2021 m. spalio 21 d.
„SKAITYTI NEMOKĖJAU, O JAU TADA KNYGOS MANE TRAUKĖ!“

Rašytoją Vytautą Bubnį kalbina Eglė Baliutavičiūtė

Vytautas Bubnys. Nuotr. iš V. Bubnio asmeninio archyvo

Su rašytoju susitinkame jau įpusėjus rudeniui, šiaušiant žvarbiems šiaurės vėjams. Iki tol visą vasarą jis su žmona – irgi rašytoja – Elena Kurklietyte leido kaime. O dabar, susėdę jaukiame darbo kambaryje Vilniuje, Antakalnyje, kalbamės apie tolimus, bet vis dar ryškius prisiminimus.
 

– Kaip sakoma, visi mes iš vaikystės. O kokia buvo Jūsiškė? Kokie buvo Jūsų gimtieji namai, aplinka?

– Gimiau kaime, Čiudiškiuose, tam pačiam Prienų rajone, kur ir Justinas Marcinkevičius, netoli ir Vincas Mykolaitis-Putinas... Pačių ankstyviausių vaikystės metų neprisimenu, atsiminimai išlikę tik iš to meto, kai jau smagiai vaikščiojau. Tai buvo prieškario laikas, kaime buvo ramu, gražu, visur aplinkui mačiau gerumą – tėvų gerumą, kaimynų, su kurių vaikais žaisdavau, gerumą.

Nebuvo didelių rūpesčių, baimių, žmonės rūpinosi, kad turėtų ką pavalgyti ir kuo apsirengti. Ir mes, vaikai, buvome jau anksti, nuo šešerių septynerių, įtraukti. Mama Magdalena vesdavosi į daržą, reikėdavo sodinti, laistyti, ir aš prisidėdavau, tempdavau, kiek pajėgdavau, – po pusę kibiro. Tėvui Kazimierui padėti buvau dar per mažas, tad vis su mama. Ir nebuvo nė minties, kad negali, – eini ir talkini, dar spėji ir gamta, ypač rudenį išgražėjusia, pasidžiaugti.

Su bendrakursiais. Tarp 1953 ir 1957 m. Nuotr. iš V. Bubnio asmeninio archyvo

Gimnazistas būdamas, grįžęs į kaimą, kartą išėjau bulvių kasti drauge su talkininkais. Tuo metu buvau susidomėjęs poezija (juk ir patys pirmieji mano skaitymai buvo eiliuotos pasakos), ėmiau ir uždainavau: „Skrenda gervės, skrenda gulbės ir aš skrisčiau, jei ne bulvės.“ Ir kiti išgirdo, susižavėjo, tad jau keliese traukdavom. Per kitą bulviakasį pridėjau dar dvi eilutes: „Ak, likimas koks žiaurus, kad pakirpo man sparnus.“ Išėjo visas ketureilis, jį dažnai dainuodavom dirbdami.

– Kokie buvo Jūsų santykiai su broliu, tėvais? Gal prisimenate kokį brangų epizodą iš to meto?

– Tėvas ištisai plušėjo, tik vėliau, jau ūgtelėjęs, galėjau dirbti su juo: imdavo mane į malūną arklių pasaugoti, javų vežti, arklio pavadelioti.

Penkeriais metais vyresnis brolis Antanas daugiausia buvo mano žaidimų palydovas ir dar šioks toks mokytojas. Iki brolis baigė pradinę, manęs tėvai neleido mokytis, reikėjo pagalbos namie, taip šiek tiek atsilikau – mokyklą pradėjau aštuonerių. Tačiau ką ne ką jau mokėjau ir žinojau, nes brolis man daug skaitydavo ir pasakodavo, ką pats būdavo paskaitęs.

Su mama, sakyčiau, siejo netgi savotiška romantiška draugystė. Ji mėgdavo vakarais išeiti į darželį prie mūsų grinčios, kaip sakydavom. Ten ji augindavo gėles ir mėgdavo vasaros vakarais po darbų pasėdėti, parymoti. Ir aš šalia – užsilipu jai ant kelių ar prisiglaudžiu šalia, sėdim, linguojam, net nekalbam. Tai būdavo palaima.

– Ar šeimoje buvo svarbus skaitymas? Ką ir kaip skaitydavote?

– Taip, skaitydavome. Tėvas prenumeruodavo šventų žurnalų, pirmiausia katalikišką „Žvaigždę“, taip pat pranciškonų Kaune leistą „Lurdą“.

O man jau lankant pradžios mokyklą trečioje klasėje prasidėjo tikybos pamokos. Atvažiuodavo iš Išlaužo klebonas, kas dvi savaites jas vesdavo. Vaikams jis pasiūlė užsisakyti vaikišką žurnalą „Žiburėlis“. Aš jį peržiūrėjau, jis buvo gražus, spalvotas ir man patiko, tad paprašiau tėvą pinigų. Jis iš karto mielai sutiko ir davė litų, kiek reikėjo. Brolis pradinėje irgi prenumeravo žurnalą „Kregždutė“, jį vartydavau ir aš, o vėliau jau skolindavosi ir skaitydavo mano „Žiburėlį“.

Su sūnumi Vygintu. 1959 m. Nuotr. iš V. Bubnio asmeninio archyvo„Žiburėlis“ buvo gražus, spalvotas žurnaliukas. Kiek jame poezijos, pavyzdžiui, Vytės Nemunėlio, Antano Miškinio, kiek prozos, pasakų! Pirmoji pažintis su poezija ir buvo čia, ir pradžios mokyklos bibliotekėlėje pirmiausia rinkdavausi poeziją. Pamatęs, kaip kiti vaikai įriša žurnalus į kietus viršelius, jau vėliau, gimnazijoje, taip ir aš padariau. Įsirišau „Žvaigždutę“ ir turėjau su savimi, išsaugojau iki šių dienų. [Rašytojas mielai parodė gerai išsilaikiusius žurnalus, daug pasakojo apie jų turinį, autorius, įsidėmėtas detales. Atrodė, kad daugelį dalykų iš žurnalo jis kone mintinai iki šiol prisimena. – E. B.] Niekas nieko dėl to nesakė, nors žurnale ir antitarybinių dalykų buvo (pavyzdžiui, žmonių trėmimas į Sibirą 1941 m.), bet, žinoma, svarbiausia jame – dailė ir poezija, straipsniai apie skulptorius, dailininkus, mūsų klasikus. Ir tai galėjo skaityti ne tik vaikai, paaugliai, bet ir suaugę žmonės, – aš pats taip dariau.

Beje, nuo pat vaikystės mėgau skaityti lėtai. Ir suaugęs skaičiau tokiu greičiu, lyg skaityčiau tardamas žodžius balsu. Man visada rūpėjo atidžiai sekti tekstą, pasiskanauti, pajusti gražaus žodžio, sakinio skonį, traukė lietuviškas žodis.

– Ar prisimenate savo pirmąsias knygas? Esate minėjęs virvele suvertus popieriukus, kurie virto pirmąja knygele, Jūsų padaryta, kai dar nė skaityti nemokėjote.

– Taip, dar skaityti nemokėjau, tik raides pažinojau, o jau tada knygos traukė, imdavau jas vartyti! Matydavau, kaip brolis skaito, atidžiai klausydavaus ir atsigėrėt negalėdavau, kai ir man ką nors garsiai paskaitydavo... Taigi kartą pasiėmiau popieriaus, sulanksčiau, susiuvau, surašiau raides ir net kelis žodžius, kuriuos mokėjau. Tą knygelę nunešiau tuo metu verpiančiai mamai ir parodžiau. Ji atidžiai apžiūrėjo, paklausinėjo, kas ten parašyta, ir aš pradėjau jai pasakoti... Dabar jau nebeprisimenu, apie ką tai buvo, bet atmenu mamos žodžius: „Graži tavo knygutė, vaikeli, graži. Gerai.“

Susitikimas su skaitytojais. Molėtai, 1976 m. Nuotr. iš V. Bubnio asmeninio archyvoTai tokia buvo mano pirmoji knygelė, o pirma tikra – kai jau buvau suaugęs ir subrendęs žmogus. Į vaikus ir jaunimą atsigręžiau dar šiek tiek vėliau. Beje, pirmąją knygą vaikams Ajerai kvepia skyriau motinai. Ir net pirmas trumputis vaizdelis yra būtent apie tą vaikystės prisiminimą, kai mamai parodžiau savo rankomis sukurtą knygelę.

– Ką anuomet knyga, kultūrinė spauda reiškė vaikui ar jau gimnaziją lankančiam moksleiviui? Ar vyko gyvi knygų aptarimai, savo kūrybos skaitymai?

– Aš be knygos gyventi negalėjau. Pradėjęs lankyti mokyklą vis parsinešdavau knygų iš bibliotekėlės, – kokia ten bibliotekėlė, tiesiog dvivėrė spinta su knygomis, – ir kone viską perskaičiau. Prienų „Žiburio“ gimnazijoje dariau tą patį – kaipmat nuėjau jau į didelę biblioteką.

Tuo metu prasidėjo sovietų valdžiai neįtikusių knygų valymo metas, atsirado sąrašai, kokias knygas  šalinti iš bibliotekų. Mūsų Prienų gimnazijoje irgi daug knygų išmetė. Išmetė, tai išmetė, bet aukštesniųjų klasių mokiniai niekam nematant ėmė ir daugumą jų išsinešiojo! Ir man tų knygų teko. Dalybos netgi gana viešai vykdavo. Kartą mokykloje vakarėlio metu buvo suruošta loterija. Labai pigiai galėjai įsigyti bilietėlį ir buvai garantuotas, kad gausi knygą, o visos knygos ir buvo tos iš nurašytųjų... Tiesa, iš mokytojų beveik niekas tame vakare nedalyvavo. Pokario laikais neretai tų nurašytųjų, valdžios atstumtų knygų buvo galima rasti ir Kauno turguje. Man jų brolis po dvi tris atveždavo į ligoninę, kai dar gimnazijos laikais buvau atsitiktinai sužeistas per partizanų ir stribų susišaudymą.

Mokykloje geriau pažinti literatūrą buvo liūdnas reikalas, nes neturėjau tokio mokytojo, kuriam tai būtų rūpėję. Mūsų mokytoja vengė ką aiškesnio mums pasakyti, atrodydavo abejinga. Gimnazijoje parašiau kelis apsakymus, parodžiau literatūros mokytojai, bet jokio aiškaus komentaro nesulaukiau, tik išsisukinėjimus. Net nustebau, kad perskaičius galima taip nieko nepasakyti mokiniui. Vėliau jau neberodžiau jai savo darbelių, bet rašyti nenustojau, siunčiau kūrybą į laikraščius, net laimėjau viename konkurse antrąją (pirmoji niekam nebuvo skirta) premiją Kauno jaunųjų literatų sekcijoje. O dalyvavo ir keli tuo metu jau ir knygų išleidę jaunieji rašytojai. Labai žavėjomės lituanistu Mykolu Gudėnu, kuris tuomet vadovavo ketvertu metų vyresnio Justino Marcinkevičiaus klasei, bet mūsų nemokė, o netrukus atsidūrė lageryje.

Prie arbatos puodelio su kompozitoriumi  Algimantu Bražinsku. 1980 m. Nuotr. iš V. Bubnio asmeninio archyvoKartais tikro mokytojo trūkumą atsvėrė draugai, su kuriais galėjau pasišnekėti apie literatūrą, kūrybą. Margas buvo mūsų pasaulis. Turėjau vieną artimą kiek vyresnį draugą Valentiną Ardžiūną. Aš buvau literatų būrelio pirmininkas, jis irgi lankydavo būrelį, skaitydavome vieni kitų kūrinius, kalbėdavome apie literatūrą, bet su juo dažnai pasišnekėdavome ir vieni du. Mačiau, kad jis yra prieš tai, kas dedasi aplinkui, t. y. prieš sovietinę okupaciją. Jis rašė eilėraščius ir net sakė turįs tokių, kokių nenori niekam rodyti. Nutiko taip, kad darė kratą Valentino motinos bute ir jį, septyniolikmetį, suėmė ir nuteisė. Tiesą sakant, ir pats buvau tokių eilių parašęs, tad po to įvykio viską, ką „negero“ turėjau, surinkau, sudėjau į butelį ir užkasiau tėviškėje už kluono prie klevo. Bandžiau jau šiais laikais atkasti, bet nepavyko, medžio šaknys pernelyg išsikerojusios – nenorėjau jų nukapoti. Beje, gimnazijoje ir į komjaunimą nebuvau įstojęs, stengiausi laikytis nuošalyje, tik suaugus ir tapus rašytoju draugai ir gero linkintys asmenys sakė, kad jei noriu ką nors pasiekti, ką nors gera žmonėms padaryti, turiu stoti į partiją, kitaip tą vietą užims tie, kuriems nerūpi žmogiškumas, gerumas, aukštesnis tikslas.

Gimnazistų, su kuriais artimai bendravau, netrūko. Gyvenau viename kambaryje su ketveriais penkeriais metais vyresniu poetu Stasiu Šreiberiu. Nesibaidė jis manęs, gerokai jaunesnio. Jam patiko, kad domiuosi literatūra, daug kur vesdavosi. Bet po vienų žiemos atostogų sužinojau, kad jo nebėra – pasitraukė į mišką.

Kūrybos žmonės skatino ir mano norą rašyti. Prisimenu literatūros vakarą, į kurį atvykę V. Mykolaitis-Putinas, Antanas Venclova ir dar keli kalbėjo apie savo kūrybą, ją skaitė, pasakojo apie karo laikus. Ir, mano nuostabai, tarp šių milžinų buvo pakviestas gimnazistas Justinas Marcinkevičius skaityti savo eilių. Tai mane taip sujaudino, kad grįžau aš pas davatkėlę – vieną tų, pas kurias mes, atvykę iš kaimų gimnazistai, gyvendavom, – ir, nė nevalgęs, neruošęs pamokų, atsiguliau į lovą, užsidengiau galvą ir menkoje šviesoje parašiau keletą eilėraščių.

1984 m. Onos Pajedaitės nuotr.– Kodėl pasirinkote studijuoti lituanistiką pedagoginiame institute? Tuo metu nemažai kultūros žmonių, tarp jų ir minėtasis tos pačios „Žiburio“ gimnazijos mokinys Justinas Marcinkevičius, rinkosi Vilniaus universitetą.

– Stoti į pedagoginį paskatino keistas mano paties suvalkietiškas praktiškumas. Universitete penkerius metu reikėjo literatūrą studijuoti, o Pedagoginiame institute – tik ketverius! Taip, su niekuo nesitaręs, ir nusprendžiau.

Visko ten buvo, ir labai gerų dėstytojų. Bet vis vien buvo justi, kad mūsų senąją literatūrą labai atsargiai analizuodavo, kad ne viską pasakodavo arba kalbėdavo taip, kaip tada reikėjo. Tuo metu daug mokiausi, rašiau, buvau tiesiog suaugęs su knygomis, dalyvavau instituto literatų būrelyje kartu su Kaziu Saja, Vytautu Rimkevičiumi ir kitais, net pirmininkas vienu metu buvau.

– Po studijų buvote paskirtas į mokyklą. Ar norėjote būti mokytoju?

– Po mokslų, nors buvo siūlyta likti Vilniuje, atsisakiau ir gavau paskyrimą į Kauną, į 9-ąją darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Norėjau padirbėti mokykloje su jaunimu, kaip tuomet sakydavo, geriau pažinti gyvenimą. Netgi Eduardas Mieželaitis buvo išvažiavęs į kaimą, aišku, paskui tik juokėsi iš tokio gyvenimo pažinimo. Be abejo, nieko tai ir man nedavė, nuvylė, bet keletą metų padirbėjau. Vėliau pasitaikius progai perėjau dirbti į „Moksleivį“. Čia jau galėjau būti laisvas žmogus, niekas netrukdė ateiti į darbą kad ir dvyliktą dienos, nes naktimis rašydavau. Susitikdavau su jaunais žmonėmis, daug ko išgirdau ir pamačiau, radau medžiagos ir temų kūrybai.

– Iš mokyklos perėjote dirbti į kitą sritį, tapote „Moksleivio“ žurnalo redaktoriumi. Gal prisimintumėt, kuo šis laikotarpis buvo svarbus?

– „Moksleivio“ žurnalo vairą perėmiau iš poeto Antano Drilingos, kai jis išvyko į Kauną „Nemuno“ redaguoti. Atėjęs ėmiausi didžiulių pertvarkų – pasakiau, kad tai turi būti moksleivių žurnalas, tad didžioji tekstų dalis turi būti pačių moksleivių: jų rašiniai, pasisakymai, pokalbiai, kūryba. Po truputį išjudinome šią kryptį, daug važinėjome po mokyklas, kalbėdavomės su mokiniais. Netrukus „Moksleivis“ tapo itin populiarus, jo tiražas pašoko iki 100 000 egzempliorių.

Išvykos į mokyklas, pačių moksleivių atsiųsti laiškai davė daug – pajutau, kuo gyvena to meto jaunimas, ką jis jaučia, apie ką mąsto, ko siekia. Jaunuoliai papasakodavo daug ir įvairių dalykų, net tokių, kad ne viską tuo metu galėjome į žurnalą dėti, bet mano atmintyje likdavo.

Gimtojoje sodyboje su broliu Antanu. 1988 m. Nuotr. iš V. Bubnio asmeninio archyvo

– Kodėl nusprendėte rašyti vaikams, jaunimui? Kuo tai skiriasi nuo rašymo suaugusiesiems?

– Nelengva pasakyti, iš kur tai atsiranda. Gal turėjo įtakos, kad vaikystėje buvau labai susigyvenęs su vaikų literatūra, daug jos skaičiau, branginau ją. Rašydamas rėmiausi ryškiais savo paties vaikystės prisiminimais, tai tarsi natūraliai išplaukdavo iš patirties. O būdavo, kad parašau vieną romaną, kitas romanas dar nėra tvirtai į mane įaugęs, negaliu jo pradėti, tada imdavau galvoti, kad reikia parašyti ką nors vaikams. Ir išdygdavo kokia nors idėja. Be abejo, ir susitikimai su „Moksleivio“ skaitytojais suteikė inspiracijų.

– Apysaka Arberonas – svarbiausias Jūsų kūrinys paaugliams, jaunimui. Teko šį kūrinį Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje veikiančiame knygų klube skaityti su aukštesniųjų klasių moksleiviais. Nors daugumos sovietinių realijų jie nesuprato, pagrindinis veikėjas Arūnas, kūrinio nuotaika jiems pasirodė artima, nenutolusi nuo šiandieninio gyvenimo. Ar rašyti šį kūrinį padėjo darbas „Moksleivyje“? Ir antroji šio klausimo dalis: 1966 m. pasirodė Jerome’o Salingerio Rugiuose prie bedugnės vertimas į lietuvių kalbą, vos po trejų metų – Jūsų Arberonas. Šių knygų nuotaika, paauglių charakteriai, iš dalies ir tema turi sąsajų, tad įdomu, ar Salingeris turėjo įtakos Jūsų kūriniui?

Arberone stengiausi vaizduoti ne iliustratyvų gyvenimą, bet vaikinus, ieškančius teisybės, tikro žodžio, tokius jaunuolius, kokius pats mačiau. Čia daug aštrių dalykų... Ir net leidykla buvo sunerimus, kaip čia bus, bet išleido. Tiesa, vėliau tuometinis švietimo ministras vienoje kalboje klausė, argi galima leisti tokias knygas kaip Arberonas?

Tuo metu užsienio literatūra mane pažadino eiti tiesos keliu, po šios apysakos tuo pačiu keliu ėjau ir rašydamas romanus suaugusiesiems. O dirbdamas „Moksleivio“ redaktoriumi ir nuolat bendraudamas su jaunuoliais, skaitydamas jų laiškus, pajutau, kuo jie gyvena, kaip jie nusiteikę. Tada ir kilo mintis parašyti apie aukštesniųjų klasių moksleivius, kurie mąsto nestandartiškai, ne taip, kaip liepia „auklėtojai“.

Visada sakau, kad mano veikėjai yra drauge ir aš pats, o jų mintys – ir mano mintys, taigi su pagrindiniu Arberono veikėju Arūnu taip pat esame suaugę.

Gražu, kad pastebėjote bendrystę su J. Salingerio kūriniu, bet ne, tuo metu dar nebuvau jo skaitęs, į rankas paėmiau gerokai vėliau. Ir tada labai nustebau ir apsidžiaugiau, kad šitaip Salingeris maištaujantį jaunimą vaizdavo. Galbūt panašios nuotaikos ir idėjos tvyrojo ore ir ten, ir čia?

Apskritai tuo metu elgiausi gana drąsiai, nes vis rengiausi atsidėti vien kūrybai, tad labai nesibaiminau pasakyti, ką manau, juk mano knygas leido didžiuliais tiražais, vertė į kitas kalbas, jos sulaukdavo didelio susidomėjimo ne tik kitose Sovietų Sąjungos respublikose, bet ir užsienio šalyse, o iš honorarų buvo įmanoma išgyventi.

Rašytojai Vytautas Bubnys, Mykolas Sluckis ir Algirdas Pocius. Onos Pajedaitės nuotr.

– Turite sūnų Vygintą. Ar vedėte jį į literatūros pasaulį, formavote jo literatūrinį skonį?

– Tikėjausi, kad jis bus arčiau literatūros, bet nutiko taip, kad nuo mažų dienų susižavėjo filatelija. Žinoma, jis skaitė, bet knygos jam nereiškė to, ką man būnant jo metų. Vaikystėje jo skaitiniais daugiausia rūpinosi motina, vėliau – jis pats. Aš tuo metu nelabai turėdavau laiko ir jis manęs netrukdydavo, tad specialiai į literatūrą nevedžiau.

Prieš keletą metų jis ėjo aukštas pareigas banke, bet galiausiai išėjo iš ten ir dėl to jaučiasi laimingas. Dabar daug laiko skiria filatelijai, yra išleidęs porą jai skirtų knygų: Paštas Lietuvoje iki 1918 metų ir Paštas Lietuvoje 1918–1940 metais.

– Ir paskutinis klausimas, gana tradicinis „Rubinaičio“ skaitytojams ir pašnekovams: ko palinkėtumėte mūsų jaunimui, tiems, kurie dar tik bręsta? Kaip patartumėte jiems ieškoti savo kelio? Kartu ir visiems mums, kurie domisi vaikų literatūra ir rūpinasi vaikų ugdymu.Su žmona Elena Kurklietyte. Nuotr. iš V. Bubnio asmeninio archyvo

– Visada sakau, kad reikia atsigręžti į tėvų ir senelių gyvenimą ir laikus, nenubraukti viso to. Ieškoti jų gyvenime, kas būtų aktualu šiandieną, kas sietų su dabartimi. Nėra dabarties be praeities. Ant praeities pamatų statome dabarties rūmą, ir kiek tas pamatas bus tvirtas, tiek ir ateities rūmas toks bus.

Nuoširdžiausiai norėtųsi palinkėti nenutolti nuo knygos, nors suprantu, kad šiais laikais tai darosi vis sunkiau. Ypač svarbu pažinti mūsų rašytojus ir skaityti literatūrą apie gimtąjį kraštą, Lietuvą ir jos istoriją. Nenumoti lengva ranka į knygą, o susidaryti savo nuomonę – jei bičiuliui ji nepatiko, paskaityk, gal pasirodys, kad jūsų nuomonės skiriasi.

– Dėkoju už pokalbį.


 
Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)

 

 

 

 

 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Spalis
    2021     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.