2019 m. vasario 16 d.
Tradicijų tąsa Jono Minelgos poezijoje

Gražina Skabeikytė

Jonas Minelga (1914-1990) vienas ryškiausių išeivijos vaikų poetų. Publikuoti eilėraščius pradėjo dar būdamas paauglys. Karo metais emigravęs j Vakarus ir galiausiai apsistojęs Amerikoje, rašė į tenykštę vaikams skirtą spaudą. Poezijos rinkiniai pasirodė vėlokai - tik sukakus penkioms dešimtims: „Labas rytas, vovere" (1964), „Kiškio pyragai" (1973), „Žiogas muzikantas" (1982). Lietuvoje išleistos dvi poeto knygos - „Šaukia tėviškės laukai" (V.: Vyturys, 1992. - 44[3] p.) ir „Pabūk, varnėne, svečiuose" (V.: Džiugas, 1995. - 64 p.). Iš kitų išeivijos vaikų poetų J. Minelga išsiskiria tuo, kad yra bene vienintelis autorius ne atkartojantis, o atnaujinantis vaikiškojo pasaulio modelio kūrimo tradicijas, nusistovėjusias prieškario lietuvių vaikų poezijoje.

J. Minelgos eilėraščiai priklauso tradicinės struktūros vaikų poezijos tipui. Kaip ir ikikarinėje lietuvių vaikų poezijoje, J. Minelgos kūryboje dominuoja trys temos - gyvūnų pasaulio, vaiko kasdienybės ir patriotinė.

Gyvūnų pasaulis

Eilėraščių, kuriuose vaizduotas gyvūnų pasaulis, prieškario vaikų literatūroje būta dviejų atmainų. Abi jos susiformavo stilizuojant gyvūnijos apdainavimus, vieną iš vaikų dainų žanrinių grupių. Atmainos skyrėsi požiūriu į pasaulio tvarką ir personažų santykiais. Vienoje kaip trokštama norma pieštas idiliškai taikus bendravimas, kitoje ryškintas realusis prigimtinis gyvūnų antagonizmas. Abiejų atmainų eilėraščių esama ir J. Minelgos kūryboje.

Kaip ir vaikų dainose, visuotinė santarvė būdinga eilėraščiams apie pasilinksminimus („Paukščių gegužinė", „Voverytės vestuvės", „Kiškio vardinės"). Šventiškai pakilūs jausmai suburia draugėn pačius įvairiausius gyvūnus: kiškio vardinėse lapė verda kepa voverės skanumynus neša, barsukas vieškeliu ratais atsiskubina, vilkas išsirengęs šoka. Gyvūnų bendravimas primena folklorinį fenomeną - karnavalą, kada visi paklūsta ypatingajai šventės galiai, naikinančiai bet kokį priešiškumą ar nelygybę. Panašiai gyvūnų pasilinksminimai traktuoti ir ketvirtajame dešimtmetyje. Vis dėlto J. Minelgos kūrinių nederėtų laikyti prieškario poezijos atkartojimu. Jie priskirtini kitam intonaciniam tipui.

Antai ikikariniuose K. Jakubėno ir Vytės Nemunėlio gyvūnų linksmybių eilėraščiuose randam išskaičiavimu paremtą vaizdų konstravimo būdą: vienas po kito įvedami vis nauji personažai, minimi vis kiti veiksmai. Emocijų kaitos šiuo atveju nesama, pasakojimo intonacija lygi, linkstanti į stereotipišką bangavimą. O dabar stabtelkim ties J. Minelgos eilėraščiu „Voverytės vestuvės". Pirmosios jo eilutės -įsakmus perspėjimas:

Vover, vover,
Palūkėk,
Už kiškučio
Netekėk/.../

Jis kreipiniu išsakytas neįvardyto įvykių dalyvio. Kreipinys skyla į dvi bemaž simetriškas frazes. Vyriškuoju rimu išskiriant paskutiniuosius frazių žodžius „palūkėk" ir „netekėk", paryškinamas griežtas kreipimosi tonas. Po to -kiek lygesnis, vienu įkvėpimu ištartas perspėjimo motyvavimas:

Kad pilvuko neišpūstų
Nuo morkučių ir kopūstų!

Antroji strofa pradedama objektyviu epišku besiklostančių įvykių nupasakojimu. Parodoma rami voverės reakcija:

Atsisėdus
Ant kalvos,
Voverytė
Pagalvos.

Toliau - posūkis: įvedant naują personažą akimirksniui suintriguojamas skaitytojas: „Tupi šarka prie keptuvės". O strofos gale džiaugsmingu šūksniu paskelbiamas voverės sprendimas: „Aidi miškas: - Bus vestuvės!" Tarp antrosios ir trečiosios strofų - ryškus laiko šuolis. Pasirodo nauji personažai, o juos pristatant tolygi pasakojimo tėkmė pertraukiama nekantrių stebėtojų, su kuriais gali save tapatinti skaitytojai:

Atvažiavo
Du ežiai,
Žinom, žinom, -
Kraitvežiai.

Baigiamas eilėraštis nusistebėjimu: „Riešutėlių skrynių skrynios". Paskutinėje eilutėje dar kartą įsikiša vestuvių stebėtojai ar dalyviai, ir nuostabos intonacija įgyja papildomą įtikinamumo atspalvį: „Suskaičiavom - net devynios".

Norint grafiškai pavaizduoti J. Minelgos kūrinių intonacinę kaitą, tektų brėžti kelias kreives - vieną pagrindinę ir ją kertančias ar su ja susiliejančias, nutrūkstančias ir vėl atsirandančias papildomas kreiveles. J. Minelgos eilėraščiai daugiabalsiai. Prieškario Lietuvoj tokių nebūta. Reti jie ir dabar. O J. Minelgos poezijoje šis daugiabalsis intonacinis tipas yra dominuojantis. Gyvūnų švenčių eilėraščiuose jis ypatingai dera.

Kūrybinga tradicijų tąsa pasižymi ir antroji J. Minelgos eilėraščių apie gyvūnus atmaina. Ieškodami atsinaujinimo šaltinių, tradicinės struktūros eilėraščių autoriai, gyvenantys Lietuvoje, visų pirma gręžiasi į mažiau poetų eksploatuotus tautosakos žanrus. Analogiškai elgiasi ir J. Minelga. Aptariamieji jo eilėraščiai tematiniame kūrinio struktūros lygmeny panėši į gyvūnų pasakas. Pagrindinis šių pasakų motyvas yra susijęs su esminiu gyvūnų instinktu - pastangomis susirasti maisto. Svarbiausias pasakų personažas yra išsaugoję: mitinio apgaviko ir pokštininko - vadinamojo * rosterio - bruožų. Triksteris išvilioja iš pasirinktos aukos maistą ar sudoroja ją pačią. Jo gudravimais žavimasi, už piktadarystes jis retai kada baudžiamas, sėkmė jį lydi dažniau negu nesėkmės. Ketvirto dešimtmečio vaikų poezijoje nuožmiojo gyvūnų pasaulio modelį randam K. Jakubėno eilėraščiuose. Juose akcentuojama mintis - už savo gyvastį atsakai pats. K. Jakubėno eilėraščiuose nuskriaustieji vaizduojami naiviais, patikliais ar perdėm pasitikinčiais savimi, neklausančiais perspėjimo apie pavojų. Poetas siekė, kad skaitytojas vaikas pasaulį matytų tokį, koks jis yra. Drauge jaučiamos pedagoginės K. Jakubėno užmačios: auka netapsi, jei būsi atsargus ir klausysi išmintingų patarimų. J. Minelgos eilėraščiuose aukai skiriama mažiau dėmesio. Jo kūrinių centre, kaip įprasta ir gyvūnų pasakai, -alkanas triksteris. Katinas gviešiasi varnos:

„Čiuptų rėksnę / Ir į puodą, / Nupešiotų / Visą kuodą" („Katinas ir varna"). Voras skanumynais vilioja paikšę musę: „Tik nesididžiuoki, / Čia pasisvečiuoki. / Virėm, kepėm, / Sviestu tepėm / Ant baltų pyragų" („Voras ir musė"). Saldžia-liežuvaudama lapė vadina žąsiną: „ - Žąsin Gargatone, / Paukščių kapitone, / Vesk pulkelį / I miškelį, / Suk į mano dvarą! // Va, už gluosnio rūmai... / Uogom rausta krūmai. / Ojau grybų -/ Jų sodybų / Nė nesuskaitysi! („Pasakėlė"). Beje, klastinga gražbylystė - archaiškojo triksterio sėkmės laidas. Bet J. Minelgos triksteriams sekasi rečiau negu gyvūnų pasakose: tik musė pakliūva į voro pinkles. J. Minelga, priešingai negu K. Jakubėnas, ignoruoja realiojo pasaulio dėsnius. Iš tradicinės struktūros poezijos J. Minelga perima idealiojo geidžiamojo pasaulio modelį. Blogį nešančios jėgos šiame pasaulyje egzistuoja, bet reikštis joms neleidžiama. Įsivyravęs ketvirtajame dešimtmetyje, toks pasaulio modelis išliko dominuojantis iki nūdienos. Išeivijos poetams (ne vien J. Minelgai) jis bemaž vienintelis, nepamainomas.

Vaikų gyvenimo tema

Tikru idealumo grynuoliu pavadintinas J. Minelgos kūryboje iškylantis vaikų pasaulis. Kaip ir prieškario poetų eilėraščiuose, jis uždaras, atribotas nuo suaugusiųjų problemų. Bet, skirtingai nuo ketvirtojo dešimtmečio poezijos, čia nėra įprastinės kasdienybės. J. Minelgos eilėraščiuose mažųjų dienos sukasi tarsi nesustojanti pramogų karuselė. Kūrinių situacijomis pabrėžiamas vaikystės šventiškumas: vaizduojama vardinės, svečiavimasis, piknikas, plaukiojimas laiveliu, apsilankymas zoologijos sode, Velykos ir pan. Šiame šventiškame pasaulyje nėra vietos peštynėms ar kivirčams. Čia nerasim pamokslaujančių mokytojų ar baudžiančių tėvų. Sis pasaulis sukurtas vien džiaugsmui. Į ašaras ar pyktį jame reaguojama kaip j darnos griovimą. Būti laimingam - gyvenimo norma, todėl įsiskaudinusius stengiamasi tuoj numaldyti, ir ne bet kaip, o juoku („Ašarė", „Ožiukas"). J. Minelgos vaikų gyvenimo temos poezija yra paradoksaliai pedagogiška. Ji nė iš tolo neprimena didaktinės literatūros paveiktų prieškario kūrinių vaikams. J. Minelga moko skaitytoją, tik ne tinkamo elgesio, o tinkamos pasaulio jausenos. Būti laimingam - norma, bet gyvenimo džiaugsmo kaip pastovios būsenos niekas tau neatneš. Nepadovanos kaip kepurės ar laikrodžio. Džiaugsmo galimybės glūdi pačiam tavy - byloja J. Minelgos eilėraščiai. Tik niekad nenukabink nosies! Net tuomet, kai šventė po tavo langais, o tu negali jos malonumais mėgautis. Ši nuostata bene gražiausiai pateikta subtiliame psichologiniame etiude „Ledai". Ledai čia pat, bet lyriniam subjektui, atsidusus: „Jei būčiau taupęs žiemą", - tenka suvaidint, kad jie visai nerūpi. Dramatinė eilėraščio įtampa kuriama priešpriešinant dvi intonacines linijas. Pirmoji aukštai pakelta tolygi už lango skambančių aidų „Ledai! Ledai!" linija ir antroji pažeminta virpčiojanti valingai slopinamų lyrinio subjekto jausmų linija. Kūrinio pabaigoje įtampa panaikinama šypseną keliančiu vaikiškai stojišku susitaikymu:

Ledai! Ledai!
Linksmi veidai -
Valio, nebaisūs karščiai!
O jei kamuos,
Mane namuos
Gaivins mamytės barščiai.
Tautinės savimonės ugdymas

Deja, džiaugsmingasai vaiko pasaulis nėra jo tėviškė. Šioji mintis J. Minelgos kūryboje nuolat akcentuojama („Indėnai", „Ten tėvynė mano"). Išeivių poezijoje vaikams išskirtinė ir drauge specifinė yra tautybės savimonės ugdymo funkcija. Kuriantiems Lietuvoje ji neaktuali. J. Minelga, kaip ir daugelis kitų poetų, tautinius jausmus visų pirma žadina retoriškais, publicistiškais, scenoje deklamuoti tinkamais eilėraščiais („Lietuvai", „Bočių žemės aidai", „Pamoka šeštadieninėje"). Iš esmės - tai kūriniai apie garbingą Lietuvos praeitį. Lietuvos dabartis yra ignoruojama. O ateitį jai atnešti pasiryžę mažieji tremtinukai.

Mes vyrais užaugsim -
Tvirtais, dideliais,
Į Lietuvą trauksim
Didvyrių keliais.
Sustosime Vilniuj, Šiauliuos ir Kaune,
Su tėviškės kario žalsva miline -

pasižadama eilėraštyje „Didvyrių keliais". Vaikai, kaip tėvynės išlaisvintojai, prieškario laikotarpiu vaizduoti Vilniaus vadavimo temos eilėraščiuose. Taigi ir šiuo atveju J. Minelga pasireiškia kaip tradicijos perėmėjas.

Gali daug žinoti apie Lietuvos praeitį, gali vaikiškai tikėti ją, nūdien pavergtą, išvaduosiąs, o iš esmės - nebūti lietuviu. Etninę žmogaus priklausomybę nemaža dalimi lemia jo pasaulėvoka. Nepaprastas J. Minelgos vaikų gyvastingumas, be kita ko, liudija, kad jie kupini amerikietiškojo entuziazmo dvasios. O kaip perduoti vaikui bent dalelę lietuviškojo pasaulio suvokimo?

Ir štai toli nuo Lietuvos esančiame didmiesčių krašte atsiranda kiškis, kepantis beržyne pirkelėj pyragus, o Velykų rytą atskubantis su margučiais. Tėtis bara katinėlį, kam nesiskutęs ūsų žvirblį tratina. Verksniukė pavadinama ožiuku, kuriam ragučiai dygsta. Nežinia, ar šios ir daugybė kitų lietuvių vaikų folkloro nuotrupų, perkeltų į J. Minelgos eilėraščius, turi įtakos lietuviškosios vaiko pasaulėvokos formavimui. Šiaip ar taip - poeto pastangos tai daryti yra akivaizdžios.

Ištikimybę tradicinės struktūros vaikų eilėraščiui išeivijos vaikų poetai, matyt, suvokė kaip ištikimybę paliktosios tėvynės literatūrai. Kita vertus, tradicinės struktūros vaikų eilėraštis yra maksimaliai nukreiptas į mažąjį skaitytoją, tad jauniesiems išeivijos lietuvaičiams, menkai bemokantiems tėvų kalbą, dėl savojo elementarumo, ko gero, yra priimtiniausias. J. Minelga, puoselėdamas tradicinės struktūros vaikų eilėraštį, pasireiškė kaip poetas, siekiantis integruoti lietuviškosios ir amerikietiškosios kultūrų ypatumus. Jis sukūrė specifišką tradicinės struktūros poezijos atmainą, orientuotą specialiai į jaunuosius lietuvių išeivijos skaitytojus.


   Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3)

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728010203
Vasaris
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.