2021 m. gegužės 13 d.
AR DAR REIKALINGOS LIAUDIES PASAKOS?

Į Kęstučio Urbos klausimus atsako Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros folkloro specialistės: profesorė, habilituota daktarė Bronislava Kerbelytė, docentė, habilituota daktarė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, docentė, daktarė Laimutė Anglickienė, doktorantė Jurgita Macijauskaitė, taip pat Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja, mokslų daktarė Jūratė Šlekonytė (publikacijoje nurodomi tik atsakymų pateikėjų inicialai).

 

– Pasigirsta nuomonių, kad šiuolaikiniams vaikams liaudies pasaka nebeįdomi, nebesvarbi... Kas čia atsitikę, kas pasikeitę mūsų kultūrinėje sąmonėje? O gal tikrai šiuolaikinių vaikų nebeverta lenkti prie liaudies pasakos?

J. Š. Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų atsikratyti stereotipinio supratimo, jog pasaka yra fantazijų kupinas kūrinys, skirtas vaikams sudominti, pralinksminti. Nuo pat pasakų susiformavimo dar žmonijos civilizacijos pradžioje iki pat XX a. vidurio (ar net vėliau) pasakos buvo sekamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Jos buvo žmonių tarpusavio bendravimo įrankis, laisvalaikio leidimo būdas, gilus aplinkos informacijos šaltinis. Todėl jų sekimo laiką ir vietą neretai reglamentavo tam tikri draudimai, o jose neretai užsifksavę itin drastiškų vaizdų. Atsiradus įvairių naujų komunikacijos priemonių (radijas, televizija, internetas), senoji bendravimo forma, kai žmonės susirinkdavo ir klausydavosi pasakų sekėjų istorijų, iš to gaudami gyvenimiškos išminties, nuslinko užmarštin. Kadangi pasakos jau nebeatlieka vienos iš savo funkcijų – informacijos perteikimo, – susiformavo supratimas, kad tai nerimtas žanras, skirtas tik vaikams. Betgi tada pamatome ir prieštaravimą – jeigu jau pasakos skirtos tik vaikams, tai kodėl jos tokios žiaurios?

J. M. Šiuolaikiniams vaikams ne tik pasakos, bet ir daugelis kitų dalykų, praeityje laikytų vertingais ir įdomiais, nebesvarbūs. Tačiau tai ne tik vaikų problema. Pastaruosius du dešimtmečius gyvenimas Lietuvoje sparčiai kinta. Įsigalėjęs kapitalizmas skatina vartotojišką „kultūrą“, materialinės vertybės vertinamos labiau nei dvasinės, gyvenimo tikslu dažnam yra tapę turtai. Tuo tarpu bendravimas ir tradicijos dažnai nuvertinami. Neretoje šeimoje vaikai gana ilgam paliekami vieni prie televizoriaus ar kompiuterio ir susižavi ten rodomais herojais, jų nepaprastais nuotykiais. Bet juk pasakų herojai neką prastesni, o jų nuotykiai neretai dar įdomesni, tereikia tą pasakų pasaulį atrasti. Manau, kad nuo ankstyvos vaikystės liaudies pasakas girdintis vaikas jų neatstums ir vėliau, o vien animacinius flmukus įpratusį žiūrėti vaiką sudominti liaudies pasaka gana sunku. Lenkti prie pasakų per prievartą neverta, tačiau bandyti sudominti niekada ne per vėlu.

L. A. Manau, kad šiuolaikiniam vaikui pasakos yra ir svarbios, ir įdomios, ir reikalingos. Tik tokios nuomonės priežastys glūdi giliau. Mūsų vaikai išvis labai mažai bendrauja su knyga, per mažai skaito. Jiems įdomesnė televizija, internetas. Bet vien tik vaikų kaltinti neturėtume. Sąžiningai pasakius, kiek tėvų vaikams skaito ir netgi seka pasakas? Manau, tikrai per mažai.

B. K. Ko gero, pasakos nebeįdomios tiems vaikams, kurių tėvai juos auklėja būti tik vartotojais, nemoko susimąstyti apie gyvenimą, žmonių santykius, savo pareigas kitiems žmonėms ir aplinkai.

G. S.-K. Nieko neatsitiko mūsų kultūrinei sąmonei. Ir pasaka tebėra įdomi. O nebeįdomios, nebepatrauklios gali būti per pastaruosius penkiasdešimt metų įsitvirtinusios pasakų pateikimo formos. Juk pats žodis pasaka nurodo, kad ji turėtų būti sakoma, t. y. sekama. Šimtmečius pasakų buvo klausomasi, o ne skaitoma. Dabartinius prie kompiuterio ekranų prilipusius vaikus prie pasakų reikia lenkti ne kišant į rankas pasakų knygą, o leidžiant jiems išlikti prie kompiuterio. Galėtų atsirasti liaudies pasakų svetainių, kuriose pasakos būtų sekamos. Žinoma, ne taip, kaip girdime jas sekant per radiją, o ištariamą žodį sujungiant su vaizdu ekrane, pasiūlant žaidimo įterpinių. Kompiuteriniai žaidimai taip pat puikiausiai padėtų liaudies pasakoms gyvuoti šiandienio vaiko pasaulyje. Dalis pasakų knygų galėtų išeiti kompaktinių plokštelių pavidalu. Kitas dalykas – kai kuriose šalyse nūnai atsiradusi nauja profesija: žmonės verčiasi pasakų sekimu, ir, sako, visai neblogai. Jie kviečiami į darželius, mokyklas, patys rengia pasakų vakarus, ir ne tik vaikai, bet ir suaugusieji mielai renkasi jų paklausyti.

– Taigi kuo, Jūsų manymu, liaudies pasaka lieka svarbi šiuolaikiniam vaikui?

B. K. Dabar, kaip ir anksčiau, pasakos moko daugelio dalykų. Patirti baimę ir išmokti ją įveikti; įsiminti, kaip elgtis įvairiose situacijose, o prireikus tą „mokslą“ beveik automatiškai pritaikyti, kūrybiškai ir net abstrakčiai mąstyti ir t. t. To paties iš pasakų gali mokytis ir suaugusieji. Beje, ne kartą įsitikinau, kad vaikai puikiai supranta pasakas, nes priima jas kaip teisybę. Kartą, pakviesta į gimtojo Rečionių kaimo (Ukmergės raj.) mokyklą, radau susirinkusius žemesniųjų klasių

mokinius. Pasakiau, kad paprastai pasakas aiškinu aš, o šį kartą – seksiu, o aiškins jie. Vaikai sutiko. Pasekiau apie ožką su ožkiukais ir vilką, baigiau tuo, kad vilkas ožkos vaikus prarijo. Paklausiau: „Kodėl vilkas prarijo ožkiukus?“ Visi kartu šaukė: „Todėl, kad jie atidarė durytes.“ – „O kodėl ožkiukai atidarė durytes?“ – „Manė, jog tai jų mamytė šaukia.“ – „O kodėl ožkiukai manė, kad šaukia jų mamytė?“ – „Todėl, kad vilkas šaukė tais pačiais žodžiais ir dar liežuvį pasiplonino.“ – „O kaip ožkiukai turėjo elgtis?“ Čia prasidėjo diskusija: vieni sakė, kad reikėjo pažiūrėti pro langelį, kiti – kad tai pavojinga, vilkas gali pagriebti už ragelio. Pagaliau buvo nutarta, kad reikėjo vienam užlipti ant aukšto ir ten pažiūrėti pro langelį. Paskui visi kartu padainavome apie ožką, kurią ponas siuntė riešutų parnešti. Ožka lazdos nepalenkė, riešutėlių nepaskynė, nėra ožkos su riešutais. Ponas siuntė vilką, šaulį ir t. t. Klausiu: „O kam reikalinga ši pasaka?“ Salėje visiška tyla, visi mąsto. Pagaliau mažas berniukas pasakė: „Kad sužinotume ką nors nauja.“ – „O ką sužinojote?“ – „Kad ožka bijo vilko...“ Atkuto visi – choru išskaičiavo: vilkas bijo šaulio, šaulys bijo virvės, virvė bijo ugnies, ugnis bijo vandens... Džiaugėmės sužinoję, kad pasaka paaiškino pasaulio gyvų būtybių ir daiktų santykius.

J. Š. Mes nebegrįšime į XIX a. pabaigą–XX a. pradžią, kai pasakos aktyviai buvo sekamos. To ir nereikia siekti. Tačiau turime keisti pasakos ir vaiko santykio suvokimą. Dirbdama su pasakų tekstais, bendraudama su tėvais, kurie arba skaito savo atžaloms pasakas, arba to nedaro, susidariau tvirtą nuomonę, kad pasakos vaikams labai reikalingos, ir pirmiausia dėl vienos priežasties – kad palaikytų vaiko ir tėvų ryšį. Visi pastebime, kad šiais aktyviais laikais tėvai vis mažiau dėmesio skiria savo vaikams. Tačiau vakarinis pasakos paskaitymas vaikui prieš miegą yra natūrali bendravimo priemonė.

Be abejo, jei pasakos tiek amžių išliko, tai jose išlikę ir vertingų dalykų, kurie domina vaikus. Kuo pasakos vaikams yra patrauklios? Pirmiausia sudėtingas užduotis atliekančiais personažais, į kuriuos vaikai nori lygiuotis. Stebuklinėse pasakose nubrėžiama tam tikra gyvenimo linija: žmogaus siekiai, jų įgyvendinimas ir galiausiai – laiminga pabaiga. Vaizdas ir veiksmas šiuose kūriniuose remiasi tam tikromis stereotipinėmis formomis: gėris visada nugali, o blogis yra nubaudžiamas.

Vaikus traukia ir pasakų humoras, personažų veiksmų pakartojimai, kūrinių žaismingumas.

J. M. Daugelį amžių gyvavusiose pasakose sukaupta žmonijos patirtis aktuali ir šiais laikais. Mums atrodo, kad gyvename pasaulyje, kuris labai skiriasi nuo vaizduojamo pasakoje, tačiau taip nėra. Žmonės visais laikais siekė panašių tikslų ir sprendė panašias problemas. Pasakų siužetai įdomūs, kalba turtinga, vaizdinga, taigi šiuolaikinis vaikas iš liaudies pasakos galėtų pasimokyti daugelio dalykų.

G. S.-K. Tuo, kuo buvo svarbi prieš šimtą ir tūkstantį metų. Tai pats patraukliausias būdas esminėms gyvenimo tiesoms perteikti.

L. A. Pasaka buvo svarbi tiek seniau, tiek dabar, nes jos diegiamos vertybės amžinos. Pasakos vaikus moko tik gerų dalykų, kuriuos būtų galima ilgai vardyti. Jos moko drąsos, pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad už kiekvieną gerą ir blogą darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Ar to šiandienos vaikams nereikia? Galų gale jos moko svajoti.

– Nuo vaiko vis tolsta liaudies pasakų žodynas, kalba, tolsta realijos, darosi neatpažįstami daiktai, aplinka... Kaip tada pasakas vaikui pateikti? Kaip jas redaguoti?

J. Š. Suprantama, be redagavimo niekaip neapsieisi. Žinant, kaip kalba laikui bėgant kinta, tai yra neišvengiama. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tekstų realijas net ir ne kiekvienas suaugęs žmogus supras. Taigi tenka keisti tam tikrus seniai nebevartojamus žodžius, paprastinti kalbą atsisakant tarmybių, svetimžodžių. Vis dėlto kartais norisi išlikti ir šiek tiek konservatyviam. Jei tas realijas dar neblogai pažįsta suaugęs žmogus, tai geriau jas tekste palikti. Smalsus vaikas paklaus, kas tai yra, o tėvai galės paaiškinti.

J. M. Kad liaudies pasakos „per sunkios“, kartais pasiskundžia net lietuvių tautosaką studijuojantys studentai... Vis dėlto nemanau, kad pateikiant skaitytojui autentišką pasakos variantą derėtų visai supaprastinti. Juk klausydamas ar skaitydamas apie fantastiškus herojų nuotykius vaikas kartu gali susipažinti su mūsų protėvių pasauliu, kai kuriais šiuolaikinėje buityje nebevartojamais daiktais, išmokti vaizdingų posakių ir pan. Manau, jog liaudies pasaką reikėtų redaguoti tiek, kad ji priartėtų prie šiuolaikinio vaiko, bet jokiu būdu jos per daug nesupaprastinti ir nepadaryti primityvios. Darbas sunkus, tačiau liaudies pasakas – jų poetiką, sekimo ypatumus ir kitus dalykus, – taip pat lietuvių kalbą gerai išmanantis specialistas su tuo gali susidoroti.

L. A. Pasakų pateikimas įvairaus amžiaus vaikams turėtų būti skirtingas – juk ir seniau taip buvo. Tėvai, močiutės ir seniau sekamas pasakas pritaikydavo prie vaiko amžiaus – tiek temomis, tiek leksika, tiek pasakojimo būdu.

Nemanau, jog pasakas reikėtų redaguoti taip, kad vaikams jose būtų aišku viskas: nepažįstami daiktai, aplinka būtų keičiami jiems artimesne, suprantamesne. Juk taip vaikai susipažįsta su mūsų protėvių gyvenimu – kitais jų darbais, daiktais, troškimais, norais ir svajonėmis.

Patiems mažiausiems pasakas skaito tėvai, todėl manau, kad nieko baisaus, jei vaikas išgirs kokį nors neaiškų jam žodį. Tėvai kaip tik galės jį paaiškinti, kartu papasakodami ir apie kito laikotarpio savitumus.

G. S.-K. Redagavimas priklauso nuo daug ko. Pirmiausia – nuo vaiko amžiaus. Vienaip redaguosime pasaką, leidžiamą trimečiam, kitaip – skirdami trylikamečiam vaikui. Idealiausia, jei suredaguota, bet dar neišleista pasaka būtų „pa-tikrinama“ garsiai perskaitant ją grupelei vaikų. Tada paaiškėtų, kokių realijų vaikai neatpažįsta, kokie žodžiai nesuprantami, kokie sakiniai perdėm painūs ir pan. Talentingi liaudies pasakų sekėjai mokėjo kuo puikiausiai prisitaikyti prie klausytojų.

B. K. Normalūs žmonės (vaikai kaip tik tokie) daug žodžių supranta iš konteksto. Vieną kartą ilgiau sustoję prie neaiškaus sakinio, išsiaiškinę nežinomą žodį, jie praturtins savo žodyną. Lietuviškais žodžiais reikia keisti tik svetimžodžius, o tarmių leksika turtina kalbą. Be to, išnašose ar knygos pabaigoje galima paaiškinti senoviškas realijas, pridėti žodyną. Nereikia dirbtinai keisti realijų naujomis: nejaugi kas nors mano, kad nebūtina žinoti, kaip žmonės gyveno XIX ar XX a.? Ypač senų realijų pasakose ir nėra: jos natūraliai (tradicijos puoselėtojų) buvo keičiamos. Todėl, deja, iš pasakų nesužinome apie labai senų laikų buitį.

– Ką manote apie dabartinę liaudies pasakų leidybą? Kas nepatinka? Kokie leidiniai yra papiktinę?

B. K . Ne visos leidyklos moka ir nori žmoniškai bendrauti su pasakų knygų rengėjais. Turiu karčios patirties. Leidykla „Alma littera“ surado mano seniai skelbtą rinkinį Negirdėtos neregėtos pasakos, pasiūlė leisti dar kartą. Sutikau. Kai parodė galimas iliustracijas, pasakiau, kad jos nepriimtinos – tai kompiuterinės baidyklės. Man buvo paaiškinta, kad kitokiomis iliustracijomis nebesidomima, knygų neperka, o leidykla komercinė. Atsakiau, kad aš nesu komercinė, paprašiau surasti pasakas mėgstantį dailininką (tokių Lietuvoje daug) ir vis dėlto iliustracijas parodyti man. Po ilgos tylos pranešė, kad knygelė paskelbta. O kaip iliustracijos? Pasakė, jog parodyti pamiršo. Iliustracijos matyto dailininko, gal kiek sušvelnintos, bet tos knygutės nenoriu imti į rankas ir negaliu niekam dovanoti. Pasakų ir kitokios tautosakos knygutes keliose Kauno leidyklose masiškai kepa kažkokie Sasnauskai. Jie „redaguoja“ tekstus, iš tiesų juos luošina. Jiems atrodo, kad jokio išmanymo nereikia. Yra ir daugiau manančių, kad tautosaką kūrė ir saugojo beraščiai žmonės, todėl tekstams „gerinti“ daug raštingumo nereikia.

G. S.-K. Jau daugelį metų neperku vaikams skirtų pasakų rinkinių. Įsigyju tik tuos, kurie profesionaliai parengti kaip mokslinių šaltinių leidiniai. Dabartinė į vaikus orientuota liaudies pasakų leidyba iš esmės komercinė. Daugiau nei dešimtmetis liaudies pasakų rinkoje karaliauja Pranas ir Valdas Sasnauskai. Bet jų išleistos knygos tikrai ne karališkos. Kitas dalykas – liūdna, kad skaitytojai klaidinami. Antai „Šviesos“ leidykloje, toje, kuria turėtume labiausiai pasitikėti, nes ji aprūpina mokyklas vadovėliais, neseniai išėjo knyga Laumių pasakos. Betgi šioje knygoje skelbiamos ne pasakos, o sakmės!

J. Š. Nepriklausomybės laikotarpiu lyg iš gausybės rago pasipylė lavina leidinių vaikams. Ryškūs viršeliai ir įspūdingos iliustracijos – štai kuo viliojamas mažasis skaitytojas tarpusavyje konkuruojančių leidyklų. Nors pasakų rinkinių išleidžiama daug, kokybišką leidinį rasti tikrai sunku, mat labai neatsakingai elgiamasi su tekstais. Labai jaudina dviejų asmenų (pavardžių čia nenoriu minėti – kas domisi pasakomis, tas žino) susikurtas savotiškas verslas iš pasakų leidybos. Tie žmonės jau yra gavę literatūros antipremiją už pasakų vertimus. Galima jiems būtų skirti tokią „premiją“ ir už pasakų darkymą. Pasakų leidyboje vyrauja būtent šių asmenų produkcija (kitaip šių leidinių negaliu pavadinti). Nuolat kepamos pasakų knygos apie velniukus, laumes, aitvarus, užburtus lobius, gėles ir t. t. Kūriniai dažniausiai imami iš tarpukario leidinių (kuriems jau nebegalioja autorinės teisės) ir, švelniai tariant, perdirbami. Gyvos pasakos aš juose jau neberandu. Žinoma, sutinku, kad nedera būti konservatyviems, reikia derintis prie visuomenės reikmių, tačiau yra tam tikros redagavimo ribos, pasaka tuo ir įdomi, kad ji – ne individuali kūryba, o iš kolektyvinės atminties išplaukiantis pasakojimas.

J. M. Pastaruoju metu išleidžiama gana daug liaudies pasakų rinkinių. Iš jų man labiausiai patinka sudaryti tautosakininkų – jie pasakas pažįsta bene geriausiai, todėl tinkamiausius spausdinti kūrinių variantus ir juos tinkamai parengti leidybai. Savo vaikams neseniai nupirkau kelis J. Šlekonytės ir B. Kerbelytės sudarytus ir gražiai iliustruotus pasakų rinkinius. Na, o nepatinka prasta kalba perpasakotų ar perdirbtų pasakų rinkiniai. Už tai jau kritikuoti daugybę pasakų rinkinių iškepę P. ir V. Sasnauskai.

– Kokias vaikams išleistas liaudies pasakų knygas laikote įsimintiniausiomis, pavyzdinėmis? Kodėl?

J. Š. Tai lietuvių liaudies stebuklinių pasakų rinkinys Gyvasis vanduo („Vyturys“, 1989; sudarė B. Kerbelytė). Žinoma, ne visi čia skelbti kūriniai bus priimtini vaikams, tačiau tai tikrai vertas dėmesio leidinys. Pakartotinai išleisti ir kiti pasakų rinkiniai – Neregėtos negirdėtos pasakos, Gulbė karaliaus pati. Įdomu, kad pasirodė neblogų pasakų rinkinių, išleistų regioninėse leidyklose. Pirmiausia turiu galvoje Panevėžyje E. Vaičekausko knygyno leidyklos išleistas Antano Baranausko pasakas (parengė Kostas Aleksynas): pirmoji knyga vadinasi Vėtros sūnus (1999), antroji – Tamsos karalienė (2008). Gausią pasakų kolekciją, sudarytą Jono Basanavičiaus, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Deja, norint vaikams pateikti pasakų iš tokių rinkinių, reikėtų daryti griežtą atranką, mat tai neadaptuoti kūriniai, pasižymintys sodria XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kalba, kupina svetimžodžių.

Vertingas ir vaikams patrauklus yra specifnių – melų ir formulinių – pasakų rinkinys Gerai, bet nelabai. Esu ir aš keletą pasakų rinkinukų parengusi, bet juos turi įvertinti kiti skaitytojai.

B. K. Kai man norisi pasidžiaugti, pasiimu Gyvąjį vandenį ir pasineriu į Irenos Žviliuvienės iliustracijose išmąstytą ir pavaizduotą pasakų pasaulį.

G. S.-K. Tokių nurodyti negaliu. Nebent mylimiausią vaikystės pasakų knygą Užburta karalystė.

– Ar liaudies pasakų rinkiniams, knygoms svarbios iliustracijos? Kodėl? Kokios jos turėtų būti?

B. K. Be abejo. Jos neturi būti natūralistinės, neverta vaizduoti tik kai kurių „sce-nų“. Jos turi skatinti mąstyti, padėti suprasti svarbiausią pasakos idėją.

J. Š. Žinoma, kad būtinos. O kokios jos turėtų būti, yra diskusijų klausimas. Psichologai teigia, kad jaunesniojo amžiaus (4–5 metų) vaikams netinka abstrakcijos – jie jų nesuvokia. Tokiems vaikams teiktinesnis realistinis vaizdavimas. Tačiau, kiek teko bendrauti su leidėjais, jiems labai sunku rasti realistiškai, o kartu ne kičo stiliumi piešiančių menininkų.

L. A. Patiems mažiausiems pasakos turėtų būti iliustruotos. Nemokėdami skaityti, jie taip geriau įsimena ir pačią pasaką. Beje, kiek teko susidurti, tokios knygelės dabar vaikams ir leidžiamos. Man visai patikdavo ir labai gausiai iliustruotos knygelės patiems mažiausiems – mes su dukra tada ne tik perskaitydavome tokią pasaką, bet ir „api-pasakodavome“ paveikslėlius, skaičiuodavome, susipažindavome su mus supančiais daiktais, jų forma ir spalvomis. Mano manymu, tokią pažintinę funkciją šiuo metu gerai atlieka įvairios pasakų knygelės su užduotėlėmis. Tada vaikas ir su pačia pasaka susipažįsta, ir dar šio to išmoksta.

J. M. Vaikai mėgsta iliustracijas, nes jos patraukia žvilgsnį ir žadina vaizduotę, todėl, manau, iliustracijos svarbios ir vaikams skirtiems liaudies pasakų rinkiniams, o kokybišką ir nuoširdžiai atliktą dailininko darbą vaikai atpažįsta ir įvertina savo dėmesiu.

G. S.-K. Pasakų iliustracijose turėtų glūdėti paslaptis. Jos turėtų būti tarsi kitokio nei mūsiškis pasaulio langeliai. Tokie langeliai, nuo kurių sunku atsitraukti ir kurie skatina ieškoti durų, kad patektum į vidų. Gražiausios nūnai yra ne liaudies, o literatūrinių pasakų knygos. Visada be galo patiko Irenos Žviliuvienės ir Živilės Žviliūtės iliustruoti Martyno Vainilaičio eiliuotų pasakų rinkiniai. Beje, liaudies pasakų ar sakmių motyvais sukurtos literatūrinės pasakos šiandienos vaiką gali jaudinti labiau nei tradicinės. Ir ne tik šiandienos. Pati vaikystėje bemaž atmintinai mokėjau Salomėjos Nėries „Našlaitę“ ir „Eglę žalčių karalienę“.

– Bene dažniausiai plačioji visuomenė kelia klausimą dėl liaudies pasakų baisumo. Ką apie tai manote?

B. K. Paradoksalu, kad baisumas ypač akcentuojamas dabar, kai kasdien ir kas valandą televizija rodo baisius dalykus. Anksčiau klausdavo, kam pasakos reikalingos, ko jos moko, o dabar klausia tik vieno – kodėl pasakos žiaurios. Pasakų žiaurumai motyvuoti – kartais žudomi neteisingai pasielgę ir bandymo neišlaikę personažai, baudžiami skriaudikai, šmeižikai, apgavikai. Nereikia pamiršti, kad žodis ir paveikslas veikia nevienodai. Kai pasakoje pasakoma, kad raganą nužudė, suvokiama, kad ji to nusipelnė. Vargu ar kas įsivaizduoja patį žudymo aktą. O kaip veikia kompiuteriniai žaidimai, kuriuose šaudoma, sprogdinama, kaip veikia nuolat televizoriaus ekrane matomi kruvini kūnai, jau žinoma. Įpratę šaudyti į žmones paveikslėliuose, matyti taip lengvai atimamą gyvybę televizoriaus ekrane, įgiję ginklą šaudo į nekaltus žmones. Po Antrojo pasaulinio karo anglų okupacinė valdžia Vokietijoje sudarė komisiją, kuri apkaltino pasakas išugdžius fašizmą. Tai buvo labai menkos kvalifkacijos žmonės: jie nežinojo, kad pasakos atkakliai saugomos žmonių atmintyje, kad jos įvairiose tautose panašios, o fašizmas susiformavo tik kai kur. Vokietijoje pasakos buvo uždraustos. Vokiečiai reagavo labai teisingai: jie ėmė propaguoti pasakas. Šiuo metu Vokietijoje ir Austrijoje yra apie 500 profesionalių pasakų sekėjų. Jie seka įvairių tautų pasakas (tarp jų – ir lietuvių) ir skleidžia išmintį. Kadangi Lietuvoje natūrali pasakų sekimo tradicija nusilpo, mums irgi reikia profesionalių sekėjų. Pasakų išmintis ir jose sukauptos žinios apie žmogaus prigimtį nesensta.

L. A. Anketą apie pasakų baisumą ir pati pildžiau, kai dukra lankė vaikų darželį. Nemanau, kad yra per daug baisių pasakų – yra tik ne laiku ir ne pagal amžių sekamos pasakos. Man keista, kad bijome „baisių“ pasakų, kuriose vilkas suėda ožiukus, ragana už visas savo piktadarystes nubaudžiama mirtimi ant laužo ir pan., bet leidžiame savo vaikams žiūrėti žiauriausius flmus ar žaisti mirtį aplink tesėjančius kompiuterinius žaidimus.

J. M. Pasakos moko pažinti pasaulį, kuris, kaip jau minėjau, daugeliu aspektų panašus į tą, kuriame gyvename. Šalia gėrio jame, deja, yra ir daug blogio. Pasakos įspėja apie galimus pavojus, moko pažinti baimę ir ją nugalėti, o tai aktualu ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Kita vertus, vaikus traukia gąsdinantys dalykai, gana dažnai jie patys siekia šį jausmą patirti. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje vaikai gąsdindavo vieni kitus šiurpėmis ar, užsidarę tamsiose patalpose, kviesdami dvaseles.

Kai kurios stebuklinės ir buitinės pasakos iš tiesų baisios, jose pasitaiko žiaurių, smurtinių scenų, tačiau senovėje jos ir nebuvo skiriamos vaikams. Vaikams, ypač mažesniems, tinkamiausios pasakos apie gyvūnus, formulinės ir kai kurios nesudėtingos stebuklinės pasakos. Pereidamos į vaikų folklorą, šios pasakos švelnėjo. Pavyzdžiui, iš vaikystės gerai žinome pasaką apie vilką ir septynis ožiukus su laiminga pabaiga – ožiukai išsilaisvina iš vilko pilvo ir grįžta pas mamą, tačiau esama ir archajiškesnių variantų, kai pasaka baigiasi ožiukų žūtimi.

J. Š. Kyla daug diskusijų, ar pasakas dera skaityti, sekti vaikams, kadangi jose daug žiaurumų, prievartos, nemalonių vaizdų. Kaip jau buvau minėjusi, taip yra todėl, kad pasakos buvo skirtos ne vien vaikams, jos skleidė informaciją apie gyvenimą visai kaimo bendruomenei. Tyrėjai pripažįsta, kad jose užsifksavę įvairūs lūžiniai žmogaus gyvenimo epizodai (pavyzdžiui, iniciacijų ritualų nuotrupos), nuolatinė žmogaus kova už išlikimą. Todėl visi pasakymai, kad herojus parėjęs namo „užmušė draugus išdavikus, o pats vedė ir laimingai gyveno“, šių laikų žmogui skamba drastiškai. Atrodo, kad anksčiau žmonės buvo labai žiaurūs. Betgi panašių dalykų, tik dar iliustruojamų vaizdu, eskalavimą matome ir per kriminalines naujienas. Ir tai mūsų jau nebešokiruoja.

Žiauresnius, vaikui nepriimtinus pasakymus tėvai gali praleisti. Vis dėlto pateisinčiau nuolat puolamą pasaką apie Devyniabrolę, kur ragana kalaitei išsuka kojytes. Mamos pyksta, kad taip žiauriai elgiamasi su bejėgiu gyvūnėliu, esą vaikams to negalima skaityti. Sutinku, kad nereikia kankinti vaiko, jei jis labai jautriai reaguoja ir nenori to girdėti. Galima parinkti kūrinį be tokio žiauraus vaizdo. Kita vertus, reikia pamąstyti, kam toks vaizdas pasakoje skirtas – jis turėjo sužadinti vaiko širdyje gailestį. Atmenu, vienas rašytojas labai taikliai pavaizdavo pasakos sekimo sceną: vaikas prašo senelės pasekti liūdną pasaką. Senelė žino, kad jis verks, vaikas pasižada neverkti. Žinoma, beklausydamas apsiverkia. Bet jis kiekvieną kartą vis tiek prašo tos pačios pasakos. Vaikas nori išgyventi gailesčio jausmą.

Geriausia išeitis būtų pasakas vaikams atrinkti atsižvelgiant į konkretų žanrą. Be abejo, labai svarbu ir vaiko asmenybė: į tai, kas vienam vaikui atrodys labai žiauru ir nepriimtina, kitas reaguos normaliai.

Pasakos sektos ir išliko daugelį amžių dėl savo universalumo, tad nereikia atsisakyti jų ir šiais laikais, tik svarbu atrinkti tinkančias ir patinkančias kiekvienam vaikui.

G. S.-K. Neteko susidurti su vaikais, kuriems liaudies pasakos būtų baisios. Manau, kad tai suaugusiųjų („plačiosios visuomenės“) išgalvota problema. Pagaliau, jei besiklausantį mažametį kas nors gąsdina, vadinas, jam sekama ne pagal amžių parinkta pasaka.

– Paminėkite 3–5 liaudies pasakas, kurios, Jūsų nuomone, turėtų nusėsti kiekvieno Lietuvos vaiko sąmonėje – galbūt visam gyvenimui.

G. S.-K. Nedrįstu sudaryti tokio pasakų sąrašo – jis būtų perdėm subjektyvus. Tačiau jei mokyklinių vadovėlių autoriams tokio sąrašo reikia, gal vertėtų jiems pasidomėti, kokias pasakas labiausiai mėgo sekti liaudies pasakotojai. Tai padaryti ne taip jau sunku – duomenų galima rasti B. Kerbelytės Lietuvių liaudies pasakų kataloge. Įdomumo dėlei pateikiu penkių buvusių populiariausių pasakų apie gyvūnus kataloginius pavadinimus: „Lapė vagia žuvis“, „Žvejojimas eketėje“, „Katinėlis ir gaidelis“, „Vilkas ir ožkiukai“, „Melagė ožka“. O štai kokios stebuklinės pasakos buvo labiausiai paplitusios: „Gera ir bloga mergaitė“ (priklauso siužetai apie podukrą meškos trobelėje ir podukrą, pamotės įstumtą į šulinį), „Karalaitė ant stiklo kalno“, „Slibino nugalėtojas“, „Trys nepaprasti kūdikiai“, „Mergina pirtyje“. O „Žalčio žmona“, kurią daugelis nūnai turbūt laiko reprezentuojančia mūsų tautosakinį palikimą, nepatenka net į dvidešimtuką.

B. K. Lietuvoje daug kas moka pasaką apie gaidžiuką ir vištytę, kurie ėjo riešutauti. Tai svarbi pasaka. Kas vaikystėje suvokė, kad ši pasaka apie atsakomybę už savo veiksmus, apie tai, kad negalima kaltinti nekalto, kad lengva nekaltą apkaltinti, jei jis panašiai yra ne kartą pasielgęs, kad kartais neigiamai vertiname tuos, kurie pripažįsta kaltę, tas ir suaugęs, pasakos padedamas, kontroliuoja savo elgesį. Taigi vertinu žmonių pasirinkimą ir nedrįstu siūlyti kitų pasakų. Pasakos, kaip ir draugai, pasirenkami individualiai, jų nereikia labai daug, bet reikia ištikimų. Ne visos pasakos skirtos vaikams. Suaugusieji irgi gali iš pasakų pasimokyti.

L. A. Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti sunku. Pavyzdžiui, mano atmintyje nusėdo tos pasakos, kurias man tėvai sekė vaikystėje. Kiekvienas iš tėvų turėjo ir savo repertuarą. Mama sekė „Vištytę ir gaidelį“, „Eglę žalčių karalienę“, „Sigutę“, tėtis – „Vilką beuodegį“, „Kaip vilkas mokėsi duoną kepti“, „Bebenčiuką“. Vėliau, išmokusi skaityti, pati skaičiau labai daug pasakų, nes mama buvo nupirkusi daugybę įvairių pasaulio kraštų pasakų rinkinių.
Man rodos, ne taip svarbu pasakas išrinkti. Geriau kuo daugiau jų pasekime savo vaikams.

J. Š. Į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes kiekvienas žmogus yra individualus: kas vienam patinka, nereiškia, kad patiks ir kitam.
Galbūt atrinkčiau ką nors iš stebuklinių pasakų.

J. M. Kiekvienas vaikas, klausydamasis pasakų ar jas skaitydamas, pats išsirenka vieną ar kelias visam gyvenimui. Jei tam tikru gyvenimo momentu kuri nors pasaka sujudina vaiko jausmus, sužadina ypatingą smalsumą ar jį dar kaip nors paveikia, – tai ir yra JO pasaka. 
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2009 Nr. 2 (50)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829300102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31010203040506
Gegužė
    2021     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.