2019 m. lapkričio 13 d.
„Paslauga mėnesiui“, arba Kaip atpažinti eidą

Kęstutis Urba


Viršelio dail. Agnius Tarabilda
Literatūros procesus galima paveikti, paskatinti. Reikia skelbti konkursus, skirti premijas, rodyti dėmesį nepastebėtiems kūrėjams. Jeigu kada nors literatūros sociologai norės pagrįsti šį teiginį, jiems puikiai tiks Ilonos Ežerinytės pavardė. Iki tol nežinoma autorė laimėjo fondo „Švieskime vaikus“ vaikų literatūros konkursą – jos trijų pasakų rinkiniui Šunojaus diena skirta pirmoji vieta. O štai apysaka Sutikti eidą* tapo antrojo paauglių literatūros konkurso nominante, laimėtoja ir lipo ant kulnų to konkurso nugalėtojai. Abi autorės knygos pasirodė 2016 m.

Žinoma, ne visai korektiška teigti, kad rašytojai dalyvauja konkursuose tik dėl premijų. Svarbiau tai, kad konkursai, kuriuose komisija skaito užšifruotus rankraščius, yra puikus būdas prisibelsti į literatūros pasaulį. Juk nueik jaunas, daug žadantis rašytojau į leidyklą su rankraščiu ir turbūt susidursi su darbuotojų nuostaba. O kas tu toks? O ką jau esi išleidęs? Ir nelabai kas puls knebinėti tavo rankraščio... O štai konkurso komisija knebinėsis, nes tai jos pareiga.

Ežerinytės kūrinio veikėja Algė (visas vardas – Algina) – ne tokia kaip visi. Ji, kaip ir Nora iš Marios Gripe’s knygos Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija, gimusi sekmadienį, be to, greitosios pagalbos mašinoje. Ji mėgsta svarstyti, „ką galvoja kiti, prikurti, kas būtų, jeigu būtų“ (p. 10). Sėdėdama kavinėje ji mėgsta žiūrėti į pasaulį „anapus stiklo, anapus realybės“ (p. 14). Beje, kavinei šios veikėjos (kaip ir šios knygos) pasaulyje tenka svarbi vieta. Po jos minėtume mokyklą. Šiuolaikinio paauglio kasdienio gyvenimo erdvei tetrūktų namų. Yra ir jie. Algina iš normalios šeimos, „augo su meile, bet be sentimentų“ (p. 32), gal todėl šeimos pasaulis, tėvų paveikslai lieka atokesniame plane. Išryškinama tik močiutė, „ponia Elžbieta“, kurios paveikslas atstovauja antrajai pagal svarbą šios apysakos siužeto linijai.

Mokyklos pasaulis labai autentiškas, šiuolaikiškas. Autorė nekuria panoraminio jos vaizdo, plėtoja vos kelių mokytojų paveikslus, plačiausiai – mėgstamos istorijos mokytojos Renatos ir nemėgstamos klasės auklėtojos Dočės. Mokyklos gyvenimo pulsas kuriamas iš įvairių detalių ir situacijų.

Vis dėlto Algė kai kuo panaši į visas merginas: ji norėtų įsimylėti, patikti. „Nėra tokios merginos, kuriai nerūpėtų būti patrauklia mergina“ (p. 17), – tvirtina autorė. Suprantama, ir dėl amžiaus specifikos – paauglystės – Algina jaučiasi vieniša, ne visai pritampanti.

Pagrindine veikėja pasirinkusi merginą, autorė tikrai mažiau rizikavo. Nors tai ne išpažintinis pasakojimas, ne „aš“ pasakojimo forma, vis dėlto pasakotoja visada labai arti veikėjos, pasaulį mato jos akimis. Ne tik dėl Alginos, bet ir dėl kitų veikėjų moterų paveikslų, dėl įvairių detalių knygos pasaulis dažnai padvelkia mums, vyrams, nepasiekiama moteriška jausena, pastabumu. Šiuo atžvilgiu į akis itin krito būdingas pasakojimo bruožas veikėjus įvesti į kūrinį apibūdinant jų išvaizdą. Kavinėje pastebėta elegantiška dama (vėliau sužinome, kad ji vardu Dalia) dėvi zomšinį šlapio smėlio spalvos puspaltuką, midi sijoną ir rudus aulinius (p. 10); vaizduotėje regimas studentas, kuris turėtų paguosti stotelėje šąlančią mergaičiukę, atrodo taip: „alpinisto batai, islandiška raštuota kepurytė, išpūstas krepšys su kompiuteriu. Pūkinė striukė“ (p. 12); net kurorte lankant mamą trumpai sutiktas ir į kavinę (!) pakviečiantis vaikinas, vardu Elnis, įsimena tuo, kad „[v]ėjas plaikstė ilgo palto skvernus“ (p. 27). Vėliau Algina stebi, „kaip ant vaikino skruostų blakstienos meta ilgus šešėlius“ (p. 30). O štai kartais tos pastabios moteriškos akys mums, vyrams, labai pavojingos: kavinėje prie stalelio „išsidrėbė smagus dėdulė melsvais marškiniais, pro kurių išsižiojusį susegimą virto balta minkšta kūno masė“ (p. 45).

Autorė sakytum yra perpratusi lietuvišką posakį „pagal drabužį sutinka...“, gerai žino, kad literatūroje portretas charakterizuoja veikėją. Beje, subtilus portretas apibūdina ir pačią autorę, jos pasakojimą. Gebėjimas elegantiškai pateikti ir įprasminti detalę atkreipia dėmesį jau pačioje pradžioje. Į kavinę per langus tarp pamokų atklydusi Algė pastebi čia jau minėtą damą, užsisakančią du puodelius kavos: vieną išgeria, o kitas vis lieka aušti. Įsimenantis vaizdas! Labai magėjo šią recenziją pavadinti „Auštantis kavos puodelis“, mat su tuo puodeliu subtiliai siejasi ir intriga, ir tolesnė įvykių kreivė.

Bet tebesėdint kavinėje labai patogu prabilti apie vieną iš patraukliausių literatūrinių Ežerinytės knygos ypatumų – kamgi laukti, kol kava visiškai atauš?.. Autorė atstovauja tai XX a. pabaigoje, o gal ir anksčiau išryškėjusiai vaikų ir paauglių literatūros tendencijai, kai griaunama siena tarp realistinio vaizdo ir pasakos, fantastinio diskurso. Tokių apraiškų jau būta ir lietuvių literatūroje. Bet prireikus paaiškinti tą literatūros rūšių, tipų, modelių susikryžminimą visada paminiu švedo Ulfo Starko knygą Murkšlinas ir Turkšlinas. Būtų gražus, poetiškas realistinis pasakojimas apie dviejų broliukų meilę, tėvo ilgesį, tik kad... tie broliukai yra išdygę gėlių vazonėlyje! Ežerinytė realistinį pasakojimą kryžmina, jungia ne su pasaka, o, drįstume sakyti, su fantastika. Ir daro tai labai atsargiai, jautriai, daro ne dėl literatūrinio, meninio įspūdžio, o dėl giliosios savo knygos prasmės.

Taigi Algė išgirsta jautrią ponios Dalios gyvenimo istoriją. Po be galo artimo vyro mirties ji jautė vienatvę, susirgo depresija, gydėsi, kol galiausiai į jos rankas atsitiktinai pakliuvo knyga Trumpasis jungimas, kurioje perskaitė, kad „mūsų realybė, kurią pažįstame penkiais savo pojūčiais, yra ne vienintelė tikrovė“ (p. 25), ir sužinojo apie galimybę užsisakyti draugą iš tos kitos tikrovės, iš Tarpinio pasaulio. Užpildžiusi anketą, išsiuntusi paraišką ir sudariusi sutartį, Dalia gavo draugę pusei metų. Štai tame pokalbyje pirmą kartą ir ištariamas žodis „eidas“. Eidai – tai būtybės, pasirengusios padėti žmonėms, jie patys kaip žmonės, tik idealūs: „malonūs, dori, protingi, išradingi ir kūrybingi“, jų pasaulyje „blogio nėra“ (p. 55). Jie beveik nesiskiria nuo žmonių, tad sunkiai atpažįstami. „Gatvėje sutikęs niekaip neatskirsi eido. Nebent nustebsi, kad kažkoks dailus išsipuošęs vyras padeda iš parduotuvės išėjusiai vargetai senutei nulipti laiptais“ (p. 57). Tiems, kurie jau bus perskaitę knygą ir norės smulkiau kam nors kitam papasakoti apie eidus, reikėtų dar sykį atsiversti 52–57 puslapius. Filosofiškesnė eidų interpretacija pateikiama 65–68 puslapiuose. Apie juos kalba šviesioji istorijos mokytoja Renata; baigdama ji perspėja Algę: „Kiti pasauliai ir jų būtybės neturi atimti iš tavęs ŠITO gyvenimo. Jeigu fantazijos praturtina tavo pasaulį, jei tu daraisi lamingesnė ir labiau mylinti visa aplinkui, tai gerai, bet jei atvirkščiai... vadinasi, ne su tais susidėjai... Taigi būk atsargi“ (p. 68). Supratote? Tai buvo MOKYTOJOS žodis. Ir nėr čia ko raukytis.

Nesunku suvokti, kad Algė irgi siunčia prašymą į Tarpinį pasaulį ir, nepaisydama ponios Dalios patarimo nesirinkti vaikino, eilutėje, kur klausiama, kokios pagalbos pageidauja, įrašo žodį „draugo“ (p. 69). Po kelių dienų pašto dėžutėje atsiranda vokas su atsakymu: „Prašymas patenkintas. Paslauga mėnesiui, skaičiuojant nuo ryt ryto“ (p. 72). Kitą rytą, dėl automobilių spūsties blaškydamasi netoli mokyklos, kitoje gatvės pusėje Algė pamato JĮ, „[t]amsiaplaukį vaikinuką mėlyna kaip dangus striuke“ (p. 75), kurio vardas – Nikas. Prasideda pakilaus, nors ne itin intensyvaus bendravimo dienos. Be kartkarčiais sublyksinčio nerimo, kad tos dienos greitai prabėgs, Algės gyvenimą niaurina ir tai, kad tuo pat metu prasideda tarpmokyklinis projektas, arba „mokyklų mainai“. Klasėje atsiranda atvykėlių iš kitų mokyklų, burtai lemia, kad Algės porininku tampa falcetu kalbantis „vaikinas pensininko akimis“ (p. 78). Algę erzina jo įkyrumas (tai yra dėmesingumas, paslaugumas), jo pieniška išvaizda – „blyški oda, šviesučiai skysti plaukai, subraukti ant šono, baltos blakstienos ir akvariumo spalvos akys už didžiulių akinių storais stiklais <...>. Smulkutis, liesas, mažesnis už Algę“ (p. 94). Jau ir taip jautri mergaitės akis dar labiau sujautrėja, kai ima lyginti tą porininką (beje, jis vardu Visvaldas, o piktokose Algės mintyse tampa Viksva) su gražuoliu kaštoniniais plaukais – eidu Niku (Nikodemu).

Šios recenzijos pavadinime galėjo būti ir žodis „akiniai“. Akinių literatūrinė detalė netgi veiksmingesnė už auštantį puodelį kavos. Tiesa, ir tiesmukesnė, tradiciškesnė. Algė su mama optikos salone ieško akinių močiutei Elžbietai. Pastebi vienus neįprastus, kuriuos kažkada kažkas užsisakė ir neatsiėmė. Užsakyme nurodyta gatvė, kurios nėra, ir telefono numeris, kuriuo paskambinus niekas neatsiliepia. Keistas sutapimas, bet akinių stiprumas ir atstumas tarp akių visiškai tinka močiutei. Su naujaisiais akiniais močiutė ima keisti gyvenimo būdą: susiranda draugų, sveikai maitinasi, mankštinasi, gyvena aktyviai ir tikslingai: „Reikia džiaugtis, kad dar gyveni, ir ruoštis perėjimui anapus. Nori gauti geresnę vietą ten – turi tapti geresnis čia, – pamerkė akį močiutė“ (p. 102). Močiutės paveikslas, senatvės motyvai apysakoje reikšmingi, įtaigūs ir darniai įsiliejantys į siužetą. Tai būtų galima aptarti daug plačiau. Bet reikia grįžti prie eidų. Tad pakaks paminėti, kad optikos salone paliktų akinių recepto logotipas – trijų akių piešinys – yra lygiai toks kaip ir ant voko, kuriame Algė gauna atsakymą apie jai siunčiamą draugą eidą, ir jūs suprasite abiejų siužeto linijų sąsajas bei prasiplečiančią knygos prasmių erdvę.

Kokia vieta knygoje tenka tam netikroviškų eidų motyvui? Remdamasi fantastinės literatūros, arba vadinamosios fantasy, patirtimi, autorė kalba apie alternatyvųjį, arba paralelinį, pasaulį, pasaulį „anapus realybės“, kuris yra tobulesnis už mūsiškį. (Nori nenori prisimeni Čingizo Aitmatovo romaną Ilga kaip šimtmečiai diena.) Tačiau autorė to pasaulio nevaizduoja, tik į mūsų laiką ir erdvę laikinai atkelia jo atstovą, turintį pademonstruoti tas aukštąsias vertybes, dvasios ir proto privalumus. Ir apgyvendina šiuolaikiniame mieste, „gražiame senoviniame  name su atlantais“ (p. 141), palėpės kambaryje. Leidžia ten apsilankyti Algei. O pasibaigus sutarties mėnesiui Algė nustemba, kad ji negalėjo tame name lankytis, nes jis jau treji metai remontuojamas, uždarytas. Paskutinis sąlygiškumo blyksnis realizmo fone!

Specialiai nerašau, kuris veikėjas tame palėpės kambaryje buvo apsigyvenęs. Kaip viskas baigėsi. Nerašau linkėdamas skaitytojui būti apgautam, kaip kad buvau apgautas ir pats, bent jau laikinai. Netikėtumas – ne toks jau dažnas, bet labai malonus literatūrinis triukas. Ir rašytojo talento bruožas. Tą triuką mėgsta ir seni, ir jauni. (Žinoma, kalbu ne apie detektyvinę ar nuotykių literatūrą...) Nerašau, nes autorė, atrodo, pageidautų, kad mes patys išmoktume atpažinti eidus – šįkart šį naujadarą vartoju metaforiškai. Ir gal... kad panorėtume eidais tapti. Tik, ko gera, to siekiant, nepakaks padėti laiptais nulipti vargetai senutei... Tas, kuris tikrai buvo eidas, per tą mėnesį Algei davė kur kas daugiau.

Rengdamasis rašyti šį tekstą Ežerinytės knygą skaičiau bene penktą kartą, ir galvoje išnirdavo vis kitoks galimas recenzijos pavadinimas. Daug jų, rodos, gražesnių vienas už kitą. Dažniausiai frazės, knygos citatos. (O juk neretai recenzentai kankinasi ne dėl to, ką parašyti, o kaip pavadinti savo recenziją...) Svarstau, kodėl taip šį kartą buvo. Gal... kad autorės kuriamas pasaulis toks plastiškas? Daugiabriaunis? Kad pasakojime daug įžvalgų, aforistiškai suskambančių apibendrinimų? Yra ir įkyriai nekišamos erudicijos, tam tikrų kultūros sričių pažinimo. Vis norisi vartoti žodį „elegancija“: elegantiškas pasakojimas, vaizdas, sakinys, elegantiška realizmo ir fantazijos jungtis.

Ilona Ežerinytė – mokytoja. Mokytojos yra ir dar penkios iš šešių pirmojo ir antrojo paauglių ir jaunimo literatūros konkursų nugalėtojų. Žinau, kad spaustuvėje guli dar vienos mokytojos knyga paaugliams. Įdomus reiškinys, tiesa? Turbūt rašytojų mokytojų (suprantama, ne vien jų) kuriamas pasaulis paaugliams itin atpažįstamas, autentiškas, šiuolaikiškas. Noriu tikėti, kad taip tikrai yra. Noriu tikėti, kad tokios knygos bus atgaiva paaugliams, per pamokas dažnai vargstantiems su jiems nesuvokiama, jų nejaudinančia programine literatūra.

________________________________________

* EŽERINYTĖ, Ilona. Sutikti eidą. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 176 p. ISBN 978-609-01-2503-8


 Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

 

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Lapkritis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.