2017-03-13
Ar būna moterų poečių?

Laura Vilkaitė



Viršelio dail. Emilka Bojańczyk
Recenziją norėčiau pradėti nuo knygos vertinimo, o tada jau pereiti prie aptarimo. Mano nuomone, Frančeska* – tai knyga ne kiekvienam paaugliui. Ir ne todėl, kad ji būtų labai išskirtinė ar sunkiai suprantama. Veikiau dėl to, kad šis kūrinys labiau sudomins tik tam tikrą skaitytojų grupę, sakyčiau, mergaites, kurios romantiškai žvelgia į pasaulį ir mėgsta parašinėti. Tačiau, patekusi į rankas tinkamam skaitytojui (tinkamai skaitytojai), Frančeska bus praryta vienu ypu ir padarys kuo geriausią įspūdį! Taigi pereikime prie knygos siužeto: to, kuo jis įtikina ir kuo kliūva.

Knyga pasakoja apie trylikametę paauglę Frančeską. Istorijos pradžia gana įtempta: Frančeskos mamą išveža į ligoninę, mergaitė lieka vienui viena ir jai tenka kraustytis gyventi pas niekada gyvenime nematytą močiutę, kurią ji pramena ne per šilčiausiai – bobše. Mamai nustatomas kraujo vėžys, taigi ji iš dukters gyvenimo dingsta ilgam, tėvo taip pat nėra – jis turi kitą šeimą. Taip prasideda paaugliškų Frančeskos atradimų ir savęs ieškojimo metas.

Tokia pradžia įtraukia ir sukuria intrigą. Tačiau pirmasis skyrius ir yra pats dramatiškiausias. Bene pagrindinė toliau plėtojama siužeto linija – Frančeskos noras tapti poete. Tai ji suvokia vieną nevilties akimirką parašiusi eilėraštį mamai:

Nenoriu, kad Tu numirtum.
Taip labai Tave myliu,
kad galėčiau visą gyvenimą
gert dėl Tavęs žuvų taukus.
Tik nenoriu, kad tu numirtum. (p. 13)

Kaip tik tada paaiškėja, kad mama turėtų pasveikti, ir Frančeska didvyriškai imasi gerti žuvų taukus, o svarbiausia, patiki, kad poezija turi stebuklingų galių. Vos suvokusi, kaip ją žavi poezija, Frančeska susiduria su klausimu, ar moterys išvis gali būti poetės. Knygą skaitančiam suaugusiajam šis klausimas atrodo kiek naivus, o atsakymas į jį – savaime suprantamas. Ypač turint omeny, kad mergaitė gyvena mūsų dienų Lenkijoje. Nežinau, ar šitas klausimas įtikintų paauglį... Keistai skamba ir Frančeskos pareiškimas „O aš būsiu poetas!“ (p. 20). Neaišku, kodėl čia nesirenkamas žodis „poetė“, kuris skambėtų natūraliau. Gal dėl to, kad pavartojus moteriškąją giminę klausimas dėl poečių moterų netektų prasmės: jei egzistuoja signifikantas, bus ir signifikatas (čia imu pavyzdį iš pačios Frančeskos, taip mėgstančios vartoti kartais jai pačiai ne iki galo suprantamus tarptautinius žodžius). Šiaip ar taip, moterų poečių klausimas – viena pagrindinių siužeto ašių. Nusprendusi sužinoti, ar būna poečių moterų, Frančeska, padedama močiutės, sužino apie Sapfo, apie viduramžių ir šių dienų poetes. Šis poetų (veikiau poečių) atradimo kelias – proga knygos autorei imtis šviečiamosios misijos ir pristatyti kelias garsias poetes ir jų eilėraščius. Knygos autorė Anna Piwkowska, kiek pavyko perskaityti lenkiškuose šaltiniuose, irgi yra ne vieną eilėraščių knygą išleidusi ir bent kelis apdovanojimus pelniusi poetė, jos kūryba versta į kitas kalbas. Taigi šiuo kūriniu ji, matyt, bando perduoti skaitytojams savo pačios meilę poezijai, tikėjimą jos galia – gal ir ne tokia stebuklinga, kad išgydytų kraujo vėžį, bet bent jau padedančia atrasti save.

Knygos, į pasakojimą įpinančios pažintinės informacijos, ne naujiena. Tiesa, Frančeskoje žinių apie poetes suteikiama tik šiek tiek, ši informacija motyvuota knygos siužeto, o ir eilėraščiai neblogai įsikomponuoja į herojės istoriją. Tačiau knygos gale vaizduojamas Neburovo dvaras ir jo kunigaikščių gyvenimai, sakyčiau, truputį iš jos iškrinta. Toks jausmas, kad kelionė į Neburovą aprašoma tiesiog siekiant suteikti žinių apie dvarą. Nors turint omenyje, kad Frančeska – romantikė, beviltiškai susižavinti kunigaikščio Jonušo ir jo mylimosios Marijos istorija, ši knygos dalis irgi gali būti pateisinama. Deja, yra detalių, kurios sunkiai įtikina, paminimos probėgšmais ir menkai motyvuotos. Tarkim, toks yra skyrius, kuriame Frančeska parke sutinka Dalai Lamą, filosofuojantį apie iliuzinį ir fizinį kūną. Staiga pasirodantis Dalai Lama mistifikuoja istoriją ir, kas liūdniausia, vargu ar ką prideda siužetui.

Na, o atmetus visus pažintinius intarpus, galima pasakyti, kad pačios herojės istorija susideda iš gana fragmentiškų jos kasdienio gyvenimo pasakojimų, parašytų lengvu stiliumi ir su švelnia šypsena. Iš esmės knygą galima „perskaityti“ permetant akimis šmaikščius ir taiklius skyrelių pavadinimus. Nors istorija prasideda gana dramatišku motinos dingimu, vėliau siužetas didelių dramų nežada. Frančeskos meilė šauniausiam klasės vaikinui Marcinui, regis, ne tiek tikra, kiek įsikalbėta (kas, beje, tikrai įtikinamai paaugliška). Tad kai Marcinas pradeda laikytis už rankų su klasės gražuole Fiona, Frančeska tiesiog nustumia mintis apie jį į šalį. Išgyvenimai dėl mamos ligos irgi pernelyg neanalizuojami ir nedetalizuojami, o tik konstatuojama, kad mama serga, negalės grįžti Kalėdų, dėl to Frančeska bėga iš namų ir suserga, bet ir tai daugiausia matome ne iš pačios Frančeskos perspektyvos. Knyga baigiama atostogomis Neburovo dvare: Frančeskos gimtadienio švente, žinia, kad mama pasveiko, bučiniu ir užgimstančia meile Marciui – meniškam vaikystės laikų draugui. Pabaiga labai teigiama, dėl to truputį nuvilianti – beveik norėtųsi, kad autorė būtų padėjusi paskutinį tašką po Kalėdų istorijos, kai Marcis gamino šventinę vakarienę bobšės namuose (kur šiaip jau beveik negaminama) ir taip išgelbėjo šventę, o paskui drauge su visais mokyklos draugais vedėsi Frančeską pirmą kartą paskaityti viešai savo eilėraščio. Knygos pabaiga dvare atrodo kiek priklijuota, aiškiai atsakanti į visus klausimus ir, be pažintinės informacijos, kūriniui mažai ką tesuteikianti.

Tarp knygos veikėjų – vos keli svarbesni suaugusieji. Apie motiną sužinome beveik vien iš pasakojimų: dirba gydytoja, viena augina dukrą ir sugeba būti mylinti mama. Dar yra paslaptingoji rožes auginanti ponia Rožė, kaip paaiškėja, buvusi dailininkė, kuri nutapo Frančeskos šeimos moterų gyvenimus savotiškai susiejantį paveikslą. Ši istorijos dalis, sakyčiau, puikiai sukonstruota, nieko nelikę neužbaigta, tokios siužeto motyvacijos norėtųsi daugiau visoje knygoje. Ir galiausiai – bobšė, svarbiausia iš suaugusiųjų. Bobšė Eva – labai įdomi veikėja. Ji menininkė, ilgai piktnaudžiavusi alkoholiu, dėl to praradusi ryšį su dukra, o dabar likimo priversta rūpintis anūke. Pora skyrių, parašytų iš jos perspektyvos, labai įdomiai papildo istoriją ir suteikia jai daug daugiau spalvų. Be to, žavu, kad atsisakoma tradicinio senelės įvaizdžio, – bobšė puikiai atrodo, greitai vairuoja ir anaiptol neprimena įprastos močiutės. Iš pradžių siužetiškai ji gal net kiek panaši į pasakų pamotę: netikėtai pakeičia motiną, sukelia nedraugišką Frančeskos reakciją ir pasipiktinimą, kad teks sykiu gyventi. Bet išties tai šiuolaikiška, karjeros siekianti moteris, gal ir nemokanti būti puikia močiute, bet besistengianti dėl anūkės, norinti mylėti ir būti mylima. Išvis trys pagrindinės trijų kartų moterys (Frančeska, jos mama ir Eva) knygoje rodomos kaip stiprios, savarankiškos asmenybės, nutolusios nuo moterų tradiciškai atliekamų vaidmenų. Gal dėl to tik dar keisčiau, kad tokioje aplinkoje augusi Frančeska dvejoja, ar moteris gali būti poetė. Bet pamiršus šį pirmąjį klausimą ir vertinant jos poečių paieškas kaip norą tapatintis su autoritetais šią paauglės istoriją skaityti visai malonu.

Be suaugusiųjų, knygoje veikia ir keli vaikai. Mokykloje dedasi gana įprasti dalykai: norima priklausyti prestižiniam klubui, norima, kad įsimylėtų šauniausias vaikinas, vaizduojami santykiai su mėgstamais ir nemėgstamais bendraklasiais, patyčios. Įpinama paaugliams pažįstamų aktualijų apie socialinius tinklus ar populiarias knygas. Lenkijos mokyklos kontekstą lietuviai skaitytojai, manau, lengvai atpažins. Tik gal jis kiek per daug teigiamas: šauniausi klasės vaikai visi yra dar ir geriausi mokiniai, net ir konkuruojantys ar priešingoms stovykloms priklausantys bendraklasiai susivienija spręsti rimtų problemų... Gal tai visai neblogai – knyga moko draugiškumo ir vienybės.

Mokyklos kontekste autorė irgi nevengia didaktikos. Ji gilinasi ir į svetimo žmogaus temą – mokykloje atsiranda imigrantė mergaitė Soraja iš Ruandos, nekalbanti lenkiškai. Vaikai iš pradžių pasimeta, pabūgsta jos labai juodos odos spalvos, o Frančeskai Soraja iškart patinka dėl išdidumo ir gebėjimo neleisti savęs skriausti. Pamažu atskleidžiama tragiška Sorajos istorija, galiausiai ją įvaikina Frančeskos draugo Marciaus šeima. Bet tai nutinka tarsi šalia pagrindinės istorijos – Frančeskai sergant, taigi skaitytojas apie tai sužino, bet pats per daug į įvykius neįtraukiamas. Nors ši siužeto linija atrodo pasufleruota socialinių aktualijų ir nelabai ką įnešanti į pačios Frančeskos istoriją, manyčiau, jog svarbu, kad šalyse, kur daugiatautiškumas nėra savaime suprantamas reiškinys (taigi ir Lietuvoje), tokių personažų istorijų rastųsi daugiau, net jei jos ir akivaizdžiai didaktinės. Juk labai svarbu skatinti toleranciją ir pagarbą kitokiam, nes kol kas visuomenei to trūksta.

Galiausiai norisi pasidžiaugti, kad verčiama šiuolaikinė kaimyninės šalies literatūra. Smagu, kad knygos eilėraščius talentingai išvertė poetas – džiugina puikiai lietuviškai skambanti poezija. Šiaip knygos tekstas sklandus ir lengvai skaitomas, deja, atidesniam skaitytojui vienur kitur užkliūvantis. Pavyzdžiui, minėtas atvejis, kai vyriškosios giminės žodis „poetas“ pasitelkiamas moteriai pavadinti, pavartotas netaisyklingas priešdėlis („Kai atėjo (= parėjo) namo“, p. 43) ar žodis („Kvailokai gavosi (= išėjo), – prabilo Marcinas“, p. 39). Juk norint vaikų kalbą padaryti natūralesnę buvo galima apsieiti ir be didžiųjų kalbos klaidų.

Ryškus knygos viršelis vienus, ko gero, atbaidys, kitus – patrauks. Tai priklausys nuo skonio. Bet iliustracijos, regis, gražiai papildo istoriją, minimalistinis apipavidalinimas ne per daug vaikiškas. Tarsi žymikliu paryškinti skyrių pavadinimai, mano galva, atitinka skaitytojo amžių ir kasdienybę.

O kad jau pradėjau apie knygos skaitytoją, tai koks jis būtų, tas idealus šios knygos skaitytojas? Leidyklos puslapyje teigiama, kad Frančeska skirta vaikams nuo keturiolikos metų. Manyčiau, kad knyga tiktų ir jaunesniems skaitytojams, bent jau dvylikamečiams, o gal net ir dešimtmečiams. Be abejo, kaip sakyta, pirmiausia kūrinys sudomins mergaites, ypač meniškos sielos paaugles, kurios galbūt pačios mėgina rašyti, svajoja tapti rašytojomis ar poetėmis. Juk tokių ne taip ir maža. Taigi knyga tikrai ras skaitytoją. Ir gerai, nes ji ne tik šiltai ir su lengvu humoru pasakoja paauglės istoriją, moko žavėtis poezija, bet ir ugdo toleranciją, skatina tikėti mažais gyvenimo stebuklais.

__________________________________ 

* PIWKOWSKA, Anna. Frančeska / iš lenkų k. vertė Kazys Uscila; eilėraščius iš lenkų k. vertė Vladas Braziūnas; iliustr. Emilka Bojańczyk. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. – 180 p.: iliustr. ISBN 978-609-441-320-9


 Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 4 (80)