2019 m. spalio 20 d.
„MANĘS NEAPLEIDŽIA ŠIO PASAULIO BURTAI“

Rašytoja Cornelia Funke atsako į Björno Sundmarko klausimus*

 

Cecile Dressler nuotr. iš leid. „Eselsohr“, 2003 m. Björn Sundmark
 
 
 
 – Ką Jūs dabar rašote?

– Ką tik baigiau naują daugiau kaip prieš penkiolika metų parašytos apysakos Drakono raitelis (Drachenreiter) veikėjų nuotykį, pirmą jo variantą. Manęs dažnai klausdavo: „O kada bus tęsinys?“, bet tai nėra automatiškas tęsinys. Esama knygų, kurios turėtų apsieiti be tęsinių. Vieną ar du kartus bandžiau tęsti Drakono raitelį, bet viskas baigdavosi suvokimu – dar ne laikas.

– Ar jaučiate, kad tai visai savarankiška knyga?

– Ne, tai labai įdomus dalykas. Visą laiką suvokiau, kad turėčiau parašyti daugiau, bet kaskart pajusdavau, kad kartojuosi ir kad dar neatėjo laikas. Tada ėmiau dirbti su knyga, kurioje dailininkai perteikė savo įspūdžius apie įvairius Drakono raitelio veikėjus ir veiksmo vietas. Ir tada apėmė noras grįžti į tą pasaulį. Susitikusi su dailininkais, piešusiais Drakono raitelį, panorau vėl kurti pati.

– Taigi Jus įkvėpė dailininkų iliustracijos, bet pati irgi ėmėte daugiau iliustruoti ir darėte tai prieš rašydama romaną. Kuo tai skiriasi nuo ankstesnio Jūsų rašymo būdo?

– Tas skirtumas mane pribloškė. Buvau įpratusi iliustruoti parašiusi. Jau kurdama „Veidrodžio pasaulį“ (Mirror World) labai smarkiai dirbau su vaizdine medžiaga, mano namų sienos buvo nukabintos tapybos darbais, iliustracijomis ir fotografijomis iš archyvų. Vaizdai kai ką išprovokuoja. Žiūrėdavau į seniai mirusių žmonių veidus, klausdavau: „Kas tu esi“? ir paversdavau tuos asmenis naujais personažais.

– Anksčiau rašydavote kompiuteriu, o dabar...

– Taip, dabar rašau ranka. Dešinėje lapo pusėje kuriu pirmąjį teksto variantą, o kairėje piešiu veikėjų eskizus. Tada rašausi pastabas ir taisau. Piešdama priartėju prie veikėjų. Ir dabar turiu visus tuos užrašus. Anksčiau parašydavau tekstą, tada iliustruodavau, o dabar darau štai taip. Taigi dabar turiu visas tas užrašų knygeles. Sudėtingų knygų, tokių kaip „Veidrodžio pasaulio“ serijos, prirašau nuo dešimties iki penkiolikos apmatų, variantų.

– Atrodo, tai toks fizinis darbas.

– Taip, labai fizinis. Kai parodau tai jauniems rašytojams ar apskritai knygos žmonėms, pastebiu, kaip labai mes visi to trokštame – apčiuopti, palytėti. Į tas užrašų knygeles net ir įklijuoju nuotraukų ir kita ko.

– Ar toks kūrimo būdas daro poveikį knygos kalbai, struktūrai? Kas atsitinka?

– Kai šitaip kūriau pirmą kartą, mane labai nustebino pirmojo varianto kokybė. Rašant ranka, tarytum labiau žaidžiama. Dirbant kompiuteriu, apima keistas jausmas, jog tai, kas matyti, jau yra spaudinys, beveik baigtas darbas. Tai apgauna. O štai šis būdas – labiau žaidimas, bet tai skatina labiau savimi pasitikėti, nes niekas neverčia laikyti užrašyto teksto galutiniu. Kartais jis būna originalesnis ir... taip, laisvesnis. Taigi mano pirmas patarimas jauniesiems rašytojams – rašykite ranka!

– Tai, ką kalbate apie vizualizavimą ir istorijos kūrimą, man primena C. S. Lewiso žodžius apie Liūto, burtininkės ir drabužių spintos atsiradimą: „Tai prasidėjo nuo fauno, stovinčio prie žibinto, vaizdo.“

– Daugelis mano kūrinių irgi prasideda nuo vaizdų, bet iš pat pradžių aš jų dar nesuprantu. Dažnai būna sunku juos nupiešti. Jie labiau primena judančius paveikslus. Turiu galvoje veiksmo vietą, taip pat to pasaulio pojūtį, tiesioginį santykį. Norisi, kad jis būtų toks tikras, kad galėtum jį jauste jausti. Pajusti istoriją savo oda – štai ko norisi.

– Gal papasakotumėte, kaip kuriate kūrinio aplinką, veiksmo vietą?

– Apie aplinką mąstau kaip apie vieną iš kūrinio veikėjų. Kai rašiau Vagių karalių (Herr der Diebe), labai svarbi, lygiai tokia pat kaip ir vaikai, tos knygos veikėja buvo Venecija. Arba Rašalo širdį (Tintenherz) galėjau parašyti tik tada, kai tris mėnesius pagyvenau šiaurės vakarų Italijos regione Ligūrijoje ir kai Ligūrija tapo knygos veikėja.

– Kalbėdama apie Vagių karalių, kažkur rašėte, kad į tą knygą galima žiūrėti kaip į apverstą Piterį Peną, istorijos apie „berniuką, kuris nenorėjo užaugti“, inversiją.

– Būdama vaikas, nesupratau Piterio Peno. Aš norėjau užaugti. Todėl klausiau savęs: ar kas nors rašo apie kitokius vaikus – tokius, kurie nori užaugti? O ką, jeigu vaikas priverčia suaugusiuosius patikėti, kad jis jau užaugęs? Rytą atsisėdusi lovoje vis galvojau, kaip aš, būdama maža, norėjau būti suaugusi. O ką, jeigu parašyčiau apie berniuką, kuris vaizduojasi esąs suaugęs? Tačiau iš tikrųjų knyga prasidėjo nuo vietovės. Buvau Venecijoje, stovėjau Dožų rūmų balkone. Ir man į krūtinę įsirėmė balkono turėklas, – o juk esu gana aukšta, – ir tada pagalvojau, kad tasai Dožas turbūt buvo mažo ūgio vyrukas. Galų gale tais laikais žmonės dažniausiai ir būdavo daug mažesni, taigi jis vargu ar kada nors žvelgė pro tų turėklų viršų. Tai man pakuždėjo temą – kas lemia mūsų povyzą ir kaip mes save pateikiame.

– Tam tikra prasme gatvės vaikai, žinoma, irgi turi užaugti, kad išsilaikytų gatvėje…

– Taip, ir kaip tik todėl ėmiausi socialinės veiklos su vaikais, patekusiais į tokią padėtį. Tai buvo mano meilės daina tokiems vaikams. Kada nors tai turėjo atsidurti knygos puslapiuose. Jie rūpinosi vieni kitais. Tas jautrumas, kurį jautė vieni kitiems… Mačiau dešimtmečius, kurie rūpinosi savo keturmečiais ar penkiamečiais broliukais. Norėjau parodyti jų stiprybę. Visa tai išryškėjo Venecijoje. Venecija yra vaikų miestas. Jokio transporto, jie gali visur laisvai judėti. Džiaugiausi, kai gavau iš vaikų laiškų, kuriuose buvo rašoma: „Nuvykau į Veneciją, ir tikrai, Kornelija, jūs nieko nesumelavote.“

– Fantastinės išmonės bruožai Vagių karaliuje vos pastebimi. Man atrodo, kad ši knyga – tarpinė tarp realistinės ir fantastinės literatūros. Vis dėlto viena – mažų mažiausiai viena – mintis, kurią joje perskaičiau, yra ta, kad stebuklų esama mus supančiame pasaulyje.

– Tai tiesa. Manęs neapleidžia šio pasaulio burtai. O teiginys, kad fantazijas, literatūrines pasakas kuriantys rašytojai nori pabėgti iš šio pasaulio, – didžiausias nesusipratimas. Yra nuostabi Tolkieno citata: „Ar kas nors, be kalėjimo prižiūrėtojų, yra nusiteikę prieš pabėgimą?“ Gal tas pabėgimas reiškia veržimąsi pamatyti gražesnį pasaulį? Pamatyti ir padoriai, patogiai jame pasijusti. Štai kodėl manau, kad fantazijų literatūros skaitytojai yra politiškai aktyvesni už kitus, nes jie labiau kvestionuoja vadinamąją realybę.

– Jūs pateikiate gausybę skrupulingos informacijos, pavyzdžiui, „Veidrodžio pasaulio“ ciklo knygų foną grindžiate įvairių šalių istorija ir mitologija.

– Taip, perlipu per veidrodį ir žengiu į savo pramanytą pasaulį, labai panašų į maždaug XIX a. septintojo dešimtmečio pasaulį. Bet tokiu atveju visos mitinės būtybės irgi tenai atsiduria, visos tavo pasakos tampa tiesa. Šiuo metu kaip tik esu labai įnikusi į Skandinaviją su jos troliais ir Sprindžiuku*.

Iš šios, „Veidrodžio pasaulio“, serijos aiškėja, kodėl jie man tokie artimi: atsidūręs XIX a. septintajame dešimtmetyje, gali pamatyti, kaip radosi, išsirutuliojo mūsų pasaulis. Ir ką mes XIX amžiuje padarėme gamtai. Mes iš naujo išradome pasaulį. XIX a. septintajame dešimtmetyje pasakėme: „Dievas mirė; mes esame Dievas.“ Dabar jau žinome to padarinius. Rašyti apie tai be galo svarbu.

Kitas dalykas, apie kurį galvojau, susijęs su tuo, kad dabar gyvenu Amerikoje, – taip atsidūriau arčiau savo šaknų. Gyventi kultūroje, kuri būdinga Kalifornijai ir kuri taip pat labai skiriasi nuo Amerikos rytų pakrantės valstijų kultūros, – tai beveik tas pat, kas gyventi kitoje planetoje. Man tai toks kultūrų susidūrimas, nesuderinamumas – netgi praėjus dešimčiai metų. Bet kartu tai ugdo mano sąmoningumą, supratingumą. Kai čia atsikėliau, tapau didesnė europietė, nei buvau.

– O be ko Jūs negalite apsieiti Kalifornijoje?

– Nebėra sienų, ribų. Įvairiausiose pasaulio vietose susitikusi su vaikais imu suvokti, kad mano apysakos, pasakojimai skirti visam pasauliui. Ir visai nesvarbu, kur esu gimusi. Nuvykus į Naująją Zelandiją, kur manęs klausėsi 2000 vaikų, atrodė, kad mano istorijos jau seniai įleidusios šaknis ten, kur niekad iki tol nebuvau buvusi. Neįmanoma nusakyti, kokią pajutau palaimą. Pajutau, kad savo kūryba noriu pagerbti visas pasaulio tautas. Tai ir įkvėpė mintį apkeliauti pasaulį pasitelkus pasakas ir traktuojant jas labai rimtai. Pavyzdžiui, kartą man pasiūlė pavaizduoti trolius knygoje, kurios veiksmas vyksta Vokietijoje, bet aš atsisakiau: troliai priklauso Skandinavijai, tad Vokietijoje jie būtų imigrantai, ir būtų labai svarbu pasakyti, dėl kokių priežasčių, kodėl jie čia atsidūrė. O štai Baba Jaga – rusė, ir jeigu ji atsidurtų Vokietijoje, tai tik dėl svarbių priežasčių. Taigi ėmiau labai rimtai vertinti vietos tradicijas, o juk kaip dažnai literatūrinių pasakų autoriai sako: „Įtraukime į kūrinį keletą nykštukų ar elfų.“ Betgi tai neteisinga, nes antgamtinės būtybės skiriasi išvaizda ir įvairiose vietose yra skirtingos. Žvelgdama į atskiras šalis per jų pasakas, suvokiu, koks turtingas tas mūsų pasaulis. –

Bet ar globalėjančiame pasaulyje pasakos nepasimeta?

– Sunkus klausimas. Kaip mums sukurti tikrai universalią žmonių bendruomenę neprarandant paveldo? Manau, kad tai didingiausias uždavinys.

– Taigi Jūs pasitelkiate pasakas ir vaizduotę, kad atspindėtumėte mūsų pasaulį?

– Taip, kaip istorinį kontekstą aš renkuosi XIX a. septintąjį dešimtmetį, bet pasakos, žinoma, yra daug senesnės. Ir jose randi ne paprasčiausią stebuklą, bet viduramžių negandas, tamsos baimę. Perkelti visa tai į XIX amžių – tai tarsi pavaizduoti labai tamsią praeitį, kuri vis dar gyva, ir XIX a. reiškinius ir žiūrėti, kaip jie sąveikauja tarpusavyje.

– Kiek bus „Veidrodžio pasaulio“ knygų? Dabar jų jau trys.

– Galbūt šešios, jeigu norėsiu apkeliauti visą pasaulį, – o kol kas pasiekiau tik Kazachstaną. Ketvirtojoje knygoje dabar keliauju per Aziją, penktojoje ketinu vykti per abi Amerikas, šeštojoje – per Afriką ir atgal į Barseloną. Man visad norėjosi užbaigti įvykius kaip tik ten. Pasakojimas, kuriama istorija yra tarsi labirintas. Įeini į jį, žengi tolyn, jis darosi vis painesnis. O tu paprasčiausiai bandai pasiekti patį centrą. Tačiau bekeliaujant siužetas, istorija bandys tave nuvilioti tai į vieną, tai į kitą pusę, meluos tau, tave staiga puls po krūmais besislapstančios būtybės. Ir šūkaus tau: „KORNELIJAAAAAA, čionai!“

Vienas jaunas rašytojas manęs paklausė: „O kas rašytoją užblokuoja?“ Ir aš atsakiau: niekas. Kažkas trenkia tau į galvą, ir pasuki neteisingu keliu. Paskui grįžti atgal ir pradedi iš naujo.

– Tyrinėdama tą naująjį pasaulį Jūs atrodote tokia laiminga.

– Man tai didžiausia palaima. Tarsi šokoladas ir kava. Kad ir kur atsiduriu, visad turiu po ranka užrašus. Rašau net lėktuve. Negaliu savęs sustabdyti.

– Ar kada nors buvo apėmęs jausmas, kad visą laiką rašote tą pačią knygą?

– Iš dalies taip, ypač metams bėgant. Bet kur kas pavojingesni kalbos šablonai. Siužetai būna įvairūs, bet meilės arba miško aprašymuose išlenda tavo pačios šablonai, ir sunku juos sąmoningai suardyti. Istorijų, pasakojimų kūrėjai trokšta pateikti pačią istoriją, taigi ima kartoti kokį nors romantinį įvaizdį ar posakį. Žinoma, tokius dalykėlius paprastai išrankioja redaktoriai, pavyzdžiui: „Kornelija, jūs per dažnai vartojate žodį kuždesys“.

– Jūsų knygos labai skirtingos. Esate parašiusi ir realistinių. Kodėl? Juk Jūsų fantastinės knygos tokios fantastiškos.

– Todėl, kad kartą mano leidėjas paklausė: „Kornelija, ar galėtum parašyti knygą be nykštukų ir fėjų?“ Aš atsakiau: „Betgi tai būtų taip nuobodu.“ O jis atsakė: „Bet gal vis dėlto pamėgintum?“ Taigi pamėginau sudėti į knygą visą savo socialinės darbuotojos patirtį. Pasinaudojau mamos pasakojimais, kaip mano močiutė vertė ją eiti į laukus dirbti, ravėti daržovių. Sukūriau apysaką Laukinės vištelės (Die Wilden Hühner) apie mergaitę ir jos siaubingą močiutę, kurią visi myli. Ir maniau, kad tuo viskas baigsis. Bet Vokietijoje knyga sulaukė neregėtos sėkmės, taigi galų gale parašiau šešias knygas. Netgi tėtis atvykęs pas mane skundėsi dėl manęs turėjęs sode įrengti vištidę.

Tokias knygas rašyti visai kas kita. Parašau jas labai greitai, per tris keturis mėnesius. O šiaip knygai man prireikia dvejų ar trejų metų, nes turiu labai daug ką išanalizuoti, ištyrinėti. O čia aprašiau, ką tikrai žinojau, aprašiau gyvenimą, kurį visi pažįstame. O štai magiškojoje fantastikoje gali vaizduoti stebuklines paieškas, kalbėti apie žmogaus prigimtį, mirtį ir gyvenimą mito forma. Ir pateikti skaitytojams tokių vaizdinių, kokius teikia stebuklinės pasakos. Rašydama realistinius kūrinius, tokių priemonių pasigendu. Realizmas yra seklesnis. Jis tik perteikia tam tikrą istorijos momentą. Bet tuo pat metu tai labai rimta. Štai tik pagalvokit, šią akimirką mes sėdime ant planetos, apvalios kaip futbolo kamuolys ir skriejančios aplink ugninį kamuolį. Tai mūsų tikrovė, tiesa? Žmonės man sako, kad magiškoji fantastika nelabai tikroviška, o aš jiems atsakau, kad ji netgi tikroviškesnė. Fantazijų literatūra net nepriartėja prie mūsų pasaulio keistuoliškumo.

– Ar kada nors Jums buvo kilęs noras parašyti distopiją?

– Taip, bet niekad nerašyčiau tokios, kurios pabaigoje nėra jokios vilties. Rašydamas vaikams ir paaugliams ar vaikui, kuris gyvena suaugusiojo širdyje, esi tas, kuris palaikai viltį ir šviesą. Be to negali kurti istorijos.

– Magiškojoje fantastikoje mitai Jums yra priemonė vaizduoti praeitį.

– Mitai – mūsų praeities atmintis. Jaučiame alkį, jaučiame šaltį, jaučiame baimę, kad gal neištversime šios žiemos, nes derlius buvo labai blogas. Pasakose šie jausmai išlikę iki šiol.

– Bet pasakos – taip pat būdas konstruoti ateitį.

– Taip, būdas atnešti tą stebuklingą turtą.

– Pasikartojanti Jūsų knygų tema – būtinybė veikti kartu. Dauguma paauglių ir jaunimo knygų yra apie tapatybę, individualumą, o Jūs linkusi kreipti dėmesį į bendradarbystę.

– Taip, aš tikiu draugyste, tikiu komandomis, tikiu bendradarbiavimu. Netikiu pavieniais vienos akimirkos herojais.

– Kas laikui bėgant Jūsų knygose pasikeitė ir kas liko taip pat?

– Manau, kad dabar mąstau daug plačiau. Mano pasaulis labiau prasiplėtė. Esu daug smalsesnė. Viliuosi, tai matoma mano knygose. Darydamasi vyresnė, daugiau išmanau apie žmogaus prigimtį. Daugiau išmanau ir apie vaikus, ir apie suaugusiuosius.

______________________________

* Vokiečių vaikų rašytoja ir dailininkė Cornelia Funke (Kornelija Funkė, g. 1958 m.) gerai žinoma mūsų skaitytojams – į lietuvių kalbą išversta daugiau kaip dešimt jos knygų. Štai kodėl sudomino jos pokalbis, paskelbtas IBBY organizacijos žurnale „Bookbird“ (2016, vol. 54, No. 2, p. 68–71). Rašytojos pašnekovas – šio leidinio redaktorius, Malmės universiteto profesorius Björnas Sundmarkas. Jis maloniai leido išversti ir paskelbti šį pokalbį.

We cordially thank to the editor of „Bookbird“ prof. Björn Sundmark for the permission to republish his interview with Cornelia Funke.


* Sprindžiuku vadinamas nykštuko būsenos berniukas Nilsas Holgersonas iš Selmos Lagerlöf romano-pasakos Stebuklingosios Nilso kelionės (1906–1907).

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Urba



  Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

 

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
30010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Spalis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.