2019 m. rugpjūčio 17 d.
VILNIUS JAUNO ŽMOGAUS PASAULĖVAIZDYJE (UNĖS KAUNAITĖS ROMANE „SUDIE, RYTOJAU“)

Eglė Baliutavičiutė
(Lietuvos nacionalinė biblioteka)


 
 
 


 

 

 

 

 

1978 m. užrašytame pokalbyje du skirtingu metu Vilniuje gyvenę poetai intelektualai – Czeslawas Miloszas ir Tomas Venclova – užmezgė pokalbį apie savo vaikystės ir brendimo metų miestą. Vilnių.

Iš pokalbio, įgavusio laiško-esė formą, paaiškėjo, kad nors jie kalba lyg ir apie tą patį – Vilnių, bet jų Vilniaus (tiek materialaus, tiek kultūrinio) vizijos labai skiriasi. „Mudu pažįstame ne tą patį Vilnių: net galima sakyti, kad tai diametraliai priešingi miestai“1, – rašo Venclova.

Miloszui Vilnius – normalumo vieta, susijusi su lenkiškumu, universiteto metais lenkų okupacijos laikais. Jam tai miestas, iš kurio bėgo, bet niekada nesugebėjo pabėgti, – jis visada išliko savotiška vaikystės utopijos vieta.

Venclovai Vilnius ne mažiau svarbus miestas, kuriame jis subrendo kaip žmogus, poetas, literatūros tyrinėtojas, rezistentas. Tačiau jo Vilnius visiškai kitoks – po karo ir sovietų okupacijos jis jau praradęs savo daugiakultūrį veidą, tai nelaisvos šalies, suluošinto pasaulio nelaisvas miestas. Bet, kaip pažymi Venclova, jo ir Miloszo miestus vis dėlto šis tas sieja: tai dangus, smėlio seklumos Neries ir Vilnelės santakoje, medžiai (fizinė vieta) ir, svarbiausia, architektūra (fizinė vieta, turinti metafizinį, kultūrinį matmenį). Per architektūrą Venclova randa sąryšį su Miloszo miestu, su senąja Vilniaus miesto kultūra, daugiakultūriškumu ir inteligentija.

Poetų pokalbis įdomus ir reikšmingas dėl daugelio priežasčių, bet ypač svarbus kaip dviejų skirtingu laiku tame pat mieste augusių žmonių patirties išsakymas, skirtingų Vilniaus vizijų aktualizavimas, Vilniaus kaip intelektualios tapatybės kūrimo(si) vietos atskleidimas, kartu kaip atviras ir nepabaigiamas pokalbis apie neišsenkantį ir daugiamatį Vilniaus pasakojimą, pokalbis, prie kurio iškeltų temų prisidėti erdvės lieka ir kitiems autoriams.

Nesibaigiančiame pokalbyje apie Vilnių, paremtame intymiomis patirtimis, jų apmąstymu istoriniame Vilniaus kontekste, bandymu suvokti miesto išskirtinumą ir kismą, svarbūs ir įvairūs tekstai – publicistiniai, grožiniai, taip pat laiškai, studijos. Pastaraisiais metais į Vilnių atsigręžė ir vaikų literatūros kūrėjai – pirmiausia Unė Kaunaitė, po kelerių metų ir Justinas Žilinskas, Kristina Gudonytė.

Lietuvių vaikų ir jaunimo literatūrai svarbu, kad prie šio Vilniaus pasakojimo prisideda ir į jį įsilieja XXI a. paauglio – paauglio autoriaus ir paauglio personažo – balsas. Turiu omenyje jaunos autorės Unės Kaunaitės debiutinį romaną jaunimui Sudie, rytojau.

Kaunaitės kūrinį Sudie, rytojau kaip grožinį tekstą galima kritikuoti daugeliu atžvilgių. Natūralu – debiutas. Bet romanas įdomus ir skiriasi nuo kitų lietuvių paauglių literatūros kūrinių tuo, kad jame nagrinėjama netradicinės paauglės brandos istorija Vilniaus mieste. Kaip pažymi prof. Džiuljeta Maskuliūnienė, iki šio romano „akivaizdžiai vyraujanti realistinės paauglių prozos tema buvo tamsūs (narkotikų, alkoholio, nusikaltėlių pasaulio, iširusios šeimos ir pan. dalykų paveiktų) jaunuolių gyvenimai ir likimai“2.

Tuo tarpu Kaunaitės romano pagrindinė veikėja Vytautė yra talentinga, darbšti ir iš pažiūros laiminga, nors intensyviai savęs ir savo vietos pasaulyje ieškanti paauglė. Vytautei viskas įdomu, ji ne tik puikiai mokosi, bet ir groja, vaidina, šoka, piešia, rašo, o laisvalaikiu vaikšto po Vilnių, tyrinėja jį su savo šunimi Vilke.

Žinoma, romanas nėra neproblemiškas, ne veltui jį priskiriu prie problemų prozos. Knygoje nagrinėjamas didžiulis spaudimas, su kuriuo susiduria talentingas vaikas, bei to spaudimo pasekmės. Tačiau iš esmės tai labai pozityvus romanas, o Vilnius jame atlieka labai svarbų vaidmenį. Vilnius čia ne tik veiksmo fonas, bet ir pagrindinės veikėjos tapatybės dalis, teikianti atsvarų gyventi, peno savęs ir kūrybiniams ieškojimams.

Vytautė, pavadinta Vytauto Didžiojo vardu, nepaprastai talentinga ir darbšti, be to, gimusi pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, tad susiduria su didžiuliais vyresniosios kartos lūkesčiais tapti reikšmingu, svarbiu, Lietuvą į gerovę vedančiu žmogumi. Pirmiausia čia veikia Vytautės seneliai, ypač močiutė, kuri tikisi, kad anūkė pateisins visas viltis ir su ja susijusius lūkesčius. Atrodo, kad jiems ji pirmiausia yra ne anūkė, o projektas, turintis pateisinti savo bendravardžio šlovę ir didybę, todėl nuo pat vaikystės už mergaitę viską sprendžia seneliai, prie to prisideda ir tėvai: ko mokysis, kokius užsiėmimus lankys, kur stos, galų gale – kuo taps:

„– Ką? Argi meluoju? Vaikas be proto gabus. Net neabejoju, kad užaugusi galėtų būti nors ir prezidentė. Būtų pirmoji Lietuvos prezidentė, – močiutė nusijuokė žemu balsu.

–  Prezidentė, – numojo senelis ranka. – Tam smegenų nereikia. Mokslininkė – kitas reikalas. Galėtų Nobelio premiją gauti.

–  Na, – motina vis dėlto neištvėrė. – Ji tiek daug stato iš kaladėlių, kad mes kartais pagalvojam... kokia architektė bus...

–  Na va, išties, Vilnius juk neturi vyriausiojo architekto. O galėtų, galėtų...

–  Bet ir daktarė gera išeitų...

Vytautė sėdėjo ir klausėsi. Ne tokį norą sugalvojo, ne tokį.Jau tą akimirką nekantraudama laukė kito gimtadienio, kaisueis devyneri, kad galėtų ištaisyti savo klaidą ir paprašyti, kaip norėjo seneliai ir tėvai“3

Ne mažesnius lūkesčius išsako ir mokytojai. Matematikos mokytoja Vilniaus centre Vytautei taria: „Mes iš jūsų daug tikimės.Mūsų karta atgavo nepriklausomybę, o jūsiškei teks ją sukurti. Juk jūs Nepriklausomybės karta, – ir ji didžiuodamasi pasižiūrėjo į Vytautę“ (p. 88– 89).

Patirdama milžinišką spaudimą, Vytautė iš visų jėgų stengiasi patenkinti visų lūkesčius ir būti tobula: daug ir sąžiningai mokosi, lanko dailę, mokosi šokti, aktyviai dalyvauja mokyklos senate ir gyvenime. Bet, rodos, iš tiesų laiminga jaučiasi tik tada, kai gali nevaržoma vaikščioti (ne šlaistytis – ši skirtis čia svarbi) po Vilnių: į jį bėga pavargusi nuo žmonių, nuo tėvų, nuo pareigų ir nuolat primetamos tobulybės.

Nors Vilnius – gimtasis Vytautės miestas, tikroji pažintis su juo prasideda tik tada, kai ji su tėvais iš nuošalaus Fabijoniškių mikrorajono persikrausto į Užupį – istorinį rajoną, esantį prie pat senamiesčio. Netrukus dar mažametė pagrindinė veikėja gauna dovanų šunį, kurį pavadina Vilke. Mat kalaitei Geležinio Vilko vardas netinka, o ji jau tuomet žavisi Vilniaus legenda. Kaip tik Vilkė tampa pirmąja priežastimi ir dingstimi tyrinėti Vilnių, išlandžioti kiekvieną senamiesčio gatvelę, pažinti kiekvieną vingį, akmenį ar plytą, sukurti ritualinį maršrutą, pasibaigiantį ant Gedimino kalno. Vilkė tam tikra prasme atlieka mitinio Geležinio Vilko funkciją. Gediminui sapne pasirodęs vilkas tapo priežastimi įkurti (o gal reikėtų sakyti – sukurti, pastatyti) Vilnių, tuo tarpu Vytautei Vilkė padeda pažinti gimtąjį miestą, padaryti jį savo savasties dalele, o vėliau dėl to prisidėti prie jo kūrimo, fizinio statymo. Galbūt ir garsinimo, bet to iš romano nesužinosime.

Vytautės santykis su Vilniumi nėra paviršutiniškas, jis vis auga, plečiasi, gilėja. Tai nėra vien priebėga nuo atsakomybės ir sunkumų. Tai vieta, kuri domina Vytautę pati savaime. Visų pirma, ji domisi gimtojo miesto istorija, todėl slinkdama siauromis senamiesčio gatvelėmis neretai išgyvena senosios istorijos naratyvų epizodus. Vilniaus sienos jai kalba apie istoriją ir čia buvusių žmonių likimus:

„Pasuko į Augustijonų gatvę. Savičiaus. Kiemas kairėje. Sienomis sklido prisiminimai. Ir užmiršti žodžiai. Ką gi mes galime pasakyti vienas kitam juodu rašalu? Tik pagalvok, Zosele, ar mes tylėdami nepasakytume vienas kitam kur kas daugiau? Kaip čia stovėjo ji, prieš šimtmetį stovėjo Čiurlionis. Matė tas pačias sienas ir tais pačiais keliais nešė į paštą laiškus Sofijai...“ (p. 66)

Vytautės regimi buvę ir esami Vilniaus žmonės labai skirtingi, bet neatsiejami nuo miesto, jie nekelia išskirtinės nuostabos ir nedisonuoja – čia bręsta bendraamžiai, kuriems Vilnius tik vieta, gyvena keisti kaimynai, kalbantys su sienomis, turintys antikvariatą ir pasakojantys Vilniaus legendas, besikalbantys keliomis kalbomis. Vilniaus senamiesčio gatvelės, kaip ir miestiečių istorija, Vytautei neatsiejamos nuo daugiakultūriškumo, ypač lenkiškumo, – atskiruose namuose gyvenantys žmonės, persisvėrę per langus, skolinasi druskos ir kalbasi vieni su kitais lietuvių ir lenkų kalbomis. Pagrindinė romano veikėja tai suvokia kaip natūralią Vilniaus būtį. Ji supranta, kad Vilniui nesvetima nei lenkų kalba, nei lenkiškos šaknys, nes, „kaip sako – jei turi Vilniuj gimusius senelius, esi lenkas“ (p. 191).

Vytautė neabejinga ir šių dienų Vilniui: domisi įvykiais, smulkiai įsimena net ir nedidelius pasikeitimus numylėto miesto gatvėse, apmąsto ir įvertina tuos pokyčius:

„Vasaros pradžioje dingo stebuklų plytelė.Ant naujos plytelės ji nebesisuko – sakytum, jautėsi išduota. Tik niekaip nesuprato, kokia prasmė iš plytelės Kinijoje? Stebuklų plytelė stebuklinga tik todėl, kad yra čia, Vilniuje, tarp bokšto ir Katedros, tarp Gedimino kalno ir Gedimino prospekto, tarp Vilnelės ir Neries. Būtent čia. Vilnius buvo stebuklingas, ne plytelė. Bet argi kinai supras?“ (p. 193).

Žinoma, stebuklo motyvas čia tik metafora. Vilniaus stebuklas – jo savitumas ir nepakartojamumas. Jis veikia kaip neišardoma ženklų sistema, tad iš jos ištrauktas ir kitur išgabentas pavienis elementas praranda prasmę, kaip viena dėlionės detalė be viso tūkstančio yra nesuvokiama ir bereikšmė. Į tą milžinišką Vilniaus dėlionę patenka ne tik įdomi ir turtinga istorija, savita architektūra, žmonių likimai, patirtis, bet ir, be abejo, pati Vytautė. Juk Vilnius stebuklingas dar ir dėl to, kad jis yra jos tapatybės dalis, o ji – jo, nes ji gali perskaityti ir suvokti miesto ženklų sistemą. Taigi miestas su ja kalba, o ji gali kalbėti miesto kalba.

Būdama Vilniuje Vytautė patiria pilnatvę, todėl net trumpa turistinė išvyka į kitą šalį priverčia apmąstyti savo santykį su miestu. Vilnius jai yra namai, juose praleistas laikas paliko ženklų, kuriuos dabar, jau suaugusi, gali išskaityti vaikščiodama pramintais takais. Vilniaus pasakojimą praplečia jos pasakojimas, kad ir kol kas nedidelis ir kitiems nereikšmingas: „Londone nebuvo tų vienuolikos apskaldytų plytelių kažkur Užupy, ant kurių ji vaikystėje kreidiniu akmenėliu piešė kvadratėlius ir žaidė klases. Nebuvo, ir tiek“ (p. 153).

Vis dėlto idealizuotas, susižavėjimo santykis su gimtuoju miestu po truputį nyksta, nes nyksta tie ženklai, kurie Vytautei ką nors reiškia, jie užglostomi ir ištrinami, tarsi jų nė nebūtų buvę: „Pieno baras“, pastatas, egzistavęs prieš atsirandant stikliniam „Novotel“ viešbučiui, perdažyta Šv. Rapolo bažnyčia – „kažkas po mūsų jau nebeatsimins, kaip ji atrodė anksčiau“ (p. 180).

Po truputį Vilnius jai ima panašėti į bevardžius urbanistinius darinius, pagamintus pagal šabloną. Vytautės patirtis, rodos, ataidi iš Marcelijus Martinaičio esė „Vilniau, kaime mano“, skelbtame spaudoje kiek anksčiau, nei pasirodė Kaunaitės romanas.

„[Mįiestas praranda savo gyvensenos kokybę. Stambieji verslo rykliai virškina visa, kas tik įmanoma. Tiesiog akyse „virškinamos“ mažos parduotuvėlės, kavinukės, užeigėlės, dirbtuvėlės, viską stambinant, aukštinant, plečiant. Nelieka tų mažųjų „objektų“, kuriuose žmonės vienas su kitu susitinka, yra pažįstami, žino vienas kito poreikius. Štai ko jau nėra – nutraukiami ryšiai tarp miestiečių!“4, – rašo Martinaitis.

Kaunaitės pasakojimo pagrindinė veikėja tarsi atkartoja šias Martinaičio mintis: „Vilniuje jai to ir trūko. Trūko kvapo. Trūko mažų parduotuvėlių ir kepyklėlių, arbatinių ir restoranėlių, kuriuose galėtum aptikti kažką originalaus ir savito, trūko kakavos ir „Vilniaus“ bandelių. Jie turėjo tik „McDonaldą“ ir „Maximą“ pačioje Vilniaus širdyje“ (p. 156). Jos akimis, Vilniaus centre nebelieka nieko išskirtinai vilnietiško, kas į bendrą pasakojimą jungė miesto gyventojus: nebėra stebuklų plytelės, mažų jaukių kavinių, beliko tik copy–paste principu dauginamos beveidės greitojo vartojimo vietos.

Nors Vytautė stengiasi atsiminti, išsaugoti jai autentiško Vilniaus vaizdinį, bet neretai tai veda į aklavietę ir autistišką patirtį: tai beveik niekam nerūpi, o ypač bendraamžiams, nėra su kuo ir kaip kalbėti apie visą tą Vytautei nuolat į atminties paviršių iškylančią, įvairiose situacijose atgyjančią Vilniaus istoriją ir potyrius, kurie tesuprantami jai vienai. Vis labiau Vilniaus stebukliškumas darosi vien tik jos savastis, jai vienai terūpinti.

Netekusi numylėtos Vilkės, jau studijuodama močiutės nurodytą politiką, mergina jaučiasi praradusi dalelę savęs. Vytautė prarado ne tik Vilkę draugę, bet ir Vilkę vedlę, kūrusią jungtį su Vilniumi:

„[N]ebeliko prasmės šmirinėti po Vilnių. Jautėsi per daug vieniša narstydama apleistus Užupio kiemelius ir kiekvienam sutiktajam akimis teisinosi neketinanti nieko apvogti ar šiaip jau besijau

čianti kalta taip nepadoriai vienišai vaikščiojanti. Bet pamažu ir šie pasiteisinimai ėmė kartotis ir pavargusi nuo jų apleido Vilnių.Jautė, kad prasmė slysta pro pirštus, tik kur?“ (p. 214).

Vienatvė ir neišsipildymo jausmas, Vilniaus trūkumas galiausiai atveda Vytautę prie esminių gyvenimo sprendimų – ji meta pradėtas studijas ir nusprendžia tapti architekte: „Nes Vilniui reikėjo architekto, o Vytautei reikėjo Vilniaus“ (p. 230). Taigi Vilnius kūrė ir tebekuria Vytautės tapatybę, o ji pasiryžusi imtis atsakomybės už ateities Vilniaus tapatybės kūrimą, jo istorinės dvasios ir stebuklo išsaugojimą ir puoselėjimą. Architektūra Vytautei – vienas iš būdų niekada nenutolti nuo Vilniaus ne tik metafiziškai, bet ir fiziškai. O kartu ir fiziškai jį kurti, puoselėti jai tokį brangų Vilniaus stebuklą, taigi metafiziką.

Vilniaus tema Kaunaitės kūrinyje – viena iš pagrindinių, bet ne vienintelė, yra čia ir svarbių meilės, draugystės, santykių su šeima linijų, bet, mano įsitikinimu, Vilniaus tema įdomiausia. Ypač tuo, kad lietuvių paauglių prozai atveria naujas perspektyvas, ir ne tik pokalbyje apie Vilnių.

Sudie, rytojau atrodo it unikalus riboženklis. Gal kiek nesubrandintas, kiek per anksti pastatytas, bet tai XXI a. pradžios lietuvių paauglių prozos kūrinys, pasukęs ne tik gana reta problemų prozos, bet ir intelektualesnės paauglių literatūros linkme. Čia neapsiribota paauglio pasauliu ir namų problemomis, paauglio „aš“ nagrinėjimu, romane jaunas žmogus atviras aplinkiniam pasauliui, juo rūpinasi, imasi atsakomybės, kuria savo ir pasaulio ateitį. Šiuo kūriniu Kaunaitė – nesvarbu, išliks jis ar ne, – įėjo į bendresnį humanitarinės kultūros lauką ir sukūrė įtikinamą protingo, talentingo, intelektualaus ir įdomaus paauglio personažą, beje, pati dar būdama paauglė.


 

1 Czeslawas Miloszas, Tomas Venclova, „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, in Tomas Venclova, Vilties formos, Vilnius, 1991, p. 185.

2  Džiuljeta Maskuliūnienė, „Dvylika knygų apie tikrovę: klaustukai, šauktukai, daugtaškiai“, Rubinaitis, 2012, Nr. 1 (61), p. 6.

3  Unė Kaunaitė, Sudie, rytojau, Vilnius: Žara, 2011, p. 65. (Toliau cituojant romaną nurodomas tik puslapis.)

4  Marcelijus Martinaitis, „Vilniau, kaime mano“, Bernardinai, 2007, balandžio 26 (prieiga per internetą: <http:// www.bernardinai.lt/straipsnis/2007–04–26–marcelijus– martinaitis–vilniau–kaime–mano/4601>).
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 4 (76)


 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29303101020304
05060708091011
12131415161718
19202122232425
26272829303101
Rugpjūtis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.