2021 m. spalio 21 d.
LIETUVIŠKIEJI HEIDOS VARIANTAI: apkarpytas → išbraukytas → perpasakotas → visas!
Loreta Jakonytė (LLTI)

Įvairūs to paties kūrinio, ypač verstinės literatūros, leidimai gali pasakoti nevienodas istorijas. Kitas vertėjas, redaktorius, dailininkas - viskas turi įtakos sudėtingam literatūros kūrinio mechanizmui, kur, pakeitus vieną detalę (žodį, sakinio struktūrą, iliustraciją), kitaip pradeda veikti ir visos kitos. O jei dar imamasi trumpinti, adaptuoti, keisti žanrą ar meno kalbą (ekranizuoti, įgarsinti), pradinio originalaus kūrinio prasmės dar labiau keičiasi, tolsta nuo autoriaus sumanymo. Nuolat iš naujo publikuojant literatūros klasiką patikslinti leidimą ypač aktualu.

Kūrinio variantiškumo reiškinį ir problemas iškalbingai atskleidžia šveicarų rašytojos Johannos Spyri (1827-1901) apysakos Heida istorija Lietuvoje. Turime net keturis jos variantus: pirmąkart kūrinys lietuviškai pasirodė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, vėliau išleistas sovietmečiu ir dukart - nepriklausomybės metais.

Lietuviški Heidos variantai galėtų tapti turiningos tekstologinės analizės objektu ar būti nagrinėjami iš vertimo teorijos perspektyvos, bet šiuosyk norisi bendriausiais bruožais aptarti literatūrinius kūrinio visumos dalykus. Kaip įvairiuose leidimuose atrodo kūrinio pasaulėvaizdis, vertybiniai pamatai, veikėjų charakteriai, ar keičiasi pasakojimo būdas, kas atsitinka su kulminaciniais originalo epizodais. Kiek atsiskleidžia svarbūs Spyri apysakos dėmenys - gyva, šilta, smalsi, drąsi, ryžtinga kalnų mergaitės asmenybė, jos ryšys su gamta ir žmonėmis, įspūdinga kraštovaizdžio estetika, religinė plotmė ir subtilus humoras.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio Heida

Pirmąją Heidą lietuviškai „išguldė“ Pranas Mašiotas. Kaip ir originalas, apysaka išėjo dviem dalimis: Heida. Kaip ji mokėsi ir keliavo (1935)1 ir Heida. Kaip ji naudoja tai, ko išmokus. Pasakojimas vaikams ir tiems, kurie vaikus mėgsta (1936)2. Greta sudėtos dalys menkai panašėja į dvitomį, nes skirtingos leidyklos parengė skirtingos stilistikos knygas su kitų dailininkų iliustracijomis. Pirmoji kūrinio dalis – didėlesnio formato, spalvota, su įrašu „gausiai iliustruota“3.

Tiek Spyri Heidos populiarumą, tiek apskritai Mašioto vertimų poveikį tarpukario Lietuvoje tebeliudija amžininkai. Pavyzdžiui, literatūrologas Lionginas Šepkus sako: „(…) ką jau kalbėti apie P. Mašioto vertimus! Jie buvo mums nematytų kraštų, miestų, jūrų, kalnų atradimas, pirmoji pasaulio enciklopedija. Ir ne sausai publicistinė, o nuotaikinga, dvelkianti lengvu humoru, pateikta kaip patrauklių herojų nuotykiai.“4 Pasak Reginos Norkevičienės, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Spyri Heida buvo bene geidžiamiausia mergaičių knyga, dėl kurios bibliotekose tekdavo ir pasivaržyti5.

Mašioto vertimų specifka šiek tiek tyrinėta, tad žinoma, kad autorius verčiamus kūrinius kartais trumpindavo, vietomis laisvai atpasakodavo, ne visuomet apie tai informuodamas skaitytojus6. Mašioto Heida, išleista ketvirtajame dešimtmetyje, nėra pilnas vertimas: sakiniai aptrumpinti, dalies jų visai atsisakyta, kai kur apkarpyti veikėjų dialogai, praleista dalis epitetų ir pan. Taip pasakojimas įgauna truputį spartesnį tempą, nesileidžia į smulkesnius niuansus. Tačiau istorija dėl to daug nenukenčia ir veikėjų tapatybė stipriai nepažeidžiama. Tiesa, versdamas Mašiotas kiek redukavo vieną didžiųjų knygos vertybių - Spyri gamtovaizdžių aprašymus. Dar problemiškiau atrodo religinių dalykų perteikimas. Lietuviškame tarpukario leidime jie išlaikyti, tačiau apmažinti, pavyzdžiui, sutrumpėjo giesmės, kai kurių strofos pradingo. Antai iš epizodo apie daktaro iš Frankfurto pasivaikščiojimą po Alpes ir atvirą pokalbį su mergaite apie širdies liūdesį Mašiotas išbraukė guodžiančią Heidos giesmę (kurios klausantis, pasak senelės, „vėl grįžta į širdį viltis ir pasitikėjimas“) ir pasitenkino vien bendru situacijos nusakymu: „Heida ėmė iš atminties sakyt, ką močiutei skaitydama buvo išmokus. Tik paskui nutilo, paabejojus, ar daktaras girdi“ (1936, p. 35).

Nūdienos skaitytoją pirmasis Heidos variantas gali nostalgiškai žavėti anuometiniu žodynu, jau estetinį skambesį įgaunančiomis senoviškomis kalbos formomis, pavyzdžiui, Mašioto mėgta dviskaita (užmiršova, užlipkiva), žodžiai namieje, kedė, tap („taip“), reta leksikos įdomybė miegeivė, reiškianti „nakvišą, lunatikę“. Versdamas Mašiotas gražiai lietuvino asmenvardžius: Ožkapetris, piemenėlis Peteris - Petrelis, vežikas Jonas, tarnas Sebastijonas; panelė Rotenmejer gavo priesagą -aitė (tad tapo panele Rotenmejeraite). Savaip perteiktas ir vokiškas tarimas: ponas Sesemann tarpukario leidime yra Zėzemanas (vėlesniuose variantuose tik Sezemanas).

Sovietmečio Heida: „pataisytas“ Mašiotas

Mašioto versta Heida pakartotinai išleista praėjus 43 metams - 1978-aisiais - kaip vienas iš serijos „Prano Mašioto knygynėlis“ tomų7. Būtent iš šio varianto iki 2007 m. dauguma Lietuvos skaitytojų susipažino su Spyri apysaka. Viena vertus, galima tik džiaugtis Šveicarijos rašytojos ir jos pasaulinį populiarumą įgijusios herojės aktualizavimu, kita vertus, svarbu pamatyti, kad sovietmečio leidimas pažymėtas ryškiu laikmečio įspaudu - ideologiškai cenzūruotu redagavimu. Knygos pabaigoje yra kūriniui lemtinga pastaba: „Abi dalys redaguojant šiek tiek patrumpintos“ (1978, p. 302).

„Šiek tiek“ čia reiškė ne tik numestas dviskaitos galūnes (tokie dalykai buvo tikslingas ir pagrįstas kalbos atnaujinimas), bet ir išbraukytus didelius epizodus, apkapotas siužeto atšakas ir net išmestą visą skyrių. Pastaroji žala kūriniui itin didelė. Tai apysakos pirmos dalies paskutinis skyrius, tikrajame Mašioto vertime pavadintas „Sekmadienį, kai varpais skambina“, kuriame plėtojami kūrinio pasaulėvaizdžiui, vertybių sistemai ir veikėjams atskleisti labai reikšmingi aspektai. Čia Heida skaito Ožkapetrio senelei religines giesmes, kuriose tiesiogiai formuluojamos (ir vis pakartojamos) gyvenimo vilties, išminties, tikėjimo idėjos. Ypač Kalnų Dėdės personažui tai kulminacinis knygos skyrius, nes būtent čia jam primenama sūnaus palaidūno istorija, pastūmėjanti senelį apmąstyti savo gyvenimo nuostatas, santykius su žmonėmis, pasauliu bei Dievu ir netgi stebuklingai per vieną naktį pasikeisti („Susitaikyti su Dievu ir žmonėmis“). Šios pastraipos geriausiai paaiškina ligtolinę ir būsimą Kalnų Dėdės elgseną, atskleidžia vidinius ir socialinius konfiktus, todėl, skyrių praleidus, šio veikėjo istorijoje ir portrete lieka žiojėti gili spraga.

Antireliginė, ateistinė sovietmečio ideologija lėmė, kad lietuviškoje 1978 m. Heidoje kone visiškai eliminuota kūrinio religinė plotmė. Buvo išgyvendinti fragmentai, kuriuose herojai mąsto apie Dievą, jam dėkoja ar šlovina kaip pasaulio grožio ir gėrio kūrėją, žmogaus būties išmintį ir viltį. Žodis „Dievas“ išbrauktas kone visur, o retuose išlikusiuose atvejuose perrašytas mažąja raide. Ten, kur originale pabrėžiama dieviškoji pasaulio sąrangos ir žmogaus gyvenimo vertikalė, sovietmečio variante akcentuojama gamtos ar visuomenės horizontalė. Pavyzdžiui, štai kaip pakinta epizodas, svarbus kūrinio etiniams pamatams ir didaktinėms rašytojos intencijoms: prasižengusiam Peteriui Klaros močiutė aiškina, kad blogų darbų neįmanoma nuslėpti, nes „Ponas Dievas juk viską mato ir žino. Kai pastebi, kad kas savo blogą žygį paslėpt nor, tai pažadina jo sąžinę“ (1936, p. 142), o „suredaguo-tame“ variante tokio visa reginčio doros sergėtojo ir sąžinės budintojo nėra, lieka tiesiog vidinis nerimas ir grėsmė būti nubaustam kitų žmonių. Arba – originale stebuklingas Klaros išgijimas siejamas su gamta ir Dievo pagalba, o sovietmečio variante – vien su gamta: vienur pagelbėjo „Ir pono Dievo saulės šviesa, ir Alpių oras“ (2007, p. 340), kitur tik „saulė bei kalnų oras“ (1978, p. 282).

Religinių dalykų išbraukimą paaiškina sovietmečio cenzūra ir ateistinės pasaulio sampratos diegimas, tačiau sunku suvokti, kodėl buvo atsisakyta gana ryškios ir linksmos siužeto atšakėlės apie Peterio ir Klaros močiutės derybas dėl dešimties rapenų pinigėlio sekmadieniais „per visą savo gyvenimą“. Gal tuometinei pageidaujamai vaiko sampratai netiko toks mažojo „materialistinis interesas“?

Tais pačiais principais redukuotas apysakos fnalas. Nuosekliai praleista rašytojos replika apie Peterio mamos veidą, „švytintį“ iš laimės dėl dosnios damos sūnui pažadėtų pinigėlių, o svarbiausia – nėra paskutinių senelės žodžių „Heida, paskaityk man kokią pašlovinimo ir padėkos giesmę! Dabar man atrodo, kad turiu tik šlovinti Viešpatį danguje ir dėkoti už viską, ką jis mums padarė“ (2007, p. 364). Originalo užsklandos scena, pabrėžianti pagrindinių herojų santarvę, bičiulystę ir harmoningą santykį su savo gyvenimu ir pasauliu, šiame lietuviškame variante vėl supaprastinta iki lakoniško pasitenkinimo artima draugija ir patirtais nuotykiais: „Visi trys atrodė labai laimingi, kad yra drauge, ir patenkinti pasakojamais nuotykiais“ (1978, p. 301).

Adaptuota Heida: siužeto konspektas

Heida priklauso dažniausiai perleidžiamų pasaulio vaikų literatūros klasikos kūrinių grupei. Vis iš naujo publikuojamas ne tik originalas, bet ir galybė įvairaus masto sutrumpinimų, perpasakojimų, radijo vaidinimų, kino ekranizacijų, neautorinių tęsinių (šie tradiciškai priduria tolesnių Heidos nuotykių, jaunystės išgyvenimų, šeimos kūrimą ir t. t.). Po sovietmečio leidimo praėjus kiek daugiau nei dviem dešimtmečiams, Lietuvoje pasirodė dar viena knyga, pavadinta Heidi8. Ji išėjo kaip eilinis (39-asis) serijos „Iliustruota didžioji klasika“ tomas, išverstas jau iš angliškos adaptacijos.

Apie šios tarptautinės komercinės serijos bėdas – paviršutiniškumą, visų teksto lygmenų supaprastinimą, net išdarkymą – nesyk diskutuota, kritiškai rašyta9. Tos pačios kliautys būdingos ir adaptuotai Spyri Heidai. Palyginti su kitais lietuviškais variantais, šioje „viskas ne taip“, pradedant viršeliu, kuris prikišamai liudija trumpinio paradoksus ir adaptuotos veikėjos eroziją. Viršelio gyvulėliai, menkai tepanašūs į ožkas, katiniškai (ar ėriukiškai?) saldžiai šypsosi, o svarbiausia – su puokšte gėlių čia stovi disnėjiškų bruožų ilgaplaukė blondinė mėlynomis akimis. Šiomis ypatybėmis viršelio mergaitė galėtų priminti nebent Klarą, tačiau visai netapatintina su šveicarų rašytojos tamsiaplauke garbane Heida. Tiesa, „savesniu“ pavidalu protagonistė išnyra kito dailininko pieštose knygos vidaus iliustracijose.

Adaptacijoje stipriai aptrinta ir literatūrinė kūrinio faktūra: trumpais, neišraiškingais sakiniais glaustai perpasakotas istorijos siužetas, išmesti dialogai, vėl atsisakyta religinės tematikos, išblukintos veikėjų savybės, jausmai ir kraštovaizdžio grožis. „Iliustruotos didžiosios klasikos“ Heidi yra iš esmės naujas tekstas, kurį su Spyri apysaka tesieja pagrindinė siužeto linija. Visi kiti kūrinio dėmenys supaprastinti ir suprastinti. Pavyzdžiui, adaptacijoje įsigali trečiuoju asmeniu kalbantis pasakotojas, jis labai dažnai „nutildo“ veikėjus, pats persakydamas jų mintis ar žodžius. Vyraujant monotoniškam pasakotojo balsui, neleidžiant jo pertraukti personažų kalboms, pasakojimas darosi gerokai vienodesnis ir nuobodesnis, išgaruoja tiek scenų dramatizmas, tiek komiškumas. Tokioms linksmoms frazėms, pavyzdžiui, miestietiškose manierose susipainiojusios Heidos kreipinys į tarną „Jūs arba tamsta!“, jau neatsiranda vietos.

Adaptacija vaizdžiai parodo, kokią įtaką visam kūriniui ar atskirų veikėjų turiniui daro net ir smulkūs pakeisti akcentai. Štai perpasakojime teigiama, kad Kalnų Dėdė jaunystėje „ilgėjosi miesto“ (2000, p. 12). Turint galvoje, kokia reikšminga Spyri apysakoje yra miesto ir kaimo priešprieša, įterpiant tokius papildymus rizikuojama pernelyg įsikišti į autorinę problematikos interpretaciją ir ją iškreipti. Lygiai taip pat Kalnų Dėdės įvardijimas „ekscentrišku“, net jei pritartume tokiai jo charakterio traktuotei, XIX a. literatūros kūrinyje skamba kaip pernelyg modernus svetimkūnis.

Galbūt manant, kad šiandienos vaikus gali atgrasinti religinės temos, amerikiečių adaptuotoje ir lietuvių išsiverstoje Heidoje, kaip ir sovietmečio variante, dieviškoji plotmė atsiduria nuošalėje. Minėtoji fnalinė scena čia irgi neatpažįstamai pakeista: „atsistoję atsisveikinti visi džiaugėsi brangia meilės, draugystės ir laimės akimirka, kurios niekas niekuomet nepamirš“ (2000, p. 236). Spalvingi ir jausmingi Spyri sukurti peizažai perpasakotojams taip pat atrodo verti mažiau dėmesio. Antai įspūdingos pastraipos apie Heidos išgyvenimus kalnuose grįžtant iš Frankfurto pas senelį čia ne tik stipriai sutrumpintos, bet ir išradingos, tapybiškos originalo detalės pakeistos trafaretiniais apibūdinimais. Vietoj Mašioto žioruojančių viršūnių, žvilgančio sniego, paauksuotos žolės, uolų „kaip ugnyje“ Lietuvos skaitytojas randa tik įprastą „sniego kepurę“, rožinę ir aukso spalvą, „nudažančią“ ganyklas. Pakeistas ir Heidos santykis bei jausena: mergaitės žvilgsnis čia fksuoja ne grožį, akcentuojamą originale, o atpažinimą ir savumą: „viskas buvo taip pažįstama ir miela, kad Heidi, sustojusi ir kvėpuodama gaiviu kvapniu oru, negalėjo sulaikyti ašarų“ (2000, p. 132).

Adaptuotame variante palikta nekaitoma pagrindinės herojės vardo forma Heidi, nesulietuvinti ir kiti asmenvardžiai bei vietovardžiai: Deti, Pėteris, Dėdė Alpas, Bridžita; Mašioto jaukus Kaimelis čia vadinamas gremėzdišku Dorfiu. Mažesnių ir didesnių paklaidų gausa iškreipia perpasakojamą Spyri kūrinį, svarbūs elementai praleidžiami, pridedama nemotyvuotų naujų. Adaptuotas variantas vargiai orientuojasi į kito amžiaus skaitytoją nei originalas, todėl jo parengimas neturi motyvacijos ir galėtų būti paaiškintas nebent leidėjų komerciniais interesais.

„Restauruota“ Heida

„Vis dar nėra tikros J. Spyri Heidos, kurią maloniai mena mūsų vyresnioji inteligentija...“ – apgailestavo Kęstutis Urba 2002 m.10
Nors versto kūrinio tikrumas visuomet esti sąlygiškas, praėjus penkeriems metams Lietuvoje toks variantas išleistas, jei ne „tikras“, tai bent „visas“ – ne trumpintas, ne braukytas, ne savaip perpasakotas, o nuosekliai ir labai sklandžiai, kūrybiškai išverstas Adomo Druktenio11. Ši Heidos versija, palyginti su ankstesnėmis, pasipildo daugybe niuansų, skaitytojui leidžia mėgautis autentiškesniu Spyri pasakojimu, spalvingesniais veikėjų portretais, lėtesne siužeto eiga, stabtelėjimais ir įdėmesniais įsižiūrėjimais į aplinką. Jau pirmame apysakos sakinyje Mašioto Majenfeldo miestelis yra „smagus“, o Druktenio – „jaukus, senas“; Mašioto takas į kalnus kyla, veda, o naujajame vertime temperamentingiau šauna stačiai.

Čia kur kas visavertiškiau perduota, atkurta kūrinio visuma: veikėjų dialogai ar tylūs mintijimai, Alpių gyvenimas, krikščioniškoji paradigma. Hei-dos grįžimo iš Frankfurto scena vakaro kalnuose, skurdžiai dekoruota adaptacijoje, 2007 m. leidime atsiveria didinga estetika: pievos tviska vakaro saulėje, sniegynai žėruoja ugnimi, žolynai užlieti raudono spindesio, uolynai liepsnoja, visur raibuliuoja šviesa, o slėnis plyti paūkavęs, nuauksintas. Šiame vertime galima nuolat smaguriauti vaizdingais epitetais, veiksmažodžiais ir t. t.

Skaitytojui, atsivertusiam ketvirtąjį lietuvišką Heidos variantą, teks atsirinkti veikėjų vardus, pavyzdžiui, Peteris ir panelė Rotenmajer jau nėra mašiotiškai „domestikuoti“. Sugalvotas naujas būdas skirti Ožkapetrio ir Klaros senelėms: vengdamas painiavos, Mašiotas jas vadino atitinkamai „močiute“ ir „antrąja močiute“, o Druktenis Alpių senolę nuosekliai vadina „senele“, o Frankfurto – „močiute“. Ganyklų Dėdė čia tiksliau įvardytas Kalnų Dėde, pakoreguoti ožkyčių vardai (Gulbė ir Lokytė tapo Gulbele ir Meškute, o Baltgalvėlė – Sniegena, Sniegenėle).

Renkantis iš keturių Heidų

Taigi Lietuvoje esama keturių gana skirtingų Heidos variantų. Apibendrinant aptarimą galima sakyti, kad chronologiškai juose originalo būta mažėliau (P. Mašioto vertimas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje), jis perteiktas ateistiškiau (sovietmečio leidimas), konspektyviau (adaptacija) ir galiausiai – visavertiškai. Kitais žodžiais tariant, lietuviai prie visos Spyri apysakos artėjo per apkarpytą, išbraukytą ir perpasakotą versijas. Problemiškiausioje padėtyje atsidurdavo religinė kūrinio plotmė, deramai atskleista tik naujausiame leidime.

Skirtingi klasikinio kūrinio variantai, net ir labiausiai diskutuotini, galėtų pagelbėti ugdant sąmoningesnį skaitytoją, kuris smalsiai ir kritiškai užmestų akį ne tik į viršelio pavadinimą ir autorių, bet taip pat į vertėją, redaktorių, leidėją, smulkaus šrifto įrašus „redaguojant trumpinta“ ar „adaptuota“. Išmanymas leidžia nesutrikti bibliotekos lentynoje greta aptikus „tris“ autores – Johaną Spiri, Joaną Spyri ir Johanną Spyri – bei „dvi“ jos knygas – Heida ir Heidi. Padėties suvokimas suteikia laisvę rinktis, į kokį variantą norime įnikti – pačios rašytojos sukurtą ar tarpininkų savaip sudėliotą.


 

1 SPYRI, Johanna. Heida: Kaip ji mokėsi ir keliavo, vertė Pranas Mašiotas. Kaunas: Pribačius, 1935. Toliau cituojant šį ir vėlesnius apysakos leidimus skliaustuose nurodomi tik leidimo metai ir puslapis.

2 SPYRI, Johanna. Heida: Kaip ji naudoja tai, ko išmokus. Pasakojimas vaikams ir tiems, kurie vaikus mėgsta, vertė Pranas Mašiotas. Kaunas, Marijampolė: Dirva, 1936.

3 Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomame pirmosios dalies egzemplioriuje viršelyje išspausdintas antrosios dalies pavadinimas (Heida. Kaip panaudoja tai, ko išmokus).

4 Jausti nematomąją būties ir žmogaus gelmę: literatūrologas Lionginas Šepkus atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus // Rubinaitis, 2004, Nr. 1, p. 25–29.

5  Reginos Norkevičienės pasakojimas Johannos Spyri 180-osioms gimimo metinėms skirtame seminare „Šveicarijos vaikų literatūra“, kuris 2007 m. birželio 12 d. vyko Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.

6 Plačiau žr. DEGUTIS, Albinas. Neatverstas Prano Mašioto veiklos puslapis // Bibliotekų darbas, 1989, Nr. 10, p. 29–32; Nr. 11, p. 33–34.

7 SPIRI, Johana. Heida, paruošė ir redagavo Jonas Stukas, vertė Pranas Mašiotas. Vilnius: Vaga, 1978.

8 SPYRI, Joana. Heidi, iš anglų k. vertė Edmundas Juškys. Vilnius: Alka, 2000.

9 Pavyzdžiui, Kęstutis Urba ir Aistė M. Dromantaitė argumentuotai kritikavo Frances Burnett Paslaptingo sodo adaptaciją, plačiau žr. URBA, Kęstutis, DROMANTAITĖ, Aistė M. Kas lieka iš klasikos // Rubinaitis, 2000, Nr. 3, p. 41–42.

10 URBA, Kęstutis. Kas apgins Anderseno teises? // Rubinaitis, 2002, Nr. 3, p. 2.

11 SPYRI, Johanna. Heida, vertė Adomas Druktenis. Vilnius: Alma littera, 2007.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2007 Nr. 2 (42)



Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Spalis
    2021     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.