2019 m. sausio 24 d.
2018-12-13  

APIE GRAŽIAS IR MYLIMAS VAIKŲ KNYGAS PASAKOJA VERTĖJA IŠ VOKIEČIŲ KALBOS RŪTA JONYNAITĖ


 
Išskirti kelias gražiausias, mylimiausias vaikų knygas – užduotis ne iš lengvųjų. Kad ir kurias penkias išsirinkčiau, tai bus tik šios dienos, šios akimirkos pasirinkimas.


Rytoj, po savaitės, po pusmečio rinkčiausi gal kitas – ne mažiau mėgtas ir iki šiol mylimas. Be to, pradėjusi svarstyti, greit supratau, kad turbūt tyčia painioju savo vaikystės knygas ir tas, kurias skaičiau savo vaikams arba kartu su jais. Nes ir vienos, ir kitos mielos ir žadina brangius prisiminimus.

Yra toks ne visai protingas klausimas – kokia tavo mėgstamiausia knyga? Net jei kalbama ne apie vaikų skaitinius, aš atsakau: Alano Alexanderio Milne’o „Pūkuotuko pasaulis“ (su neprilygstamomis Ernesto H. Shepardo iliustracijomis, išversta Virgilijaus Čepaičio, 1984 išleista „Vagos”.) Tad ir dabar turiu paminėti ją pirmąją – nors žinau, kad nebūsiu labai originali. Sūnus – kai dar pats nelabai mokėjo skaityti – buvo ją įsimylėjęs, skaitėme ją daugybę kartų, nebūtinai iš eilės, nuo pradžios iki galo, buvome jaukiai įsikūrę tame Pūkuotuko pasaulyje, kur visi – drąsūs ir bailiukai, smarkūs ir bambekliai, protingi ir Labai Mažo Protelio – gyvena draugiškai ir nuolat ką nors įdomaus veikia, ir dar labai labai svarbu (buvo mano vaikams): ten yra daug juokingų dalykų, visokių! Tu žinai: atsiversi knygą, ir ten kas nors „visada žais“.



Sigitas Geda „Baltoji varnelė“
(1985) – irgi vaikų vaikystės knyga. Joje visa visata su nesuskaitoma gausybe apraiškų, judesių, balsų, spalvų, darbų, gyvulėlių ir paukščių, su povo plunksnelės lengvumo Baltojo Nieko dainelėmis, su jūromis ir ežerais, sidabro kalneliais, žirgais ir lakštuolėmis, jūrų arkliukais ir povėmis, povinėjančiomis po tėvelio sodą… „Ne, pasakyti / Aš nieko negaliu, / Aš mažas Niekelis, / Aš jau tyliu.“


 

 

Michael Ende „Begalinė istorija“
(1995). Storulis, nerangus ir nelabai laimingas berniukas, vardu Bastijanas, pasigrobia iš antikvariato seną keistą knygą „Begalinė istorija“ ir pasislepia su ja mokyklos palėpėje. Bastijanas pradeda skaityti – ir įsivaizduoti. O vaizduotis jis moka geriau nei bet ką kita. Jam atsiveria Fantazijos šalis, kuriai gresia išnykti, nes jos valdovė, Vaikų Karalienė, sunkiai serga, nes jos valdas pamažu stelbia ir naikina Niekas. Galiausiai Bastijanas turi pripažinti, kad Fantazija pati išsigelbėti negali, kad ją išgelbėti gali tik jis, šios žemės vaikas: duodamas Vaikų Karalienei naują vardą! Bet tai dar tik pusė istorijos. Bastijanui dar teks susivokti, kas jis yra ir ko iš tiesų nori – tik taip jis galės sugrįžti į savo pasaulį, į tikrovę, pas tėvą. Tačiau jis nepamirš, ką patyrė Fantazijoje. Jis bus vienas iš tų, kurie gali susieti ir pagydyti abu pasaulius.

Man teko redaguoti šios knygos vertimą ir gėrėtis autoriaus išmintimi, jo nepaprastai lakios vaizduotės ir žodžio galia, ir kartu džiaugtis vertėjo Teodoro Četrausko gebėjimu ir išmone.

„Užburta karalystė: lietuvių liaudies pasakos“ (1957). Atrodo, vaikystėje buvau pakerėta paties šios knygos pavadinimo. Nors apskritai labiau patiko ne stebuklinės, o gyvulinės ir net buitinės pasakos. Tačiau šioje knygoje buvo ir „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, pati mylimiausia. „Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sūnų ir dar vieną dukrelę...“ – neseniai išgirdau per radiją skaitant Vladą Bagdoną. Klausiausi, kaip paprastai ir taikliai, ir kaip gražiai apsakyta visa istorija apie seselę, išėjusią ieškoti brolių. Tas brolių ir sesės ryšys, stipresnis ir už raganos burtus, matyt, labiausiai anuomet mane jaudino.



„Kaip Jonelis šunims batus siuvo:
humoristiniai lenkų poetų eilėraščiai vaikams“ (1956). Viena mėgstamiausių mano vaikystės namuose knygų, kurios daugumą eilėraščių visi, broliai ir sesės, mokėjome atmintinai. „Buvo vaikas toks kadaise, / Joneliu save vadino. / Mokslų jis visai nepaisė / Ir su vyrais maukė […] / Gal užaugęs būt kareivis, / Nes ir mokėsi be ūpo; / Mokytojas atkakliai vis / Jį kiekvieną dieną […].“ Kaip nepedagogiška ir nekorektiška! Bet ko jau ko, o šmaikštumo tiems eilėraščiams netrūko. Ir sueiliuoti jie buvo puikiai! Jų autoriai – Julijus Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis, Julianas Tuvimas, Janas Bžechva. Vertėjai irgi neprasti – J. Marcinkevičius, K. Kubilinskas, E. Mieželaitis, A. Churginas, A. Saulynas. Šiaip ar taip, ta knygelė buvo mums neišsenkamų linksmybių šaltinis (tik broliui Jonui gal ne visada…).
 


Toks šįsyk būtų mano penketukas. Bet norėčiau dar pridėti „magaryčių” – puikią šveicarų autorių Jürgo Schubigerio ir Franzo Hohlerio knygelę „Aller Anfang“, išradingai, išraiškingai iliustruotą Juttos Bauer. Tai trumpų, mąslių ir juokingų, ir paradoksalių istorijų apie pasaulį, jo sukūrimą, būtį ir netgi baigtį rinkinėlis, kurio du gerokai skirtingi autoriai nuostabiai papildo vienas kitą. Du iš šios knygos kūrėjų – Jürgas Schubigeris ir Jutta Bauer – H. CH. Anderseno medalio laimėtojai, trečiasis, Francas Hohleris, taip pat buvo kandidatas gauti „mažąjį Nobelį“. Ši knyga, deja, išversta ir į lietuvių kalbą… Šį kartą – deja, nes jei nebūtų, būtų galima išversti kitaip – kad pasimatytų tų tekstukų žaismas ir smagi jų bei Juttos Bauer iliustracijų dėlionė. O gal dar bus galima tai padaryti, kada nors?


Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
31010203040506
07080910111213
14151617181920
21222324252627
28293031010203
Sausis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.