2020 m. lapkričio 25 d.
MITOPOETIKOS PARALELĖS A. de SENT-EGZIUPERI MAŽAJAME PRINCE IR V. ŽILINSKAITĖS KELIONĖJE Į TANDADRIKĄ

Jurgita Macijauskaitė

Mitinio mąstymo atspindžiai sąmoningai arba nesąmoningai, kaip mūsų dvasinės patirties ar mąstymo dalis, gyvuoja įvairiomis šiuolaikinės kultūros formomis. Mitopoetika čia reiškiasi archetipine mito schema, stiliumi, personažų bruožais, būdingais įvaizdžiais, simboliais ir kt. Literatūra, o ypač literatūrinės pasakos žanras, – bene natūraliausia mitopoetikos raiškos erdvė, atvira įvairiausioms jos formoms ir panaudojimo būdams.

Antuano de Sent-Egziuperi Mažasis princas – vienintelė rašytojo literatūrinė pasaka ir apskritai knyga, skirta vaikams. Tuo tarpu Vytautė Žilinskaitė – ryški vaikų kūrėja ir, anot literatūrologo R. Skunčiko, yra ištikimiausia literatūrinės pasakos žanrui. 1983 m. pasirodęs didžiausias ir, kaip prisipažįsta pati autorė, brangiausias jai kūrinys Kelionė į Tandadriką laikomas vienu geriausių tais metais išleistų lietuvių literatūros kūrinių. Kelionė į Tandadriką “prašosi palyginama” su Mažuoju princu – viename iš straipsnių užsimena Dž. Maskuliūnienė1.

 

Straipsnio tikslas – išskirti ir aptarti šių dviejų literatūrinių pasakų mitopoetikos bruožus, išsamiau panagrinėjant mitinį laiko ir erdvės modeliavimą, mitines herojų ypatybes, kelionės motyvą ir simbolių pasirinkimą.

Laiko modeliavimas

Mitiniame suvokime kiekviena, nors ir mažiausia, laiko atkarpa turi kitokią prasmę ir vertę, o ypač reikšmingomis laikomos kiekvieno ciklo pradžia ir pabaiga2 . Žmogui jo laikas prasideda gimus, taigi kiekvienam individui ypatingas jo pradžios laikas – vaikystė. Pasaka apie mažąjį princą taip ir pradedama – vaikystės laiko idealizavimu. A. de Sent-Egziuperi grįžta į praeitį, prisimena savo ir geriausio draugo vaikystę, todėl kūrinį dedikuoja “Leonui Vertui, kai jis buvo mažas berniukas” (MP, p. 5)*. Grįžimo motyvas, nors kiek skirtingomis formomis, reiškiasi abiejose nagrinėjamose pasakose, tad jį dera aptarti plačiau. Prieš dedikaciją A. de Sent-Egziuperi nurodo net tris pasiteisinimus, kodėl knygą skyrė suaugusiam žmogui. Antrasis jų ypač vertas dėmesi “tas žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams” (MP, p.5), t. y. suaugusysis, suprantantis net vaikiškas knygas, vertas dedikacijos. “Jei visų šių pasiteisinimų neužtenka, tai šią knygą skiriu vaikui, kuris kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. (Tik nedaugelis tai atsimena.)” (MP, p.5). Taigi jau pasakos pradžioje vaikystė kaip idealas priešpriešinama laikui, kai žmogus suauga ir ją praranda. Užsimenama, kad vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti visą likusį gyvenimą, “ją atsiminti”. Visas Mažasis princas – lyg vaikystės himnas, jos “priminimas”. “Kai man buvo šešeri metai” (MP, p. 7), – pradedama pasakoti istorija iš vaikystės apie smauglių piešimą. Suaugusieji nematydavo piešinio vidaus, tad “taip ir gyvenau, neturėdamas su kuo tikrai pasišnekėti, kol prieš šešerius metus...” – apgailestavimą pakeičia viltis ir pradedamas pasakojimas apie mažąjį princą.

Kelionėje į Tandadriką apie vaikystę kaip idealą ar siekiamybę tiesiogiai nekalbama, tačiau ir čia nesunkiai galima pastebėti vaikams ir suaugusiesiems būdingo elgesio skirtumą. Pasakos pradžioje visus sužavi vaikiškas Kadrilio draugiškumas, paprastumas, linksmumas, drąsa, bet, tapęs vadu, jis šiuos geruosius bruožus pamažu praranda ir tampa “suaugęs”, t. y. rimtas, nebe “karštakošis”, ima “matyti plačiau”. Vis dėlto pasakos pabaigoje Kadrilį sukrečia draugo auka, ir galiausiai, prabudęs iš sapno, jis tampa toks pats, koks buvo pradžioje, – vėl vaikiškai tyras.

Analizuojamose pasakose ypatingas veiksmo pradžios laikas. Archajinėje pasaulėžiūroje “(...) iš visų ciklų, kaip pirmapradis, pavyzdinis, labiausiai sakralinis buvo išskiriamas pasaulio (pradžios – pabaigos) ciklas”3 . Tokiais pačiais ypatumais pasižymi ir metų pradžios ar pabaigos laikas. Pasakos Kelionė į Tandadriką veiksmas prasideda Naujųjų metų vakarą. Lyg tarp kitko užsimenant, laikas dar labiau sukonkretinamas – tai galinčios būti 1984 metų išvakarės. Atskleidus tokio ypatingo paros ir metų laiko savybes, pamažu įvedama į pasaką ir netiesiogiai pažadama, kad tokiu metu būtinai turi įvykti kas nors nepaprasta: “Naujųjų metų naktį viskas galima” (KT, p. 32), be to, dar atskirai patikinama, kad “šią naktį, Naujųjų naktį, viskas užburta, slėpininga, netgi nykiausias kelias į miesto sąvartyną” (KT, p. 6). Taigi žaislai sąvartyne prie eglės susitinka vilties teikiančiu metu. Tuo tarpu Mažojo princo herojus savo planetą palieka ir kelionę pradeda rytą. Dienos pradžios reikšmė atitinka metų pradžios simbolinę prasmę: tai taip pat pagrindas, atsinaujinimo ir naujos pradžios viltis. Saulei tekant, mažojo princo planetoje išdygsta rožė, iš savo planetos herojus išvyksta taip pat rytą, su lakūnu susitinka apyaušriu, o jiems abiem aptikti gyvybiškai svarbų šulinį pavyksta tik brėkštant rytui.

Mitiniam mąstymui būdinga laiko ir erdvės koreliacija: skirtingose erdvėse laiko tėkmės greitis skiriasi. Kiekviename pasakų herojų lankomame asteroide ar planetoje laikas kitoks, skaičiuojamas savaip, visur galioja savos taisyklės. Pavyzdžiui, antrojoje pakeleivingoje planetoje, kurioje nusileidžia “Kankorėžio” įgula, dienos ilgis skiriasi nuo žemiškojo – trisdešimt išdegusios planetos parų tolygios penkioms mūsų valandoms. Tai sužinojęs, Kutas suvokia sudeginęs visą planetą, ir Kadrilis pamato, “kad jo bičiulis pražilo per vieną naktį – trumputę, bet tokią begaliniai ilgą! – svetimos planetos naktį!” (KT, p. 118). Mažojo princo planetoje diena ir naktis taip pat keičiasi daug greičiau nei Žemėje ir “per dieną” (tikriausiai žemiškąją?!) čia galima išvysti net keturiasdešimt tris saulėlydžius (MP, p. 25). Tarp mažojo princo ir Žemės išsidėsčiusiuose asteroiduose paros trukmė irgi nedidelė, tačiau mažajam princui tai įdomu tik imantis skaičiuoti, kiek saulėlydžių ten galima būtų išvysti per dieną. Ir kaip tik dėl to jam labiausiai gaila palikti pakeliui į Žemę aplankytą penktąją planetą: “per parą joje būdavo tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt saulėlydžių!” (MP, p. 51).

Mitinis laikas yra ciklinis. Itin svarbi ciklinio laiko ypatybė – atsinaujinimas kartu su pasauliu kiekvieno ciklo pabaigoje. Šiame kontekste svarbi ir žmogaus atgimimo simbolika, ypač reikšminga krikščioniškoje tradicijoje, kur periodinis pasaulio atsinaujinimas reiškiasi būtent žmogaus asmenybės atsinaujinimu4 . Tačiau norint gimti iš naujo, prieš tai būtina patirti mirtį (mitinėje pasaulėžiūroje atitinkančią perėjimą); turi pereiti mirtį, kad atgimtum.

Kelionėje į Tandadriką svarbus lėlės Einoros ir šunelio Kuto dialogas, kur jie kalbasi apie mirtį, vedančią į atgimimą. Kaltės kankinamam ir draugo nuviltam šuneliui lėlė papasakoja istoriją apie feniksą, kuris pagyvenęs ima ir sudega, o paskui iš pelenų vėl atgimsta gražus, stiprus, jaunas... Tuomet Kutas pagalvoja apie savo draugą Kadrilį ir tikriausiai būtent tada ryžtasi aukai, kad “kitas būtų geresnis... pavirsti pelenais, kad iš jo pelenų kitas atgimtų geresnis...” (KT, p. 235). Mirties kito labui motyvą galima įvardyti kaip tam tikrą mitinių idėjų perprasminimą: ne pats asmuo simboliškai miršta, kad gimtų atsinaujinęs, o už jį tai padaro kitas, kad šis atsinaujintų. Mažasis princas taip pat užsimena apie mirtį dėl ko nors brangaus. “Dėl jūsų neverta mirti”, – princas sako Žemėje augančioms rožėms ir toliau pasakoja apie savo planetos rožę, kuri jam vienintelė brangiausia, dėl kurios vienos jis galėtų mirti. Paskutinę Žemėje praleistų metų dieną jis miršta, kad su naująja patirtimi atgimtų savo planetoje. Taigi mažajam princui ir Kadriliui jų kelionės pabaiga reiškia atgimimą: gimimą dvasiškai atsinaujinus, naujo gyvenimo pradžią ir kartu naujo laiko pradžią.

Erdvės sąranga

Nors atskirų erdvės atkarpų išsidėstymas pasakose skiriasi, abiejų kūrinių erdvės sąranga panaši. Pirmiausia vertėtų išskirti centrines erdves. Mažajam princui sava, saugi vieta, t. y. centras, – jo namai. Jis pažįsta kiekvieną savo planetos kampelį ir vadina ją “savo žvaigžde”. Vieną rytą saulei tekant joje pražysta ypatinga, į kitas gėles nepanaši rožė. Netrukus ji mažajam princui tampa ypač brangi ir taip dar labiau įcentrina jo planetą.

Tuo tarpu Kelionės į Tandadriką žaislai namų nebeturi; juos išvarė ar išmetė. Vis dėlto, atsidūrę šalia sąvartyno esančiame miškelyje, jie netrukus ima čia kurtis. “Kiekviena statyba ir kiekvienas įsikėlimas į naują būstą tam tikra prasme yra tolygus naujai pradžiai, naujam gyvenimui”5 . Ypač svarbus ugnies užkūrimo motyvas bei vietos, kurioje ji turėtų būti kuriama, parinkimas, t. y. įcentrinamoji ugnies ir medžio funkcija. Miškelis, kuriame atsiduria žaislai, skurdus, tačiau jame auga viena “retu grožiu” iš kitų išsiskirianti eglaitė; papuošta ji tampa “viso miško karalaite”. Kad eglaitė nepaprasta, rodo dar ir tai, jog ją saugo paslaptingas paukštis, kuris primena teriomorfines graikų mitologijos būtybes, o jam iš nasrų šaunantis tirštas dūmas – vienas svarbiausių pasakų drakono požymių. Netrukus kiškiui ir šuneliui Kutui ši eglaitė, kaip ir mažajam princui jo globojama rožė, tampa sava. Žaislams ši papuošta eglutė ypatinga dar ir tuo, kad po ja tarsi kalėdinę dovaną jie randa kosminį laivą “Kankorėžis”, galintį nuskraidinti į žaislų tėvynę – išsipildžiusių troškimų šalį Tandadriką.

Įvairiose religijose centro funkciją neretai atlieka ugnis. Kaip rašoma vedose, įsikuriama tada, kai pastatomas aukuras. Lietuvių mitologijoje ugnis taip pat labai svarbi, o namų ugnis ypač gerbiama. Mažasis princas savo planetoje turi du veikiančius ugnikalnius, atliekančius savotišką krosnies funkciją, jie – mažojo princo namų ugnis. Juos netgi būtina valyti kaip krosnį (!), nes “išsiveržęs ugnikalnis pridaro tiek bėdų kaip ir užsidegęs dūmtraukis” (MP, p. 32). Kelionėje į Tandadriką laužą sukuria ir jo prižiūrėtoju tapęs labai didžiuojasi Kadrilis. Ugnis kaip magnetas traukia prie savęs visus kitus žaislus.

“Tradicinėms visuomenėms yra būdinga jų gyvenamosios teritorijos ir nepažįstamos ją supančios erdvės priešprieša: pirmoji – tai “pasaulis” (tiksliau: “mūsų pasaulis”), kosmosas; visa kita – nebe kosmosas, bet savotiškas “kitas pasaulis”, svetima, chaotiška erdvė”6 , – aiškina M. Eliade. Mažajame prince tokia svetima ir chaotiška – Afrikoje, “už tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamosios vietos”, plytinti Sacharos dykuma. Tai skurdi, laukinė, nedirbama ir negyvenama erdvė. Vos atvykusiam į Žemę, mažajam princui ji pasirodo tuščia; įkopęs į aukštą kalną, princas pamato vien smailias kalnų viršūnes ir tarsi “kokia vidujine tragedija (nu)skamba vienišas (jo) klyksmas žmonių dykumoje”7 .

Tačiau dykumos traktuotė nevienareikšmė. Mažajam princui ir lakūnui tai taip pat išbandymų erdvė. Ji – lyg mitinis pirmapradis pasaulis, esantis kažkur toli ir skirtas dvasiniams ieškojimams – dvasinei kūrybai. Mažasis princas į žvaigždę grįžta tik dvasia. “Šitokią galią jis įgyja tik patyręs dykumą, kuri išlaisvina jo dvasią, t. y. leidžia suvokti tikrąją žvaigždės vertę: per aspera ad astra8 , – teigia G. Lazdynas. Lakūnas galimybę išsigelbėti taip pat įgyja tik perkainojęs vertybes.

Kelionėje į Tandadriką svetimoji erdvė – miškas. Čia miško erdvės semantika iš dalies sutampa su jau aptarta dykumos reikšme, tačiau tarp jų esama ir nemažai skirtumų, kurių pagrindinis – tai, kad dvasinė žaislų kelionė vyksta ne miško erdvėje, o keliaujant kosminiu laivu. Vis dėlto miškas čia, kaip ir stebuklinėse liaudies pasakose, – svarbi tarpinė erdvė. Jis susirinkusius prie eglaitės žaislus skiria nuo sąvartyno – daiktų mirties pasaulio.

Liko nepaminėta pasakų kelionės erdvė. Mažasis princas lankosi asteroiduose, kurių kiekvienas įkūnija tam tikrą (suaugusiojo) žmogaus bruožą, tačiau čia jis tarsi tik ruošiasi tolesniems dvasiniams ieškojimams Žemėje. Tuo tarpu Kelionėje į Tandadriką žaislų aplankomos planetos, beje, taip pat įkūnijančios moralines vertybes, atlieka svarbų vaidmenį, nes būtent po jas keliaudami žaislai dvasiškai bręsta ir perkainoja vertybes. Štai Gėlių planetoje atskleidžiama švelnumo galia. “Tereikėjo Kadriliui švelniai paglostyti jai stiebą letenėle, ir ji puolė jį gelbėti... Gal dėl to iki tol buvo žiauri ir išdidi, kad jokio švelnumo nepatyrė...” – svarsto lėlė Einora (KT, p. 192–193). Galiausiai paaiškėja, kad palydovinės Tandadrikos planetos sandėliuose gulintys daiktai laimės taip pat negali suteikti. Nuskamba vienas pagrindinių pasakos moralų – dvasinės vertybės svarbesnės už materialines.

Na, o klajonės po skirtingas erdves mažąjį princą ir pagrindinį Kelionės į Tandadriką herojų Kadrilį grąžina ne kur kitur, o atgal, į tuos pačius “centrus”, kurių vertės pradžioje jie nesuprato.

Pagrindiniai veikėjai

Literatūrinės pasakos Mažasis princas šerdis – vaikas, bet kartu ir suaugusysis, žmogus, bet taip pat ir ne Žemės gyventojas – mažasis princas, arba “petit bonhomme solitaire”, t. y. “vienišas mažas žmogutis”, kaip jį švelniai vadina pats Antuanas de Sent-Egziuperi. Nors pradžioje gali atrodyti, kad mažasis princas panašus į vaiką, jo personaže taip pat ryšku nemažai mitinio veikėjo – herojaus – bruožų; jis drąsus, pats renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi, o tai – akivaizdūs herojaus bruožai. Ypatingas tiek jo vidus, tiek išorė. “Kažkoks nepaprastas berniūkštis” (MP, p. 10), – jau pirmą kartą pamatęs mažąjį princą pamano lakūnas. Į akis krinta viena išorinė kūrinyje nuolat pabrėžiama detalė – geltoni kaip auksas mažojo princo plaukai, švytintys kiekvienoje knygos iliustracijoje. Tuo jis primena auksaplaukius stebuklinių pasakų herojus, ir tai jį išskiria, tarsi paženklina kaip kitokį, nepaprastą. Net šalikas, kurį mažasis princas nuolat ryši, žėri auksu. Dar vienas nepaprastas mažojo princo ypatumas – gebėjimas kalbėti su gyvūnais ir augalais. Jis kalbasi su rožėmis, lapinu, gyvate. “Kas gi čia dedasi! Jau tu kalbiesi su gyvatėmis!” (MP, p. 82), – pamatęs mažąjį princą kartu su gyvate, išsigąsta lakūnas. Atrodo, kad mažasis princas ne tik žmogus, bet ir neatskiriama laukinės gamtos dalis. Jis taip pat mato daugiau nei kiti. Princas pirmasis iš lakūno sutiktųjų supranta jo piešinį. “Aš patenkintas, kad tu radai, kas sugedę tavo mašinoje. Dabar galėsi grįžti namo…” – jis netikėtai prasitaria kitą kartą, jau kelionės pabaigoje. “Iš kur tu žinai? – tada nustebęs paklausia lakūnas. – Aš kaip tik ėjau pranešti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą” (MP, p. 82).

Kelionėje į Tandadriką veikia šeši pagrindiniai veikėjai žaislai: kiškis Kadrilis, lėlė Einora, šunelis Kutas, pingvinas Tvinas, varlė Legarija ir pilotas Menesas. Jie, kitaip nei mažasis princas, nėra nei “iš žvaigždžių”, nei pasižymi kokiais nors nepaprastais gebėjimais (išskyrus tai, kad, būdami žaislai, kalba ir keliauja). Priešingai – jie labai žmogiški ir turi žmogiškų ydų. Pirmiausia pastebimas jų kūnų netobulumas: visi šeši – luoši. (Vis dėlto čia galima prisiminti liaudyje gyvą tikėjimą, esą būtent luošiai yra arčiau Dievo.) Kadrilis ir Kutas į mažąjį princą panašiausi, lyg pastarojo dvilypumas būtų išsiskyręs ir įsikūnijęs juose: drąsa, savarankiškumas, tikslo siekimas, t. y. vyriškoji mažojo princo dalis, tarsi sutampa su Kadrilio charakterio bruožais. Beje, Kadrilis, tapęs vadu, kaip ir mažasis princas, ima spindėti auksu, mat gauna auksu tviskančią uniformą. Tuo tarpu draugystė, nuoširdumas ir švelnumas, t. y. vaikiškieji Mažojo princo herojaus bruožai, gyvi Kuto personaže. Jie abu juokiasi, ir jų juokas spinduliuoja gyvybingumu. Juokas siejamas ir su dieviškumu, juk sakoma, kad dievai juokiasi. “Man jis buvo tarsi versmė dykumoje” (MP, p. 84), – apie mažojo princo juoką sako lakūnas. Kelionėje į Tandadriką Kadrilis taip pat juokiasi drauge su Kutu, tačiau tapęs vadu surimtėja: “juk nuo šiol jam nedera kvatotis kaip... kaip... kaip kokiam beūsiui karštakošiui! Kaipgi jis galės reikalauti drausmės iš kitų, jei pats nerimtai elgsis?” (KT, p. 162). Juokas pasirodo besąs tik nerimtųjų privilegija ar vaikiškumo išraiška. Mažasis princas, dovanodamas lakūnui juoką, taip pat šmaikštauja, jog suaugę draugai šios dovanos nesupras, taigi jis bus iškrėtęs labai netikusį pokštą.

Toliau brėžiant nagrinėjamųjų pasakų paraleles, galima išskirti ir lėlės Einoros bei mažojo princo rožės panašumą. “Išdidi ir jautri Einora – praktiška, o kartu ir kilni, moteriška, siekianti grožio ir meilės”9 , – pažymi J. Linkevičius. Mažojo princo rožė labai panaši: atsiranda “kaip koks stebuklingas regėjimas” (MP, p. 29), bet nenori pasirodyti, kol nebaigs gražintis, mat trokšta atsiskleisti visu savo žavesiu. Žinoma, jų santykis su pagrindiniais herojais skiriasi: rožė – mažojo princo kelionės priežastis ir padarinys, jo mylimoji, o Einora – tik viena iš šešių kelionės dalyvių (nors ją taip pat pamilsta ne tik pilotas Menesas, bet ir Tvinas, savotišką prieraišumą jaučia Kutas), tačiau jas abi sieja moteriškumas bei balansavimas tarp paviršutiniškumo ir būties slėpinių suvokimo.

Kelionės motyvas

Mažajame prince ir Kelionėje į Tandadriką, kaip ir apskritai literatūrinėse pasakose, svarbus kelionės motyvas. Viena dažniausių tokių naratyvų schemų: namai – išvykimas – nuotykis – grįžimas namo. Mitų, ypač herojinių, kelionės motyvo struktūra panaši, be to, kai kurie motyvo schemos elementai struktūriškai sutampa su perėjimo ritualų schema: atskyrimas, išbandymai, ritualinis apsivalymas, grįžimas kitu statusu. Mažąjį princą ir Kelionės į Tandadriką žaislus į kelionę veda ne tik draugų ar trokštamų dalykų stoka, bet ir noras palikti supantį chaosą; mažojo princo santykiai su rože tampa tokie sudėtingi, kad jis nebegali savo planetoje pasilikti, o žaislai, praradę turėtus namus, jaučiasi sutrikę juos supančioje nesvetingoje erdvėje. Todėl teisinga ir tai, kad į kelionę pasakų herojus skatina vykti kosmoso kaip darnos stoka.

Lapino paprašytas jį prisijaukinti, mažasis princas pradžioje atsako neturįs tam laiko, nes “reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų” (MP, p. 67). Tai mažojo princo kelionės tikslas. Tuo tarpu Kelionės į Tandadriką herojų kelionės tikslas – Tandadrika – “išsipildžiusių troškimų šalis”10 . Kiekvienas žaislas ko nors trokšta ir tikisi toje šalyje tą dalyką gauti, taigi kiekvienas susigalvoja po atskirą norą. Kadrilis, pavyzdžiui, pareiškia: “norėčiau nieko nepabūgti, norėčiau nugalėti galingesnius už save, norėčiau visur būti pirmas...” (KT, p. 43). Jis taip pat trokšta pamatyti, kaip šokamas šokis, kurio vardu jis pavadintas. Vienintelis Kutas delsia išsakyti savąjį norą: “Tik man vienam dar netoptelėjo, ko norėčiau iš Tandadrikos, – atsiduso Kutas. – Bet jeigu toptelėtų, tai norėčiau tokių žaidimų, kokių neturėjau, tokių fejerverkų, kokių nemačiau, tokių reginių, kokių jokiuose paveiksliukuose nerasi...” (KT, p. 44).

“Kelias visada susijęs su sunkumais”11 , ir išėjęs į pasaulį herojus tampa keliautoju, ieškotoju, kovotoju. Vis dėlto mažojo princo kelionė nėra itin sunki. Jis ieškotojas, visuomet pasirenkantis tinkamą kelią. Tuo tarpu Kelionės į Tandadriką žaislai kiekvienoje planetoje susiduria su sunkumais: patenka į spąstus, nelaisvę, jiems ne kartą kyla grėsmė. Dažniausiai draugus herojiškai išgelbsti Kadrilis.

Mituose herojaus kelionės kulminacija – daikto, dėl kurio leistasi į kelią, gavimas. Mažojo princo ir Kelionės į Tandadriką personažai savo kelionėje pasiekia du tikslus: materialinius ir dvasinius, apie kuriuos pradžioje nė patys nenutuokė. Žemėje mažasis princas, kaip ir buvo troškęs, susiranda draugų – lapiną ir lakūną, sužino bendravimo paslapčių. Kelionės į Tandadriką veikėjų norai taip pat ima pildytis vos kosminiam laivui atsiplėšus nuo Žemės. Vienas iš Kadrilio norų išsipildo jau pirmojoje pakelės stotelėje – Gėlių planetoje. Čia jis patenka į požemį, kuriame pasako savo vardą ir tuoj pat apsidairo besąs šokių salėje, kur “šoka taip, lyg iki šiol nieko kito nebūtų veikęs, o vien skėlęs kadrilį!” (KT, p. 84).

Mažojo princo, kaip ir daugelio mitų herojų, grįžimas namo nėra lengvas. Princas, kaip pažymi G. Lazdynas, “privalo nusikratyti žemėje įgyto kūniško pavidalo ir pereiti į dvasinį būvį”12 . Jis turi paaukoti savo kūną ir simboliškai numirti. Kelionėje į Tandadriką grįžtančio “namo” Kadrilio kūnas nepasikeičia, tačiau po Kuto žūties jis staiga dvasiškai atgimsta, nors jau buvo benetenkąs visų savo gerųjų bruožų. Ir vis dėlto tokie kontrastai – taip pat herojiškumo bruožas. Anot J. Cirlot, “herojaus simbolizmo esmė – tai atsiskyrimas ir susijungimas, tai nuopuolis ir išpirkimas, tai išganymas, tai mirtis ir prisikėlimas”13 . Kelionės į Tandadriką Kadrilis patiria visas šias būsenas.

A. de Sent-Egziuperi Mažasis princas ir V. Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką – be galo gilūs ir ne vieną prasminį kodą turintys kūriniai, o žvilgsnis į šias pasakas iš mitinio mąstymo pozicijų – tik vienas iš galimų žingsnių bandant pažinti jų prasmę.

1 MASKULIŪNIENĖ, Džiuljeta. Tebūnie čia radinių namelis! Rubinaitis, 2000, nr. 4 (16), p. 25.

2 VĖLIUS, Vėlius. Profesionalusis menas ir mitologija. Tautosakos darbai, 1992, t. 1 (8), p. 175.

3 VĖLIUS, išnaša 2.

4 ELIADE, Mircea. Amžinojo sugrįžimo mitas. Vilnius, 1996, p. 120.

5 ELIADE, Mircea. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius, 1997, p. 41.

6 ELIADE, išnaša 5, p. 21.

7 MIŽO, Marselis. Sent-Egziuperi. Vilnius, 1965, p. 345.

8 LAZDYNAS, Gintaras. Mažojo princo kelionė: tarp Biblijos ir Nietzsche’s. Gimtasis žodis, 1995, nr. 1, p. 17.

9 LINKEVIČIUS, Jonas. Prie žalių krantų. Vilnius, 1988, p. 127.

10 VENCLOVAITĖ, Dalia. Kely į išsipildžiusių troškimų šalį. Naujos knygos, 1983, nr. 5, p. 37.

11 Mitologijos enciklopedija. T. 2. Vilnius, 1999, p. 77.

12 LAZDYNAS, išnaša 8, p. 16.

13 CIRLOT, J. E. A Dictionary of Symbols. Iš GUDAITĖ, Gražina. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius, 2001, p. 260.

* Antuanas de Sent-Egziuperi. Mažasis princas. Vilnius, 1995. Toliau tekste nuorodos į šią knygą pateikiamos skliaustuose, nurodant pirmąsias pavadinimo raides (MP) ir puslapio numerį; atitinkamai (trumpiniu KT) cituojama knyga: Vytautė Žilinskaitė. Kelionė į Tandadriką. Vilnius, 1984.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 4 (28)
 
 

Atgal Spausdinimo versija Siųsti draugui
 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
26272829303101
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30010203040506
Lapkritis
    2020     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.