2019 m. birželio 19 d.
KNYGA KAIP CUKRAUS GABALIUKAS

Su vertėju Adomu Drukteniu kalbasi Alma Valantinienė ir Kęstutis Urba.

 

 


– Švenčiate gražų jubiliejų. O ar prisimenate, kiek Jums buvo metų, kai suvokėte, kad žmonės pasaulyje kalba ir rašo ne tik lietuviškai? Kas atskleidė Jums šią tiesą? Gal tai buvo knyga?

– Kai pradėjau skaityti knygas, tai net nepagalvodavau, kad kitomis kalbomis jos gali būti rašomos. Man atrodė, kad tik lietuviškai. Tik kai vokiečių okupacijos metais pradėjau mokytis vokiečių kalbos, supratau, kad knygos rašomos ir kitomis kalbomis, o paskui verčiamos. Mokykloje buvo viena kita vaikiška knygelė, jų autorių pavardės man skambėjo keistai: Mazetė, Bonzelsas… Tada supratau, kad kažkas tas knygeles padaro lietuviškas, ir tas žmogus man tapo žinomas – Mašiotas.

– Tai vokiečių kalba ir buvo pirmoji svetima kalba, su kuria susidūrėte?

– Ne, pirmoji svetima kalba buvo lenkų. Mes gyvenome dvare. Mano tėvas buvo dvaro ūkvedys. Dvaro savininkai kalbėjo lenkiškai. Tai buvo Žemaitijoje, Raseinių apskrityje, prie Viduklės. Labai gražus dvaras – Jūkainiai. Dvaro rūmuose tik lenkiškai buvo kalbama. O ponai turėjo sūnų Šimoną. Su tuo Šimonu mes labai draugavome, jis trupučiuką buvo už mane jaunesnis. Būdavo, aš pareinu iš mokyklos, jis atbėga po langu ir šaukia: „Adūsju, chodz do mne!..“ – ir aš bėgu pas jį. Mes po tuos rūmus žaisdavome, aš išeiti nenorėdavau. Ir pamokų nenorėdavau ruošti, nes man ten būdavo smagiau negu namie, ir pyragų ten visada skanių būdavo. Taigi mes su juo kalbėdavomės lenkiškai.

– Taip ir išmokote lenkiškai?

– Toks ten ir išmokimas – susikalbėdavome. Paskui, kai prasidėjo karas, vokiečiai užpuolė Lenkiją, atsirado dvi šeimos lenkų pabėgėlių. Jų trys vaikai buvo mano amžiaus. Labai daug su jais bendravau. Kai auklė užsnūsdavo, mes pabėgdavome ir duodavomės po dvarą. Tai buvo mano paskutinė gražiausia vaikystės vasara – ėjo 1940-ieji. Paskutiniai metai Jūkainių dvare.

– O dvaras ar išlikęs?

– Nieko nebeliko. Per karą vokiečiai susprogdino dvaro rūmus. Mūsų namas – oficina – šaliatovėjo, visai sudegė. Viską išsprogdino. Arklides tėvas ten pastatęs buvo, tvartus labai gražius. Viskas sunaikinta. Dabar, kai atvažiuoja tas mano draugas iš Lenkijos, mes ten nuvažiuojame. Labai liūdnas vaizdas. Buvusiame gėlyne stovi namas, o ant paradinių rūmų laiptų – šuns būda, šuo amsi. Nieko neliko, tik alyvų alėjos ir klevas, po kuriuo aš kažkada stovėdavau ir laukdavau verkdamas tėvų, grįžtančių iš Raseinių, nes šalia gyvenę staliaus vaikai mane gąsdindavo, kad tėvą užmuš plėšikai, negrįš iš Raseinių. Kelionė į Raseinius tolima, apie šešiolika kilometrų, o kadangi tėvas buvo dvaro ūkvedys, jam dažnai būdavo reikalų į Raseinius važinėti. Ir dabar, rudenį, kai būnu savo sode, nukritusių lapų kvapas man primena vaikystę... Būdavo, vaikštai po klevais, o tie lapai taip šnara, voliojiesi juose...

Nuo dvaro rūmų oficiną skyrė tik klevų priaugusi alyvų alėja. Tėvas turėjo kabinetą pačiuose rūmuose. O mama labai gražiai sugyveno su dvaro šeimininkėmis, kambarinėmis. Tai dar kol Šimonas buvo mažas, aš rūmuose vis sukinėdavausi, ir ponai mane mylėjo. Mano mama, visokių renginių mėgėja, per Kalėdas suruošdavo eglutę, pas mus į namus ateidavo kumečių vaikų. Dvare buvo dideli plotai – ir arklidės, ir karvidės, daržinės, žvyrduobės. Iš ten žvyrą veždavo, kai Žemaičių plentą tiesė. Mes ten duodavomės su vaikais, kurie oficinoje gyveno, – staliaus vaikais, kalvio vaikais. Paskui jie išsikėlė, ir prasidėjo mano draugystė su Šimonu. Be to, dvare buvo žirgynas – augino trakėnų arklius. Kur buvęs, kur nebuvęs, aš vis prie tų arklių. Arklius varydavo girdyti į tvenkinius pakalnėje. Aš baisiai mėgdavau pajodinėti ir vienąkart užsėdau ant tokio smarkesnio arklio, jis pasileido į pakalnę ir kaip tėškė mane į kelio dulkes!.. Tėvas pamatė, tai kaip jis man davė velnių… Arkliai mane traukė kaip magnetas, negalėdavau atsispirti. Trakėnai buvo baikštūs, bet darbiniai, labai draugiški. Kumečiai klausdavo: „Kai užaugsi, kuo tu būsi“. Aš sakydavau: tik arklinis. Tai reiškia – arklininkas.

– Kaip Jus ir seserį namie auklėjo? Ar tėvai griežti buvo?

– Sesuo buvo šešeriais metais jaunesnė... Tėvas būdavo labai užsiėmęs ūkiniais reikalais, kartais ir mane pasiimdavo eidamas į laukus pas darbininkus, buvo reiklus ir griežtas, bet teisingas, o mama... Mamos paveikslas išliko šviesus šviesus... Ji labai mylėjo ne tik mus, bet ir kitus žmones. Ir pati buvo visų mylima, didelė darbininkė, garsi audėja, dainininkė, vėliau, jau Vilniuje gyvendama, yra dainavusi per radiją, televiziją. Jos dainų yra daug įrašyta. Man prisimena vaikystės sekmadienio vakarai. Būdavo, mama užkuria krosnelę, namie prieblanda, mes sėdime, krosnelė dūzgia, o mama dainuoja gražias liaudies dainas. Tos dainos ir šiandien dar skamba man ausyse...

– Ar matėte vaikystėje knygų – dvare, namie?

– Dvare knygos buvo lenkiškos. Ir žurnalų visokių, kurių nesuprasdavau. O namie tėvai visąlaik laikraščius ėmė, buvo visokių kalendorių, prenumeravo katalikų vaikų žurnaliuką „Žvaigždutė“. Ten bendradarbiavo Paulius Drevinis, Eugenijus Matuzevičius, Benediktas Siliūnas, daugelis kitų jaunų poetų. Jų pavardes įsidėmėjau vėliau, iš mokytojo Alekso Šato, kuris buvo su jais pažįstamas.

Mokytis pradėjau dar gyvendamas dvare – Rimkiškių kaimo mokykloje. Ten eidavome kartu su kumečių vaikais. Kol pareidavom namo, tai apsukdavom ir mišką, ir kumetynus – pareidavau labai vėlai. Užtai ir mokslai sunkiai ėjosi. Kai baigiau antrą klasę, tėvas neiškentė ir... braukšt mane iš tų Rimkiškių į Viduklę. O į Viduklę buvo toliau ir kelias – per mišką. (Dabar per tą mišką padaryti labai gražūs laiptai, manoma, kad ten buvo kažkada senovės lietuvių šventykla.) Kelias tamsus, giliai išvažinėtas, kalbėdavo, kad miške yra barsukų. Aš jų nebuvau matęs, bet man atrodė, kad jie kaip kokie vilkai, ims mane ir užpuls. O reikėdavo per tą mišką eiti vienam. Žiemą kartais mama palydėdavo, o toliau brisdavau vienas. 1941 m. pavasarį tėvai iš dvaro išsikėlė į savo ūkį, kur iki tol gyveno ir dirbo nuomininkas, ir mane paliko Jūkainių dvare pas vieną moteriškaitę, kad galėčiau baigti tą trečią klasę. Liūdnas buvo pavasaris: tėvų nėra, rūmuose tuščia – ponai vengdami represijų pabėgo, per Viduklę traukia suvargę rusų kareiviai, dunda tankai...

O knygos... Tai tik tas žurnaliukas ir skaitiniai, kuriuos mokykloje skaitydavome. Kaip šiandien atsimenu – stora knyga, viršeliai sulankstyti. Bet tuos visus trejus metus nejaučiau didelio polinkio į knygas, mažai tų knygų ir mačiau.

Visai kitas pasaulis atsivėrė, kai persikėlėme į savo ūkį už kokių aštuonių kilometrų nuo dvaro. Ten netoli buvo Alėjų pradžios mokykla. Ėjau į ketvirtą skyrių. Buvo 1941-ieji. Mokė jaunas mokytojas, ką tik baigęs gimnaziją, Aleksas Šatas, pats poetas ir skautas, labai didelis patriotas ir toks mielas. Jis taip mokėjo mus uždegti! Tai jis išmokė knygą mylėti. Mokykloje buvo toks knygynėlis. Knygų ne tiek daug, ne visiems užtekdavo. Kiekvienas mokinys savaitei gaudavo po vieną. Tai ta knyga buvo kaip cukraus gabaliukas. O jei dar iš kaimyno pasiskolini…

Knyga tapo didele didele brangenybe, o tas mokytojas ne tik skaityti paskatino, bet ir rašyti mokė – dienoraštį. Ketvirtoje klasėje – ką ten rašyti? Pamenu, rašau, rašau: rytą atsikėliau, pavalgiau, nuėjau į mokyklą, parėjau… Kitą dieną vėl maždaug tas pat. Sakau: mokytojau, man vis tas pat išeina. O jis sako: reikia lavinti vaizduotę, mokytis reikšti mintis. Tas mokytojas mokė trejus metus. Kai būdavo dideli šalčiai, nereikėdavo eiti į mokyklą. Bet aš neištverdavau namie ir per tuos šalčius eidavau. Vienas nueinu, mokytojas į savo kambarį nusiveda, arbatos man išverda, ir aš ten sėdžiu apsivertęs knygomis ir skaitau.

– O ką skaitydavote?

– Populiariausios tada buvo Prano Mašioto knygelės. Paties Mašioto rašytos arba verstos: Valdemaro Bonselso Bitė Maja, Mazeti (Enrica von Handel-Mazzeti. – Red. past.) Broliukas ir sesutė, Ritos palikimas. Jau buvo išėjusi Ericho Kestnerio Emilis ir jo žvalgai, Henriko Senkevičiaus Dykumose ir giriose, Makso Geislerio Katinas kniauklys ir daugelis kitų, kurių šiandien ir pavadinimų neatsimenu. Turėjau visų perskaitytų knygų sąrašą, bet per visus kraustymus jis kažkur dingo. Dabar verčiu Johanos Spyri Heidą, tada ją irgi su dideliu įdomumu perskaičiau. Mokytojas man buvo padovanojęs Leonardo Žitkevičiaus Muzikantų brigadą. Daug knygų perskaičiau. Mokiausi tada gerai, užsidegęs. Šeštą skyrių baigus – 1944-ieji. Visi suprato, kad artėja frontas, viskas baigsis. Mes dar spėjome nusifotografuoti su mylimu mokytoju. Paskui nutrūko visi ryšiai. Labai man rūpėjo, kur jis, vis teiravausi. Paskui sužinojau, kad pasitraukė į JAV. Šviesulys jis buvo. Ankstesnių mokytojų nelabai ir atsimenu.

 

– Ar tada jau radosi svajonių būti ne tik arklininku?

– Dar negalvojau, kuo būsiu, tik svajojau toliau mokytis gimnazijoje. Deja, taip neišėjo. Mūsų ūkis buvo nemažas. Vokiečių metais tėvas samdė berną, paskui pas mus slapstėsi ir padėjo dirbti pabėgęs iš vokiečių nelaisvės ukrainietis rusų kareivis. Kai sugrįžo sovietai, samdyti nebebuvo galima, o dirbti reikėjo. Visi mano draugai ėjo mokytis, o aš likausi ketverius metus ūkininkauti.

 – Kol suvarė į kolūkius…

– Taip. Kai pradėjo varyti į kolūkius ir jau tapo aišku, kad kitaip nebus, savarankiškai pasirengęs, stojau tiesiai į trečią gimnazijos klasę.

Išlaikiau egzaminus į suaugusiųjų gimnaziją, nes man buvo jau 17 metų. Šalia gyvenęs mano kaimynas mokėsi jau ketvirtoje. Aš vakarais mokaus, o jisai dieną. Klausinėdavau, ką mokosi, – ir aš su juo mokausi. Atėjo laikas egzaminus laikyti. Mama davė samagono butelį, lašinių – ir nuėjau pas direktorių pasikalbėti. Sakau: „Aš laikysiu egzaminus iš ketvirtos klasės“. – „Na, čia dabar! – sako. – Taigi tuo pačiu metu egzaminai trečioj. Tu neišlaikysi iš ketvirtos ir trečios būsi nelaikęs.“ Išlaikiau aš tuos egzaminus. Peršokau per vieną klasę. Tuomet buvo mokyklų reforma: iš progimnazijos padarė vidurinę, ir Viduklėje atsirado priauganti vidurinė mokykla. Mūsų aštunta klasė – vyriausia. Pasiutusi buvo klasė: patriotai visi, nė vieno komjaunuolio. Per pertraukas partizaniškas dainas dainuodavome. O mane buvo išrinkę seniūnu. Direktorius pasišaukia: „Kas čia pas jus darosi?“ – „Viskas gerai, direktoriau...“ – „Tu, geriausias mokinys, pavyzdį turi rodyti, o nestoji į komjaunimą...“ Kur aš tau stosiu – visi su didžiausia panieka žiūrėjo į tuos dalykus.

Kaip tik tais metais Viduklėje mokytojavo rašytojas Vincas Žilionis. Jis dėstė lietuvių kalbą. Duodavo knygų, pagirdavo rašinius. Išėjo toks almanachas „Vėliavos“ – ten mūsų mokytojo apsakymas buvo įdėtas. Davė paskaityti. Iš jo gavau Odisėją ir kitų knygų.

Viduklėje buvo daug nuotykių. Apie tai būtų ilga kalba. Kai baigėsi mokslo metai, supratau, kad reikia man iš čia sprukti. Palikau Viduklę ir į Raseinius perėjau, į devintą klasę. Ten jau buvo visai kita atmosfera: klasėje vien berniukai, vienas – pirmojo partijos sekretoriaus sūnus, kitas – komjaunimo veikėjas, miesčioniukai... Partizanų dainas teko užmiršti... Netrukus jau ir „baobabų priaugo“, išdykumai prasidėjo. Knygų jau mažiau skaičiau. Nors dalyvavau literatų būrelyje ir referatus skaitydavau. Dainavau chore, dramos būrelyje dalyvavau. Dešimtoje, vienuoliktoje klasėje mokėmės jau kartu su mergaitėmis, turėjome labai gerą auklėtoją – vokiečių kalbos mokytoją Titą Globį, labai draugiškai sugyvenome, dar ir dabar, kas gyvi esame, susirenkame kasmet.

– Po vidurinės – tiesiai į universitetą?

– Taip. Jau buvau dvidešimt dvejų, bet kur studijuosiu, nebuvau tvirtai apsisprendęs. Kadangi matematika nelabai sekėsi, žinojau, kad nebūsiu nei inžinierius, nei koks matematikas, nei fizikas. Traukė filologija, nors nelabai įsivaizdavau, kas tai yra. O tėvams, kadangi mamos brolis buvo gydytojas, buvo aišku, kad reikia būti daktaru. Gerai, daktaru. Atvažiavau pas dėdę į Vilnių…

Dėdė sako – į anglų kalbą reikia stoti, tai perspektyvu. Man tas pasiūlymas patiko. Nuvedė jis mane į dekanatą pas Leoną Valkūną. Valkūnas klausia: „Tai kokią kalbą mokėtės?“ Sakau, vokiečių. Tai stok į vokiečių. Į anglų kalbą ir tos kalbos mokęsi ne visi įstos – didžiulis konkursas. Gerai, tegu bus į vokiečių...

 – Ir nesunkiai įstojote…

– Taip, gavau visus penketus iš stojamųjų egzaminų ir parvažiavau ramus namo. O tada būtinai reikėjo kur nors stoti, nes mūsų visus vyrus jėga laužė stoti į Karo mokyklą. Kas neįstojo, visi į Karo mokyklą išėjo, tapo karininkais.

– Kas tuomet Jums dėstė universitete?

– Pagrindinė dėstytoja buvo Ina Meiksinaitė – mūsų globėja, kuratorė. Ir beveik visus dalykus jinai mums dėstė per tuos penkerius metus. Labai puikus žmogus. Dar dėstė Toper, Vladimirovienė, Eugenija Vengrienė. Irena Veisaitė – pati įdomiausia literatūros dėstytoja. Gaila, mažai dėstė – tik pačią naujausią vokiečių literatūrą. Tai buvo tikra dėstytoja: ne tik faktus pasakodavo, o mokė, kaip kūrinį pajusti, kaip suprasti visą jo grožį. Kursinius darbus pas ją rašiau.

– Kai studijavote, juk visus į mokytojus orientavo… Bet Jums mokykloje dirbti neteko?

– Ačiū Dievui, ne, bet aš baisiausiai to bijojau. Visus egzaminus išlaikydavau gerai, gaudavau didesnę stipendiją, bet kai reikėdavo mokykloje atlikti praktiką… Baigiasi pamoka, o aš nieko dar nepasakęs vaikams. Arba deklamuodavau jiems vokiškus eilėraščius – kad tik tą pamoką prastumčiau… Dėstytoja Toper, labai pareiginga moteris, už galvos stvarstėsi... O su vaikais susidraugaudavau... Taigi buvau labai nepedagogiškas. Ir kai jau artėjo studijų pabaiga, pradėjau ieškoti, kaip to mokytojavimo išvengti.

 – O kokių kelių dar galėjo būti?

– Visų mūsų globėja dėstytoja Meiksinaitė rūpinosi, kaip kam padėti. Ji man surado vietą archyve, nes archyvo direktorius buvo jos pažįstamas. Bet man buvo neįdomu tas archyvas. Ir štai vieną kartą katedros vedėjas Alfonsas Laučka atėjęs pasakė, kad Grožinės literatūros leidyklai („Vagai“) reikia dviejų anglistų, kviečia bandymui. Ir nors buvau ne anglistas, nuėjau, davė versti – išverčiau kaip mokėjau. Ramiai laukiau, maniau, vis tiek manęs ten nepriims, eisiu į tą archyvą. Bet paskui girdime – atėjo pareikalavimas mūsų trijų: Auksės Mardosaitės, Gražinos Micpovelytės-Zolubienės ir manęs.

 – Ar Jus į „Vagą“ priėmė kaip vertėjus?

– Ne, priėmė kaip jaunesniuosius redaktorius į Vertimų redakciją. Vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau tada laikėsi politikos, kad knygas reikia versti iš originalo. O tų vertėjų ne tiek daug buvo. Daugelis leidyklos darbuotojų pradėjo mokytis kalbų: ispanų, italų, čekų, slovakų, švedų. Taip atsirado garsūs vertėjai – Vytautas Visockas, Stasys Sabonis, Eugenija Stravinskienė ir kiti. Tada priėmė mus, kad būtų kam redaguoti vertimus iš svetimų kalbų.

Pirma mano redaguota knyga buvo Vytauto Petrausko versti Juodieji deimantai (Autorius – Jókajus Móras, knyga išleista 1958 m. – Red. past.). Nežinojau nė nuo ko pradėti, labai bijojau, juk Petrauskas jau buvo vertimo asas. Gyveno jis Kaune, nusiunčiau jam tą savo darbą ir laukiu drebėdamas. Netrukus atėjo garsas, kad jis patenkintas mano redagavimu. Tada mane 1959 m. pakėlė į redaktorius.

 

– Tai, vadinasi, žmogus nebuvo ambicingas: kažkoks studenčiokas redaguoja, o džiaugėsi…

– Vytautas Petrauskas buvo nepaprastai tolerantiškas žmogus. Net ir prasčiausią vertimą gavęs redaguoti, niekada nedejuodavo, nekeikdavo vertėjo, kantriai dirbdavo už jį ir padarydavo gerą knygą. Kaip iš pradžios mokyklos metų man mokytojų mokytojas buvo Šatas, taip iš „Vagos“ laikų – Petrauskas. Ir ne tik mokytojas, bet ir vyresnysis draugas. Po kiek laiko jis atsikėlė į Vilnių, daug metų sėdėjome viename kambaryje, eidavome papypkiuoti, papolitikuoti. Jis turėjo giminių ir draugų Amerikoje, atnešdavo kai ką paskaityti nakčiai... Iš jo labai daug sužinojau, daug išmokau. Tai buvo man savotiškas universitetas. Ir mūsų požiūris į vertimą labai sutapo.

 – O koks tas požiūris?

– Gera kalba, pagarba, ištikimybė autoriui. Jokiu būdu ne pažodiškumas. Reikia versti ne žodį, o vaizdą. Bet jei tekste pasitaiko kokia autoriaus detalė, kokie literatūriniai gražumynai, kuriuos praleidus ar supaprastinus skaitytojas gal to ir nepastebės, bet jeigu autorius tai pavartojo, vadinasi, jam buvo reikalinga. Kartais labai sunku tą detalę išlaikyti, bet privalai gerbti autorių. Daugelis verčia tik kad gražiai skambėtų, kad sklandu būtų… Bet vertėjas yra autoriaus tarnas. Turi jam ištikimai tarnauti. Versti grožinį tekstą – kaip žolę gražioje lankoje pjauti. Gali pasišvaistyti dalgiu, nukapoti smilgų galus, ir pieva bus lyg ir nupjauta. Bet pats skanumas, ta vadinamoji pavilnė, liks nenupjauta. Reikia, kad ir skaitytojai tą pavilnę pajustų.

– Kada pradėjote versti?

– Gal tą pačią pirmą vasarą... Buvo leidykloje tokia šviesi asmenybė – Aldona Liobytė, jaunųjų globėja. Sutiko mane ir klausia: „Ar verti ką nors?“ Sakau, kad nė negalvojau. O ar mokėsiu? Še, sako, knygelę. Pakišo man rusišką Michailo Koršunovo Senojo šachtininko pasakojimai – tokia revoliucinė knygelė, nedidelė. Ir dabar ją namie turiu. Kol tą knygelę išverčiau, leidykloje įsigijau draugų. Vienam iš jų – Vincui Stravinskui – daviau redaguoti. Kai jis mane suredagavo, tai pamačiau: Dievuliau mano, aš gi nemoku lietuvių kalbos!.. Darau elementarių kalbos kultūros klaidų. Teko visus Jablonskio taisymus išstudijuoti, nes per tuos penkerius metus universitete mums niekas nedėstė jokios kalbos kultūros, ničnieko – jokios lituanistikos. Ką mokėjau, tai tik iš vidurinės mokyklos, iš savo mamos. Pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Tam mokymuisi leidykloje buvo sudarytos labai geros sąlygos. Dirbo daug šviesių žmonių, prieškario inteligentų, buvo daug patyrusių vertėjų, galėjome pasiklausti. Ir dar: Jurgis Tornau, vyriausiasis redaktorius, buvo įvedęs rankraščių svarstymus. Kiekvieną pirmadienį devintą valandą susirenka visa leidyklos valdžia, visi redaktoriai. Prieš kelias dienas dviem trims patyrusiems redaktoriams būdavo išdalijamas tavo redaguojamas rankraštis. Susirenka visi ir duoda: tokias klaidas palikai, tą gerai pataisei, tą nutaisei… Nori nenori turėdavai pasitempti, nes jeigu apsileisi, ims tave linksniuoti. Kas tave tokį leidykloje laikys...

– Tai baisi diena! Ar ne?

– Baisi diena. Buvome jauni, po sekmadienio, po nemigo nakties, klupdami bėgdavome į tuos aptarimus. Iš piktumo vadindavome juos „rarotom“… Atbėgi nemigęs, pavėlavęs, o čia visi jau sėdi. Įlendi kaip Pilypas iš kanapių, visi žiūri į tave… Tuomet keikdavome tas „rarotas“, bet dabar, kai žiūri, – tai buvo tikroji mokykla. Rankraščius išdalydavo ne tik patyrusiems, bet ir naujokams. Stebi, ar tu randi, ką pasakyti, ar nenusišneki. Tai būdavo ir patyrusių redaktorių kontrolė: negali prastai dirbti, nes nežinai, kada tave patikrins. O tada buvo tokia tvarka, kad turėdavai rankraštį nuo A iki Z sulyginti su originalu: taigi jį duodavo svarstyti tiems, kurie moka tą kalbą.

O tuos anksčiau atėjusius, lituanistus – Visocką, Sabonį, Stravinskienę, – mokė Dominykas Urbas. Susodina į klasę, ir jie ten verčia, tariasi, šneka. Toks buvo mokymas. O mūsų, kai atėjome trys, niekas nemokė specialiai, pačiam reikėjo semtis žinių, ir labai padėjo tie svarstymai. Ar reikia geresnės mokyklos? Pavyzdžiui, redaguoju Petrauską, redaguoju Vengrienę, Urbą, kitus prityrusius vertėjus – taigi aš juos redaguodamas ir mokausi, lyginu, žiūriu, kaip jie išvertė. Aš išverčiu – mane redaguoja Urbas, Petrauskas, kiti patyrusieji. Tai pati geriausia praktinė mokykla. Šitaip dirbdami ir iškilo daugelis jaunų žmonių, kurie ir šiandien dar tebeverčia.

 

– Tai kaip šiandien atsakytumėte: ko reikia, kad būtum geras vertėjas?

– Mano supratimu, pirmiausia reikia labai gerai mokėti gimtąją kalbą, nors gal kai kam tai skamba ir keistai. Su užsieniečiu galima susikalbėti ir mokant tik kelis šimtus žodžių, bet vertėjui reikia gerai pažinti visus savo gimtosios kalbos turtus. Tai pirma sąlyga. O antra, reikia mokėti tą kalbą, iš kurios verti. Ir trečia, turėti sunkiai nusakomą dalyką – klausą, intuiciją, gyslelę ar kaip tą pavadinsi... Būdavo „Vagoje“ tokia tvarka: jei kas nori versti, ateina – duoda jam knygą, žodynų, sėsk ir versk. Kitas pasėdi kiek ir sako: „Ačiū, ne“. Pats pajunta, kad neišeina. O kitas padirba, ir jau iš karto matai – turi tą „cinkelį“, pagauna...

Dabar yra ir prastų vertėjų, nes nebeliko kontrolės, niekas nebereikalauja kokybės. Daug knygų išeina visai be redaktoriaus. O redaktorius yra didelis vertėjo pagalbininkas.

Visada jaučiau dėkingumą redaktoriams, kurie mane pataiso. Dabar džiaugiuosi, kai mano vertimus redaguoja Bronė Balčienė. Turėti gerą redaktorių – didelė laimė. Leidėjai, leisdami knygas be redaktoriaus, nesupranta, kad kerta šaką, ant kurios patys sėdi. O juk skaito ir vaikai, ir jaunimas. Tai koks jų prusinimas, kaip jie kalbą išmoks? Mūsų kalbos ateitis darosi liūdna. Gražiausia mūsų kalba buvo kaime, ten žmonės išlaikė gyvąją kalbą, o dabar kaimas daugiau mėgdžioja miestą, ir nebelieka gyvų žmonių, kurie iš kartos į kartą perduotų visus gyvosios kalbos lobius.

– Bet labai daug gali grožinė literatūra.

– Tai vienintelis šaltinis, todėl ir noriu versdamas kokį gyvesnį žodį įterpti. Žinoma, kad jis nebarkšotų kaip koks svetimkūnis... Atsimenu, kaip dar mano laikais vienas vertėjas versdavo: stengdavosi paimti iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno ir prikaišioti visokių liaudiškų žodelių į intelektualų Tomo Mano tekstą... Šitaip negalima. Bet jei žodis organiškai įeina į tekstą, tai kodėl jo nepavartoti.

– O kaip Jums Balčikonio vertimai dabar atrodo?

– Iš pradžių maniau, kad jie nepilni arba pernelyg archajiški, bet kai geriau pasižiūrėjau, tai pamačiau, kad jie visai gerai atrodo. Matot, Balčikonis ne vienas, o su studentais kartu versdavo, paskui jų vertimus apibendrindavo. Tais laikais tai buvo aukso gabalėlis, kai trūko lektūros gražia liaudies kalba. Tada juk irgi buvo svarbi gyvosios kalbos problema, nes daug kas kalbėjo rusiškai, lenkiškai, nebuvo vaikų literatūros. Tas brolių Grimų pasakų leidimas tada buvo svarbus gyvos, gražios kalbos šaltinis vaikams.

– Ir Haufas, ir Andersenas...

– Taip. Ir Prano Mašioto knygynėlis. Tai buvo ir mano vaikystės lektūra.

– Bet grįžkime prie Jūsų vertimų. Kokią pirmąją knygą iš vokiečių kalbos išvertėte?

– Pirmoji buvo Hermano Zudermano Kelionė į Tilžę. Tada Demokratinėje Vokietijoje išleido tris Zudermano apysakas. Iš viso jų yra keturios. Tornau mokėjo vokiečių kalbą, kažkur tą knygelę surado ir nutarė, kad reikia išleisti. Juk lietuviška tematika. Padirbusiam gal metus leidykloje, pasiūlė man tą knygą versti. Kadangi rytprūsių tematika, mažlietuviai, o man – pirma rimta knyga, didelę baimę jaučiau: ar gerai mokėsiu viską lietuvių kalba gražiai perteikti. Ne tik drebėjau, bet ir ruošiausi. Perskaičiau visas Ievos Simonaitytės knygas – ir Aukštujų Šimonių likimą, ir Vilių Karalių, kad perprasčiau aplinką, žodyną. Išverčiau. Tematika man buvo labai artima, kadangi pats juk kaimietis, o čia – kaimo žmonių gyvenimas. 1960 m. išėjo toji knyga.

– Tai jau 45-eri vertimo metai, jubiliejus… Išvertėte apie 40 knygų. Ir beveik pusė jų – vaikams.

– Pastaraisiais metais daug verčiau vaikams. Ir pradėjau juk nuo vaikų literatūros. Pirmoji tai atsitiktinai pakliuvo. Paskui – augo mano paties vaikai, atidarytas „Draugystės“ knygynas, vokiškų knygelių jau gaudavome nusipirkti. Kai rasdavau su paveikslėliais, nusipirkdavau. Mažiems vaikams išverčiau vieną kitą knygelę. Bet jos mažos, o pinigų reikėjo: pradžia gyvenimo, tuščios sienos, nieko neturime... Leidykloje duodavo knygą versti tik kas dveji metai. O mažą knygelę pasiimsi – mažai ir pinigų. Tai reikia imti didesnę. Taigi antroji mano versta knyga buvo Leonhardo Franko Kairėje, kur plaka širdis. Franko stilius man labai patiko. Išverčiau tris jo knygas. O paskui, po kelerių metų, vėl susidūriau su vaikų literatūra – netiesiogiai. Tada, septintajame dešimtmetyje, buvo lietuviškos knygos meno suklestėjimo metas. Išgarsėjo mūsų dailininkai: Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Sigutė Valiuvienė, Vytautas Valius ir daugelis kitų. Steponavičius su Žilyte Bratislavoje gavo „Aukso obuolį“. Vertinimo komisijoje buvo toks Lietuvos mylėtojas daktaras Valteris Šerfas, tuometinis Miuncheno jaunimo bibliotekos direktorius.

– Buvau Jums paruošęs tą klausimą: kaip atsidūrėte Miunchene?

– Taigi tas direktorius, pamatęs mūsų gražias knygas, parašė laišką leidyklai, norėjo, kad tų knygų būtų ir jo bibliotekoje. Kadangi buvau germanistas, turėjau parašyti atsakymą, prasidėjo susirašinėjimas. Mes siunčiame savo knygas į Miuncheną, dr. Šerfas vežioja jas po parodas. Skųsdavosi, kad tas knygas vagia... Guosdavosi, kad blogų knygų nevagia, matyt, tos knygos patinka... Pradėjome gauti laiškų iš viso pasaulio: klausdavo, kur tų knygų galima įsigyti. Mes ir siųsdavome. Leidyklos direktoriaus Jono Čekio politika buvo tokia: jeigu gražiai kalba apie mūsų knygas, tai gražiai kalba ir apie Lietuvą, taigi mums reikia stengtis tas knygas siųsti. Pasitardamas su dailininkais, ir siuntinėjau. Ir štai – gal po poros metų – atsiunčia Šerfas kvietimą atvažiuoti porai žmonių stažuotis. Kvietė dailininką Steponavičių ir dar ką nors iš leidyklos. Čekys sako man: nori – važiuok... Kodėl ne?

 – Bet važiuoti į Vakarų Vokietiją…

– Tuomet buvo beveik neįmanoma, o dar po Čekoslovakijos įvykių… Bet šitą dalyką ėmėsi tvarkyti Feliksas Bieliauskas. Jis buvo tada Spaudos komiteto pirmininkas. O Bieliauskas irgi buvo didelis Lietuvos knygų gynėjas. Jis buvo už tai, kad reikia važiuoti. Bet jeigu, sako, eisime per Maskvą, tai Maskva pati ir nuvažiuos. Tada jie su Čekiu sugalvojo tokį planą: jau buvo galima važiuoti užsienin į svečius, jeigu tenai kas suteikdavo išlaikymą. Gavome raštą iš Miuncheno, kad jie mus išlaikys, kad stipendiją mokės. Stipendija buvo nebloga, mes iš to galėjome gyventi ir kambarį samdytis. Bieliauskas čia, Lietuvoje, sutvarkė popierius, ir mes su Steponavičiumi išvažiavome dviem mėnesiams.

– Ir ką Jūs ten veikėte Miunchene?

– Biblioteka tada rengė visų savo turimų knygų katalogą. Aš turėjau sukataloguoti visas bibliotekoje esančias lietuviškas knygas, išversti jų pavadinimus ir kitus duomenis. Tų knygų buvo apie šimtą. Steponavičius domėjosi knygų iliustracijomis.

Dr. Šerfas vežiodavo mus pas dailininkus, pas rašytojus į svečius. Mes savo knygų prisikraunam ir važiuojam. Be to, vykdavo visokiausi renginiai bibliotekoje, atvažiuodavo įvairių rašytojų, mokslininkų. Džeimsas Kriusas nepaprastai gražiai artistiškai skaitydavo savo kūrybą. Ten ir su Otfrydu Proisleriu susipažinau.

– Tai Jūs ir atvedėte Proislerį į Lietuvą, nuo to prasidėjo jo vertimai?

– Ir ne tik jo. Bibliotekoje buvo viso pasaulio vaikų knygos po ranka. Buvo ir geriausių knygų sąrašai, ir galėjai pasitarti su žmonėmis, pasiklausti, kas yra vertingesnio. Ten suradau ne tik Proislerį, bet ir Deneborgą, ir kitų autorių. Kai kas paskui buvo išleista. Bet kaip tada buvo leidžiama verstinė literatūra? Pirmiausia – rusų, paskui – tarybinių tautų, paskui – socialistinių šalių, galiausiai – kapitalistinių. Taigi kapitalistą vokietį galėjai įterpti tik kas kelinti metai. Proislerio spėjo išeiti tik Mažasis Vandenis ir Raganiukė. Miunchene sužinojau ir apie Lizelotą Velskopf-Henrich.

 

– Bet girdėjome, kad jos knygos apie Harką Jums ne prie širdies?..

– Taip, nes autorė yra ne rašytoja. Ji yra mokslininkė. Intrigą gerai surezga, veiksmas yra, aprašymas autentiškas, bet ne stilistė ji. O man patinka, kai knyga gražiai parašyta. Tada gali ir pats kaip vertėjas pasireikšti, o čia – maliesi maliesi… Bet vis tiek keturis tomus iš šešių išverčiau.

– Vadinasi, kelionė į Miuncheną priartino prie vaikų literatūros...

– Taip. Paskui jau nori nenori buvau susijęs su Miunchenu, toliau tas knygas siuntinėjau, ir iš jų gaudavome informaciją, kas dar naujo išėjo. Šerfas atsiųsdavo visus savo metinius pranešimus, kas ten vyksta, kokios ten parodos pas juos. Jei kokios knygos reikėdavo, tai irgi atsiųsdavo. Net kai išėjo iš bibliotekos direktorių, palaikėme ryšį. Aš ir Grimų pasakas versdamas su juo visą laiką bendravau. Jis man atsiuntė naujausią tų pasakų leidimą – tuos keturis tomus – ir visa, ką pats rašė apie Grimų pasakas. O jis parašė Pasakų leksikoną, domėjosi ir lietuvių pasakomis. Netikėtai nutrūko mūsų ryšiai – tik prieš trejetą metų.

– Ar niekada nejutote vidinio pasipriešinimo versdamas vaikams? Juk yra vertėjų, kurie arba visai negali vaikams versti, arba žiūri į tai kaip į menkesnį darbą, vos ne kaip į laisvalaikį. Ar yra koks skirtumas verčiant suaugusiems ir vaikams?

– Man tai nėra jokio skirtumo. Lygiai taip pat atsakingai verčiu ir vaikams, ir suaugusiems. Tik knygos vaikams yra kitaip ir parašytos. Paprasčiau, be didelių išvedžiojimų, įmantrių filosofavimų. Užtat jose daug žaismės, daug erdvės fantazijai. Tik reikia tai žaismingai ir perteikti.

– Koks didžiausias Jūsų kaip vertėjo darbas, skirtas vaikams?

– Didžiausias, be abejo, brolių Grimų pasakos. Joms skyriau didžiausią laiko dalį.

– Ar iniciatyva buvo Jūsų?

– Ne, ne mano. Aš būčiau niekada nedrįsęs šito daryti. „Vyturio“ leidykloje dirbo Antanas Gailius. Tai jo iniciatyva – išleisti naujus vertimus knygų, kurias buvo išvertęs profesorius Juozas Balčikonis. Ir Haufą, ir Grimus, ir Anderseną. Man pasiūlė išversti Grimus. Aš iš karto, nepagalvojęs, ir sutikau. Bet kai pradėjau žiūrinėti tą knygą, mane apėmė baimė, nes Balčikonis vis dėlto – autoritetas. Ir kai šiek tiek paverčiau, pasižiūriu į Balčikonio vertimą, – ogi kai kur sakinys beveik sutampa... Man baisu! Sakys, nuplagijavo Balčikonio vertimą... Ką daryti? Verstis per galvą, kad tik būtų kitaip? Bet juk yra pasakų formulės: „Buvo kartą…“, „Gyveno kartą…“ Taip yra mano, taip buvo ir Balčikonio. Pradėjau tartis su žmonėmis, rodyti, klausti, ką man daryti. Paskui nusprendžiau: kas bus, tas bus. Kas turės kokių kėslų, suras, prie ko prikibti. Paskui gavau vokiečių stipendiją, išėjau iš leidyklos, išvažiavau į Štraleną 1983 m. Ten šiek tiek paverčiau. Visi sužinojo, kad verčiu Grimus, – nėra kur trauktis. Mat vokiečiams Grimai – tai kaip kokia šventenybė. Ten mane visur tampė – kur kokia konferencija: „Ooo!.. Verčia Grimus…“ O kas ta Lietuva, kokia ten kalba? Turėjau aiškinti. Beverčiant paaiškėjo, kad tos pasakos kartais beveik neišverčiamos. Klausinėjau ir Šerfą, studijavau tą ir aną… Maniau, vokiečiai labai gerai Grimus išsinagrinėję, ir kas man bus neaišku, tuoj ten pasižiūrėsiu. O paskui žiūriu, kad daugiausia rašoma: na, manoma, galėtų reikšti tą, manoma, gal šitaip… Manoma tai manoma, o man reikia parašyti lietuviškai taip arba kitaip...

– Turėjote interpretuoti?

– Tai taip. Bet ne taip lengva ir interpretuoti, kai nežinai, į kurią pusę sukti. O kiek ten visokiausių vardų vardelių! Kiekvienam reikia duoti kokį lietuvišką vardą. Kad ir tas augalėlis Rapuncel! Vokietijoje, kai tik pasakai, kad verti Grimus, tuoj klausia: o kaip Rapuncel jūs verčiate? Aš išverčiau Sultenė. Bet ir šiandien nesu patenkintas ta Sultene. Balčikonio buvo Katilėlis...

– Bet juk tai salota!

– Salota. Ir dar: Katilėlis yra vyriškosios giminės, o pasakoje apie mergaitę kalbama. Salotėle gali vadinti. Versdamas lankiausi Brolių Grimų muziejuje Kaselyje – ten visokius dalykus aiškinausi. Vienąkart nuvažiavęs, radau veikiančią parodą vien tik apie tą Rapuncel. Pamačiau, kad ir kiti vertėjai sukasi, kaip kas išmano...

– Kas dar Jums buvo iš artimų vaikų autorių?

– Žinoma, Otfrydas Proisleris. Ligi šiol jaučiausi jam lyg ir skolingas. Bet dabar kiek ramiau pasidarė, kai pernai išėjo mano verstos, paties autoriaus iliustruotos dvi knygelės: Herbė su didele skrybėle ir Herbė ir jo draugas Cvotelis.

– Su juo turbūt viską išsiaiškinote?

– Išsiaiškinti tai galima, bet kad ir Proislerio tie vardai… Dauguma jų – iškreipti bendrinės vokiečių kalbos žodžiai. Bet kai vienam surandi lietuvišką variantą, tai reikia ir visiems kitiems. Ten jų labai daug yra. Žiūrėjau, kaip daro rusai, latviai, lenkai. Visi sukasi, kaip išmano. Bet pats Proisleris man patinka. Jo kūrinių šiluma, gėris, draugystės aukštinimas. Vaikams dabar, man rodos, labai reikia šito dalyko, kai tiek daug baisenybių visokių.

– Labai įdomu, kad vaikystėje skaitėte Johanos Spyri „Heidą“, o dabar pats ją verčiate – tik jau autentišką variantą. Kuo sunkus ar įdomus šis vertimas?

– Įdomus jis tuo, kad irgi labai daug toje knygoje šilumos. Žmonių gerumas, graži didaktika, žmogaus ir gamtos susiliejimas: kaip gražu ir gera gamtoje, kaip ten gali pagyti ir atsigauti… O stilius, kalba – sunkoki. Norisi taisyti arba net kai ką praleisti. Kai kur mintis šokinėja. Yra daug dalykų, su kuriais dabartiniai vaikai beveik nebesusiduria.

– O kai verčiate „Heidą“, ar atbunda vaikystės prisiminimai? Gamtos jutimas?

– Gamtos jutimas atbunda… Bet mano vaikystės gamta buvo kitokia – Žemaitijos kalneliai. O čia – didingi kalnai, nesu jų matęs, nebent atsiminimai atgyja, iš tų laikų, kai skaičiau šveicarų rašytojo – irgi buvo Mašioto knygynėlyje – Peterio Rozegerio Alpių kalnuose, taip pat Kalnuose ir miškuose. Ten nebuvęs, gal nelabai gerai viską įsivaizduoju. Autorė labai smulkiai aprašo, kaip tie kalnai atrodo, kaip saulė teka, kaip pirmiausia nušvinta visi tie kalnynai, vėliau pievos, ir galiausiai slėnis paskęsta saulėje… Nežinau, kaip man pavyks tai perteikti.

– Ar Jūsų abu sūnūs skaitė Jūsų verstas knygas?

– O taip, ypač tuos indėnus – Harką. Buvo baimės, kai indėnus verčiau. Žiūriu – lapų trūksta! Įsigudrino – draugams nešdavo paskaityti, nes įdomu, kas ten toliau. Knyga be galo populiari buvo. Išsigandau – pames man tuos lapus. Uždraudžiau. Kai eidavome drauge pasivaikščioti, vis turėdavau pasakoti, kaip toliau buvo, o kas toliau nutiko...

– O kiek turite anūkų?

– Penketą. Trys mergaitės ir du berniukai. Tai irgi mano skaitytojai.

– Turbūt didžiuojasi seneliu...

– Gal, buvo pasikvietę į mokyklą – Vilniaus Prano Mašioto pradinę. Pripiešė ten vaikai mano knygų herojų. Buvau ir pas kitą, ta dvylikos metų, ypač didelė knygų rijikė, dar prieš mokyklą skaityti pradėjo. Dabar aktyviausia bibliotekos skaitytoja.

– Pabaikime netikėtu apibendrinimu: ar šiandien Jums, sulaukusiam 75-erių, gyvenimas yra gražus?

– Ačiū Dievui, man sekėsi, ir gyvenimas atrodė gražus ir geras, nors buvo visko, laikai neramūs. Esu laimingas, kad gyvenime labai daug gerų žmonių sutikau. Ir mokytojų, ir dėstytojų, ir bendradarbių. Ypač „Vagos“ kolektyvas buvo šaunus, kai ten direktoriavo Jonas Čekys, o vyriausiuoju redaktoriumi dirbo Jurgis Tornau, paskui Alfonsas Maldonis. Ten man buvo antras universitetas. Su malonumu prisimenu ir metus, praleistus „Mokslo“ leidykloje. Esu dėkingas likimui, kad jis nepagailėjo man daug gerų draugų. O jeigu turi gerų draugų, tai ir gyvenimas gražus, kaip teigia O. Proislerio knygos herojus Herbė su didele skrybėle.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)
 
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
27282930310102
03040506070809
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Birželis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.