2020 m. gegužės 29 d.
Kur veda Romeno Kalbri klajonės?

Neringa Mikalauskienė
 

Hectorą Malot (Hektoras Malo, 1830-1907) visi pažįstame kaip romano Be šeimos (1878) autorių. Da­bar turime progą perskaityti ir kitą jo kūrinį- romaną Romėnas Kalbri*, kurį jis parašė devyneriais metais anksčiau -1869-aisiais. Iš esmės abu kūriniai turi daug bendra, abu yra XIX a. romantizmo literatūros kūdi­kiai, nors, suprantama, pirmojo ir apimtis mažesnė, ir siužeto vingių ne tiek daug.

Pasakojama pirmuoju asmeniu. Pagrindinis veikėjas Romėnas Kalbri tiems laikams būdinga romano rašymo maniera pradeda pasakojimą supažindindamas su savo šaknimis: „Pranašauti man nuotykius ir keliones reiškė pripažinti, kad aš tikrai savo šeimos sūnus, nes visi Kalbri buvo jūrininkai, tėvas šį amatą perduodavo sūnui, ir jei legenda byloja tiesą, jūrininkai jie buvo dar nuo Trojos karo laikų" (p. 9). Taigi jūrininko dalia įrašyta į giminės istoriją. Paauglio Romėno vaizduotę kaitina garbinga pra­eitis — jam nepabosta klausytis tėvo pasakojimų apie dėdęjūiųgeneroląFloji, mūšiuose prarastą ranką pakei-tusį sidabrine (argi tai mums neprimena stebuklingo V. Hauffo pasakų turtų blizgesio?..). Berniukas svajoja apie nuotykius jūroje, jo nesustabdo net tai, kad jūra pražudo ir tėvą. Ir kodėl turėtų stabdyti?.. Visi žino, kad Romė­nas — „sūnus to Kalbri, kuris pernai žuvo gelbėdamas brigą" (p. 35). Jėga, drąsa, didvyriškumas, pasiaukoji­mas —visi šie bruožai paaugliui ypač imponuoja, kelia jo savigarbą. Tačiau motina tradiciškai stengiasi apsaugoti vaiką nuo pavojų. Taigi galima sakyti, kad siužeto intriga pinama tarp saugios namų erdvės ir herojaus tikslo, o šį simbolizuoja tolimasis Havro uostas, kur Romėnas keti­na nusigauti ir parsisamdyti junga. Motina yra jėga, kuri bando pasipriešinti lemčiai - sulaikyti Romėną, pasiū­lyti jam kitokį gyvenimo kelią. O čiajo laukia dvi galimy­bės - tapti gamtininku ar net istoriku (pono de Biorelio auklėjimas) arba klerku (šykštuolio dėdės teismo ant­stolio „mokykla"). Iš pradžių Romėnas atiduodamas po­nui de Bioreliui, pas kurį mokosi pažinti gamtos paslap­tis, randa čia paralelių su žmonių istorija, stebi gyvūnų elgseną, lygina, analizuoja. Įdomu, kad pats H. Malot aistringai domėjosi biologija, ypač botanika ir sodinin­kyste, — yra bendradarbiavęs su to meto laikraščiais „Mokslas", „Prancūzų kurjeris" irkt. Taigi ši aistra atsi­spindėjo ir rašomuose romanuose. Ponas de Biorelis pa­renka Romėnui knygas -Hubero istoriją, D. Defoe Ro­binzoną Kruzą. Pastarosios knygos veikėjo pavyzdys turėjo parodyti, ką gali dvasinė žmogaus jėga ir kad vis dėlto ta galia nereikėtų didžiuotis, nes virš jos yra Die­vas. Tačiau Robinzonas Kruzas kursto paauglio aistrą keliauti: „.. .mane sujaudino ne filosofinė pusė, kuri bu­vo nurodyta, o visų pirma romantika — jūrą nuotykiai, laivo sudužimas, negyvenamoji sala, laukiniai, siaubas, nežinomybė. Mano dėdė iš Indijos įgijo varžovą" (p. 62). Tačiau po vienos audros ponas de Biorelis dingsta jūroje be žinios, ir toliau auklėti Romėną imasi jo dėdė teismo antstolis. Čia jau su romantikams būdinga ne­apykanta biurgeriškam gyvenimo būdui H. Malot kuria visiškai neigiamą personažą-gal vienintelį tokį visoje knygoje. Dėdės ydos - šiurkštumas, šykštumas, suk­čiavimas - smarkiai hiperbolizuojamos. Taigi nenuosta­bu, kad autorius neleidžia Romėnui ilgai užsibūti dėdės namuose,—berniukas pabėga, ir prasideda jo klajonės, be galo panašios į mažojo našlaičio Remio iš Be šeimos. (Nors, kaip užsiminėme, istorija apie Remįpasirodė de­vyneriais metais vėliau...) O Romėno gyvenime—taip pat sunki (bet kokia romantiška!) kelionė pėstute Havro uosto link, pirmosios savarankiškumo, gebėjimo išlikti pamokos: „Ar tris dienas gyventi iš savo lobio, ar ver­čiau nusipirkti keletą daiktų, kurie tiektų maistą per visą kelionę? (...). Jei vakar būčiau turėjęs puodą laimikiui išsivirti, nebūčiau kentęs alkio" (p. 125). Tačiau H. Ma­lot niekada neleidžia užmiršti, kad jo veikėjas yra vaikas, kuriam, nepaisant skaudžios gyvenimo patirties ir ban­dymų išgyventi suaugusiųjų pasaulyje, nėra svetimas noras paprasčiausiai pažaisti: pasprukęs iš dėdės namų, Romėnas susimeistrauja fregatą, o gavęs šiek tiek pinigų, pirmiausia nusiperka ne maisto, o virvelės lynams ir takelažui...

Romėno kelionėje patirti nuotykiai ir sutikti žmo­nės — tarsi vėlesniojo romano Be šeimos situacijų, cha­rakterių užuomazgos. Tiesa, Romėno sutikto klajojan­čio dailininko dalia — anaiptol ne tokia tragiška kaip gatvių muzikanto Vitalio, kurį laiką globojusio Remį. Ir klajojantys cirko artistai nėra vargšai —jie vaidina ne iš skurdo, tiesiog toks jų gyvenimo būdas. Patekęs į šią draugiją, Romėnas susipažįsta ir su savo amžiaus mer­gaite Dielete - tai pirmoji jo draugė (anksčiau jis būdavo tarp suaugusiųjų arba vienas). Verta atkreipti dėmesįį tai, kad Dieletės charakteris nėra toks trapus ir švelnus, kokio tikėtumės iš romantizmo tradicijos. Mergaitė pa­traukia drąsa, ištverme, stebinajos gebėjimas sutarti su plėšrūnais—klajojančiojo cirko liūtais. Tačiau autorius palieka vietos atsiskleisti ir Dieletės jautrumui — per pūgą pati vos paeidama, ji prašo Romėno pasirūpinti , jos rezeta.", gėle, kurią ketina padovanoti mamai, kai pas ją sugrįš... Beje, po pažinties su Dielete tikslas, kurio siekia pagrindinis veikėjas, keičiasi: nors Romė­nas vis dar tikisi nueiti į Havrą, jo akiratyje atsiranda kita užduotis - grąžinti pagrobtająDieletę į šeimą. Tai­gi, žvelgiant į romano visumą (ir lyginant su vėliau pa­rašytuoju Be šeimos), peršasi išvada - H. Malot kūry­boje šeima, ypač meilė motinai, yra vaiko gyvenimo esmė, tas branduolys, aplink kurį sukasi ir dėl kurio atlie­kamos visos veikėjųkelionės ir klajonės... Ir galų gale tai patvirtina romanųpabaiga—H. Malot veikėjai paprastai sukuria šeimą ir laimingai gyvena. Tarsi pakartojamas stebuklinės pasakos apie nuskriaustą našlaitį ir jo pati­riamus išbandymus modelis. Tiesa, motyvuodamas lai-mingąRomeno Kalbri pabaigą, autorius dar nesinaudoja detektyvine vaiko kilmės paslapties atskleidimo linija kaip romane Be šeimos. H. Malot čia dar, matyt, nėra pakankamai patyręs siužeto meistras, todėl pernelyg leng­vai nuleidžia „deus ex machina": miršta turtingasis dėdė iš Indijos, ir Romėnas gauna didelį palikimą, su kuriuo sulaukęs pilnametystės gali elgtis kaip tinkamas. Jis nu­siperka laivų. Taigi galima teigti, kad lemties, likimo vaid­mens iškėlimas kūrinyje iš tikrųjų patvirtina romantiz­mo tradiciją — nors pats Romėnas jūrininku netampa, jūra lieka neatsiejama jo gyvenimo dalis.

Aišku, girti H. Malot už lengvą rašymo stilių, vaiz­dingą ir grakštų pasakojimą jau lyg ir neprivalu - tai akivaizdu. Tačiau šiokių tokių priekaištų turiu kny­gos išorei. Prisipažinsiu, mieliau skaičiau pirmąjį tams­žaliu viršeliu H. Malot Be šeimos leidimą lietuvių kal­ba, nei serijoje „10+" išleistuosius - tiek Be šeimos, tiek ir Romėną Kalbri: šios knygos tarsi pradingsta kad ir gerų, bet vienodą išorinį veidą turinčių spaudi-niųjūroje... Ar pastebės kas Romėną Kalbri knygy­nų lentynose?.. Ar atras?..

MALOT, Hector. Romėnas Kalbri I iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė; iliustravo Aida Janonytė. Vil­nius: Alma littera, 2004. 280 p.: iliustr. (10+). ISBN 9955-08-478-2.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2004 Nr. 3 (31)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293031
Gegužė
    2020     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.