2019 m. gruodžio 7 d.
Jausmų pokylis

F. H. BURNETT 150-OSIOMS GIMIMO METINĖMS

Kęstutis Urba

Vieno kito vyresniosios kartos lietuvių in­teligento atmintyje išlikusi knyga Mažasis lor­das Fontlerojus, išleista Lietuvoje 1937 m.1. Galbūt yra prisimenančių ir nedidelę apysa­ką Mažoji Sara, pasirodžiusią dar anksčiau -1931-aisiais. Tačiau mažai kas šiandien įsteng­tų prisiminti, kad tų knygų autorė - Frensės Hodžson Bernet (Frances Hodgson Burnett). Pastaraisiais metais visuomenės dėmesio su­laukė Lietuvos kino teatruose pasirodžiusi Pa­slaptingo sodo ekranizacija, tik ar daugelis įsi­minė literatūrinio šios ekranizacijos šaltinio autorės vardą, irgi abejotina. Taigi Burnett galime laikyti Lietuvoje mažai žinoma rašytoja, nors jau keletą dešimtmečių ji tvirtai stovi tarp reikšmingiausių XIX a. pabaigos-XX a. pra­džios vaikų literatūros kūrėjų. Pati rašytoja tik­riausiai būtų stebėjusis, jeigu jai, parašiusiai apie šešiasdešimt knygų suaugusiems, savo lai­ku minėtai šalia Henrio Džeimso, Breto Har-to ir kitų „suaugusiųjų" literatų, kas nors būtų pranašavęs vaikų klasikės ateitį. Vis dėlto lite­ratūros istorijoje ji liko pirmiausiai kaip trijų knygų -Mažasis lordas Fontlerojus (Little Lord Fauntleroy; 1886), Mažoji princesė (A Little Princess; 1905) ir Paslaptingas sodas (The Sec-ret Garden; 1911) - autorė.

Laukusi pokylio, susikūrusi gyvenimą

Pagrindinė labai profesionaliai Annos Thwaite parašyta Burnett biografija, kuria šia­me straipsnyje daugiausiai ir bus remiamasi, va­dinasi Belaukiant pokylio2. Sis mįslingas pava­dinimas, pasirodo, išreiškia Burnett, kaip romantinės asmenybės, koncepciją: Frensė visą gyvenimą ilgėjusis šventės, puotos, pokylio, ir jai vis atrodydavę, kad toks pokylis vyksta kažkur šalia, gretimame kambaryje, bet ne jos širdyje. Netrukus po rašytojos mirties išleista jos sūnaus knyga taip pat vadinosi iškalbingai: Romantiškoji dama.

Frensė Hodžson gimė 1849 m. lapkričio 24 d. Mančesteryje, tuo metu labai sparčiai au­gančiame pramonės mieste. Edvino ir Elizos Hodžsonų šeimoje jau augo du sunūs. Frensė Eliza buvo pirmoji iš trijų dukterų - po jos dar gimė Edita, su kuria ilgiausiai puoselėta gimi­nystė ir ypač suartėta po ilgos pertraukos pas­kutiniais gyvenimo dešimtmečiais, bei Edviną, išvydusi pasaulį jau po tėvelio mirties ir pavel­dėjusi jo vardą. Taigi, dar nesulaukusi nė ketve­rių, Frensė, tapo našlaite (tėvas mirė 1953 m. rugsėjo mėnesį nuo apopleksijos). Sis faktas šiek tiek paaiškina jos knygų vaikams veikėjų liki­mus, gyvenimo situacijas ir emocijas. Frensė bu­vo labai smalsi, nuovoki. Atrodo, iš Gėlių kny­gelės, tokios iliustruotos abėcėlės, išmoko skaityti dar neturėdama nė penkerių. Visos trys sesutės, gyvendamos Ailingtono skvere, lankė netoliese esančią seminariją, kurios prisimini­mai padėjo rašant Sarą Kriu. Atrodo, tai buvo vienintelė Frensės mokykla - jokių aukštųjų mokslųjį nebaigė, tačiau, sakytume, baigė lite­ratūrinę mokyklą: sąmoningai siekdama kom­pensuoti išsilavinimo stoką, daug skaitė ir at­kakliai dirbo, rašė. Vaikystėje mamos stalčiuose atrastas Šekspyras, Valteris Skotas, žavėtasi Carlsu Dikensu, Viljamu Tekerėjumi, o ypač ką tik pasirodžiusia Harietos Bičer-Stou Dė­dės Tomo trobele. Šios knygos herojus vaidino Frensės lėlės. Kūrybingi žaidimai, vaizduotė, intriguojantys pasakojimai seserims - pirmieji talento ženklai. Kita labai svarbi vaikystės pa­tirtis - įsiminę socialiniai kontrastai, su kuriais susidūrė pramoniniame vaikystės mieste, arti­mai bendraudama su beturčių vaikais, stebėda­ma fabrikų kaminus, sekdama darbininkų liki­mus. Ir Hodžsonų šeima patyrė sunkių išbandymų. Po vyro mirties Eliza Hodžson ban­dė toliau plėtoti jo verslą, kuris laidavo ne pra­bangų, bet saugų gyvenimą. Tačiau sekėsi vis sunkiau, tad teko priimti brolio kvietimą persikelti į Ameriką.

1865 m. kovo mėnesį Hodžsonų šeima Li­verpulyje sėda į laivą, po trijų savaičių atplau­kia į Kvebeką, o dar porą savaičių pasižvalgę pro traukinio langą, pasiekia Tenesio valstijos Knoksvilio miestą, kur brolis Viljamas užsiė­mė savo verslu. Deja, po Pilietinio karo tas ver­slas buvo gerokai smukęs, tad sesers šeimai jis negalėjo suteikti to, ką buvo žadėjęs prieš me­tus rašytame kvietime. Vis dėlto pavyko rasti šiokio tokio darbo sūnėnams, o seserį su dukte­rimis įkurdino už 25 mylių nuo Knoksvilio esan­čiame Niu Marketo kaimelyje. Skaudūs nepri­tekliai, artimas ryšys su gamta (jis Frensei visad buvo labai svarbus) ir draugiški santykiai su kai­mynais - tokie dalykai geriausiai nusakytų šį neilgą, bet reikšmingą tarpsnį. Ypač reikšmin­gą tuo, kad čia ji susipažino su vienu iš „drau­giškiausių" kaimynų - gydytojo sūnumi aštuoniolikamečiu Svonu Bemetu.

Neilgai pagyvenusios Niu Markete, Hodž-sonų moterys persikelia arčiau Knoksvilio, į kaimišką miestelį, kuriame Frensė tęsia gam­tos „studijas" ir... debiutuoja literatūroje. Tie­sa, kurdavo ji nuo pat vaikystės: pasakodavo, vėliau ir rašydavo slapstydamasi nuo brolių, kurie šaipėsi iš tos kūrybos. Todėl slapta nu­siuntė savo apsakymą į vieną populiarų mote­rų žurnalą. Pirmasis kūrinys buvo išspausdin­tas 1868 m. biržely, jo autorei - tik aštuoniolika! Pirmasis honoraras buvo didelė parama vis dar skurstančiai šeimai - dabar ji galėjo persikelti į Knoksvilį. 1870 m. mirė motina, ir Frensė tapo atsakinga už šeimą, namus. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis nuo pat jaunystės iki mir­ties - kūryba. Tiesa, tik 1871-aisiais ji išdrįso nusiųsti savo prozą į prestižinį literatūros žur­nalą „Scribner's Monthly". Šiame žurnale publikuotas ir pirmasis romanas Toji Lourių mergaitė. Beje, Scribner's leidykloje išleista didžioji Burnett kūrybos dalis. Šiam leidybos magnatui priklausė ir didžiausias bei populia­riausias Amerikoje ir Britanijoje vaikų žurna­las „St. Nicholas", kuriame iš pradžių skelbti garsieji jos romanai vaikams. Taigi Scribner's atskira knyga išleido Mančesterio prisimini­mais paremtą pirmąjį Burnett romaną, kuris ją pastatė šalia įžymiausių to laiko Amerikos rašytojų.

Rnoksvilyje baigęs mokslus apsistoja ir Svo-nas Bernetas. Atidaro akių ir ausų ligų kliniką ir... atakuoja Frensę dėl vedybų. Šioji galų gale sutinka, kai grįš iš kelionės po Angliją, žengti tą nelaimingą savo gyvenimo žingsnį. Santuoka nuo 1873-iųjų formaliai truko iki 1898-ųjų. Formaliai, nes Frensė, atrodo, taip ir nepajuto dvasinio artumo savo vyrui. Negalima įtarti Svoną buvus nevykėlį: jis padarė nemažą gydy­tojo karjerą, dalyvavo pasaulinėse mokslinėse konferencijose, tapo medicinos profesoriumi. Jis labai rūpestingai tvarkė žmonos leidybos rei­kalus, autorines sutartis. Telieka manyti, kad Svonas buvo pernelyg praktiškas, žemiškas, o Frensė - per daug romantiška.

Santuoką taip ilgai išlaikė atsakomybė už vaikus. 1874-aisiais gimė jųdviejų sūnus Laionelis, 1876-aisiais - Vivianas, kuris iki pat mir­ties buvo artimiausias Frensės žmogus. „Laionelis buvo drovus, jautrus; Vivianas -mėgstantis bendrauti, šnekus", - rašoma biog­rafijoje3 . Vaikai Frensei visad buvo labai svarbūs, ir ne tik jos pačios. „Visą gyvenimą Frensė be galo mėgo vaikų draugiją"4. Jai labai skau­dėjo, kad negali skirti daugiau laiko savo vai­kams, - labai daug dirbdavo užsidariusi kabinete. „Esu savotiška parkerį vairuojanti mašina, neturinti teisės susidėvėti, ir viskas. <... > Ar kas nors kada nors pagalvoja, kad turėčiau būti ir laiminga?" - tai užrašyta jau persikėlus į Vašingtoną. Motinos meilės ypač ilgėjosi Vivianas. „Brangiausioji, - sakė Vivianas, - tu rašai šitiek knygų suaugusiems žmonėms, kad visai nelieka laiko mums. Kodėl tau neparašius kny­gų, kurias ir mažiems berniukams patiktų skai­tyti? Tada tas tavo sėdėjimas ten viršuje nebūtų taip blogai"'. Frense nudžiugino mintis sukur­ti ką nors sūnums. Vakarais ji skaitydavo jiems, ką buvo parašiusi. Ji rašė Lordą Fontlerojų - populiariausią gyvenimo knygą, atnešusią mil­žinišką pelną, leidusią tvirtai atsistoti ant kojų.

„Be jokių abejonių, Viviano žavesys buvo įgimtas, o ne mamytės įsikalbėtas"6. Mintį, jog mažojo Fontlerojaus paveikslą inspiravo sūnus Vivianas, paskleidė ir įtvirtino pati rašytoja. Be to, „St. Nicholas" redaktorė, žinoma rašytoja Mere M. Dodž, šį romaną iliustruoti pakvietė garsų dailininką Reginaldą Birchą, kuris Sed-riko portretą nupiešė remdamasis Viviano fotografija. (Romanas žurnale pradėtas spausdinti 1885 m. lapkritį.) Toks herojaus įvaizdis ir įau­go į skaitytojų bei spektaklio žiūrovų sąmonę. Pats Vivianas dėl to sutapatinimo su mažuoju Fontlerojumi gyvenime nemažai prisikentėjo. Tų laikų skaitytojui „nebuvo griežtos skiriamo­sios linijos tarp suaugusiųjų ir jaunimo knygų, tačiau rašytoja tokią ribą jautė", - rašo Burnett biografe7. Pirmieji romanai suaugusiesiems Frense labai išsekino, o rašydama Fontlerojų, patyrė rašymo džiaugsmą. „Nieko keista, kad ji pabandė dar kartą patirti sėkmę"8. Tas bandymas - apysaka Sara Kriu, vėliau keliskart perkurta.

Dideli honorarai laidavo galimybę dažnai keliauti į Europą. Burnett 33 kartus perplaukė Atlantą. Viešnagės įvairiose Europos šalyse (dažniausiai, aišku, Anglijoje) trukdavo nuo ke­liolikos mėnesių iki kelerių metų. Viena kelio­nė netikėtai sutrumpėj atskriejo žinia, jog sun­kiai susirgo sūnus Laionelis. Motina atsigabena jį į Europą, gydo Vokietijos, Prancūzijos sana­torijose, bet tuberkuliozės - tuo metu neįvei­kiamos ligos - pergudrauti nepavyksta. Laionelis mirė 1890 m. gruodžio mėnesį Paryžiuje, ten ir palaidotas. Motinos skausmas buvo begalinis. Jį Burnett bandė įveikti daug keliaudama (taip nuo skausmo bėgo ir ponas Kravenas iš Paslaptingo sodo) po Italiją, Austriją ir kitur. Kol... galop nusprendė pasirūpinti dar vienu, suaugusiu, vaiku. Tai buvo Stefenas Tounsen-das (Stephen Townsend). Su juo Frense susipa­žino dar 1887-aisiais, o vėliau ėmė itin artimai bendrauti. Stefenas padėjo Frensei apginti jos autorines teises į Fontlerojaus inscenizaciją Londone. (Kilo didelis triukšmas, po kurio bu­vo priimtas tarptautinių autorių teisių įstaty­mas.) Frense Stefenui padėjo finansiškai, rėmė jo svajonę padaryti aktoriaus karjerą. Atrodo, labiausiai jiedu bendravo 1893-1898 m., kai Frense nuomojo butą Londone. Iš čia persikel­ta į Meitemo Holą, kur buvo nuostabus sodas, didžiulis namas, raudonkrūtė liepsnelė. Frense daug bendravo su kaimiečiais, buvo jiems ma­loni ir dosni. Apmirusiame rožyne ji perrašė Sarą - apysaka tapo romanu Mažoji princesė. Be abejo, kaip tik Meiteme sužibo Paslaptingo sodo idėja. Frense dažnai čia pasijusdavo lai­minga, kartu gyveno jos sesuo Edita. Išvarginta dviprasmės šeimyninės padėties, kai „nežinai, ar esi ištekėjusi", Frense ryžtasi skirtis ir išteka už Stefeno. Deja ir šioji didžiulį atgarsį sukėlu­si santuoka nebuvo laiminga. Dešimčia metų jaunesnis Stefenas visą gyvenimą į apkūnumą linkusiai Frensei (tuomet jai buvo keturiasde­šimt aštuoneri) tiko į sūnus - taip rašė laikraš­čiai. Stefenas buvo kaprizingas, lepus, silpna­būdis. Jau po poros mėnesių Frense suvokė savo santuokos groteskiškumą ir ėmė tolti nuo Stefeno. Biografijoje vienareikšmiškai tvirtinama, jog Burnett 1905 m. priėmė Amerikos piliety­bę pirmiausiai dėl to, kad užkirstų Stefenui galimybę pretenduoti įjos pajamas.

O tos pajamos buvo milžiniškos. Vieno iš paskiausių Burnett romanų Keleivinis traukinys (The Shuttle) honoraro užteko įsigyti didelį skly­pą Long Ailende, netoli Vašingtono, ir pasista­tyti didingą namą. Aplink jį rašytoja ėmėsi kur­ti sodą. Sėti, sodinti, matyti dygstant ir augant buvo didžioji Frensės aistra. Ko gero, svarbu, jog tokios pakilios būsenos buvo sukurtas ir Pa­slaptingas sodas - mėgstamiausias pačios au­torės, o šiuo metu - ir skaitytojų kūrinys. Long Ailende Frensė susilaukė anūkų (Vivianas vedė būdamas trisdešimt aštuonerių). Be Sodo čia ji parašė dar vieną romaną vaikams - Dingęs princas (The Lošt Prince; 1915). Čia parašytos ir kelios knygos mažesniesiems. Kaip ir dažnas taip stulbinamai praturtėjęs žmogus, gyvenimo pabaigoje Frensė tapo gana autoritariška, įsivė­lė į teismus su giminaičiais, jos asmenybę, ypač atstumtieji ir įsižeidę žurnalistai, ėmė vertinti prieštaringai. „Buvo sunku susitaikyti su min­timi, jog į Pokylį ji vis dėlto nepakliuvo. Poky­lis vyko kituose kambariuose, o ji, nors vilkėjo baltą suknelę ir girdėjo muziką, visą tą stebuklą tik prabėgom spėjo išvysti pro pusiau praviras duris'"5. F. Hodgson Burnett mirė naujuosiuose savo namuose 1924 m. spalio 29 d. Tik kelios savaitės buvo likusios iki jos 75-mečio.

„Mažasis lordas Fontlerojus"              

Knygoje Mažasis lordas Fontlerojus rašytoja įtvirtino „žavaus vaiko" modelį, kuris būdingas ne vienai XIX a. pabaigos-XX a. pradžios amerikiečių bei anglų rašytojų vaikų knygai. Ga­lima samprotauti, jog Burnett tęsė dikensišką angeliško vaiko (Oliverio Tvisto) tradiciją. Krinta į akis ir Sedrikui artima mažoji Eva, „tik­ras saulės spindulys" iš Bičer-Stou Dėdės To­mo trobelės. Net keista, jog kritikai niekur ne­analizuoja šios paralelės. Sedrikas, kuriam romano pradžioje septyneri (Burnett visada la­bai tiksliai nurodo savo personažų amžių!), „atėjo į šį pasaulį su kuodeliu švelnių, minkštų, aukso spalvos plaukelių. Suėjus šešiems mėne­siams, jų galai susigarbanojo ir išdriko palaido­mis garbanėlėmis. Jis turėjo dideles, rudas akis su ilgomis blakstienomis ir meilų veidelį" (p. 9). Garbanoti plaukai iki pečių, ilgos blaks­tienos, juodo aksomo švarkelis, nėrinių apykak­lė - pagrindiniai Sedriko paveikslo akcentai, daugelio romantiškų XIX a. pabaigos-XX a. pradžios mamyčių berniukiško grožio etalonas, pavirtęs tikra kančia jų sūneliams. Tie iš jų, kurie vėliau tapo literatūros kritikais, rašė apie šią knygą su neapykanta.

Vis dėlto manykime, jog Sedriko paveikslo populiarumo esmė buvo ne išorinis portretas, o vidiniai bruožai - atvira siela, meilė artimui, demokratiškumas. Sedrikui atrodė, „kad visi aplinkui yra jo bičiuliai" (p. 9). „Jo didžiau­sias žavumas ir buvo tas nuoširdus nepapras­tas būdas be jokios baimės bičiuliautis su žmo­nėmis" (p. 9-10). „Jis nebuvo įžūlus, tik nuoširdžiai draugiškas. Būdamas tiesus ir at­viras, jis nežinojo, jog gali būti kokia nors prie­žastis, dėl kurios jis turėtų atrodyti nedrąsus arba bailus" (p. 75). Burnett visose knygose pabrėžtinai skiria vaiko drąsą nuo įžūlumo ar akiplėšiškumo.

Sedrikas kelia aplinkinių susižavėjimą ne tik savo grožiu, nuoširdumu, bet ir išmintimi. Be abejo, tai idealizuotas paveikslas, verčias pri­siminti Motiejaus Valančiaus Gerosios Onelės tipažą. Kuo autorė atmiešia užprogramuotą tokio paveikslo sentimentalumą? Pirma, nuolat primindama, jog Sedrikas gyvena ištisai tarp su­augusiųjų ir naiviai kopijuoja jų mintis ir žodžius: „Taip sakė Mere..." (p. 52); „Šitą jūrei­višką posakį jis buvo išgirdęs iš „jūros vilko", vardu Džeris..." (p. 54) ir 1.1. O svarbiausia -„Jis buvo tikrai mielas berniukas labiausiai dėl to, kad gyveno šalia švelnios, meilios širdies, kad buvo mokomas gerų minčių ir artimo mei­lės" (p. 198). Beje, išleidę iš akių aplinkybę, jog jaunieji herojai auga tarp suaugusiųjų bemaž at­skirti nuo bendraamžių, negalėtume tinkamai suvokti ir kitų Burnett knygų - Mažosios prin­cesės, Paslaptingo sodo - personažų, gal net paskubėtume apkaltinti autorę dirbtinumu, ne­natūralumu. (Si aplinkybė svarbi ir ne vienai kitai to laikotarpio knygai, pavyzdžiui Eleano-ros H. Porter Polianai.) Antras dalykas, slopi­nantis kūrinio idiliškumą, yra komizmas. Au­torė leidžia sau pasišaipyti iš vaiko giliamintiškumo ar bent jau nusišypsoti.

Pirmuosiuose kūrinio skyriuose ne tik klojami Sedriko paveikslo pamatai, bet ir formu­luojamos ryškios visuomeninės, gal net, saky­tume, politinės idėjos: Amerikos demokratija, liberalumas. Didžiausi Sedriko draugai - žemiausių socialinių sluoksnių atstovai: krautu­vininkas Hobsas, batų valytojas Dikas, obuolių pardavėja ir kiti. Hobsas neapkenčia visko, kas britiška, jam, kaip ir Sedrikui, Liepos 4-oji (JAV Nepriklausomybės diena) - šventa diena. Reikšminga, jog visuomeninės problemos la­bai išmoningai, organiškai siejamos su psicho­logine kūrinio plotme. Sedriko senelis, Dorinkorto grafas, nekenčia savo marčios (kurios niekad nėra matęs) vien dėl to, kad ji amerikie­tė, įtaria, jog tik savanaudiškais tikslais ji susu­ko galvą jauniausiam, šauniausiam jo sūnui. Ka­tegoriškas nuosprendis - atskirti marčią nuo jos sūnelio - yra vienas iš stipriausių psicholo­ginio dramatizmo, emocingumo šaltinių. Psi­chologiškai motyvuojamas ir motinos (Bran­giausiosios) nesipriešinimas šiam sprendimui: ji suvokia, jog tai auka Sedriko labui, dėl jo atei­ties; be to, daro tai iš pagarbos mylimam velio­niui vyrui, jo tėvynei.

Taigi „Sedrikui einant aštuntuosius metus, atsitiko labai keistas dalykas, kuris visiškai pa­keitė jo gyvenimą" (p. 13). Vaikas turi vykti į Angliją pas senelį grafą, nes, pasirodo, jis liko vienintelis didelės grafystės paveldėtojas. Toks ryškus, staigus įvykis, apverčiąs vaiko gyveni­mą ir pakeičiąs veiksmo vietą, būdingas ir Ma­žajai princesei, ir Paslaptingam sodui. Nauja ap­linka - herojaus išbandymo, vidinio pasaulio sklaidos ir kaitos erdvė. Fontlerojaus veiksmas trunka tik vienerius metus, bet per tą laiką vie­nas personažas pasikeičia labai smarkiai, tačiau tai... ne Sedrikas, o jo senelis. Šių dviejų veikė­jų - seno ir mažo - psichologinė sąveika, arba tiksliau, mažojo poveikis senajam, susiforma­vusiai asmenybei, - štai kas yra šios knygos turinio ašis. Piktas, savanaudis senas žmogus va-nagiška nosimi ir žaižaruojančiomis akimis, „nors ir buvo visą amžių turtingas bei kilmin­gas, bet retai kada jausdavosi laimingas" (p. 197). Jis, nemylimas ir pats „niekada nieko savo gy­venime nemylėjęs, pajuto vis augančią meilę tam berniukui" (p. 133). Liudydami rašytojos talen­tą, turėtume atkreipti dėmesį į psichologinius šios kaitos motyvus ir jų pagrįstumą. Senelio grafo dėmesys ir meilė anūkui susieti su jo egoizmu ir savimeile. Sedrikas - jo milžiniškų turtų paveldėtojas. Grafui ne tas pats, koks tas paveldėtojas bus. Jis su slepiama įtampa laukia pasirodant Sedriko. „Senojo grafo širdis staiga ėmė taip plakti, kad vos neiššoko, taip jis apsidžiaugė, pamatęs, koks stiprus ir gražus berniukas buvo jo anūkas, kaip drąsiai, nė kiek nesidrovėdamas, žiūrėjo į jį, padėjęs rankutę ant didelio šuns sprando" (p. 69). „Kai grafas pamatė jį, visų pirma slaptas senelio išdidumas buvo patenkintas" (p. 120). Grafas „į tą vaiką sudėjo visą savo garbės troškimą, ambiciją, viltį bei meilę..." (p. 147). Atrodytų paradoksalu, jog keičiasi ne jaunasis herojus, kaip įprasta vaikų literatūroje, o senas žmogus - atsigauna, atbunda surambėjusi jo širdis. „Jis man suteikė gyvenimo prasmę, dėl kurios verta gyventi", -prisipažįsta grafas. (Beveik tokius pat žodžius galėtų ištarti ir ponas Kerisfordas Mažojoje prin­cesėje ar ponas Kravenas Paslaptingame sode.) Knygoje autorė labai aiškiai įvardija pedagogi­nį pozityviosios įtaigos mechanizmą ir de­monstruoja, kaip jis veikia: „ mes visada turime ieškoti žmonėse gėrio ir stengtis sekti juo" (p. 116). Tai Sedriko mamos žodžiai, tai jos mintys, tai jos prigimtis, kurią Sedrikas bus perėmęs. Naiviai patikėjęs senelio kilnumu, ge­rumu, jis garsiai apie tai kalba, viešai skelbia ir jam pačiam skirtą grafystės varguolių susižavė­jimą bei šypsenas iškart peradresuoja seneliui. Kartais šis įtaigos mechanizmas galėtų pasiro­dyti tiesmukas, dirbtinis, jeigu vis neprasimuštų humoristinė spalva ir psichologiniai paaiš­kinimai.

Skaitytojo psichologijos nuojautą rodo pačiu laiku, X skyriaus pabaigoje (iš viso knygoje XV skyrių), pakeistas veiksmo tempas, įvesti intrigos elementai, nuo kurių gerokai šokteli įtampa. Atsiranda apsišaukėlė moteris, taria­mai buvusi vieno iš grafo sūnų žmona, kuri skel­bia, jog tikrasis grafo įpėdinis yra jos sūnus, o ne Sedrikas. Veiksmas trumpam grąžinamas į Ameriką - apgaulę išaiškina ištikimieji Sedriko bičiuliai Dikas ir Hobsas. Taip visiškai įtvir­tinama šių herojų motyvacija, skaitytojui jie neatrodo atsitiktiniai ar mažai reikalingi, be to, kūrinys kompoziciškai įrėminamas. Na ir paskutinė rašytojos „gudrybė" susijusi su Sedriko mamos Brangiausiosios (taip, beje, ir pačią ra­šytoją vadino jos sūnus Vivianas...) paveikslu. Autorė puikiai jaučia, jog skaitytojo pasąmonę skaudžiai veikia vaiko ir motinos atskyrimo motyvas. (Prisiminkime: šis motyvas esmingas ir Dėdės Tomo trobelėje...) Ji nemato reikalo to veiksnio utriruoti, tik retkarčiais subtiliai jį primena, taip ruošdama skaitytoją stipriam ne­tikėtumui: grafas suvokia savo pasipūtimo be­prasmybę, nuvyksta pas ponią Erol ir pasiūlo jai keltis gyventi į pilį. Aštuntojo Sedriko gim­tadienio pokylis kūrinio gale - ir skaitytojo lū­kesčių, jausmų pokylis.

Užbaigiamos ir antraeilių veikėjų linijos. Hobsas lieka Anglijoje ir, remiamas grafo, ati­daro krautuvėlę. Buvo nuspręsta, „kad grafas pasirūpins Diku ir padės jam įsigyti gerą išsila­vinimą" (p. 193-194). Taigi skaitytojas gali ne­valingai reziumuoti: visi ilgai ir laimingai gy­veno... Kitaip sakant, negalima nepastebėti kurinio pasakiškumo, kuris akcentuojamas vie­noje iš įdomiausių Burnett kūrybos interpre­tacijų - Phyllis Bixler straipsniuose. Anot šios kritikės, Fontlerojuje ir Mažojoje princesėje Burnett sujungė dviejų nuo vaikystės jai gerai žinomų žanrų - pasakos ir exemplum - tradi­cijas. „Iš religinio exemplum ji perėmė pavyz­dinio vaiko, kuris daro gydomąjį poveikį vi­siems aplinkiniams, paveikslą. Jos kūriniai -tai supasaulietintos istorijos apie dievobaimin­gą vaikelį, kuris pakeičia kitus" 10. Kūrinių pasakiškumą esą išduoda įvairios detalės: pasa­kiška Dorinkorto pilis, pasakiškas Sedriko pra­turtėjimas ir, svarbiausia, perdėjimo principas.

„Gydomasis" Sedriko poveikis negali kelti abejonių. Herojus nesikeičia, jis iš pat pradžių kilnus, jo paveikslo grožį lemia tai, jog „yra kilnus būdamas vargšas ir yra demokratiškas ta­pęs turtingu ir kilmingu"11. Sedriko paveikslas, jo poveikis seneliui, kaip minėjome, yra svar­biausia idėjinė ir didaktinė romano ašis. Struk­tūrinis pasakos modelis, mūsų manymu, vis dėl­to akivaizdesnis antrajame romane -Mažojoje princesėje.

Garsusis Burnett romanas Mažasis lordas Fontlerojus rodo, kaip rašytojos kūryboje susi­lydo empirinė patirtis (Viviano prigimtis, elg­senos detalės) ir pasąmonę veikianti literatūri­nė tradicija.

„Mažoji princesė"    

Kaip minėjome kalbėdami apie Burnett biografiją, Fontlerojus tiesiogiai susijęs su vai­kystės pasauliu, o pačios rašytojos vaikai buvo pirmasis konkretus kūrinio adresatas. Tačiau šis kūrinys buvo ir suaugusiems apie vaiką. Šiandien linkstama manyti, jog ir „St. Nicholas" žurnalas, kuriame Fontlerojus publikuotas pirmiausiai, buvo skirtas dviem adresatams - ir vaikui, ir suaugusiajam12. Iš tikrųjų į mažąjį Sedriką romane labiau žiūrima iš šalies, suau­gusiojo žvilgsniu, jis niekur nepaliekamas vienas, jo jausmai „išskaitomi", ne paties išsako­mi. Mažojoje princesėje akivaizdus žingsnis į vaiko išgyvenimų centrą, gilyn į jo vidaus pasaulį.

Mažoji princesė iš visų Burnett kūrinių ma­žiausiai kritikos analizuota, tačiau išliekamąja šio romano verte niekas nėra suabejojęs. (Su­abejota, be]c,Fontlerojaus likimu: dėmesys šiam romanui esą „šiandien beveik tik istorinis"1'. Vis dėlto leidybos praktika ir skaitytojų dėme­sys šio teiginio dar nepatvirtina.)

Mažosios princesės kūrybinė istorija ilges­nė nei kitų knygų. Įkvėpta Fontlerojaus sėkmės, rašytoja sumanė sukurti ką nors panašaus. 1887 m. „St. Nicholas" žurnale buvo išspaus­dinta apysaką SaraKriu, 1902 m. pasirodė tri­jų veiksmų pjesė Mažoji princesė, kurioje atsi­rado daugiau veikėjų, bet kai kurių siužeto linijų dėl scenos reikalavimų atsisakyta, o 1905 m. išleista triskart ilgesnė už pirmąjį prozos variantą knyga — romanas Mažoji princesė.

Našlys kapitonas Kriu atveža savo nepapras­tai mylimą dukrelę Sarą į Londoną ir įkurdina panelės Minčin kilmingųjų mergaičių seminarijoje. Turtingai mokinei rodomas išskirtinis, bet nenuoširdus dėmesys. Mat Sara ne tik ma­terialiai, bet ir dvasiškai turtinga, savo kilnumu ir išmintimi visa galva aukštesnė už kitas semi­narijos mergaites ir už pačią panelę Minčin. Žavaus vaiko modeliu šiame kūrinyje irgi pasi­naudojama. Yra ir netikėtas įvykis, apvertęs viską aukštyn kojom, - staigi kapitono Kriu mirtis, po kurios Sara lieka visiška beturtė, tampa se­minarijos tarnaite, pastumdėle ir iškeldinama į atokią palėpę. Princesė tampa Pelene. Sara ant­rąkart atsiduria naujoje situacijoje, jos išbandy­mo aplinkybės visai kitokios negu Sedriko.

Būtent pasaką apie Pelenę ir turėjo galvoje jau minėto straipsnio autorė Bbder, kalbėdama apie exemplum žanro ir pasakos įtaką šiam kūriniui. „Kaip ir pasaka apie Pelenę, Burnett kūriniai ne akcentuoja pagrindinio veikėjo vidinę kaitą, bet ryškina, kaip atsiskleidžia tikroji to veikėjo prigimtis"14. Išties, nors Mažosios prin­cesės veiksmas trunka dešimt metų, beveik nejuntame vaiz­duojamo laiko tėkmės, nepa­stebime psichologinio veikė­jos brendimo, kaitos. Iš pat pradžių Sara savo širdy ir sa­vo laikysena yra princesė ir siekia ja išlikti visiško skurdo bei nevilties akivaizdoje. „Tur­būt reikės pabandyti įsivaiz­duoti, jog esu princesė", — pra­našingai prabyla mergaitė kūrinio pradžioje. „Lengva būti princese, išsipuošus auk­so rūbais, bet kur kas didin­giau visą laiką jaustis, jog esi princesė", - sam­protauja ji didžiausios nevilties valandomis . Būtent toks požiūris yra viso kūrinio idėjos pa­matas, labiausiai veikiąs ir skaitytoją. Saros kil­numas, išdidi laikysena daro įtaką ir kitiems personažams. Tačiau exemplum žanro požymiai šioje knygoje neabejotinai silpnesni negu Font-lerojuje. Taip, Sara dvasiškai palaiko kitas seminarijos mo­kines - Ermengardą, Lote, indų plovėją Beke, jos stoiciz­mas daro įtaką net panelei Amelijai, kuri pabaigoje iš­drįsta pakelti balsą prieš sa­vo seserį panelę Minčin. Ta­čiau pati Minčin („piktoji pamotė", jeigu plėtotume aliuzijas į Pelenės pasaką) lie­ka nepaveikta. O būtent ji yra svarbiausia Saros oponentė šio kūrinio veikėjų sistemoje. Akivaizdaus pasakiškumo turi ir knygos siužetas. Rašytoja atvirai manipuliuoja stebuklo, Stebukladario, Burtininko įvaizdžiu, būdingu ir kitiems jos kuriniams. Tas pasakiškumas iš prin­cipo lemia intrigą, įtampą, palaiko skaitytojo dė­mesį. Meistriški siužetai -visų kritikų pripažįstamas Burnett talento bruožas. Autorė palengva kreipia skaitytojo ir Saros dėmesį į kaimynystėje įsikūrusį „džentelmeną iš Indijos". Jo tarnas, suvokęs Saros būklę ir nugirdęs jos sva­jones, į palėpę slapta atga­bena baldų, kitokių daik­tų - ir Saros svajonė, pasaka pavirto tikrove. Galų gale paaiškėja, jog ponas Kerisfordas, „džen­telmenas iš Indijos", yra buvęs kapitono Kriu bičiulis, jaučiąs kaltę dėl šiojo mirties ir atkak­liai ieškąs dingusios jo dukrelės. (Po šių ko­mentarų siužeto baigtis jau visiškai aiški, liesa?)

Kerisfordo ir kitų jo aplinkos žmonių pa­veikslais rašytoja toliau plėtoja kilnumo, pado­rumo, filantropijos idėją. Jau Fontlerojuje rašytoja pa­rodė savo dėmesingumą so­cialiniams kontrastams. Jos socialines idėjas aname kū­rinyje kai kurie kritikai pavadino „kratiniu", kuris esą labai patiko anų laikų ame­rikiečiams15. Mažojoje prin­cesėje socialiniai motyvai dar ryškesni ir atviresni. „Kažin, kiek tokių palėpių yra šio kvartalo namuose ir kiek tokių vargšių tarnaičių miega kietose lovose - ka­da aš vartausi ir blaškausi pataluose, kuriuos supyliau ne savo... na, ne vien savo rankomis", - krei­piasi į advokatą Kerisfordas, o šis jį guodžia: „Liaukitės save plakti. Net jeigu ir už-valdytumėt visos Indijos turtą, nepavyktų atsta­tyti viso pasaulio neteisybių. Jeigu pasišautumėt apstatyti naujais baldais visas palėpes šia­me kvartale, vis tiek liktų daug jų apleistų ki­tuose kvartaluose, kitose gatvėse. Taip jau yra..." Paskutinė frazė iškalbingai apibendri­na socialinę rašytojos poziciją. Ji sielojasi dėl skurdo, bet socialinį žmogaus būvį sieja su jo likimu. Ji skatina dėmesingumą tam, kuris iš­tiesęs išmaldaujančią ranką. (Paskutinis roma­no akcentas - filantropinis gestas: Sara susiran­da elgetėlę Aną ir pasirūpina jos ateitimi.) Rašytoja aiškiai pripažįsta visų socialinių sluoksnių moralinę lygybę, žmogaus vertei tai­ko tuos pačius kriterijus - tai liudija kad ir pa­garbus Saros ryšys su indų plovėja Beke. Žo­džiu, fraze „Taip jau yra..." rašytoja atsisako analizuoti, detalizuoti socialines problemas ir apsisprendžia likti moralinės problematikos plotmėje. Pačios Burnett gyvenimo socialinė kreivė buvo ypatinga, netipiška: įveikusi skur­dą, ji iškilo j turtingiausius visuomenės sluoks­nius. Viename straipsnyje apie kūrybinius Prin­cesės variantus ir adaptacijas daroma išvada, jog Burnett „rašė apie pramanytas mergaites ir mo­teris, kurios išmoko susikurti asmeninį gyveni­mą, kaip kad ji rašydama susikūrė savąjį"16. Sa­ros atžvilgiu tai abejotina išvada: jos gyvenimą galų gale lėmė atgauti mirusio tėvo turtai. (Kai kuriuose Pelenės variantuose mirusi motina per sapną ar kitaip pasirūpina dukters likimu...)

Pagaliau ne ši pasakiška baigtis lemia kūri­nio vertę, nors jautriam jaunajam skaitytojui ji tikriausiai maloni. Mūsų akimis, svarbiausia yra veikėjos dvasios stiprybė, išdidumas, vaizduo­tės galia (apie tai šiame straipsnyje nėra gali­mybių plačiau pakalbėti), užuojauta kitam, tei­singumo jausmas. („Jeigu Sara būtų buvusi berniukas ir gyventų prieš kelis šimtmečius, -sakydavo jos tėtis, -ji keliautų po šalį su iškeltu kardu, gelbėdama kiekvieną nuskriaustąjį.") Visos šios idėjos pasiekia skaitytoją per įtemp­tą, nors šiek tiek ir melodramatišką siužetą, emocingus autorės komentarus. Kaip ir kitos to laiko knygos jauniesiems skaitytojams (Susanos Coolidge nuveikė Keitė, Eleanoros H. Porter Poliana ir kt.), Mažoji princesė moko iš­likti, kai būna labai sunku.

„Paslaptingas sodas"

„1949-aisiais buvo švenčiamos šimtosios Frensės gimimo metinės. „Life Magazine" iš­spausdino straipsnį ne apie Frensę, bet apie Fontlerojų. Jame - Viviano su aksominiu švar­keliu nuotrauka ir Sedriką vaidinusių aktorių fotografijos. Fontlerojusvis dar buvo garsiausia Frensės knyga.

Tada kritikai pradėjo pastebėti Paslaptingą sodą.Dailininkė Tasha Tudor sukūrė iliustracijas naujam 1962 m. leidimui. Netru­kus Paslaptingas sodas buvo pavadintas klasi­ka, paskui - šedevru. Jis pradėtas analizuoti li­teratūros pamokose, daugybė vaikų įvardijo jį kaip mėgstamiausią knygą"17. Ir pačiuose nau­jausiuose tyrinėjimuose (1996 m. Bixler studi­joje) ši knyga laikoma vadinamojo vaikų litera­tūros aukso amžiaus viršūne ir priskiriama prie „svarbiausių knygų vaikams, parašytų baigian­tis devynioliktajam ir prasidėjus dvidešimtajam amžiui"18. (Aišku, vėlyvas Paslaptingo sodo „at­radimas", be kita ko, iškalbingai liudija ir vai­kų literatūros recepcijos kaitą.)

Apie Paslaptingą sodą parašyta gausybė straipsnių ir net specialių studijų. Sis kūrinys siejamas, kaip minėta, su exemplum, su pasa­kos, pastoralės žanrine tradicija; jis interpre­tuotas romantizmo estetikos, rusoizmo, femi­nizmo idėjų kontekste ir 1.1., ir pan., gretintas su Šarlotės Brontės Džeine Eir, Deivido H. Lo-renso Ledi Čaterli meilužiu ir kitais kūriniais. Gydomoji gamtos galia kaip viena esmingiau­sių kūrinio idėjų mūsų žvilgsnį nukreiptų ir į šveicarų rašytojos Johanos Spyri romaną Hei-da. 1884 m. tai buvo skaitomiausia knyga An­glijoje ir Amerikoje. Scena, kurioje Kolinas at­sistoja ant savo kojų, vieno kritiko netgi įvertinta kaip analogiškos Heidos scenos kopija10.

Tai išties sunkiai išsemiamų prasmių, me­ninių ir psichologinių subtilumų prisodrintas tekstas. Žinoma, šiame straipsnyje įmanoma tik priartėti prie bendresnių ir svarbesnių knygos aspektų.

Iš pirmo žvilgsnio Paslaptingas sodas - apie dešimtmetę Mere, kuri, netekusi tėvų, atveža­ma iš Indijos į Angliją, pas motinos brolį poną Kraveną, kuriam ji mažai terūpi. Ir vėl pagrin­dinė veikėja atsiduria naujoje, svetimoje - beje, vėl romantizuotoje - aplinkoje (dvaras vidur tyr­laukių, viržynėje, didelis namas su šimtu užra­kintų kambarių, gausybė daržų ir sodų), kurioje jai lemta atsiskleisti, o tiksliau - pasikeisti. In­tensyvi pagrindinių šios knygos veikėjų kaita per palyginti trumpą laiką - nepilnus metus - yra akivaizdžiausia šios Burnett knygos skirtybė ir vienas svarbiausių jos turinio bruožų. Kitas nau­jumas, kaip biografijoje rašo Thwaite, yra tai, jog abu herojai vaikai (Mere ir Kolinas ) yra „visiškai nepatrauklūs"20 - žavaus vaiko tipažo atsisakyta. „Kai Mere Lenoks išsiuntė į Miselt-vaito dvarą gyventi pas dėdę, visi kalbėjo, kad ji nepatraukliausia būtybė pasaulyje", - toks pir­masis knygos sakinys* (p. 6). Mere amžinai jaus­davosi „pavargusi, pikta, nes visai nemylėjo nei žmonių, nei kitokių dalykų", - teigiama kitoje vietoje (p. 108). Šiame romane autorė jau leidžia pačiai herojei aiškintis savo psichologines būsenas. Mere svarsto, „kodėl ji visada atrody­davo tarytum niekieno, net kai tėtis ir mama buvo gyvi" (p. 18), suvokia ir įvardija: „Ir aš vieniša" (p. 48). Nesunku išskaityti pedagoginę Burnett nuostatą: Mere ir Kolinas nepatrauk­lūs savo vidumi dėl to, kad nėra patyrę motinos ar tėvo meilės. Prisiminkime: „žavingieji vaikai" Sedrikas ir Sara nuo mažens buvo puoselė­jami, net lepinami mylinčių tėvų. Protinga meilė, anot Burnett, nekenkia vaiko asmenybei, -galime samprotauti toliau.

Taigi tas nemeilės ir vienišumo griūties, nykimo procesas, kaip jau užsiminėme, yra Paslaptingo sodo siužeto kryptis. Giliai, sub­tiliai motyvuota veikėjų - suaugusiųjų ir vai­kų - sąveika yra esminis knygos turinio klo­das. Patyrinėkime, kaip tai vyksta.

Pirmiausia Paslaptingo sodo veikėjų siste­moje labai svarbų katalizatoriaus vaidmenį at­lieka „paprasti žmoneliai" (p. 94). Pirmasis Merės susidūrimas - su dvaro tarnaite Marta, kurios „prasčiokiškumas ir naivumas priver­čia elgtis su tuo sunkiu ir kaprizingu vaiku taip natūraliai ir atvirai"21. Antrasis šiurkštuolis -sodininkas Benas Vėjoramstis, kuris, kitaip nei Indijos tarnai, irgi visai nemoka lankstytis ir pataikauti. Ypatingą vietą užima ponia Sojer-biu, kuri „viską išmano apie vaikus", nes pati jų pagimdžiusi ir užauginusi dvylika, kuri ver­tina natūralų, sveiką gyvenimo būdą, gyveni­mo džiaugsmą, kuri įsitikinusi, jog „vaikui la­bai  kenkia  du   dalykai:   kai jam  nieko neleidžiama - arba kai viskas leidžiama" (p. 212), kuri žino, kad „vaikams norisi būti su vaikais" (p. 226) ir t. t.  Sojerbiu yra tarsi ne­matoma režisierė, scenoje pasirodanti tik kul­minacijoje, vaikams giedant džiaugsmo gies­mę, „su paskutine giesmės eilute" (p. 321). Toks šios veikėjos vaizdavimas iš atstumo su­teikia šiam paveikslui meninio savitumo. Be Martos, ponios Sojerbiu „ideologijai" atstovauja dvylikametis jos sūnus Dikenas, kvepiantis viržiais, aplipęs žole ir lapais, „lyg visas iš jų ir būtų padarytas" (p. 112) - tikras gamtos die­vaitis, jaunasis Panas. Dikenas - visiškai susi­formavusi asmenybė, jis nesikeičia, jo veikia­mi, keičiasi Mere ir Kolinas. Tam tikro simboliškumo kūrinyje įgyja Jorkšyro šnekta, kurios iš Dikeno mokosi Mere su Kolinu, -tarsi per ją mokytųsi ir to gamtiškojo, natūra­laus gyvenimo būdo. Vis dėlto tie paprasti, ge­ri žmonės nėra simboliai, - pažymi šiuolaiki­nė anglų rašytoja Nina Bavvden. „Tai stiprūs, įtaigūs charakteriai, ir būtent jų gili ir blaivi išmintis išgelbsti Paslaptingą sodą nuo senti­mentalumo"2 2. Šitokią meninę funkciją sąmo­ningai ar nesąmoningai rašytoja ypač patikėjo Benui Vėjoramsčiui. Ji akivaizdi kulminaci­nėse, iš principo egzaltuotose, ritualinėse sce­nose („procesija" sode, Kolino paskaitos), ku­rioms Benas dalyvavimu ir savo reakcijomis suteikia subtilaus komizmo.

Vis dėlto, kaip ir ankstesniuose kuriniuo­se, Burnett daugiau dėmesio skiria aristokra­tiškiesiems vaikams - Merei ir Kolinui. Dvi stiprios, įžūlios, vienišos būtybės (giminiškos ir psichologine, ir biologine prasme) ir trau­kia, ir energingai veikia viena kitą. „Jiedu bu­vo nuostabiai panašūs, kada taip varstė vienas kitą žvilgsniais. Jeigu būtų buvę du maži gat­vės berniūkščiai, būtų šokę vienas ant kito ir smagiai apsikumščiavę" (p. 195). Išpaikintam Kolinui, „tam isteriškam vaikui, kurio niekas nedrįsdavo nei sutramdyti, nei jam papriešta­rauti" (p. 204) ir kurio paveiksle kritikai ban­do įžvelgti, be kita ko, kaprizingojo Stefeno Tounsendo, antrojo Burnett vyro, bruožų, „gy­venime nebuvo tekę kautis su sau lygiu priešininku" (p. 196).

Visi knygos veikėjų poelgiai dvelkia gyvenimo logika ir psichologiniu nuoseklumu. Me­rei dingteli, jog jai pačiai įdomiau susirasti biblioteką tame name su šimtu užrakintų kamba­rių, nei klausti kelio Martos. Beklaidžiodama ji aptinka „paslaptingą kambarį", Kolino kambarį. Jai taip pat smalsu rasti vartus į sodą ir saugoti tą sodą kaip paslaptį - autentiškas, vai­kiškas bruožas! Nors gal ne vien vaikiškas. Me­re „aptiko tai, ką visi geidžiame aptikti: saugią, asmenišką vietą, visišką laisvę", - rašo Baw-den2-'. Visiškai suprantama, kad Koliną traukia pirmoji gyva, nepataikaujanti jam būtybė, jo ben­draamžė. („Vaikui smagu būti su vaikais..."). Tačiau labiausiai jį veikia svarbiausias Merės magnetizmo šaltinis - jos Paslaptis, jau atras­tas sodas.

Veikėjų kaitos, sąveikos procese ypatingas, lemtingas vaidmuo priklauso gamtos pasauliui. Gamta - bemaž savarankiškas knygos turinio klodas, esmingas emocinio išgyvenimo šaltinis. Jį būtina aptarti dėmesingiau.

Gamta, kaip ir vaikai, rašytojai visą gyveni­mą buvo labai svarbi. Tai pažymi jos biografai, kurie nurodo net tris sodus, galėjusius būti ra­šytojos įkvėpimo šaltiniu. Bet gal svarbiau kū­rinio analizę sieti ne su biografija, o su literatū­rine tradicija. Bixler laikosi nuomonės, jog Paslaptingame sode prie exemplum ir pasakos žanro tradicijos dar prisideda pastoralė, Vergi­lijaus Georgikų tradicija. Jeigu sutiksime, jog pirmieji du žanrai dar lieka reikšmingi šio kū­rinio pasauliui, vis dėlto turėsime pripažinti, kad toji reikšmė daug menkesnė. O mintys apie georgikų požymius kūrinyje intriguoja ir tikrai padeda atskleisti jo savitumą. Vienas iš esmin­giausių georgikos bruožų - „laiko ir kitimo ak­centavimas, ypač ryškinamas gamtiniu paros ir metų ciklu"24. Paslaptingame sode laiko kaita pabrėžtinai svarbi. Aprėpiami visi metų laikai: Mere atvyksta į viržyne žiemai baigiantis, anks-tyvą pavasarį ji, paskui ir Kolinas įžengia į so­dą, vasarą jiedu atsikrato visų kūno ir dvasios ligų, rudenį sode pasirodo ponas Kravenas. Be abejo, prie žiemos ir rudens kūrinyje tėra vos „prisiliečiama", šių metų laikų tradiciškai im­plikuojamą semantiką atstoja tokie simboliški įvaizdžiai, žodžiai-raktai kaip užtvertas, užra­kintas sodas, nevarstomi kambariai, paslėptas raktas, ant motinos portreto užtraukta užuolai­dėlė ir kt. Autorei labiausiai rūpi pabudimas, prisikėlimas, kuris pirmiausiai siejamas su be­maž susimbolinta liepsnele - gyvosios gamtos dalele. Raudonkrūtės liepsnelės „žiemos gies­mė" Merei „įliejo į širdį švelnių jausmų" (p. 43), nuo liepsnelės žvilgsnio Merės „širdy tvi­no keistas jausmas" (p. 46). Liepsnelė parodo kelią į sodą, kurį atgaivindami vaikai prisike­lia, atgimsta patys. Liepsnelė Merei įžiebia vil­tį, kad ir ją gali kas nors mėgti ir ji gali mylėti. „Aš būčiau ir tavim pasibjaurėjusi, jeigu būčiau pamačiusi anksčiau, negu sutikau liepsnelę ir Dikeną", - sako Mere Kolinui (p. 218).

Antras georgikų vaizduojamojo pasaulio bruožas — darbas. Vergilijus pabrėžia, kad „vi­sus sunkumus galima įveikti, nes darbas viską nugali - labor omnia vincit.Labor— sun­kus triūsas, vargas - yra ir georgikų viešpats"2 5. Mere, Dikenas, Kolinas ne idiliškai gėrisi gam­ta (dėlto šis kūrinys nekelia jokių asociacijų su Vergilijaus Bukolikomis, tik su Georgikomis -valstiečių epu), o rausia, purena, sėja, ruošia ke­lią po žeme spurdantiems gumbams. Arba, žiū­rėk, parkritę „sukišo savo smalsias nosis prie žemės ir šnerpštė jos šiltą pavasarinį alsavimą" (p. 183). Darbas gamtoje - įprastas Dikeno, jo mamos, visų „paprastų žmonelių" gyvenimo bū­das. Juk neatsitiktinai būtent Marta pirmoji pa­stūmėja Mere į gamtos glėbį: „Šiltai apsisiausk i bėk sau laukan žaisti" (p. 40). Neatsitiktinai ponia Sojerbiu taip entuziastingai palaiko vai­kų slapstymąsi sode - ji jaučia gydomąją judėji­mo, darbo galią. Ir iš viso juk nieko antgamtiš­ka neįvyksta, kad sustiprėja Kolino raumenys, kad jis atgauna kūno ir dvasios sveikatą...

Paslaptingame sode daugybė nuostabių gamtos vaizdų, detalių, kuriomis kaskart vis norisi gėrėtis, jas cituoti. Pažymėsime, jog ra­šytojai nebūdinga pasyviai grožėtis gamta, kur­ti detalizuotą, statišką peizažą. Jos vaizduoja­ma gamta - nuolat judanti, veikianti žmogaus sielą; gamtos detalės -veikėjo vidaus peizažo detalės. Štai apie Mere: „Matyt, gaivus viržių vėjas pradėjo draskyti voratinklius nuo jos sme­genėlių ir pamažu ją žadino" (p. 55). Štai apie Dikeną: „Ir kaip aš galėjau gulėti! Šj rytą visa žemė vėl nugiedrėjo, tikrai. Viskas taip juda ir dūzgia, ir bruzda, skamba, lizdus suka, kvapus skleidžia, kad turi lėkti į lauką, užuot gulėjęs ant nugaros. Kai tik saulė šoktelėjo, visa viržy­ne pamišo iš džiaugsmo. Buvau viržių vidury ir pats lėkiau kaip pamišęs, šūkaudamas ir dai­nuodamas" (p. 181-182). O štai galbūt apie kiekvieną iš mūsų: „Vienas iš keisčiausių da­lykų šiame pasaulyje yra tai, kad kartais žmo­gus ima ir patiki gyvensiąs amžinai, amžinai, amžinai. Atsikelia, pažadintas švelnios, didin­gos aušros, išeina laukan, stovi ten vienas, užverčia galvą aukštyn ir žiūri, žiūri ir mato pamažu besimainantį brėkštantį dangų ir ki­tus priešaušrio stebuklus, nuo kurių beveik norisi šaukti. Bet tik širdis sustingsta prieš tą keistą, amžinai didingą saulės tekėjimą, besikartojantį kasryt tūkstančių tūkstančius metų, - ir patiki tuo. Kažkaip tą akimirką ima ir patiki. O kartais patiki, kai lieka vie­nas miške prieš saulėlydį, ir paslaptinga, gili auksinė tyla skverbiasi įkypai pro medžių ša­kas - lėtai, lyg kažką sakydama, bet žmogus niekaip negali išgirsti. Kitąsyk patikėti pri­verčia neaprėpiama juodo dangaus ramybė vidurnaktį su milijonais lūkuriuojančių ir mirksinčių žvaigždžių. Arba koks tolimas muzikos skambesys paliudija, kad taip tik­rai bus. Arba kito žmogaus akių gelmė" (p. 246). Ne garsūs gydytojai ir smulkmeniš­ka priežiūra išgydė Koliną, o gamta ir, žino­ma, ryšys su Mere, Dikenu (su „žmogaus akių gelme"?..). Tai skatina kai kuriuos tyri­nėtojus samprotauti apie gamtiškumo, o ne civilizacijos viršenybę, apie dioniziškojo ir apoloniškojo prado hierarchiją šiame kūri­nyje. Galima svarstyti ir apie moteriškumo po­veikį vyriškajam pasauliui, einantį ne tik iš ponios Sojerbiu gyvenimo patirties, bet ir iš anapus (turime galvoje laiminančią mirusios Kolino mamos ranką, žvilgsnį). Ir, žinoma, ne­gali praslysti pro akis „Didysis Geras Dalykas", kuris „nesiliauja viskuo rūpinęsis", kuriuo bū­tina tikėti, o vadinti jį galima įvairiai (p. 325). Taigi interpretacijos ir analizės galimybių yra daug, visų jų čia neaprėpsime. Grįždami prie gamtos vaizdavimo, drįstume apibendrinti, jog gamta, ypač sodas, šiame kūrinyje išauga iki metaforos-žmogaus jausmų skleidimosi, pri­sikėlimo, pilnatvės, džiaugsmo metaforos. Dėl tokio gamtos vaizdavimo ir visa knyga įgyja sa­votiško metaforiškum skaitome ją kaip pa­vasario knygą...

Negalėdami aprėpti visų Paslaptingo sodo aspektų, stabtelkime dar prie vieno - prie kū­rinio mergaitiškumo (moteriškumo) ir berniu­kiškumo (vyriškumo) problemos. Ne todėl, kad tos interpretacijos madingos, bet kad tai svar­bu skaitymo praktikos vadovams ir, žinoma, dar labiau pagilina šios knygos turinio suprati­mą. Literatūros istorikai Paslaptingą sodą iner­tiškai šlieja prie mergaičių literatūros tradici­jos, kurią pradėjo Luizos M. Alcott romanas Mažosios moterys (1868). Beje, šis Burnett ro­manas, kai jį 1910 m. balandžio mėnesį pradė-jo spausdinti suaugusiųjų (!) žurnalas „The American Magazine", vadinosi Panelė Mere (Mistress Mary). Kas pasiūlė ar nuspren­dė pakeisti pavadinimą, biografai nenustatė. Galbūt paprasčiausiai suvokta, jog tai nėra vien knyga apie mergaitę, tik apie Mere. (Drąsiai galite tai tvirtinti savo skaitytojams, gerbiamo­sios bibliotekininkės ir mokytojos!) Merės Le-noks pasaulio subtilybės užima gal tik truputį daugiau negu trečdalį romano. Atradusi sodą, įžengusi į jį, pradėjusi jį gaivinti, Mere yru jau prisikėlusi. „Kai tik Kolinas ima atgauti svei­katą, kad ir kaip liūdna, Mere iš pasakojimo išnyksta", - apgailestauja kritikė26. Na, išties tai neišnyksta, bet tikrai pasitraukia į antrąjį planą. O kai ir Kolinas jau stovi ant kojų (ne tik stovi, bet ir pralenkia Mere bėgimo varžy­bose), ateina eilė kitam vyrui - ponui Kravenui. Rašytoja skuba baigti romaną ir tik kon-spektyviai pakartoja tą patį prisikėlimo procesą kaip ir Merės bei Kolino. Atkreipkime dėme­sį: Kraveną irgi pirmiausiai pažadina gamta. (Jis vaikšto Tirolio slėnyje „po tokį grožį, ku­ris kiekvieno žmogaus sielą būtų išvilkęs iš po šešėlių" (p. 333); „Jis sėdėjo, žiūrėjo į saulės nutviekstą vandenį, ir akys ėmė pastebėti pakrantės augmeniją. <... > prisiminė, kaip žiū­rėdavo į tokius dalykus prieš dešimt metų" (p. 333) ir 1.1.) O kitas Kravenui akis atvėręs veiks­nys - labai konkretus „paprastosios" ponios Sojerbiu laiškas. Iškalbinga, jog paskutiniame romano vaizde Merės nėra: „Per veją ėjo Miseltvaito šeimininkas. Ir atrodė taip, kokio dau­gelis nebuvo jo matę. O greta, iškelta galva ir besijuokiančiom akim, tvirtai ir ryžtingai, kaip ir kiekvienas lorkšyro berniukas, žengė ponai­tis Kolinas!" Taip išstūmusi Mere iš veiksmo arenos, rašytoja sulaukė nemažai priekaištų. Ji kaltinta dėl ambivalentiško požiūrio į lyčių vaidmenį, dėl to, kad idealizuoja Koliną, kad pripažįsta vyriškumo viršenybę. Kategoriškai aiškinta, jog Kravenas - nerūpestingo tėvo, silpnos, palūžusios būtybės paveikslas. Vis dėlto vyriškoji kritikų plejada Kraveno istorijoje ga­lėtų įžvelgti nepaprastai taurios, gilios vyro meilės grožį. Iš vyriškų personažų nekliuvo tik Benui Vėjoramsčiui ir Dikenui, tam gamtos vaikui, kuris išreiškia visišką pastovumą ir ku­ris „knygoje yra tarsi naratoriaus veiksnys, pa­dedantis pasikeisti Merei ir Kolinui"27.

Vargu ar šie svarstymai kyla dėl feministi­nių ar antifeministinių kritikos ambicijų. Abe­joti skatina meniškumo, meninės jėgos proble­ma. Turime sutikti, jog autorė „buvo realistiškesnė ir subtilesnė vaizduodama Mee, tą netobulą sielą, kuri narsiai išgydė pati save. Kaip tik dėl šio virsmo knyga ir įsiminti­na bei mylima"28. Turime pripažinti, jog Koli-no oracijos, paskaitos apie Stebuklą (dvidešimt trečias skyrius) yra gana dirbtinės ir deklaratyvokos. Prie silpnesnių romano puslapių priskirtume ir pono Kraveno prisikėlimą (paskutinis skyrius), kurį vaizduodama autorė ne tik skuba, gana tiesmukai formuluoja, apibendri­na savo idėjas ir šiek tiek moralizuoja, bet ir griebiasi iracionalios vaizdavimo manieros. (Matyt, logizuoti, racionaliai mąstyti autorei sekasi sunkiau.) Vis dėlto dėmesio perkėlimas į vyriškąjį pasaulį nereiškia šio pasaulio apo­logetikos. Gal net atvirkščiai. Paskutinėje sce­noje matydami atsitiesusius, tvirtai žengiančius du vyrus, negalime nepagalvoti, jog to proceso, sąveikos, gravitacinės grandinės pradžioje stipriausi buvo moteriškieji impulsai. O gal... ato­kiau stovinti Mere jaučiasi kaip ir Frensė Bur­nett per visą savo gyvenimą - stebi pokylį, kuris vyksta „gretimame kambaryje".

Romanso dvasia?..

„Ilgą laiką po Tomo Sojerio, Mažųjų mote­rų, Hanso Brinkerio {Sidabrinių pačiūžų. -K.U.) vyresniesiems vaikams, palyginti su jaunesniai­siais skaitytojais, buvo labai mažai stiprios re­alistinės literatūros. Frensės Hodžson Bernet Paslaptingas sodas tam tikra prasme buvo savotiškas tiltas tarp anų ankstesniųjų knygų ir tos realistinės prozos, kurią sąlygiškai vadina­me šiuolaikine", - rašoma amerikiečių vaikų literatūros istorijoje2

Taigi Burnett knygos, ypač Paslaptingas so­das, teikia daug literatūrinės analizės džiaugs­mo. Bet dar svarbiau - skaitymo džiaugsmo, jausmų pokylį. Žinoma, ne tiems, kurie „mėgs­ta tik nuotykių prigrūstas knygas", kaip rašo­ma vienoje anotacijoje. Galbūt ir ne tiems, ku­rie užsklendė savo širdies sodus, užkasę raktą nuo vartų ir skeptiškai vertina bent kiek me-lodramatiškesnę literatūrą. Tačiau galbūt, gal­būt... Jeigu žemė dar puri, nesutrypta, Pa­slaptingas sodas paskatins vėl susirasti tą nuo savęs paslėptą raktą.

„Remdamasi visu tuo, kas manyje geriau­sia, aš stengiausi pasauliui sukurti daugiau lai­mės", - kažkada taip savo kūrybą Frensė apibūdino sūnui Vivianui. Galbūt jai pavyko?..

1  Plačiau žr. Balkevičius, Jonas. šviesią vaikystės salą / su Jonu Balkevičiumi kalbasi Elona Varnauskienė // Rubinaitis. 1996, Nr.l (4), p. 33-37.

2  Tfnvaite, Ann. Waiting for the Party: The Li­ fe of Frances Hodgson Burnett 1849-1924. London, 1994. 274 p.

3  Ten pat. P. 80.

4  Ten pat. P. 42.

5  Carpenter, Angelica Shirley and Jean Chirley. Frances Hodgson Burnett: Beyond The Secret Garden. Minneapolis, 1990.   P. 50.

6  Thwaite, Ann. Waiting... P 83.

7  Ten pat. R 95.

8  Ten pat. P. 96.

9 Ten pat. P. 242.

10 Bixler, Phillis Koppes. Tradition and the Indi-vidual Talent of Frances Hodgson Burnett: A Generic Analysis of „Little Lord Fauntleroy", „A Lit-tle Princess", and „The Secret Garden" // Chil­dren's Literature. Vol. 7. Connecticut, 1978. P 192.

11     Scott MacLeod, Arine. Ragged Diek and L.L.F.: A Curious Kinship // The Horn Book ma­gazine.   1983, October, p. 619.

12    Ganon, Susą n R. „The Best Magazine for Children of Ali Ages": Cross-Editing St.Nicholas Magazine (1873-1905) // Children's Literature. Vol. 25. New Haven, London, 1997, p. 153-180.

13     Scott MacLeod, Anne. Ragged..., p. 614.

14    Bixler, Phyllis Koppes, Tradition... E 193.

15 Scott MacLeod, Anne. Ragged..., p. 620.

16 Kirkland, Janice. Frances Hodgson Bur-nett's Sara Crewe Through 110 Years // Children's Literature in Education. 1997, Nr. 4, p. 201.

17 Carpenter, Angelica Shirley and Jean Chirley. Frances ... E 119.

18 Lennox, Elizabeth Keyser. Nurturc Versus Colonization: Two Views of Frances Hodgson Burnet // Children's Literature. Vol. 26. New Ha­ven, London, 1998. P. 229.

19 Lowry, Lois. An introduetion to „The Sec­ret Garden" // Burnett, Frances Hodgson. The Secret Garden. 1987. p. v-xiv.

20  Thvvaite, Ann. Waiting... P. 221.

21     Bawden, Nina. Returning to „The Secret Garden" // Children's Literature in Education. 1988, Nr.  3, p. 166.

22 Ten pat, p. 169.

21 Ten pat, p. 167.

24 Bixler, Phyllis. Tradition... R 200.

23  Dilytė, Dalia. Antikinė literatūra. Vilnius, 1998.   p. 273.

24 Landsberg, Michele. „The Quest for Identi-ty" // Landsberg, Michele. Readings for Love of It: Best Books for Young readers. Prentice Hali Press, 1987. P 109.

27  Wilkie, Christine. Digging Up „The Secret Garden": Noble Innocents or Little Savages? // Children's Literature in Education. 1997, Nr 2,  p. 81.

28  Landsberg, Michele. ,.The Quest ... P. 109.

29 Sutheland, Zeną, Arbuthon, May Hill. Chil­dren and Books / Seventh Edition. Glenview, U-linois-London, England, 1986. P. 341.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 2 (12)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Gruodis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.