2020 m. liepos 12 d.
KNYGA APIE SPINDULIUOJANČIAS PASLAPTIS

Gražina Skabeikytė
 
 

1942 m. Niujorke, emigravęs iš vokiečių okupuoto Paryžiaus, garsusis prancūzų rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery) rašo liūdniausią kūrinį - pasaką Mažasis princas. 1943 m. išleista ir prancūzų, ir anglų kalbomis, ši knyga tučtuojau pelno pripažinimą ir priskiriama prie vaikų literatūros klasikos. Drauge ji įvertinama kaip genialus kūrinys suaugusiesiems.

Sent-Egziuperi įvardyti galima įvairiai. Pagal kilmę jis - grafas. Pagal profesiją - lakūnas. Pagal pašaukimą - rašytojas.

Gimė Sent-Egziuperi 1900 m. birželio 29d. Lione. Nors tėvai buvo kilę iš senų aristokratiškų giminių, pertekliaus šeimoje nebūta. Priešingai - kai Antuanui sukako ketveri, mirė tėvas, ir motina su penkiais vaikais liko be pajamų pragyventi. Laimei, parėmė jos vaikų seneliai. Taip būsimo rašytojo vaikystė prabėgo kaime, svečiuojantis tai viename, tai kitame senelių dvare.

Apdovanotas įvairiais talentais, Antuanas nuo mažumės netelpa kailyje ieškodamas sričių, kur save išreikšti. Jis anksti pradeda rašyti eiles, piešti, groti smuiku. Bet labiausiai jį traukia technika. Dvylikos metų jis pabando skristi lėktuvu, tačiau itin tuo, matyt, nesusižavi, nes, baigęs mokyklą, devyniolikmetis įstoja į Menų akademiją studijuoti architektūros. Vis dėlto po dvejų metų studijas meta ir užsirašo savanoriu į aviacijos pulką. Lakūno karjeros pradžia nesėkminga - vos pradėjęs savarankiškai skraidyti, patiria avariją, sunkiai susižeidžia ir pasveikęs demobilizuojamas. Tačiau gyvenimas be pavojų, be rizikos - ne Sent-Egziuperi prigimčiai. 1927 m. jis grįžta į aviaciją. Ir grįžta visam laikui - iki paskutinio pražūtingojo skrydžio 1944 m. liepos 31 d.

Lakūnų gyvenimo kasdienybė yra Sent-Egziuperi knygų suaugusiems skaitytojams — Paštas į pietus (1929), Naktinis skridimas (1931), Žemė. žmonių planeta (1939), Karo lakūnas (1942) ir kt. - pagrindas. Knygos autobiografinės formos. Viename savo laiškų Sent-Egziuperi yra pažymėjęs: ieškokite manęs mano raštuose1. Iš tiesų minėtuose kūriniuose gausu Sent-Egziuperi tarnystės Afrikos, Pietų Amerikos, Ispanijos oro uostuose atspindžių. Tačiau nors paties rašytojo gyvenimas buvęs gana nuotykingas, ne įvykiai jo knygų centre. Siužeto linija čia vos pastebima. Svarbiausia - žmogaus, sėdinčio prie lėktuvo šturvalo, mintijimai. Jų kryptį nurodo samprotavimai apie lėktuvą, išsakyti lyrinių reportažų rinkinyje Žemė žmonių planeta: lėktuvas - ne tikslas. Jis - priemonė dangaus keliams tiesti, priemonė, padedanti žmogui priartėti prie amžinųjų klausimų. Taigi Sent-Egziuperi raštuose ieškodami Sent-Egziuperi lakūno randame Sent-Egziuperi filosofą.

Mažasis princas - vienintelė Sent Egziuperi knyga, kuria rašytojas kreipiasi į vaikus, tik tas kreipimasis mįslingas. Knyga dedikuojama rašytojo bičiuliui Leonui Vertui, o dedikacija pradedama žodžiais: „Atsiprašau vaikus, kad šią knygą paskyriau suaugusiam"*. Po pasiaiškinimo, kodėl taip pasielgęs, rašytojas užbaigia: „Jei šių visų pasiteisinimų neužtenka, tai šią knygą skiriu vaikui, kuris kitados buvo tasai suaugęs žmogus. Visi suaugę pradžioje buvo vaikai. (Tik nedaugelis jų tai atsimena.) Taigi pataisau: Leonui Vertui, kai šis buvo mažas berniukas" (p. 5). Tai gal apskritai, perfrazuojant dedikacijos žodžius, ši knyga skirta vaikams, kuriais kitados buvo suaugę žmonės; suaugusiems, kai šie buvo maži berniukai ir mergaitės?

Pasakojimo maniera Mažasis princas artimas kitoms Sent-Egziuperi knygoms. Kuriama autentiškumo iliuzija: apie mažąjį princą skaitytojams esą pasakojąs knygos autorius lakūnas. Prieš keletą metų Sacharos dykumoje, betaisydamas sugedusį lėktuvą, lakūnas susipažinęs su auksaplaukiu berniuku - mažuoju princu - ir sužinojęs jo istoriją. Mažojo princo planetoje auga graži, tačiau labai įnoringa rožė. Negalėdamas su ja suartėti, mažasis princas palieka namus. Bekeliaudamas po asteroidus, jis susiduria su vienišu karaliumi, tuščiagarbiu, girtuokliu, biznieriumi, žibinti-ninku, geografu, tačiau nė vienas iš jų netampa princo bičiuliu. Princas vis prisimena ir prisimena savąją gėlę, kol Žemėje sutikta ir prisijaukinta išmintingoji lapė padeda suvokti, kodėl paliktoji rožė tokia jam brangi ir kaip derėtų elgtis toliau. Gavęs iš lakūno nupieštą avį, kurios reikia nuėsti jo planetoje baobabų krūmams, mažasis princas, geltonosios gyvatės padedamas (jos įgėlimas - mirtinas!), grįžta į savąją žvaigždę.

Nepaisant pasakos sąlygiškumo, nemaža kas joje primena realų rašytojo gyvenimą. Sent-Egziuperi kažkada buvo patyręs avariją Afrikos dykumoje, Sacharoje jis yra bandęs prisijaukinti dykumų lapiuką2, o princo santykių su rože istorija, regis, laikytina paties rašytojo vedybinio gyvenimo metafora3. Po Sent-Egziuperi žūties artimieji bandė ištrinti iš rašytojo biografijos jo žmoną salvadorietę Konsuelą. Tačiau ilgainiui Viduržemio jūros dugne rasta Sent-Egziuperi apyrankė su joje išgraviruotu Konsuelos vardu verčia keisti požiūrį į šios moters vietą rašytojo širdyje.

Per visą kūrinį, čia susiliesdamos, čia išsiskirdamos, driekiasi dvi pasakojimo linijos -lakūno ir princo.

Nebūti kaip suaugę

Tiesiogiai kreipdamasis į skaitytojus vaikus ir kuo nuoširdžiausiai jiems atsiverdamas, pasakotojas lakūnas formuoja požiūrį į save kaip j žmogų, besibodintį suaugusiaisiais. Knyga pradedama vaikystės atsiminimais. Kai jam buvę šešeri, jis nupiešęs dramblį ryjantį smauglį, tačiau suaugusieji pasakę, kad nupiešta skrybėlė. Ir tik tada, kai jis nupiešęs smauglio vidų, suaugusiesiems pasidarę suprantama. „Suaugę niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad jie turi jiems vis aiškinti ir aiškinti" - tokią iš pirmo žvilgsnio paradoksalią išvadą teškia pasakotojas, įvertindamas vaizduotės stokojančius suaugusiuosius. O kitoje vietoje suaugusiuosius jis apibūdina kaip neišmanančius svarbiausių dalykų: „Jeigu jūs suaugusiems sakote: „Mačiau gražų namą iš rausvų plytų, su snapučiais palangėse, balandžiais ant stogo...", jie neįstengia to namo įsivaizduoti. Jiems reikia sakyti šitaip: „Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų". Tada jie sušuks: „Koks gražus namas!" (p. 17).

Pats save pasakotojas tapatina su vaikais. Vis dėlto viena yra ironizuoti suaugusiuosius, kai, sėdėdamas prie rašytojo stalo, refleksuoji apie suaugusiųjų ir vaikų pasaulėvoką, ir visai kas kita - ne mintimis, o poelgiais reikšti savo priklausymą vieniems ar kitiems. Koks iš tiesų esąs lakūnas?

Išpažintinio atvirumo pasakojime apstu detalių, liudijančių, kad suaugusiam žmogui nebūti suaugusiu ne taip jau lengva.

Nuo to, ar pajėgs pataisyti sugedusį lėktuvą, priklauso lakūno gyvybė. Todėl, kad ir kaip princas jį domintų, atsitraukti ilgėliau nuo lėktuvo ir sutelkti visą dėmesį į berniuką pirmomis pažinties dienomis jis nenori. Jųdviejų pažintis prasideda princo prašymu nupiešti jam avį. Lakūnui tai atrodo „didelė nesąmonė, atsidūrus už tūkstančio mylių nuo bet kurių gyvenamųjų vietų ir žiūrint j akis mirčiai" (p. 10). Pats avies piešimas, princui vis neįtinkant, lakūnui yra gaišatis. Išganingąją dėžutę, kurioje neva esanti tokia avis, kokios pageidaująs princas, lakūnas nupiešia tik norėdamas kuo greičiau jo nusikratyti: „Tada nekantraudamas, nes reikėjo greičiau taisyti motorą, paskubom brūkštelėjau šį piešinį" (p. 12). Tačiau tai, kad nudžiugęs princas išvysta dėžutėje užmigusią avį, priverčia lakūną pažvelgti į save kritiškiau: „Bet aš, deja, nesugebu matyti avių pro dėžės sienelę. Gal aš jau truputį toks kaip suaugę. Matyt, jau apsenau" (p. 19). Bet ir toliau jis laikosi proto diktuojamos nuostatos - dabar jam svarbiausia lėktuvas.

Ir penktąją pažinties dieną įskaudintas princas rėžia lakūnui: „Tu kalbi kaip suaugęs" (p.26). Rėžia po to, kai į klausimus, kurie princui yra esminiai, egzistenciniai, lakūnas atsakinėja „kas pakliuvo" ir galiausiai pareiškia, jog jis „užsiėmęs rimtais dalykais" (p. 26). Ir tik tada, kai princas pratrūksta ilgu monologu apie meilę, suteikiančią jo gyvenimui prasmę, ir baimę šitai prarasti, monologu, pasibaigiančiu nevilties ašaromis, tik tada lakūnas atsitokėja: „Neberūpėjo man plaktukas, veržlė, troškulys ir mirtis. Vienoje žvaigždėje - manojoje, Žemėje - buvo mažasis princas, reikalingas paguodos. Aš paėmiau jį ant rankų" (p. 26).

Sis momentas išskirtinis lakūnui ir princui suartėjant - daugiau nesutarimų tarp jų nebebus. Po emocinio princo protrūkio eina nuoseklus jo gyvenimo istorijos nupasakojimas, kurio nepertraukia lakūno ir princo santykių vaizdavimas. O kai vėl grįžtama prie jųdviejų bendravimo, tampa aišku, jog lakūnas keičiasi. Jo mintys ima panėšėti į princo, o rūpinimasis berniuku - priminti princo nerimą dėl paliktos gėlės. Tai reiškia, kad jis nebėra „kaip suaugę".

Kad lakūnas pasikeitė, akivaizdu kelionėje po dykumą -jis išeina ieškoti šulinio. Lakūnas nesitiki jo rasti („nesąmonė ieškoti šulinio po beribę dykumą, nežinant, kur jis yra" - p. 75), tačiau išeina, nes princas pasakęs, kad ir jį imąs troškulys, - princas lakūnui dabar svarbiau už lėktuvą. Šulinys bus atrastas. Tada, kai lakūnas suvoks dar kai kuriuos dalykus.

Kai prisėdę pailsėti mėnesienos šviesoje jie žvelgia į paslaptingą dykumos smėlio spinduliavimą, princas taria, jog dykumą pagražina tai, kad kur nors joje slypi šulinys. Ūmai lakūnas prisimena seną vaikystės namą - kalbos, kad jame paslėptas lobis, gaubė jį kažkokiais burtais. (Beje, dabarties potyrių susiejimas su pasakotojo vaikyste tarsi patvirtina, kad jis vėl ėmęs jausti pasaulį kaip vaikas.) Nešdamas ant rankų nuvargusį miegantį princą ir žvelgdamas į pablyškusį berniuko veidą, lakūnas pamato, kad jame „spinduliuoja rožės paveikslas" (p.76). Spinduliuojanti paslaptis yra visų pasaulio esinių esmė ir grožis. Kai šioji tiesa nušviečia lakūno širdį, jis jaudindamasis suvokia, kad „neša kažkokį trapų lobį", „kad Žemėje nebuvo jokio trapesnio tvarinio už jį" (p. 76). Šie žodžiai byloja, jog lakūnas suvokia mylįs šį auksaplaukį berniuką - mažąjį princą. Ir tada jis atranda šulinį. O kitą dieną lakūnas netikėtai pataisys lėktuvą.

Taigi galimybę išgyventi ir grįžti namo lakūnas gauna tada, kai jis nebėra „kaip suaugę" ir kai jo būtį įprasmina meilė. Jis grįš be princo. Liūdnas. Bet su didele spinduliuojančia paslaptimi.

Idealo paieškos     

Kodėl šią paslaptį jis patiki tik vaikams primindamas, kad jos „joks suaugęs žmogus niekada nesupras" (p. 91)?

Suaugusiųjų ir vaikų pasaulėvokos supriešinimas iškeliant vaikus - viena iš romantikų postuluotų idėjų. Savo pasaulėjauta Sent-Egziuperi labai jiems artimas.

Mažąjį princą jis rašo nusivylęs suaugusiaisiais: jie sukėlė Antrąjį pasaulinį karą - išdavė žmogiškumą, nes užmiršo, kas yra tikrosios vertybės. Sent-Egziuperi tikslas-jas priminti. Realiame pasaulyje jis neranda, kas galėtų tai padaryti, todėl, panašiai kaip romantikai, keliasi į pasaką. Įkūnyti humanizmo idėjas jis patiki personažui, kuris kaip ir liaudies pasakose vadinamas princu. Tačiau juos sieja tik tai, kad abu yra idealūs. Sent-Egziuperi princas -mažasis: pasakotojas lakūnas išvysta jį vaiką. Bet princas nedaug ką bendra turi su realiais vaikais, augančiais žemėje. Pagal šios pasakos logiką tai nesunku paaiškinti: mažasis princas - ne Žemės gyventojas, jis atkakęs iš žvaigždės ir todėl kitoks.

Psichologinio tikrumo princo, kaip vaiko, paveikslui teikia detalės, bylojančios, kaip svarbu berniukui pajusti fizinį lakūno artumą. Supamas lakūno glėby, ant šiojo rankų, apsikabinęs jo kaklą, princas suranda paguodą, atilsį, ramybę ir saugumą. O vaikiškos princo prigimties grožį pasakoje simbolizuoja jo juokas. Būtent jį, susiruošęs į savąją planetą, princas lakūnui palieka dovanų.

Gyvenimas ten, tolimoje žvaigždėje, toli gražu nėra vaikiškas. Žemėje sutiktą lapę princas kvietė pažaisti, o gimtajame asteroide jo

laikas užimtas anaiptol ne žaidimais - šeimininkiška planetos priežiūra. Kokios princo kantrybės, stropumo ir pareigingumo reikia vien baobabų krūmokšniams - tiems grėsmingai kerojančio blogio daigams - išravėti!

Ne vaiko, o subrendusio vyro psichologinę nuovoką rodo ir santykių su gėle apmąstymas ir įvertinimas: „Nieko aš tada nesupratau! Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius. Ji aplink mane skleidė skanų kvapą ir viską nuskaidrino. Tikrai nereikėjo man pabėgti! Pro smulkias jos gudrybes turėjau jausti, kokia ji yra švelni. Juk gėlės tokios prieštaringos. Bet aš buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti" (p. 31).

Iš namų princą išgena ne tik konfliktas su gėle, bet ir pažinimo geismas. „Reikėjo rasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų", -aiškina princas lapei (p. 67). Tačiau tikrasis jo išvykimo tikslas žodžiais neišsakytas - tai gyvenimo prasmės paieškos. Pažinimą simbolizuojanti princo kelionė dvikryptė: išorine ieškojimų erdve per asteroidus ir Žemę einama vis tolyn, o vidinėje erdvėje bevingiuojantis savęs pažinimo kelias parveda princą atgal pas paliktą rožę. Į visa žvelgdamas širdimi, vidinėje erdvėje princas atranda save - mylintį. Tačiau to negana, reikia žinoti, kad šis atradimas svarbiausias. Ir dar reikia žinoti, kad meilę būtina reikšti. Tai kaip savo paslaptį princui pasako lapė: „Tai tokia mano paslaptis. Ji - labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. <... > Tu pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę..." (p. 71-72). Taip lapė išaiškina princui gyvenimo prasmę.

Apie gyvenimo prasmės paslaptį visiškai nežino suaugusieji, su kuriais princas susiduria. Asteroidų gyventojai, kurių groteskiškais paveikslais Sent-Egziuperi šaržuoja didžiąsias žmonijos ydas, princą stebino ir glumino. „Suaugę žmonės labai keisti" - tokią frazę jis vis kartojo trumpai šnektelėjęs su jais. Tokie pat keisti princui atrodo ir Žemės suaugusieji, tik jų gyvenimo bergždumą jis jau gali paaiškinti: „Tavo planetos žmonės, - tarė mažasis princas, - augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže... ir jie neranda, ko ieško... <... > O juk tai, ko jie ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens..." (p. 79). Sakytum, kelionė padėjo atsiverti princo - filosofo - prigimčiai.

Kad princas esąs nevaikiškai protingas, buvo matyti jau iš jo pokalbių asteroiduose. Tačiau tik kelionės pabaigoje išryškėja jo gebėjimas intuityvių egzistencinių tiesų suvokimą išsakyti poetiškais filosofiniais apibendrinimais.

Ir dar - filosofinės princo ištarmės nėra re-fleksuojančio asmens gražbylystė. Tai jo būties imperatyvai. Tik tam, kad jie būtų išreikšti ne žodžiais, o pačiu gyvenimu, reikia stojiškos valios ir herojiško ryžto - kitaip nepajėgsi galynėtis su žmogiška mirties baime ir neisi, sąmoningai apsisprendęs, susitikti su geltonąja gyvate, vienu palytėjimu pardanginančia į žemę, iš kurios esi kilęs.

Taigi mažas trapus berniukas filosofinėmis ištarmėmis byloja apie esmines vertybes ir su subrendusio vyro dvasios tvirtybe tvarko savo gyvenimą. Toks Sent-Egziuperi humanistinio idealo įsikūnijimas - mažasis princas.

* Čia ir toliau cituojama iš A. de Sent-Egziuperi. Mažasis princas / iš pranc. k. vertė V. Kauneckas. - Vilnius: Valst. grož. lit. 1-kla, 1959. - 99 p. toliau nurodant tik puslapį.

Галлой, Марк. "Не могу не участвовать..." // А. де Сент-Экзюпери. Южный почтовой. Ночной полет. Планета людей. Москва: Художественная литература, 1973. Р. 5.

2 Зенкин С.

Примечания // А. де Сент-Экзюпери. Ночной полет. Москва: Художественная литература, 1973. Р. 446.

Alderson, Brian. A coughing rose, a crashed plane and space travel. It can only be... //Books for Keeps. 1999, January (Nr. 114), p. 28.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2000 Nr. 2 (14)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29300102030405
06070809101112
13141516171819
20212223242526
27282930310102
Liepa
    2020     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.