stebina ne tik Stivensono kūrybos gausa, bet ir žanrinė įvairovė: kelionių knygos, apybraižos, pjesės, biografijos, eilėraščiai, apsakymų rinkiniai, apysakos, romanai.

Stivensono šlovė ir materialinė sėkmė prasidėjo nuo romano Lobių sala, kurį jis pradėjo rašyti Bremere, sustojo ties šešioliktuoju skyriumi ir baigė Davose (Šveicarijoje) 1881 m. žiemą. Tuoj pat šį romaną dalimis pradėjo publikuoti žurnalas „Jaunuomenė” („Young Folks”), o 1883 m. jis išleistas atskira knyga. Su minėtuoju žurnalu, taigi ir su jaunuoju skaitytoju susijęs ir romanas Juodoji strėlė (The Black Arrow, 1883, atskira knyga 1888) bei Pagrobtasis (Kidnapped, 1886). Juodoji strėlė – Valterio Skoto istorinių romanų imitacija, bet sukurta tada, kai šio tipo romanas, anot Oldingtono, virto „dekoracijų ir kostiumų romanu ir nebeturėjo ryškių idėjų”8. Kūrinyje vaizduojamas Raudonosios ir Baltosios rožės karas (1455–1485), tačiau istoriniai dalykai autoriui mažai rūpi. Tai nėra labai brandus romanas, tačiau nuotykių, veiksmo literatūros aistruolius jis vis dėlto gali sudominti. Romane Pagrobtasis Stivensonas nuodugniai pavaizdavo Škotijos pakrantes, kurias pats buvo apiplaukiojęs, kai rengėsi tapti inžinieriumi. Be to, reikia pasakyti, kad siužetas grindžiamas Škotijos istorijos realijomis (bemaž visų jo istorinės pakraipos knygų veiksmas vyksta XVIII a.), taigi ir vėl Stivensonas seka Skoto tradicija, kuria brandų veikėją, kartais, anot V. Aleno, – ir nacionalinį charakterį. Oldingtonas pripažįsta, kad šiame romane Stivensonui labiau nei Juodojoje strėlėje pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp komercinės knygos ir tikrojo meno9. XVIII a. Škotijos istorija atkuriama ir romane Balantrės šeimininkas (The Master of Balantrae,1888), kuris laikomas vienu brandžiausių jo kūrinių, tačiau tai jau ne paauglių lektūra, tad ir leisti jį vienu tomu su Lobių sala, kaip padaryta Lietuvoje 1986 m., – visiška nesąmonė. Jeigu jau užsiminėme apie vertimus, reikia pažymėti, kad lietuviškai, be minėtųjų knygų, dar išversta Katriona (Pagrobtojo tęsinys) bei Laivo sudužimas (The Wrecker, 1892); išeivijos vertėjas Povilas Gaučys išvertė 5 apsakymus bei garsiąją apysaką Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas – visa 1980 m. išleista knyga Slėpiningos novelės Amerikoje ir 1992 m. skurdžiai perleista Lietuvoje.

Tad Stivensonas, nors jūros švyturių inžinieriumi ir netapo, sukūrė keletą literatūros pasaulio švyturių. Ryškiausiai, neblykčiodama, šviečia Lobių sala.

Lobių sala – nuotykių literatūros etalonas

1894 m. Stivensonas nusiuntė straipsnį rašytojui Džeromui K. Džeromui, leidusiam tuo metu literatūrinį žurnalą ir publikavusiam jame pasisakymų ciklą „Mano pirmoji knyga”. Šio straipsnio objektu Stivensonas pasirinko Lobių salą, nors iš tikrųjų tai ne pirmoji, o aštuntoji jo knyga. „Šis pasirinkimas buvo taiklus ne tik dalykine prasme – skaitytojai norėjo išgirsti būtent apie šią knygą, taiklus jis buvo ir tuo, kad Lobių sala, nors ir ne išsyk, tapo pirma tikrąja Stivensono sėkme ir pelnė jam pripažinimą plačiosios visuomenės, kuri didžiuojasi tuo, jog nieko neišmano apie meną, užtat žino, kokios knygos jos skonio.”10 Štai ištrauka iš minėtojo Stivensono rašinio apie Lobių salos kūrimą. Ją tikrai pravartu pacituoti septintokams, užuot kiekvieną kartą tą istoriją perpasakojus:„Moksleivis (Loidas. – K. U.) buvo grįžęs namo atostogų, ir jam labai norėjosi „ko nors aštraus, kad prasiblaškytų”. Apie literatūrą jis negalvojo. Trumpam jį užvaldė Rafaelio menas. Susiradęs plunksnakotį, rašalo ir pigių vandeninių dažų dėžutę, jis netrukus vieną iš kambarių pavertė paveikslų galerija, o mano tiesioginė pareiga buvo toje galerijoje organizuoti pramogas. Bet kartais aš truputį atsipalaiduodavau, prisidėdavau prie vadinamojo dailininko, palinkusio ties molbertu, ir leisdavau popietes garbingai su juo lenktyniaudamas, kuris gražiau nutapys. Per vienas tokias varžybas aš sukūriau salos žemėlapį. Jis buvo labai išsamus ir (mano nuomone) puikiai nuspalvintas. Ir tos salos forma pažadino mano vaizduotę, saloje atsirado uostų, kurie džiugino it sonetai. Nenujausdamas lemties, aš jau plėšiau bilietėlius į savo spektaklį „Lobių sala”... Ir kai sustojęs žvelgiau į savąjį „Lobių salos” žemėlapį, vaizduotės brūzgynuose ėmė ryškėti būsimų knygos veikėjų paveikslai, o jų įdegę veidai bei blizgantys ginklai šmėkščiojo man prieš akis, kai jie žygiavo iš netikėtų vietovių pirmyn atgal, kovojo ir ieškojo lobio tuose keliuose kvadratiniuose piešinio coliuose...

Žvarbų rugsėjo rytą, įsitaisęs prie liepsnojančio židinio, lietui barbenant į langą, pradėjau rašyti „Laivo virėją”, nes toks buvo pirmasis pavadinimas... Buvau numatęs, kad mano klausytojas bus vienas berniukas, bet paskui pamačiau du. Mano tėvas su įgimta jam romantika ir vaikiškumu taip pat išsyk įsitraukė. Jo paties knygos, su kuriomis kiekvieną vakarą guldavosi į lovą, buvo pilnos laivų, pakelės smuklių, plėšikų, senų jūreivių ir prekeivių iš tų laikų, kai dar nebuvo išrastas garo variklis. Nė vieno iš tų romanų jis taip ir nepabaigė. Laimingam žmogui to ir nereikėjo! Tačiau „Lobių saloje” jis atpažino kažką artima savo paties vaizdiniams, tai buvo jo skonio spalvos. Jis ne tik kad susižavėjęs kasdien išklausydavo po skyrių, bet ir pats ėmė bendradarbiauti. Kai atėjo metas raustis po Bilio Bonso skrynią, jis tikriausiai praleido bemaž visą dieną ant blogosios dokumentų pusės aprašydamas tos skrynios inventorių, kuriuo aš tiksliai pasinaudojau. Ir „Seno Flinto laivo” pavadinimas irgi atsirado jam įsakmiai pageidaujant”11.

Kritikai įžvalgiai pastebėjo, kad Stivensonas tada „nusprendė nesidrovėdamas kai ką pasiskolinti: iš Danielio Defo – papūgą, iš Edgaro Po – skeletą ir lobių paieškas, o Bilio Bonso skrynią – iš Irvingo Vašingtono; jis nutarė nė per žingsnį neatitolti nuo žemėlapio, kad įsivaizduojamame pasaulyje viešpatautų griežtas nuoseklumas ir logika”12.

Loidui Osbornui buvo dvylika metų, kai patėvis Stivensonas jam „pasakojo” naująjį romaną. Taigi vienas iš ryškiausių šios knygos pasaulio ypatumų – maksimalus adresato pojūtis. „Tai turėjo būti knyga berniukams; vadinasi, jokios psichologijos ir stilistikos grožybių; ir man po ranka, lyg kokiam pabandymui, – berniukas. Moterys nereikalingos”, – toliau cituoja tą patį rašinį Oldingtonas13. Iš gausios XIX amžiaus nuotykių literatūros Lobių sala bene akivaizdžiausiai skirta jauniesiems skaitytojams. Nenuostabu, kad ir šiandien pagrindinis knygos adresatas tebėra dvylikos ar trylikos metų paauglys, pirmiausia berniukas. Esminė to ryšio su skaitytoju prielaida, be kita ko, ta, jog šio kūrinio ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas yra dvylikametis Džimas Hokinsas, skaitytojo bendraamžis. Ar vadinti jį herojumi, galima pasvarstyti, tačiau kad tariamai būtent jo rankose yra siužeto vairas, t. y. kad nuo jo logiškų ar spontaniškų poelgių priklauso dauguma įvykių, neabejotina. Stivensonas sukūrė ištvermingo, sumanaus, doro, garbingo paauglio paveikslą. Pastarasis bruožas ypač pabrėžiamas trisdešimtajame skyriuje, kur, daktaro įkalbinėjamas, Džimas vis dėlto atsisako pabėgti iš niekšo Silverio nelaisvės: „Daktare, – atsakiau, – aš esu davęs garbės žodį”14. Šį momentą galima pavadinti pavyzdžio didaktika, nors šiaip atviresnės didaktikos įžvelgtume gal tik Beno Gano pasipasakojime: „Ir aš buvau mandagus, pamaldus berniukas. O dabar matai, Džimai, kuo aš pavirtau. Prasidėjo viskas nuo to, kad eidavau ant pašventintų kapų lošti monetomis” (p. 83). Šiaip jau didaktikos nebuvimas irgi vienas iš patraukliųjų Lobių salos bruožų.Lobių sala puikiausiai atitinka pagrindines nuotykių romano charakteristikas, yra tapusi savotišku šio tipo literatūros etalonu: įvykių dinamika, netikėtumas, paslaptys... Paslaptis užklumpa iškart, kai „Admirolo Benbou” užeigoje pasirodo grėsmingasis ir pats kažko besibaiminąs kapitonas Bilis Bonsas. Netikėta, kad į „Hispaniolos” laivą įsimeta piratų šutvė, netikėta, kad Džimas, lindėdamas statinėje, nugirsta Silverio sėbrų kėslus, netikėta, kad atvykėliai saloje randa trejus metus ten išgyvenusį Beną Ganą. Ne, neįmanoma trumpai išvardyti visų netikėtumų ir veiksmo posūkių! Kaip kad būna ir gyvenime, „kelias į pergalę vingiuotas, sunkus ir klostosi taip, kad po kiekvieno mažo dalinio laimėjimo eina ne mažesnis pralaimėjimas, o paskui po kiekvieno vilties šuolio susitelkia neviltis, taigi ir Džimo evoliucijoje suaugusiojo protui būdingi apgalvoti, vyriški poelgiai kaitaliojasi su „beprotiškais”, iš pirmo žvilgsnio išdavikiškais, tačiau būtent tos „beprotybės” du kartus atveda veiksmą prie sėkmingos baigties. Vaikiškus Džimo poelgius, Stivensono požiūriu, lemia natūrali berniuko, t. y. natūralaus žmogaus, vidinio pasaulio dinamika. Kitaip nei eilinių nuotykių romanų autoriai, Stivensonas kiekvieną įvykį rengia iš anksto, motyvuoja, atveda prie logiškos baigties”15.Rusų literatas V. Revičius, svarstydamas apie nuotykių literatūros poetiką, prie būtinų jos bruožų priskiria ne tik siužeto dinamiką, bet ir tam tikrą egzotiką, įvardija tris tos egzotikos „rūšis”. Tai veiksmo vietos egzotika (daugumos XIX a. nuotykių romanų veiksmas vyksta tolimoje kolonijinėje Indijoje, Afrikoje...); laiko egzotika (veiksmas dažnai nukeliamas į praeitį, štai kodėl XIX a. ir istorinis, ir nuotykių romanas sudaro neišardomą vienumą); ir, trečia, aplinkybių egzotika (karas, aukso karštligė, kelionė aplink pasaulį...)16. Stivensono romano veiksmas nutaikytas į egzotišką aplinką – į tolimą, sufantazuotą salą, kurioje užkasti pirato Flinto lobiai. Lobių salos veiksmas, kaip keliskart pažymi autorius, vyksta „17.. metais”, taigi praeityje. Vis dėlto pripažinkime, jog ši aplinkybė mums bemaž iškrinta iš galvos, taigi istorinio romano kolorito kaip ir nepastebime. Nors, tiesa, XVIII amžius, regis, ir buvo piratų klestėjimo metas, vadinasi, istorinis laikas motyvuotas.

Kaip jau buvo prasitarta, Stivensono Lobių sala pakyla aukščiau už paprastus nuotykių romanus. Ji skaitoma iki šiol, o daugelis vyresniųjų Stivensono amžininkų primiršti: „kai lyginame juos su Stivensonu, suvokiame, kad už to paprasčiausio susidomėjimo pavaizduotais nuotykiais juose daugiau nieko nėra”17. O kas slypi už Lobių salos įvykių? Pirmiausia – puikus stilius, dėl kurio Stivensonas apskritai labai vertinamas. Rašytojas siekė tobulybės, teigia V. Alenas, „jis žinojo, kad romane viskas turi paklusti pagrindinei temai ar linijai ir kad kiekvienas sakinys turi būti toks tobulas, kaip tik rašytojas įstengia”18.

Dar vienas romano meistriškumo liudijimas – veikėjų charakteriai. Iš nuotykių literatūros tradiciškai nereikalaujama subtilios veikėjų psichologijos, niuansų. Tačiau kai veikėjas niekuo daugiau, kaip tik savo vardu, neįsimena, tai jau antrarūšė literatūra. Nors ir deklaruodamas, kad atsisako psichologizmo, Stivensonas Lobių saloje sukūrė ryškius veikėjų paveikslus, pavaizdavo juos, anot Djakonovos, „stambiu planu”19. Džimą trumpai jau aptarėme. Po jo minėtinas daktaras Livsis – „tvarkingas, malonus daktaras juodomis spindinčiomis akimis, baltu kaip sniegas peruku” (p. 10) – valingas, stiprios dvasios, ištikimas gydytojo priesaikai, net ir niekšui atskubantis į pagalbą. Skvairas Trelonis – romantikos mėgėjas, azartiškas, neįžvalgus, plepys. Jauniesiems skaitytojams įstringa ir Beno Gano paveikslas (Robinzono Kruzo modifikacija?). Labai vyriškas, rūstokas, įžvalgus, nuovokus, savo profesijos meistras yra kapitonas Smoletas. Apskritai šio romano pasaulis labai vyriškas, tarp veikėjų vienintelė moteris – Džimo mama, kurios paveikslas ir Džimo portretui suteikia keletą šiltesnių potėpių. Vis dėlto pats spalvingiausias paveikslas – kritikai dėl to visiškai sutaria – Ilgasis Džonas Silveris, vienakojis piratas, laivo virėjas. Tai gyvybingas, veidmainis prisitaikėlis, žiaurus klastūnas. Iš šio paveikslo jaunasis skaitytojas labiausiai ir gali pasimokyti psichologijos, t. y. suvokti, kokie dviprasmiai būna žmogaus žodžiai ir elgsena. Kūrinyje apskritai pakanka žiaurumo, daug veikėjų žūva, bet specialiai, dirbtinai autorius tomis scenomis nesimėgauja.

Tarybiniame literatūros moksle įsitvirtinusi tokia idėjinė Lobių salos interpretacija: pabaigoje sužinome, ką su rastais lobiais veikė suaugusieji, bet apie Džimą nieko nepasakoma – jam esą svarbiausia patirtis, nuotykiai, o ne materialinės vertybės. Kas iš tiesų Džimui svarbiausia – kritikų spėlionės. Pats jis paskutinėje pastraipoje prisipažįsta: „Jokia galybė daugiau nepriverstų manęs grįžti į tą prakeiktą salą” (p. 186). Apskritai Stivensonas nesistengia prikišamai formuluoti savo kūrinių idėjos, bet šį tą įžvelgti už eilučių galima. Visai priimtina interpretacija, jog lobių paieškos Džimui įgauna ir simbolinę reikšmę, „jos perauga į savęs ieškojimą, savojo „Aš” įtvirtinimą, įvyksta transformacija: pasakojimo pradžioje gana baikštus berniukastampa nuovokiu, energingu savo ir draugų gyvybės gynėju”20.

Simbolinę prasmę dar lengviau įžvelgti daktaro Džekilio istorijoje.Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas

„Kur kas išsamiau, negailestingiau, su įniršiu apie šlykštaus, beveik antgamtiško blogio pergalę prieš gėrį papasakota alegorinėje apysakoje Keista daktaro Džekilio ir pono Haido istorija”, – rašo Andrejevas21. Išties tik 1886 m., išleidęs Daktarą Džekilį ir Pagrobtąjį, Stivensonas pagaliau visiškai atsistojo ant kojų materialiniu požiūriu – pirmasis šių kūrinių iki šiol priklauso prie populiariausių autoriaus knygų. Pasak Oldingtono, „Daktaras Džekilis priskirtinas prie siaubo apysakų, kai ką jis perėmęs iš Edgaro Po ir, ko gera, šiek tiek iš Dikenso”22. Nesunkiai šiame kūrinyje įžvelgtume ir detektyvo bei mokslinės fantastikos bruožų. Apysaka parašyta labai greitai, kone per dešimt savaičių, tarsi vienu įkvėpimu, todėl ir skaitoma dažniausiai neatsitraukiant. Joje gvildenama blogio filosofija, o tiksliau – blogio ir gėrio pradai viename žmoguje. Keisto... atsitikimo apimtis ir siužeto konstrukcija visiškai atitinka apysakos žanrą. Jame pavaizduota, kaip garbus Londono daktaras Džekilis, padedamas vaistų, nuolat virsta blogio įsikūnijimu – monstru Haidu. Įtampa, baugi atmosfera, paslaptingumas – tikras desertas po Bremo Stoukerio Drakulos! Na o filosofinė, alegorinė šio kūrinio prasmė, sakytume, paaugliui netgi suvokiamesnė. Šia knyga žavėjosi rašytojai M. Prustas, V. Nabokovas, Ch.L. Borchas. Mūsų dienomis Švedijos leidykla „Klassikerforlagen” šią apysaką leidžia vaikų ir paauglių klasikos serijoje. Tinkamai išleista, ji, be abejo, būtų ir viena skaitomiausių Lietuvos paauglių knygų, nors specialiai paaugliams rašyta nėra.

Poezijos sodas

Tuoj po Lobių salos, 1881 m., Stivensonas ėmė rašyti eilėraščius vaikams ir išleido klasikinę poezijos knygą Vaiko eilėraščių sodas (A Child’s Garden of Verses, 1885), kurią skyrė auklei. Vieno šios knygos leidimo įžangoje Loidas Osbornas neigia dažnas spėliones, esą Stivensonas nuolat būdavęs apsuptas vaikų, ir tvirtina: „Jo Vaiko eilėraščių sodo vaikas yra pats Stivensonas. Tie žaidimai yra jo žaidimai; tos svajonės yra jo svajonės; baimės ir fantazijos – irgi jo paties”23. Kito leidimo įžangoje pažymima, jog Stivensono eilėraščiai parašyti tarsi paties vaiko, o ne apie vaikus ir „tai kaip tik ir lemia tą žavesį, kurį jie sukelia mažiesiems skaitytojams. Juose (eilėraščiuose. – K. U.) stebėjimasis tikrove, paprasto ritmiškumo grožis ir paslaptinga stebuklo atmosfera pagauna berniuko širdį ir nepaleidžia tol, kol knyga netampa jo savastimi”24. Rinkinį sudaro 64 eilėraščiai, kuriais autorius grįžta į vaikystės pasaulį, vaiko žvilgsniu atkuria situacijas, stebisi pasauliu, kai kur pamoralizuoja, tačiau dažniausiai tai daro su žavia ironija. Iš tikrųjų krinta į akis griežti Stivensono eilėraščių rimai, ritmiškumas, vaikiškai jaukus pasaulis.

Įdomu, ar dar šviečia Šiaurės jūroje Stivensono senelio Roberto, jo tėvo Tomo sukonstruoti švyturiai? Roberto Luiso švyturiai literatūroje tebešviečia.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 3 (15)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829303101
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30010203040506
Lapkritis
    2020     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.