2003-07-01
GYVENIMAS BE SKAUSMO IR SPALVŲ

(Apie Loisos Lowry Siuntėją)

Eglė Obcarskaitė

Visuomet gera paimti į rankas intriguojančią knygą, o dar geriau – ją skaityti. Suvis geriausia, rodos, būtų ją suvokti, mąstyti ir jausti, kaip ji įkvepia tave kitokiam – tikresniam, subtilesniam – buvimui ir kaip palieka tavyje neišdildomą pėdsaką. Tačiau... Ką daryti tuomet, kai ji viduje sukelia audrą – tikrą audrą minčių, kurias šią akimirką suplaka į vieną vietą, o kitą – vėl išsklaido kiekvieną kur pakliūva? Kaip ir kur pradėti rašyti, jeigu jų tiek daug, kad niekaip neįmanoma visų sugaudyti, kas būtina norint struktūruotai ir aiškiai pateikti informaciją? Amerikiečių rašytoja Lois Lowry (Louesa Lauri) pasakytų: „Pradėti reikia ten, kur tau atrodo, jog yra tinkama“1. Tuo vadovaudamasi, ji ir pradeda romaną Siuntėjas (The Giver), kuris pasirodė 1993-aisiais, o po dešimties metų išleistas ir Lietuvoje.*



Apie autorę

 

L. Lowry gimė 1937 m., kovo 20 d. Honoluluje, Havajų salose. Dėl tėčio profesijos (jis buvo karo gydytojas stomatologas) šeimai teko kas keleri metai keisti gyvenamąją vietą, nemažai keliauti: iš Havajų persikėlė į Niujorką, iš ten – į Pensilvanijos valstiją, dar vėliau – į Tokiją Japonijoje, vėl grįžo į Ameriką… Lois buvo vidurinis šeimos vaikas, ir dėl to jai, kaip vėliau sakė pati, pasisekė: kol vyresnė sesė mokėsi iš mamos šeimininkauti, o jaunesnis brolis nesitraukė nuo tėčio, Lois galėjo būti, kur labiausiai ir norėjo, – pati su savimi. Dabar rašytoja savo vaikystę apibūdina taip: „Buvau atsiskyręs vaikas, gyvenantis knygų ir lakios fantazijos pasaulyje“2. Tačiau vaikystė truko neilgai. Būdama devyniolikos, Lois ištekėjo už karinių jūrų pajėgų karininko. Kalifornija, Konektikutas (ten gimė dukra), Florida (gimė sūnus), Pietų Karolina... Vėl kelionės, šeima, tik dabar jau pačiai tenka atsakomybės našta. O tai devyniolikmetei, kuri net neturėjo supratimo, kaip kepti mėsą, išrašyti čekį ar naudotis viešąja skalbykla, nebuvo lengva. Galų gale ilgėliau apsistota Kembridže, Masačusetso valstijoje, kur į atsargą išėjęs vyras įstojo į Harvardo teisės mokyklą. Tuo metu gimė dar viena dukra ir sūnus. Užaugo vaikai dar kitur – Meine, kur būsimoji rašytoja vėl ėmėsi dėl šeimos apleistų mokslų (prieš ištekėdama ji jau buvo dvejus metus mokiusis) ir baigė Pietų Meino universitetą. Tuo pat metu pradėjo ir profesionalios rašytojos karjerą. Išsipildė sena vaikystės svajonė – svajonė dar iš tų laikų, kai į užrašų knygeles nesustodama pylė savo pačios istorijas ir eilėraščius... L. Lowry santuoka nutrūko 1977 m. Tada ji apsigyveno dar 1768 m. statytoje sodyboje, kalvos viršūnėje. Čia rašytoja galėjo atsidėti sodininkystei, draugams, skaitymui. Ir rašymui. 1977 m. išėjo ir pirmoji knyga – Vasara mirti (Summer to die). Dabar jos knygų – apie trisdešimt. L. Lowry rašo vaikams ir paaugliams, yra sukūrusi tris knygų serijas: apie mergaitę Anastaziją Krupnik (9 knygos), jos jaunėlį brolį Semą (4 knygos) ir apie Teitų šeimą (3 knygos). Įdomu, kad autorei svarbūs jaunųjų skaitytojų pageidavimai. Štai, pavyzdžiui, antrosios knygų serijos herojus Semas Krupnikas iš pradžių egzistavo tik knygose apie savo sesutę Anastaziją, tačiau skaitytojams jis taip patiko, kad rašytoja sukūrė jam skirtą seriją. Į minėtus ciklus neįeina 13 atskirų knygų, tarp jų – ir romanas Siuntėjas, už kurį autorė 1994 m. pelnė antrąjį prestižinį Newbery’o medalį (pirmasis įteiktas dar 1990 m.).

Sudėtingų problemų link

Nepaisydama populiarumo, kurio sulaukė minėtieji ciklai, rašytoja nesustojo prie jaunųjų skaitytojų mėgstamos žaismingos vaikų kasdienybės temos, bet žengė tolyn – link platesnės reikšmių erdvės ir rimtesnės problematikos. Toks kūrybos posūkis tapo Siuntėjo tematinio novatoriškumo prielaida. K. Urbos straipsnyje „Sunki kelionė iš ateities“ minima: „Kritikai vieningai teigia, jog „Siuntėjas“ (...) išsiskiria ne tik iš kitų šios autorės knygų, bet ir visoje XX amžiaus pabaigos paauglių literatūroje yra savitas reiškinys“3. Tiesa, problemiškumas būdingas ir kitoms L. Lowry knygoms. Tarkim, pirmojoje – Vasara mirti – nagrinėjamas vaiko mirties motyvas bei šio įvykio atoveiksmis šeimos nariams, jų tarpusavio santykiams ir požiūriui į gyvenimą. Pati autorė apie savo kūrinių temų lauką sako taip: „Mano knygos – įvairaus stiliaus bei turinio. Tačiau iš esmės jas visas sieja ta pati tema – žmonių tarpusavio santykių svarba“4. Ne išimtis ir Siuntėjas. Vis dėlto užbėgant į priekį būtina pažymėti, jog šiuo atveju tikriausiai neįmanoma viskam, kas romane pasakyta, klijuoti vieną, kad ir pačios autorės pasiūlytą, etiketę, – mat kūrinys siūlo kur kas daugiau ir įvairesnių interpretacijų.

Vos tik išleistas, Siuntėjas sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir visuotinės reakcijos – tokios pat įvairios kaip ir pačios knygos problemų laukas. Autorę kaipmat užgriuvo daugybė laiškų su įvairaus pobūdžio vertinimais, klausimais, prašymais etc. Ir laiškų ji gauna iki šiol. Kiekviename jų atsispindi vis kitas gyvenimas, kurį vienokiu ar kitokiu būdu paveikė šis romanas. O vis dėlto apie ką ši knyga?

Utopijos virsmas antiutopija

Kalbant apie žanrines Siuntėjo ypatybes, pirmiausia dera paminėti tris ne tik konkrečiai šiam kūriniui, bet ir apskritai literatūrinei utopijai būdingus bruožus: izoliaciją, atranką ir idealumą5. Pirmajame romano plane vaizduojama nepriekaištinga (kaip paaiškėja, ateities) visuomenė. Joje viskas – pradedant maistu, konkrečią valandą pristatomu visiems į namus, ir baigiant vidinės bendruomenės narių savijautos reguliavimu – „skrupulingai sutvarkyta“ (p. 636). Visi vaikai nuo devynerių metų gauna dviračius, apie turtinę ar socialinę nelygybę neverta nė užsiminti, – kiekvienam jų paskiriama veikla pagal asmeninius pomėgius, gabumus ir interesus, kurie paprastai būna labai konkretūs. Šeimos modelis taip pat vaizduojamas idealus – ją gali sudaryti tik „turintys esminį gebėjimą rasti ryšį su kitu žmogumi“ (p. 16) suaugusieji bei du vaikai – berniukas ir mergaitė (juk toks ir būna daugelio mokinukių troškimas!). Kiekvieną vakarą privalomai išsipasakojant mintis ir sapnus, išnyksta galimybė būti artimojo neišklausytam ir nesuprastam – vienas pagrindinių dalykų, dėl kurių mūsų pasaulyje yra šeimos! Svajonių visuomenė, kurioje dėl nieko nereikia jaudintis, kurioje skausmo išvengiama vartojant piliules, kurioje viskas turi savo vietą, kurioje visi VIENODAI laimingi ir kurioje apskritai viskas ir visi – VIENODI. Autorė, kaip pati prisipažįsta, tarsi vilioja skaitytoją maloniais patogaus gyvenimo vaizdais, jau pažįstamais iš slapčiausių – darnios šeimos, žaismingo ir nerūpestingo, bet kartais (pavyzdžiui, vakarais) ir ramaus gyvenimo, kuriame neklystama, – svajonių. Į šį kontekstą skaitytojas įvedamas atsargiai ir neprievartaujant: knygos pradžioje net gali susidaryti įspūdis, jog veiksmas vyksta mūsų laikais. Mat nėra apibrėžta nei konkreti įvykių erdvė, nei data. Tačiau autorė pateikia vis daugiau užuominų – dėmesį patraukia keisti faktai ir pavadinimai: visą laiką veikiantis garsiakalbis, vietoj žodžio „namai“ vartojamas „būstas“, vietoj „šeimos“ – „šeimos darinys“, nuolat minimos taisyklės ir, kaip viena didžiausių paslapčių, – žodis „pašalinimas“. Visos šios realijos įtraukiamos po truputį, ir skaitytojas, nepaisant minėtų „keistenybių“, gana lengvai prijaukinamas, t. y. aprašomoji bendruomenė jam tampa sava ir netgi natūrali. Ir štai tuomet, parodžiusi, kaip nesunkiai realybe galima paversti visas vertybines nuostatas ir gėrio TAISYKLES (kad ir mandagumą – nuolat kartojamus atsiprašymus), autorė išverčia viską į kitą pusę, pamažu įmindama iki tol kurtas mįsles ir galų gale supriešindama nepriekaištingoje bendruomenėje įgyvendintus idealus ir laisvą žmogaus valią bei didžiausią jo turtą – galimybę pažinti. Vaizduojamoji visuomenė atsisakė praeities, prisiminimų, žinojimo ir pasirinko sutvarkytą, aiškų ir beskausmį gyvenimą. Gyvenimą, kur į mokyklos „mokymo programą jausmai neįeina“ (p. 186). Ir kuriame nėra nei muzikos, nei spalvų. Tai labai suprantama: juk geriau jau neturėti to, ko gali netekti, geriau jau suvokti savo egzistenciją tik čia ir dabar ir nejausti nei savo, nei aplinkos laikinumo. Visuomenė ir jos dalis žmogus žengia į patogesnį gyvenimą – atsisako visko, kas nemalonu ir kelia skausmą. Knygoje parodoma, kaip ištirpti masėje, tapti vienodiems ir taip įgauti galimybę nebejausti nepatogumo dėl slegiančios atsakomybės, – tereikia laikytis taisyklių. Galų gale išryškėja, kad utopija transformavosi į antiutopiją, kurios vienas būdingiausių bruožų – individo laisvės paneigimas dėl bendruomenės interesų, kada visi individai ugdomi pagal „idealų“ modelį, o literatūrinis palikimas uždraudžiamas7. (Negi iš tikrųjų mūsų svajonių visuomenėje vieninteliai leidžiami skaitiniai būtų taisyklių knyga, žodynai ir informaciniai leidiniai?..)

Herojui atsiverianti esmė

Literatūrologiniu požiūriu visiškai natūralu, kad skaudžiausiai suvokti išgryninto, sterilizuoto, idealaus pasaulio absurdą rašytoja paveda dvylikamečiam protagonistui – berniukui, vardu Jonas, kuris tik pradeda ir trokšta pažinti, suprasti pasaulį. Knygoje vaizduojami jo santykiai su šeima (tiksliau, su šeimos dariniu), draugais, jo požiūris į savo bendruomenę. Tikroji romano intriga užmezgama tuomet, kai Jonas išrenkamas naujuoju Atminties Saugotoju. Skaitytojas, nuo pat kūrinio pradžios sekęs paskui šį berniuką, gauna galimybę kartu su juo išsiaiškinti vieną paslaptingiausių visos knygos užuominų. Tuo tarpu Siuntėjo (senojo ilgamečio Atminties Saugotojo) personažas tampa priemone atskleisti tiesą apie bendruomenę. Tačiau šio senolio paveikslas svarbus ir kaip simbolis. Jonas, viską išsipasakodamas tėvams ir su jais kalbėdamasis (kaip kad reikėjo pagal taisykles), atrodo, nekeldavo esmingų klausimų, nes turbūt nesitikėjo esmingų atsakymų, tad ir jo branda nebuvo tokia intensyvi, kaip kad pradėjus „studijas“ su šiuo vyru – ne tik Atminties, bet ir Išminties Saugotoju. Jo „vardas“ (Siuntėjas) išverstas gražiai, tačiau dera paminėti, jog įgauna truputį kitokią prasmę nei angliškasis atitikmuo, kilęs iš žodžio „duoti, teikti“. Prisiminimus Siuntėjas ne šiaip siunčia, bet atiduoda vaikui, ir šis davimas tarsi išryškina materialumo aspektą, atiduodamo dalyko matmenis ir taip pasąmoningai suteikia didesnę, labiau apčiuopiamą jo reikšmę ir tikrumo pojūtį. Įsimintinas ir Siuntėjo kaip mokytojo vaidmuo – jis, kitaip nei Jono tėvai, suteikia galimybę pažinti, atrasti, pajausti. Ir skaityti knygas! Kaip tik jo dėka užauga tas Jonas, kuris ryžtasi gelbėti bendruomenę nuo idealybės absurdo. Kur vaikas jį mato? Mechaniškume ir pragmatiškume. Idealioji visuomenė atsisakė visko, visų kliūčių, kurios trukdė siekti gerovės – materialaus gėrio. Pakeistas klimatas, ir regis, jog niekas nebežino, kas yra sniegas, kas yra žiema. Juk žiemą žemė būna įšalusi, o tai... labai nepraktiška, nenaudinga! Nelengva paaiškinti, įvardyti, kodėl bendruomenė atsisakė atminties... Tikriausiai, kad nebeprisimintų skausmingų dalykų. Bet argi praeities pėdsakai žmogaus pasąmonėje nėra neatsiejama jo dalis? Juk, anot Siuntėjo, tuos dalykus (skausmingus taip pat) išgyvenant vis iš naujo, randasi išmintis ir formuojama ateitis (p. 97). Vienoje iš paskaitų autorė yra sakiusi: „Manau, kad mes galime skausmą pamiršti. Ir tai yra patogu. Tačiau kartu kyla mintis, ar saugu yra taip daryti – pamiršti?“8 Knygoje vaizduojamos idealios visuomenės idealai buvo grindžiami tiek teigiama, tiek neigiama patirtimi. Tačiau, nustačius taisykles ir gyvenimo modelį, padaryta esminė klaida – patirties, iš kurios ir kilo idėja kurti ką nors tobulesnio, nuspręsta atsisakyti. Tai ir yra visuomenės išsigimimo priežastis. Mechaniškas idealaus modelio kūrimas pamiršus motyvus lėmė paviršutiniškumą, dirbtinumą ir netikrumą. Aptariamoje knygoje tai iliustruoja kad ir kalbos motyvas. Vienas iš esminių reikalavimų – tiksliai vartoti kasdienę kalbą ir vengti neapibrėžtų sąvokų (galima suprasti, jog tokiomis sąvokomis laikomi jausmų pavadinimai). Pati kalbos funkcija visuomet buvo žmonių bendravimo priemonė, kilusi iš susitarimo. Kalbant apie empiriškai patikrinamus dalykus, susitarti nėra sunku, tuo tarpu kalbant apie tokius individualius potyrius kaip jausmai, nelengva išvengti nesusikalbėjimo. Kalbą išgryninus, ši problema gali išnykti, tačiau gautasis konstruktas yra absurdiškas, neatitinkantis pirminės idėjos ir tikslo. Kalba tampa teoriniu diskursu, iš kurio pašalinama žmogaus dimensija.

Pasakojimo ir siužeto įtaiga

L. Lowry rašymo stilius pasižymi neabejotina įtaiga. Nenukrypstama į kraštutinumus – nei į sunkiai iššifruojamas alegorijas, nei į tiesioginį ar tiesmuką pagrindinių idėjų diktavimą. Plėtojant siužetą, mezgant užuominų tinklą, suvokimo, minčių, idėjų bendraautoriu leidžiama pasijusti pačiam skaitytojui – taip tos mintys pasidaro artimos. Romano veiksmo plotmė neleidžia skaitytojui nuobodžiauti. Nors vaizduojamas idealus pasaulis, nepamirštama įtraukti intriguojančio nerimo (šia nuotaika ir pradedamas pirmasis skyrius), paslapties motyvų, įtampa nuosekliai kyla iki kulminacijos. Beje, romano viduryje autorė leidžia skaitytojui atsikvėpti: sužinoma, kuo paskirtas Jonas, ir atskleistoji paslaptis patenkina smalsumą. Truputį vėliau, artimiau susipažinus su Siuntėju, išsiaiškinus visus visuomenės trūkumus, kyla kitokia, nauja įtampa – kaip viską pakeisti, pataisyti? Vienas aukščiausių kreivės taškų, sukrečiančių skaitytoją, – kūdikio pašalinimo (nužudymo!) ceremonija, bene aiškiausiai parodanti vaizduojamos visuomenės išsigimimą, pasakanti, kad kelio atgal nebėra, kad būtina kažką keisti. Tuo pat metu išsirutulioja ir pavojaus nuojauta – juk ta bendruomenė tokia žiauri! Pagrindinės – žmonių tarpusavio santykių, dirbtinumo, mechaniškumo, jausmų ir nuoširdumo atsisakymo – problemos organiškai susipina nestatiškame siužete. Lietuviškos knygos iliustracijos (dailininkė Jolanta Talaikienė) visai gerai atspindi kūrinio esmę – juodi žmonių siluetai perteikia nespalvoto, suvienodėjusio pasaulio vaizdą ir susvetimėjimą. Tiesa, šioje vietoje pravartu užsiminti ir apie internete matytą pirmojo amerikietiško leidimo viršelį, kuriame panaudota seno žmogaus nuotrauka. Tas žmogus, kaip pasakoja rašytoja, kuri, beje, yra ir fotografė, – tai dailininkas, kadaise jai parodęs visą spalvų pasaulio melodingumą ir stebuklą. Žmogus, kuris vėliau apako ir prarado tas stebuklingas spalvas. Bet išlaikė dar stebuklingesnius jų prisiminimus...

Dvylikamečiams? Ne tik!

Dedikacijoje autorė nurodo knygą skirianti „visiems vaikams, kuriems mes patikime savo ateitį“ (p. 5). Svarbiausio veikėjo Jono amžius labai konkretus – jam dvylika metų. Tikriausiai kaip tik tokio amžiaus vaikams romanas labiausiai ir tinka – juk skaitytojui įdomūs bendraamžių nuotykiai. Tačiau taip pat suprantama, kad toks herojaus amžius pasirinktas neatsitiktinai. Romano problemos nagrinėjamos pažinimo ir klausimų principu: juk tiesa apie savo bendruomenę Jonui atsiskleidžia tik tapus Saugotoju ir gavus didžiausią dovaną – teisę klausti. Ir realiame, ne knygos, pasaulyje turintys tokią teisę – klausti apie esminius, ikipatyriminius dalykus – suvokia kaip tik maždaug šitokio amžiaus vaikai. Jų pastangos maištauti, keisti nusistovėjusias taisykles, ieškoti savo tiesos – tai vis siekis pažinti ir patirti, įrodyti pirmuosius savo principus. Ir visa tai gražia literatūrine kalba vaizduojama Siuntėjuje. Jaunesniam už dvylikamečius skaitytojui ši knyga gal ir netiks – jau vien dėl apimties (tai ne apysaka, o visas 200 puslapių romanas). Tuo tarpu vyresnių skaitytojų amžių vargu ar galima riboti. Tai nevienaplanis tekstas. Neabejotinai stiprus, pasigėrėtinas rašytojos talentas neleis nuobodžiauti net ir daug vyresniems vaikų (ir ne tik!) literatūros mėgėjams. (Ne veltui knyga priklauso „10+“ serijai.)

Galiausiai derėtų atkreipti dėmesį į romano pabaigą, kuri yra ir viso kūrinio kulminacija – labai neapibrėžta, bet kartu ir labai aiški. Tačiau konkrečiam skaitytojui ji aiški savaip – autorė yra pabrėžusi, jog kiekvienas tą pabaigą supranta kitaip. Iš laiškų ji sužinojusi, jog, pasak vienų skaitytojų, herojus pabaigoje miršta. Kitiems atrodo priešingai – jog išsigelbėja ir patenka į MŪSŲ pasaulį. Ir visa tai esą todėl, kad vaikas (beje, ir suaugusysis), skaitydamas knygą, pasitelkia ir savo gyvenimą, savo patirtį. Jie aptinka knygoje savą, pažįstamą gyvenimo kertelę ir tarsi joje įsikuria9.

Siuntėjo problematika skaitytojų nepaliks abejingų – jau vien dėl to, kad apie tokius klausimus, kurie neturi vienareikšmio atsakymo, galima kalbėti ir kalbėti. Ši DOVANA jaunajam skaitytojui gali tapti priežastimi sustoti ir apsižvalgyti aplinkui, truputį atidžiau įsižiūrėti į mūsų gyvenimą. Gal jis pasirodys net idealesnis nei pavaizduotasis Siuntėjuje? O gal tie pasauliai ne taip jau ir skiriasi? Juk ir šiandien, kieno nors paklausus paprasčiausio dalyko – tarkim, ar skaudės pas dantų gydytoją, – galima sulaukti tik šypsenos ir taiklios replikos: „Kur tu šiais laikais matei stomatologą, kuris, taisydamas dantis, sukeltų skausmą?“

Telieka paminėti, kad pati rašytoja vaizduojamą antiutopinę visuomenę pažino dar prieš pusę šimto metų leisdamasi dviračiu nuo kalno link gyvų miesto rajonų – taip kasdien be tėvų žinios ji bėgdavo nuo idealiai sutvarkytos ir izoliuotos amerikiečių bendruomenės Tokijuje, Japonijoje, į pasaulį Kitur. Prieš daugiau nei penkis dešimtmečius, teturėdama vienuolika metų... Telieka tikėtis, kad vaikai, kuriems mes patikime savo ateitį, nepamirš žvelgti Kitur ir Kitaip. Telieka tikėtis, kad jie nieko nepamirš. Ir kad nepamirš, jog frazė „gyvenimas be skausmo ir spalvų“ reiškia ne ką kita kaip gyvenimą be žmogaus.

1 http://www.loislowry.com
2 Ten pat.
3 Urba Kęstutis, „Sunki kelionė iš ateities“, in Lois Lowry, Siuntėjas, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 218–221.
4 http://www.loislowry.com
5 Erzgräber W., Utopija / Antiutopija, in Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 356.
6 Lowry Lois, Siuntėjas / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, Vilnius: Alma littera, 2003. (Toliau cituojant skliaustuose nurodomas tik puslapis.)
7 Erzgräber W., ten pat, p. 358.
8 http://www.loislowry.com
9 Ten pat.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2003 Nr. 3 (27)