2019 m. lapkričio 13 d.
2017-12-11  

KĄ JIE SKAITO? ARŪNAS ŠILERIS




Rubrikoje „Ką jie skaito?“ apie sau artimas knygas pasakoja Arūnas Šileris – skaitmeninių knygų bibliotekos „Vyturys“ vadovas, vertėjas, IBBY Lietuvos skyriaus valdybos narys.



 
Sudėliojau man brangias knygutes į eilę ir pastebėjau, kad tik dvi skaičiau augdamas, bet tos kitos, tokios mielos ir artimos. Matyt, vaikystė užtruko. 

Maurice Sendak „Kur gyvena pabaisos“.
 
Buvo laikas, kai kiekvienas, pabrėžiu, kiekvienas rytas mūsų namuose prasidėdavo mano sūnui įsvyruojant į kambarį su šia knyga rankose ir gugenant „paba..paba“. Suprask „pabaisos“.
 
Jei knyga galėtų turėti garbės konsulą Lietuvoje, juo imčiausi būti aš, štai kokia ji gera. Puikus vertimas, popierius, įrišimas ir iš visų dabartinių knygų konteksto iškrentančios neįtikėtinos iliustracijos. Šią knygą skaitysime ir aiškinsimės Herkui paaugus, bet kai vaikučiui buvo apie pusantrų metų, labiausiai tiko ir patiko tai, kad taupus tekstas prireikus leidžia pakankamai greitai versti knygos puslapius, o įmantriomis detalėmis neperkrautos iliustracijos traukia vaiko dėmesį. Beje, šią knygą visuomet skaitom tik dviem būdais. Jei Herkus nerimsta, stabdome toje vietoje, kur Maksas sutramdo pabaisas arba skaitome iki pat laimingos pabaigos. Ar reikia pridėti, kad visą knygą su žmona mokame atmintinai, skirtingais balsais „garsinam“ po sakinį, o pirmą egzempliorių jau suskaitėme į skutelius. Planuose – naminis mini spektaklis. 

„Tūkstantis ir viena naktis“.
 
Ilgai galvojau, ar traukti šią knygą į sąrašą, nes kažkas šioje skiltyje jau buvo rašęs apie jos poveikį, bet neparašydamas apie tai, kaip ji paveikė mane, išduočiau visą savo vaikystę.
 
Net neįsivaizduoju, kelių metų pradėjau skaityti, tačiau tėvai tiek girdavo mano perpasakojamas istorijas, kad dabar net pats nežinau, ar jas skaičiau, ar tik perpasakojau. Vieną dalyką žinau tiksliai – jų poveikis milžiniškas.
 
Berašydamas atsiverčiau savo egzempliorių, kurį prieš keletą metų pirkau iš bukinistų. Istorijos po dešimt penkiolika puslapių. Iki šiol įtraukiančios, užburiančios, kažkokios tikros, nevaikiškos, tiesusios tiltą į rimtų dalykų pasaulį. Juodai baltos iliustracijos kaip gyvos. Jokios kitos taip giliai neįsirėžė į atmintį kaip jos. Viena baisiausių vaikystės dienų buvo tada, kai mūsų klasę apšvarino klasiokas su savo ilgapirščių gaujele. Dabar galvoju, ką ten apšvarino, tiesiog sulipo pro langą ir prikiaulino, mano knygą sudraskė, lapus sukišo į ventiliacijos angą. Kažkoks nevaldomas ir nesuprantamas barbariškumas, po kurio visą pamoką su suolo draugu sėdėjom panarinę galvas ir gedėjom mylimos knygos.

Morley Callaghan „Luko Boldvino priesaika“.
 
Kai manęs paklausia, ar skaičiau kokią nors naują, madingą ir neįtikėtiną knygą, visuomet atsakau - „O tu jau visą F. Dostojevskį perskaitei?“
 
Lygiai tą patį galiu pasakyti apie knygą „Luko Boldvino priesaika“, apie berniuko ir šuns draugystę. Jei dešimties ar vienuolikos metų berniukui būtų leidžiama per metus perskaityti tik vieną knygą, mano pasirinkimas būtų gana paprastas – „Luko Boldvino priesaika“. Leista seniai ir tik vieną kartą, o mano kopija visa sušiurus, bet kokia ji gera!
 
Knygoje pasakojama, kaip praktiškasis dėdė Henris vis bando įtikinti berniuką atsikratyti senstelėjusiu šunimi, kol galiausiai pats organizuoja jo skandinimą. Po šiai dienai tiesiog bjauriuosi „praktišku“ požiūriu, tarsi nutvilkytas apmirštu, kai kas nors pasako, kad „taip bus praktiškiau”. Tikiu, kad pasaulis priklauso idealistams, esu dėkingas nepraktiškiems Lietuvos partizanams, o sau ir savo vaikams linkiu, kad jiems niekada netektų rinktis tarp meilės, teisybės ir praktiškumo.


Philip Pullman „Šiaurės pašvaistė“.
 
Nemėgstu fantastikos. Niekad nemėgau, bet turbūt tik todėl, kad laiku nepaskaičiau ko nors panašaus į Astrid Lindgren premijos laureato Philipo Pullmano trilogijos „Jo tamsiosios medžiagos“ pirmąją dalį „Šiaurės pašvaistė“.
 
Suprantu Hario Poterio kultą, bet niekaip nesuprantu, kaip toks šedevras, praktiškai paruoštas šiek tiek vyresnei stebukladarių kartai, nesusilaukė sėkmės Lietuvoje. Leidėjai sakė, kad gal kiek ne laiku pataikė, gal su „prasukimu“ ne visai pavyko. Pripažinkime, kad ir nevykęs filmas, pastatytas pagal knygą, jos populiarumui nepadėjo.
 
Beje, knygos herojai turi savo „demonus“, t.y. sielos gyvūnus, su kuriais yra susiję neperskiriamu ryšiu. Jau daugel metų mano demonas yra kolibris… pala... tai gal man vis tik patinka fantastika? 


Icchokas Meras „Geltonas lopas“.
 
Į Icchoko Mero pasaulį mane atvedė būtent „Geltonas lopas“. Pats Icchokas Meras – mano mėgstamiausias lietuvių rašytojas. Užaugau tais laikais, kai žydus vadinom žydeliais, o apleistuose žydkapiuose lauže pasikepti bulvių buvo tik smagi pramoga. Gyvenom tarsi su valkčiais ant akių, nesakyčiau, kad nejautrūs, skaičius ir faktus žinojom, bet iš tos beveidės statistikos išvedė ir širdį atvėrė I. Meras. „Geltonojo lopo“ poveikis buvo milžiniškas.
 
Beje, tai knyga, aiškiai atsakiusi į keistą klausimą „Kas geriau, skaitmeninės ar popierinės knygos?“ Knyga – ne tortas, ne skonis ir ne kvapas, knyga – tai, kas vyksta mano galvoje. Knyga vyksta bendrame mano ir Icchoko pasaulyje, iš kurio niekad nebegrįšiu toks, koks buvau iki šiol. Knyga buvo skaitmeninė, o ašaros – tikros.

Ką jie skaito?

 

Rubriką „Ką jie skaito?“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  

 Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
28293031010203
04050607080910
11121314151617
18192021222324
25262728293001
Lapkritis
    2019     
 

  

 

 
   
 
 Mus remia:
 

 

 
 

 

SRTRF 2018 m. suteikė dalinę paramą svetainės projektui „Lengva rasti gerą knygą: tęstinis informacijos apie vaikų literatūrą projektas

 

 
 
 

Gedimino pr. 51
01504 Vilnius

El. paštas: vaikai@lnb.lt

 
  © 2004-2018 Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius Sprendimas: IDAMAS, naudojamas SMARTWEB.