2019 m. balandžio 20 d.
„BET SALDŪS PRIE KŪDROS AUGĄ AJERAI“ (2000 m. poezija)

Loreta Jakonytė
 
 

Šį rašinį pavadinome eilute iš Renatos Šere-lytės eilėraščio, nes kūdros ir saldžių ajerų įvaiz­dis, atrodo, geriausiai apibūdina keliasdešimties 2000 m. išleistų poezijos knygų situaciją: platoka grafomanijos kūdra ir nedaug, bet saldžių ajerų. Apžvelgsime tiek viena, tiek kita, siekdami per­prasti vaikams siūlomos lektūros visumą: die­giamą pasaulėvaizdį, poetikos ir kalbos kokybę.

Originalumo paieškos ir tradicijos stiprybė

Vienas iš „saldžiausių ajerų“, jau pavadinimu išsiskiriantis iš kitų, yra R. Šerelytės knyga Ėriu­kas po baobabu, arba Megztinis su uodega. Pava­dinimas įvardija dvi rinkinio dalis: „Ėriukas po baobabu, arba gražūs eilėraščiai“ ir „Megztinis su uodega, arba negražūs eilėraščiai“. Ne itin aiškus grožio kriterijus, regis, žymi skirtingus kuriamus pasaulėvaizdžius bei poetiką. Pirmosios dalies pradžioje pasirodo subjektyviai pasaulį regintis, vizijas kuriantis „aš“, kuris norėtų, kad paukščiai būtų ir gėlės kvepėtų (Kvapnūs paukščiai). Jo sukeistinantis žvilgsnis vienija įvairaus tipo vei­kėjus (gamtos, mitologinius, pasakinius, fantasti­nius). Eilėraščių centre - ne siužeto kaita, o sub­tiliomis detalėmis, niuansais kuriama nuotaika, akimirkos pagava. Pavyzdžiui, Mėlynas karvelis: tiesiog pūpso sau karvelis ant svirties, tingėdamas nusileisti prie kieme pabertų kruopų; eilėraščio vyksmas - pamažu viską užklojantis rūkas. Rūkas Šerelytės poezijoje itin dažnas, padedantis sukurti ramybės, santūrių spalvų ir garsų pasaulio įspūdį. Mėgstamas laikas - rytas arba vakaras, būsena - sapnai (jaukūs, saldūs, spalvoti). Vienas įtaigiau­sių eilėraščių - Snaudaliai, kur minimalus veiksmas (varlė Olė šmurkšteli po drobelėm miegoti) ir maksimaliai išgauta vakaro nuotaika: temstant vis­kas rimsta ir kartu darosi „kažko šiurpu“. Mažos būtybės mažose jaukiose erdvėse: „Stovi mažas nameliukas / Papartyno vidury“, ant kurio dūm­traukio kaukas „arbatą šliurpia“ (Arbata ant dūm­traukio), avietynuose vaikšto nykštukas (Sma­ragdas puodelyje), gėlėse miega elfai (Ėriukas ir gėlės). R. Šerelytė suku­ria originalių vaizdinių (pavyzdžiui, puo­delyje smaragdu spindi sapnų sal­dis, Smaragdas puodelyje) derindama poetinę pasaulio jauseną ir kasdienybės detales. Antrojoje knygos dalyje atsi­randa daugiau lengvos ironijos, gal tik suaugu­siems skaitytojams suprantamų poteksčių. Ryš­kesnė nonsenso poetika: „Ir žvyras juokias be dantų. / Išbarstė juos, kai lipo palmėn / Pasiraš­kyti riešutų“ (Miško baladė). Ją ne visada pavyksta sėkmingai panaudoti: kai kurie eilėraščiai neiš­baigti, staigiai nutrūkstantys (Miško baladė, Gim­tinės netekimas), vaizdiniai pabiri, savitiksliai. Vie­nas įdomesnių eilėraščių yra Gimtinės suradimas, kur tradicinė tema (2000 m. eiliavimų „kūdroje“ išrašoma Baltijos gintarėlių, Nemuno šalelės kli­šėmis) originaliai traktuojama sukuriant asme­ninį, įtaigiai vaikišką subjekto ir gimtinės santykį: „Gimtine gimtine, / Jei būtum į skrynią / Nors kiek panaši - ak, nešiočiaus visur!.. / Nes vos tik užsnūstu / Darže tarp kopūstų, / Tu nuskrendi tuoj ir dingsti kaži kur. // Pavargus tupi ant šakos, aš matau. / Gimtine gimtine!.. Tave suradau“. R. Šere-lytės knygoje neišvengta ir poetinių seklumų, tačiau tai neabejotinai stipri knyga, patrauksianti vaikų ir suaugusiųjų dėmesį.

Ėriukas po baobabu, atrodo, nusipelnė atsistoti greta 2000 m. antro leidimo sulaukusios Sigito Gedos knygos Baltoji varnelė („Grigo ratų“ serija). Šioje drau­gijoje dera ir Valdemaro Kukulo Vėjo birbynė, kur šalia naujų kūrinių randame didžiumą 1988 m. išleisto rinkinio Tamsos didžiu­lis katinas eilėraščių. V. Kukulo poezija subtiliomis detalėmis, lyriškumu susisieja su R. Šerelytės, tačiau čia mažiau konkretikos, žaismės, personažų įvairovės. Sub­jektas yra suaugęs žmogus: „Aš neturiu vaikų, / Bet suvaikėju / Ir nuo visų ligų / Tada išgyju“ (Vija Pinavija). Didžiausia vertybė yra vaikystė, kuri gal net pernelyg tiesmukai priešinama suaugusiųjų pasauliui, apibūdinamam būdvardžiais „pilkas“, „šaltas“ (Spalvotas vėjas, Aitvarai). Akivaizdus polinkis stebėtis, grožėtis vaiku, savyje atgaivinti vaikišką žvilgsnį, kurio esmė tokia: „Ir nieko, nieko, / Nieko nenorėti. / Ir būt su savimi. / Ir džiaugtis viskuo“ (Vija Pinavija). Fiksuojamas akimirkos žavesys (neretai išreiškiamas jaustuku „ak!“), pagaunamas judesys (pavyzdžiui, kaip švy­turys ritmiškai iš tamsos ištraukia Paukščių Taką „paukščių sidabrišką miegą“, Švyturys), juos lydi minties refleksija. Pagrindinės subjekto jausenos „liūdesys, tik tyras liūdesys“ (Dainos slaptažo­dis), vienatvė - būdingos ir gamtiniams eilėraš­čių personažams: besiilginti liūdna karvė (Liūdinti karvė), vienišas kiškelis (Vienišas kiškelis) ir kt.
Greta yra ir žaismingesnių kūrinėlių. Toks, pavyz­džiui, eilėraštis Kaip vaikams reikėtų sodriai keik­tis, kur mokoma „vaisinių“ ir „saldžių“ „keiksma­žodžių“ (šimtas riešutėlių, apelsinų, karamelių, irisų, ananasų...). Kiti 2000 m. „ajerų saldėsiai“ tradiciškesni.

Ryškiausias čia tebėra Martynas Vainilaitis, per­nai išleidęs dvi knygas, viliojančias spalvingomis dailininkų Gintaro Jociaus ir Irenos Meištaitės iliustracijomis. Abiejose randame M. Vainilaičio kūrybai būdingą miško pasaulį, aiškias etines ver­tybes ir įspūdingai vaizdžią kalbą. Poemoje Ežiu­kai Devyžiukai pasakojami dviejų ežiukų nuoty­kiai: kaip jie keliauja į bažnytkaimį, patenka į žmogaus namus, išgelbsti mergaitę nuo gyvatės, yra apdovanojami ir parvežami namo. Knygoje nemažai pagyvinančių ir istoriją prie adresato pri­artinančių šiuolaikinių detalių: pasveikinti ežiukų gelbėtojų atvažiuoja meras Šumeras, radijas, tele­vizija, važinėja džipai ir t. t. Siužetas m dinamiškas, veikėjai gyvi, įtaigūs, vos juntama didaktika pagrindžiama kūrinio vyksmu. Antroji knyga - Abėcėlė - taip pat skaidri klasikinė vaikų poezija, nors pasirinktoji abėcėlės raidžių struktūra, regis, riboja poeto išradingumą.

Tradicinis pasaulėvaizdis ir poetika vyrauja kitos profesionalios vaikų poetės Almos Karosaitės knygoje Kaip išnešti uodegytę, skirtoje „ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie jau bando skaityti patys“. Knyga vizualiai pritaikyta kaip tik tokiam adresatui: ryškiai, spalvingai iliustruota, didelėmis raidėmis. Įprasti personažai (zuikutis, gaidys, višta...), paprastutės situacijos kuriamos pagaulia, ekspresy­via kalbėsena: „Oi, lašas kapt! / Oi, kitas kapt! / Oi, baigia uodega sušlapt! / Oi, taip ir ligą / gaut galiu / Po šiuo vasario / Varvekliu! / Oi!“ (Zuikis po vasario lašais).

Panašiai poezijos kokybė kompensuoja įpras­tinį Zitos Gaižauskaitės eiliavimo tipą, tradici­nius siužetus ir veikėjus. Knygoje Margučius ežiu­kas vežė yra sklandžiai sueiliuotų, gyvų dialogų: „- Ar matei? / - Tikrai mačiau! / Prislinkau / Prie jos arčiau. II - O jinai tave / Ar matė? / - Taip... Paplojo / Dar per petį“ (Velykė). Šios knygos sub­jektas ypač aktyviai bendrauja su adresatu: klau­sia jo, įdomiai nukreipia į iliustracijas, kurios pra­tęsia eilėraštį (leidžia atsakyti į klausimą: „- Šyp­senėle, / Kur esi? // Oi, surasti / Nesunku, / Mes - veideliuose / Vaikų“ (Šypsenėlės), kviečia paly­ginti du piešinio elementus (Gaidžiai) ir kt.).

Mėgėjiškos kūrybos įvairovė: nuo autentikos iki banalybės

Po aptartųjų knygų saldumo 2000 metų poezijoje mažėja. Visas kitas knygas sunkoka aiškiau skirstyti, nes poezijos kliautys čia pana­šios. Bendrame 2000 m. poezijos kontekste viena geresnių yra Laimono Inio knyga Saulės duk­rytė. Nors joje pasitelkti mitiniai siužetai, vaizdi­niai anaiptol nėra nau­jovė, tačiau autoriui pavyko sukurti įtaigią, adresato emocijas ska­tinančią baladišką eilėraščių nuotaiką. Pasakojimai apie Auš­rinės ir Mėnulio san­tykius, Vėžio, Dvynių žvaigždynų susikūrimą ir t. t. kuriami reikš­mingomis užuomino­mis, įvairiomis intona­cijomis, tautosakos poetika. Viena geriausių lyri­nių knygos baladžių - Šienpjoviai („Vos Mėnuo suspingso, /Tuoj dalgiai sutvisko / Dangaus pakraš­tėly - // Broleliai pjovėjai, / Darbų išsiilgę, / Šie­nauti išėjo. // (...) Vai linko nulinko /Aušrelės žoly­nai, / Balti dobilėliai... // (...) Suspindo žvaigždelės - / Aušros ašarėlės / Auksinės, bet šaltos.“) Kny­goje esama ir daugiau išmonės: eilėraštyje Grigo ratai atpažįstame žaismingą skaičiuotės formą, Jaučiaganyje pasirinkta gyvas veikėjų dialogas, vykusiai panaudoti garsažodžiai, įdomu, kai, kei­čiantis eilėraščio kalbėtojui, kinta kalbėjimo būdas (Vandenis). Deja, knygos pabaigoje esantys Zodiako ženklų aprašymai banalūs, autorius bando tiesmukai įteigti lemtingą Zodiako ženklų svarbą ir skatina vaikus su jais identifikuotis. Iš mėgėjiškų eiliavimų įdomesnė yra Stanislovo Abromavičiaus knyga Irisam pas Močiutę, išsiski­rianti tuo,kad pasirenkamas šiandie­ninis miesto vai­kas: jis važiuoja troleibusu, žiūri teletabius, rašo kompiuteriu ir t. t. Eilėraščiuose -konkrečios ma­žutės situacijos (katinėlis vienas namie, sukima­sis karuselėje, skėtis ir pan.), leidžiančios autoriui išvengti kalbėjimo banaliomis bendrybėmis, sukurti vientisus, gana dinamiškus eilėraščius. Tačiau poetinė raiška nėra grakšti: rimui, ritmui išgauti pridedama nereikalingų žodžių, daromos sakinių inversijos.

Gana įdomus, dinamiškas galėtų būti Albino Slavicko poemėlės Dvi sesutės: kaip voverytės Lite ir Tulė apgavo kiaunę siužetas, tačiau autoriaus pasa­kojimas statiškas, neišryškinta pagrindinė mintis. Statiškumas, ištęstumas, staigiai nutrūkusi ir neiš­plėtota intriga būdinga dviem Birutės Lengvenienės eilėraščių knygoms - Ančių ginčas ir Kalėdų atvirukas, arba Ar nesušalai, seneli? Kliūva perne­lyg atvira ir vietomis nenuosekli didaktika (Plušėk ramiai), diegiama nevienalytė pasaulėžiūra (vie­nur žvėrys kertamas eglutes gina, kitur - patys kerta) bei abejotina etika (nesyk pamokoma, sub­jekto žodžiais, dėl „kvailumo“, tačiau išties čia kvailumas tėra patiklumas). Retkarčiais išgirstamą žodžių skambesį (Pelėdos Kalėdos), originalesnį vaizdinį („sunkios ryto rasos / Spąstų kilpmazgius ištąso“, Voras) ar stipresnį eilėraštį (Grambuoliukas) nustelbia skurdi poetinė kalba. Dar labiau nei atvira didaktika ar mechaniškas rima­vimas kliūva situacijų, vaizdinių, palyginimų kli­šės Vytauto Kazielos knygoje Pasaka apie Nendrinuką. Pavyzdžiui, sapnų šalis, kur labai jau pažįs­tamas saldainių sniegas, cukraus krantas, šoko­ladų žemė (Fantaziukų laivas); ežeras - „mėlynas lyg ašara“ ir pan. Poemėlėje Pasaka apie Nendrinuką folkloro pasakos siužeto pynimąsi su originalia išmone, pirmųjų posmų stipriai kondensuotą raišką („Trobelė mažytė / Ant nendrės senos. / Pačiupo, pasupo / Vėjelis delnuos.“) keičia daugiažodžiavimas. Panašiai savarankiškos išmonės trūksta Česlovui Navakauskui, savo knygai Kas išbarstė abėcėlę pasirinkusiam tokią dažną abėcė­lės raidžių struktūrą. Nuobodūs ketureiliai suda­ryti iš atsitiktinių frazių, siekiant rimo prikaišyti nereikalingų žodžių.

Pastangos vaikų poezijai suteikti simbolinį, metaforinį lygmenį justi itin produktyvaus eiliuo­tojo (12 knygų nuo 1995 metų!) Vinco Lukšos knygoje Veidrodukai. Tačiau čia nuo pat pratar­mės pakvimpa „kūdra“ - sekloku filosofavimu: „viskas, į ką žvelgiame, - tai mūsų veidrodukai, kuriuose pasiliekame tokie, kokie esame“, į viską reikia „žiūrėti širdimi“. Beje, V. Lukša orien­tuojasi ne tik į „jaunesnius skaitytojus“, bet ir j vyresnius, „dvasios vaikystę išsaugojusius“. Sub­jekto pasaulėvoka - suaugusio žmogaus. Eilėraš­tis kuriamas fiksuojant gamtos pokyčius ir žmo­gaus jausenas. Išties pasitaiko netikėto matym „Kodėl gi beržo kraujas / Šitoks neraudonas visai“ (Dairos saulė ištrūkus); „Saulės žiežirbikė / krito kaminan / Ir užkūrė / židinio ugnelę“ (Rytas), vaizdinių: „Kas gi suvalgė rūką / Iš nemažo pie­vos dubens?“ (Dairos saulė ištrūkus). Tačiau emo­cija neadekvati, įdėmus poetinis žvilgsnis į gamtą virsta narcizišku subjekto gėrėjimusi pačiu savimi tuose „veidrodukuose“. Ypač linkstama eilėraštį perkrauti įvairių detalių, o iš to kyla nelogiškos situacijos (pavyzdžiui, supainiojami metų laikai: avietės pupsi nuo stiebų, kai dar žydi pakalnutės, Mirguliuoja kiek nedrąsiai), pats kūrinys tampa savitiksliu ir beprasmiu vardijimu.

Suaugusio žmogaus (šiuosyk - globėjiškos mokytojos) pasaulėjauta, idiliška rimtis vyrauja bendrybėmis grįstoje Zitos Čepulytės knygoje ABC-trys vyturėliai: Dovanėlė pirmaklasiui. Joje pasirodo ne autentiškas, o mokytojos idealizuo­tas vaikas. Patrauklūs etiniai imperatyvai - jaut­rumas, gerumas - išsakomi daugybę kartų skaity­tais teiginiais, neišradinga poetika, siauru žodynu: „Pasakėlių lydimas darželio / Ir gerų gerų akių mamos, / Atėjai, kad rodyčiau tau kelią, / Prie pir­mosios raidės, prie dainos“ (Pirmaklasiui). Pana­šiai į bendrybes, tradicinius vaizdinius nuslysta Margarita Juškevičienė Spalvų paletėje, Izabelė Baublytė-Balčiūnienė Sesytėje Elenytėje ir bro­liuke Jonuke, Gintaras Margelis knygoje Miške radau eilėraštį. Pastarosios anotacijos įvertinimas („žavimės paprastu, skambiu lietuvišku žodžiu“) nuskamba itin ironiškai, nes pakanka žvilgtelti į paskutinį rinkinio eilėraštį, kad „susižavėtume“ kalbos klaidomis: vėliai (vėlei), ypatingas, suknė. Beje, ir kitose knygose radome „šiškų“, „vosilkų“, „špionų“, daug kirčio, skyrybos klaidų.

Apgaulinga anotacija - „eilėraščiai atspindi gyvūnijos pasaulį, subtiliai perteikia gamtos grožį“ -apibūdina prastos kalbos, primityvaus siužeto Ele­nos Dekaminavičienės knygą Ką slepia tyla. Nesklan­džių eiliavimu, viena intonacija beriama poema apie katės ir jos vaikų gyvenimą (Apie katytę Micę ir jos vaikus): „Štai mažyliai paūgėjo / Ir pienelį lakti bando. / Rūpesčių dar padaugėj / Trys išdykėliai ant sprando“. Pasitaiko loginės painiavos, neaiški mintis. Eilėraščių „aš“ mėgina teigti idilę, draugystę, tačiau kuriamų personažų žvėrių elgsena, kalba liu­dija priešingai. Itin „subtilūs“ palyginimai (pavyz­džiui: „Karpiai tvenkiny - kaip plytos“).

Poetinio saiko trūksta Irenai Janinai Vaiče­kauskaitei, kurios eiliuota pasaka Sapnas girioje -tai fragmentiškas originalių, folklorinių ir mitolo­ginių intarpų, skirtingų veikėjų ir situacijų krati­nys. Į mišką ateina du šiuolaikiniai vaikai, berniuką pavilioja pasigirdusi Orfėjo daina, mergaitė eina brolio ieškoti, bet užmiega (toliau paieškų linija neplėtojama), pasirodo briedžio karalystėje gyve­nančios nimfos, kurias, beje, gyventi santarvėje išmokė... vaidilos, atskrenda gulbinai ir t. t., kol staiga viskas nutrūksta, brolis atsiranda šalia sesers, ir vaikai parbėga namo. Nėra vientiso siužeto, centrinės idėjos, nemotyvuota veikėjų elgsena. Apmaudu, kad panašus kratinys - Vytauto Mizero Tavo vaikai - pasirodo su rajono švietimo sky­riaus viršininkės rekomendacija pritaikyti knygą mokyklose ir „sukurti puikią integruotą pamoką“, mat autorius parašęs „eiliuotą popuri“ - abėcė­lės šventės Ateik, raidele! scenarijų. Nepamirš­damas mokytojams nurodyti, kas turi būti vaidi­nimo žiūrovai, po kurių žodžių ploti ir kokių vai­šių stalu renginį baigti, V Mizeras pateikia atskirų vaizdų, veikėjų, skirtingos stilistikos mišinį. Lėkštoką humorą ir kalambūrus be jokios motyvacijos keičia patoso serijos. Pavyzdžiui, mergaitė vilioja berniuką knygių pasižiūrėti žvaigždžių, pas­kui staiga pasigirsta padriki šūksniai: „Laimė Lie­tuvai! Garbė Lietuvai!“; raidė O pasidžiaugia ber­niukais moksliukais, o apie mergytes kažkodėl sak „Ir mergytės Oopa Oopa!.. /DairOos į EurOopą!..“, toliau eina rimčiausias intarpas apie gimtuosius žodžius ir... įšoka teletabis. Beprasmis koliažas, kurį vainikuoja „padėkos Tėvynei daina“, tik autorius susilaiko ją parašyti nurodydamas: „pasirenkama labiausiai tinkama“. Dar apmaudžiau, kad šią knygą labai gražiai iliustravo puikios dailininkės Irena Žviliuvienė ir Živilė Žviliūtė, o kokybiškai išleido „Margų raštų“ leidykla.

Ši leidykla 2000 m. irgi pernelyg gražiai (su dailininko A. Žviliaus darbais) autoriaus lėšomis išleido dar vieną knygą - Roberto Čepulio Jūros mergaitę. 167 (!) puslapių knygoje - nemodifikuo­tos folklorinės pasakos, neva mėgintos sueiliuoti: „Gyveno ten karalius / Ir karalienė dar. / Turėjo jis dukrelę, / Sūnelį, kaip dabar“ (Karžygys karaliūnas). Nuolat kartojasi tie patys žodžiai, sun­kiai suvokiama sintaksė, vietomis niveliuojamos norint išgauti ritmą ypač dažnai vartojamo įvar­džio „jis“ reikšmės: „Vis lekiančio jis laivo /Negali pastatyt. / Atgavęs protą blaivų, / Nustojo jį sta­tyt“ (Lekiantis laivas).

Didžiulis kai kurių autorių noras bet kokiomis priemonėmis sukurpti rimą ar išlaikyti ritmą verčia iškraipyti žodžius arba pavartoti situacijai nederantį žodį. Pavyzdžiui, Jadvyga Černiauskienė eiliuotų pasakų knygoje Žilvitinukas žodį ragana rimuodama su žodžiu riešą paverčia raganieša (Trys seserys urve), o nuskandinta karalienė, pasirodanti gulbės pavi­dalu, siekiant rimo susiejama su... stinta: „- Aš ne gulbė ir ne stinta, / tik anytos paskandinta“ (Krisė-Risė). Šios knygos autorė bei leidėjai pernelyg nesivargina ir dėl iliustracijų - tiesiog kopijuoja jas iš kitų knygų, vietomis negrabiai klijuodami detales vieną ant kitos.

Antanas Rutkauskas, rašydamas knygą Paukšteliai, turėjo kuo geriausių ketinimų - supa­žindinti vaikus su paukščių įvairove, „kad žinotų, jog erelis - ne višta ar ne gaidelis“. Tik bėda, kad ornitologijos išmanymą autorius panoro pade­monstruoti eilėmis. Vietomis proza įterpiami fak­tai apie paukštį (rūšis, gyvenamoji vieta) „derinami“ su neretai keistokomis autoriaus pažiūro­mis, pavyzdžiui, pagrindinis teiginys apie kurtinius kad jie... kvailiai (Kurtiniai). Paukščiai čia lygi­nami su „špygų“ (Paukščiai), kryžiasnapio „burna kaip invalido“ (Kryžiasnapis), apuoko ausys kaip „kaliošai“ (Pelėdos), strutis - kaip dvikojis eržilas (Strutis). 2000 m. sulaukėme dar vieno keisto utilitarinio „poetinio“ produkto - Jono Endri­jaičio Mažojo policininko abėcėlės. Šios  knygos tiks­las - supažindinti vaikus su policijos („žmonių sargų“) veikla, atributika, mokyti pilietinio sam­būvio. Pagrindinis rėmėjas - Policijos departamen­tas. Solidus knygos redaktorius S. Geda viršelyje labai palankiai vertina tiek patį sumanymą, tiek jau sukurtą tekstą - knyga turinti „taurią paskirtį“, o „autorius surado lengvą ir žaismingą kalbėjimo būdą“, principą, kad viskas „strigtų į atmintį“. Tad ką gi mėgina ši knyga vaikams įteigti? Randame išsamų nusikaltimų sąrašą: ginklų laikymas, padė­tos bombos, vagystės, greičio viršijimas, rašinė­jimas ant tvorų, girtuoklystė, prostitucija, degti­nės varymas, kontrabanda, muštynės, mafija, nar­kotikai ir t. t. Šitoje aplinkoje veikia pagrindiniai knygos personažai - policininkus žaidžiantys vai­kai. Tačiau J. Endrijaitis kuria vaikų elgseną, kuri paradoksaliai diegia ne teisinės sistemos modelį ir įstatymais grįstą policijos darbą, bet priešingai savivalę ir smurtą. Jau pirmosios knygos eilutės skatina suklusti: „Aš matuojuos tėčio švarką, / greit kieme darysiu tvarką“. Policininko sūnus su draugais „tvarką daro“ taip: „pilstuką“ varančiam dėdei vaikai pakiša savo „sisiuką“, iš reketininkų daro... šlapią vietą („Įkrėtėm kaip turi būti - liko telkšančios balutės“) ir pan. Savivaliauja ne tik vaikai - „grobikus „skalpavo“ mamos“.

Itin sunku taikytis su prastų eiliuotojų pro­duktyvumu: per vienerius metus jie išleidžia po ne vieną knygą kelių tūkstančių egzempliorių tiražu. Pavyzdžiui, mokytoja Zene Sadauskaitė 2000 m. išleido septintąjį ir aštuntąjį eilėraščių rinkinį vai­kams. Pirmoji knygelė vadinasi Rudenėli kalbėk! Vyrauja banaliomis bendrybėmis aprašoma rug­sėjo pirmosios tema: „Rugsėjo pirmoji / Jau lau­kia tavęs. / Gimtinės takeliai / Mokyklon nuves“ (Pirmoji diena). Bemaž kiekviename eilėraštyje beviltiškas kartojimasis: ateina rugsėjo pirmoji (kiekviename puslapyje vis iš naujo...), ruduo spalvotas, mokiniai nesitveria džiaugsmu, visur egzal­tuotas gerumas, patriotizmas, skambiausi žodžiai ir, žinoma, varpeliai „din dilin“. Antrame rinki­nyje Žiemužė snieguolių skraiste lygiai taip kal­bama apie kitą metų laiką - žiemą. Tokios kny­gos gali būti įdomios nebent literatūros sociolo­gams, tiriantiems grafomanų savivoką, į(si)kalbėtą „buvimą poetais“, taip pat ir pačių mažųjų kūrėjų kūrybą arba suaugusiųjų norą „daryti“ iš jų poetus. Šią mintį perša dvi 2000 m. išleistos vaikų parašytos poezijos knygos. Nors apie vaikų kūrybą, jos vertinimo kriterijus būtų atskira kalba, tačiau, žvalgant 2000 m. poezijos „peizažą“, šiuo­syk norisi paminėti ir jas.

Kristina Ditkevičiūtė išleido jau antrą savo knygelę Dvylika mėnesių kaime (koks „sutapimas“: leidėja - Irena Ditkevičienė), Ieva Grušauskaitė - debiutinį rinkinį Mamai. Pastaroji dešimtmetės mergaitės knyga pristatoma suaugusių žaidimais: pratarmėje dailininkė A. Rugilė Ievos eilutes pri­lygina S. Gedos, R. Šerelytės knygoms, kuria mitą apie jau „kūdikystėje pradėjusią kalbėti eilėmis“ poetę. Dailininkė knygą ypač perša dėl autentiš­kumo, tačiau pirmasis I. Grušauskaitės eilėraštis-dedikacija prikišamai liudija ne vaiko saviraišką, o suaugusiųjų „darymą“: padėkos (vis „iš širdies“) tėveliams, „garbingam ponui“ rėmėjui, „garbingai spaustuvei“ ir „dailininkei brangiajai“ (Visiems visiems dėkoju). Sunku patikėti, kad 6-7 metų vai­kas autentiškai rašytų apie nuovargį, ilgesį, šir­dies dejones „iš skausmo“, negailestingai bėgantį laiką. Ypač kai greta turbūt išties pačios Ievos paprastai vaikiškas galvojimas ir kalbėjimas (bet ne poezija!): „Atsikėliau aš pirma, / Atsikėliau aš gera. / Mokyklėlė atvira, / Ir jinai labai gera“ (Geroji mokyklėlė).

Probėgšmais apžvelgus 2000 m. lietuviškas vaikų poezijos knygas, visuma ne itin džiugina: tebėra gyva tendencija masiškai leisti mėgėjiškus eiliavimus, kurie įvelkami į kasmet vis gerėjančią poligrafiją. Kita vertus, yra kuo ir „pasmagu­riauti“. Tai S. Gedos, M. Vainilaičio, R. Šerelytės kūryba. O į visą kitą eiliakalystę gal reaguokime kaip R. Šerelytės vandens čiuožikas į varlių kon­certą kūdroje: „Geriau į gerklę ančiai aš įšoksiu / Negu klausysiu šitokių nemokšų!..“
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 1 (17)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29300102030405
Balandis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.