2021 m. spalio 21 d.
Mokymasis būti paauglio balsu ir akimis

Antanas Šimkus


Viršelio dail. Jurga Kurtinaitienė
Du pradiniai sprogdinančios energetikos kupini sakiniai – „Aš esu Balys Belekas, man penkiolika metų. Norėčiau gimti iš naujo.“ – įsuka žiedine kompozicija nužiestą istorijos apie paauglį Balį Beleką karuselę. Du paskutiniai sakiniai – „Aš esu Balys Belekas. Esu naujas žmogus.“ – tą kompozicijos žiedą sujungia ir sustabdo šią karuselę. Net grafiškai jie atskirti punktyrine taškelių linija. Skaitytojo užduotis – suvokti, kas telpa tarp šių sakinių Dainos Opolskaitės rašytoje apysakoje*. Kaip jau turbūt aišku iš pradžios ir pabaigos citatų, ši beveik dviejų šimtų puslapių istorija liudija tam tikrą asmenybės virsmą.

Bent pastaraisiais metais lietuvių literatūra negali pasigirti gausia ir kokybiška paauglių proza. Tuščios lentynos įspūdį šiek tiek prasklaido pasirodančios keleto autorių – Kristinos Gudonytės (Blogos mergaitės dienoraštis, 2009; Gėlių dvaras, 2011; Ida iš šešėlių sodo, 2012; Jie grįžta per pilnatį, 2015), Remigijaus Misiūno (apysakų ciklas Sutrumpintas meilės kursas, 2009; Parduota vasara, 2014; 10A Armagedonas, 2016), iš dalies Akvilinos Cicėnaitės (Niujorko respublika, 2015)  – knygos. Galbūt dėl to, kad paaugliai skaitytojai nėra lepinami gausia lektūra, o gal dėl kokių kitų priežasčių viena didžiųjų leidyklų prieš keletą metų pradėjo rengti paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kurio tikslas – „originalūs kūriniai jaunimui ir paaugliams aktualiomis temomis“.

Šiame konkurse prieš dvejus metus Opolskaitė jau dalyvavo. Jos apysaka Eksperimentas gyventi (2015), skirta vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikams, pateko tarp trijų geriausiųjų. Įdomu, kad to kūrinio centre – paauglės mergaitės pasaulis, jo vyksmas. Naujausiame kūrinyje, laimėjusiame antrojo konkurso pirmąją vietą, autorė imasi braižyti paauglio berniuko tapsmo, brandos trajektorijas. Tai liudija rašytoją esant nuolatiniame ieškojimų kelyje, kita vertus, tokie posūkiai visad reiškia ir tam tikrą riziką.

Opolskaitė nėra tik pastaraisiais metais debiutavusi kūrėja. Akylesni skaitytojai kultūrinėje spaudoje („Metuose“, „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“) ne sykį yra matę jos novelių, recenzijų, esė; galbūt yra pamenančių ir gana stiprią debiutinę rašytojos novelių knygą Drožlės (2000) „Pirmosios knygos“ serijoje. Šiuose tekstuose autorė mokėsi kurti savą, artimą realistinei pasakojimo manierą. Viename iš nedaugelio savo interviu kaip autoritetus, iš kurių kūrybos ir gyvenimų šviesos sėmėsi stiprybės, ji paminėjo prozos meistrus Antaną Vaičiulaitį ir Juozą Aputį. Ko gero, polinkis į klasikines žanro formas, tradicija paremtą, artimą realistiniam pasakojimą, tam tikrą psichologizmą kūrybiniame rašytojos dosjė atsirado neatsitiktinai.

Pasiryžimas rašyti paaugliams, jaunimui – gana drąsus ir atsakingas išbandymas. Tai ypač aiškiai suvokia žmonės, dirbantys su jaunais žmonėmis. Opolskaitė mokytojauja jau keliolika metų, tad patirties kuriamų siužetų vingiams ir potėpių veikėjų paveikslams tikrai netrūksta.

Na, o kad būtų lengviau grįžti prie apysakos Ir vienąkart, Riči, prisiminkime, kas apie šį kūrinį teigiama anotacijoje: „Knygoje pirmuoju asmeniu pasakojama penkiolikmečio Balio Beleko gyvenimo istorija. Komplikuoti santykiai su tėvais ir aplinka, nepilnavertiškumo jausmas ir įvairūs kompleksai neleidžia suvokti savo tapatybės. Taip vaikinas gyvena iki tos dienos, kol į jo gyvenimą įsiveržia Ričis – išvaizdus, protingas, ambicingas, stiprus, iš pažiūros tobulas bendraamžis. Draugystė su Ričiu praturtina Balio gyvenimą, atveria naujas tiesas, keičia požiūrį į save ir aplinkinius, įtvirtina vertybes. Ričis kūrinyje reiškiasi ne tik kaip iš tiesų egzistuojantis personažas, jis tampa ir savotišku tapatybės paieškos simboliu, Balio Beleko naujo gyvenimo pradžia ir įvaizdžiu. Kas subrandina jauną žmogų, kokios patirtys ir jausmai palydi jį iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį?“

Ši glausta siužeto atmintinė suteikia galimybę pažvelgti į kūrinį atidžiau: kuo apysaka Ir vienąkart, Riči žavi, o kas galbūt ne taip lengvai skaitytojui suprantama.

Jau pagirta kūrinio pradžia suteikia neilgo, tinkamai segmentuoto, gana skaidraus sakinio ritmą, išlaikantį puslapius verčiančio skaitytojo dėmesį per visą kūrinį. Autorė pasitelkia pasakojimą pirmuoju asmeniu – labai natūralu taip perteikti paauglio patirtį, kartais priartėjant prie dienoraščio intonacijų, kartais atitolstant įvairiais gyvenimo įvykiais, ištraukiant saviironijos ar humoro kortą, vėl prisiartinant įterpus neilgą dialogą.

Apysakos struktūra tikrai orientuota į žmogų, kuriam stinga kantrybės skaityti paklodinius tekstus, – kūrinys išskaidytas į dvidešimt vieną skyrių, kurių kiekvienas dažniausiai skirtas vienam įvykiui, jiems pritaikoma netikėtesnė ar intrigą išlaikanti novelinė pabaiga. Pati knyga sudėliota, sufragmentuota prisitaikant prie skaitytojo, universaliu žargonu kalbant, kietai sukalta, ir tai viena iš gerųjų šio kūrinio ypatybių.

Tačiau vien techniniais kūrinio struktūros apibūdinimais informacijos išalkusio skaitytojo, ko gero, nepavyks pasotinti, tad verta pereiti prie turinio dalykų. Situacija, kurioje vaizduojamas pagrindinis veikėjas Balys, nesunkiai atpažįstama ir gyvenime, ir literatūroje: paauglys, nekenčiantis savo išvaizdos, nemėgstantis vardo, kompleksuojantis dėl pavardės: „Skaudžiai įsitikinau, kad esu pasmerktas, likimo nuskriaustas ir pažymėtas visą gyvenimą turėti raudonus plaukus, garsų prosenelį ir vardą, kuris rimuojasi su gyvūno vardu. Ir dar – būti bele kuo“ (p. 15). Pirmiausia į galvą atklydo (matyt, dėl nepatogumų, kuriuos kelia „nevykusi“ pavardė) kažkuo giminiška vokiečių rašytojo Gerhardo Holtzo Baumerto knyga Alfonsas Bailius (vertė Vilija Žemaitaitytė). Nors ten pagrindinis veikėjas kiek jaunesnis, bet jo liūdesys dėl „Bailiaus“ labai primena šios apysakos veikėjo kančias dėl Beleko pavardės ir Balio vardo. Visa tai, žinoma, dėl tariamai žalingo aplinkinių poveikio – tėvai, racionalūs jų poelgiai, sotus ir patogus gyvenimas. Tradicinis supriešinimas parenkant paprastas priemones, detales. Jos, vietoj ir laiku atskleistos, atveria skaitytojams paprasto vaikino gyvenimą provincijos mokykloje: užsiujęs tarp savo siekių, minčių, jis taip ir gyventų, jeigu ne klasės naujokas. Būtent su šio sportiško jaunuolio, vardu Ričis, atsiradimu Balio gyvenimas pradeda keistis.

Kadangi tekste, skirtame tapti tiltu tarp apysakos ir skaitytojo, perpasakoti turinį vardijant siužeto įvykius būtų ne pats sąžiningiausias būdas, turbūt prasminga apsiriboti keletu akcentų, susijusių su veikėjų raida ir charakteriais.

Apysakoje Ir vienąkart, Riči Opolskaitė bene svarbiausius dalykus bando atskleisti vaizduodama žmonių ryšius, santykius. Paauglystėje draugystė, bičiulystė itin vertinama, tad autorė, atverdama bendravimo mokykloje ir už jos ribų pasaulį, sukuria įtaigią, jaunimo atpažįstamą atmosferą; konfliktas dėl telefono vagystės – šių laikų civilizacijos ir epochos ženklas (telefonais naudojasi didžioji dalis moksleivių); draugo žūtis, iškelianti Baliui daug sunkių prasmės klausimų, į kuriuos nebūna vienareikšmių atsakymų, kūrinyje taip pat yra ugdančiosios realybės dalis: „Mirtis visuomet nuskaidrina gyvenimą, visos jo drumzlės nusėda kažkur ant dugno, išsigrynina tik tai, kas svarbiausia“ (p. 176).

Šie paprasti, bet tikri momentai yra svarbioji Opolskaitės kuriamo pasaulio dalis. Balio draugo Pauliaus įvykdyta vagystė iš skurdo leidžia atkreipti dėmesį į socialinės būties aspektus, prisiminti biliūniškąją atjautos literatūros tradiciją, kurios atstovų tarp Opolskaitės (g. 1977 m.) kartos autorių nėra daug.

Galų gale pats Ričis, atėjęs į Balio gyvenimą kaip kitas, kitoks, veikia tartum laisvės simbolis, bet tuo pat metu yra pažeidžiamas (be tėvų palaikymo, mama užsieny).

Išvardyti akcentai sudaro elementų, būtinų stipriam kūriniui, rinkinį. Tačiau kai kas kelia ir abejonių. Jau pradžioje užsiminta, kad apysakoje Eksperimentas gyventi vaizduojama mergaitė ir jos pasaulis, o čia imamasi kurti berniuko psichologinį portretą. Nors knyga daug kuo įtaigi, Balio paveikslui tarsi kažko trūksta (ar kažko per daug?). Sunkoka įsivaizduoti penkiolikmetį vaikiną, taip stipriai išgyvenantį dėl plaukų spalvos: „O pabandykite įsivaizduoti save su tokiais gaurais bent vieną dieną mokykloje, kur visi klasėje šviesiaplaukiai ar tamsiaplaukiai, bet daugiau nėra nė vieno raudonplaukio“ (p. 8). Pradinėse klasėse tokie išgyvenimai gal būtų įtikinami, bet dešimtokui išskirtinumas kaip tik labiau gali būti teigiama savybė. Žinoma, tokių dalykų neapibendrinsi. Keistoki ar psichologiškai sunkiau įtikinami atrodo tokie vaikino pastebėjimai apie mergaites: „O mokytis vienoje klasėje su penkiolika skirtingų tualetinio vandens kvapų, penkiolika žvitriausių porų akių ir penkiolika ilgiausių liežuvių – argi tai įmanoma?“ (p. 26). Tiesiog nelengva įsivaizduoti jaunuolį, svarstantį apie merginas tualetinių vandenų kvapais. Kiek vėliau vaikino mintys apie Monikos palaidinės ir krūtinės dydį lyg ir pataiso situaciją... Na bet tebūnie tai toks kalbėjimo stilius... Pasažas apie kitą klasiokę vėl priverčia susimąstyti, ar šios recenzijos autorius paauglystėje buvo toks nebrandus ir nepastabus, ar tam knygos vaikinui būdingas ne natūralus, o labiau primestas mergaitiškas matymas: „Jos manikiūras šviežut šviežutėlis, nagai pusantro centimetro ilgio, išmarginti piešiniais ir gražiai nulakuoti“ (p. 28). Arba apie Živilę, kurią įsimyli: „ ji niekad per tuos devynerius metus dar nebuvo apsivilkusi tokio puikaus trumpučio klostuoto sijonėlio“ (p. 32). Žinoma, pernelyg paprasta būtų vienareikšmiškai kalbėti apie jaunuolio pasaulio pajautos vaizdinius ir jų raišką, bet tie bendrame apysakos kontekste siūlomi smulkmeniški pastebėjimai, kuriais Balys apdalija savo gražiąsias bendramoksles, labiau primena fotografuojantį konkurentės žvilgsnį, o ne susižavėjimo kupiną vaikino įsistebeilijimą.

Kita to paties stygiaus pusė – keistas vertinamas žvilgsnis regint vyriškosios giminės draugus. Pavyzdžiui, Ričio aprašymas: „Sudėtas irgi kaip atletas: aukštas, bet neišstypęs, stiprių rankų ir ilgų pirštų (ant kairės rankos bevardžio mūvėjo stambų metalo žiedą), platėjančių pečių ir nuo kiekvieno judesio įspūdingai judančių raumenų, kurių negalėjo paslėpti ploni marškiniai. Languoti, laisvo stiliaus, jie buvo atsegti, tačiau skvernai sukamšyti į nutrintus šviesaus mėlynumo džinsus. Ryškus pilvo presas kietas kaip akmuo“ (p. 36). Galima diskutuoti, bet šriftu išskirtos šios citatos vietos labiau liudija ne vaikinui būdingus pastebėjimus, o tiesiog autorės regėjimą. Tokių jusliškų vietų apysakoje yra ir daugiau: „Vieną akimirką atsirado šalia manęs ir aš šonu pajutau jo kieto treniruoto kūno jėgą. Dulkes ir prakaito kvapą“ (p. 39). Arba pasažas važiuojant su Ričiu motoroleriu: „ kartu keliavo Ričis, jis buvo čia pat ir jo odinės striukės kvapas, trūkčiojantys kojų raumenys ir įtemptos rankos. Aš jaučiau posūkius, mūsų kūnai sutartinai palinkdavo į vieną ar į kitą pusę kaip patikimo instrumento stygos nuostabiai švelniai prigunda prie virtuozo pirštų, o šie jas atpažįsta ir priglunda“ (p. 93–94). Atrodo, jei vietoj Balio šiame pasaže ant motorolerio prie Ričio būtų pasodinta mergina ir jos pojūčiai būtų apibūdinti tais pačiais citatos žodžiais, skambėtų psichologiškai įtikinamiau nei dabartiniai bičiulio potyriai. Gal tai vienintelis stipriau trikdantis šio kūrinio aspektas.

Teko skaityti literatūrologės Neringos Mikalauskienės atsiliepimą apie šią knygą (http://paaugliams.skaitymometai.lt/index.php?1661932591), kur autorei lyg ir pabaksnojama dėl pernelyg šabloniškai nutapytų Balio tėvų paveikslų. Bet čia pat daroma išlyga, kad „tai galima motyvuoti jų matymu iš pasakotojo paauglio perspektyvos“. Tokios nuomonės laikosi ir šio teksto autorius.

Kiek mažiau norisi sutikti su kitu šios kritikės išsakytu teiginiu, kad apysakoje esantis socialinis aspektas gresia stereotipo „Ar nesakiau, kad draugystė su vaiku iš socialinės rizikos šeimos prie gero neprives, ‒ visi jie vagys“ patvirtinimu. Kaip tik matant asocialioje šeimoje gyvenančio Pauliaus padėtį, jo bandymą globoti sesutę, pasibaigiantį pralaimėjimu (sesutė išvežama į globos namus, jis palūžta), galima užčiuopti šį tą svarbesnio nei tą stereotipą – kad gyvenimas ne visada teisingas, aiškus ar paprastas. Ir be šių klampių, socialinę atskirtį liudijančių scenų kūrinys daug ko nustotų, pirmiausia – minėtos biliūniškosios atjautos. O gal net tiesiog opolskaitiškos, nes tikro žmogiškumo ilgesys ir su tuo susijęs skaidrus liūdesys persmelkęs ne tik paaugliams skirtus šios autorės kūrinius.

Mintimis palydint Dainos Opolskaitės apysaką Ir vienąkart, Riči vietoj apibendrinimo norisi tarti štai ką: į mūsų literatūrą atėjo talentinga rašytoja, jau dabar savo kūriniais atkreipianti literatūros specialistų dėmesį. Jos bandymai kalbėti paauglio balsu, regėti bręstančio žmogaus akimis, ieškoti jo tapsmą atitinkančių žodžių pagirtini ir sveikintini. Ko gero, ateityje sulauksime dar ne vieno įdomaus, tas paieškas liudijančio kūrinio. Belieka autorės kūrybai palinkėti kuo didesnio paauglių, jaunuolių dėmesio. Neabejotina, kad taip ir įvyks, jei tik rašytoja toliau žengs jų širdžių ir protų link.

__________________________________

* OPOLSKAITĖ, Daina. Ir vienąkart, Riči. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 192 p. ISBN 978-609-01-2502-1


 Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Spalis
    2021     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.