1998-04-01
Tiltas iš vaikystės į gyvenimą

Marija Nikolajeva

Ketrina Paterson (Paterson, Katharine), 1998 m. tarptautinės H.K.Anderseno premijos laureatė, dukart yra laimėjusi valstybinę Amerikos premiją - Njuberio medalį. Tai ne unikalus, bet retas atvejis. 1994 m. ji gavo "Fenikso" premiją, kurią skiria Amerikos

vaikų literatūros asociacija (ChLA), už knygą, išleistą prieš 20 metų, bet atlaikiusią laiko išbandymą. K.Paterson knygų tematika labai plati -nuo istorinių intriguojančio turinio romanų iki Biblijos siužetų perpasakojimo.

K.Paterson sąlygiškai priklauso naujajai Amerikos vaikų rašytojų kartai, kurios atstovai nebijo anksčiau vaikų literatūroje "draustų" temų, kurie ryžtingai atmeta vaikų knygos pramogiškumą, aiškius sprendimus ir laimingą pabaigą. Vertėtų paminėti, kad K.Paterson, vokiečių misionierių dukra, gimusi ir užaugusi Kinijoje, krikščioniškoje aplinkoje, pati dirbusi misioniere Japonijoje, yra didžiai religinga moteris. Nors nė vienos iš jos knygų negalima vienareikšmiškai priskirti prie krikščioniškosios vaikų literatūros (viena jos knygų, absurdiškai apkaltinta šventvagiavimu, netgi buvo uždrausta Amerikos mokyklos cenzūros), vis dėlto jos kūriniuose etinėms ir egzistencinėms problemoms tenka svarbi vieta.

Romane Tiltas į Terabitiją (Bridge to Terabithia, 1977), apdovanotame Njuberio medaliu (mano nuomone, tai viena iš geriausių knygų pasaulinės vaikų literatūros istorijoje), bene pirmą kartą amerikiečių vaikų literatūroje vaizduojama reakcija j mirtį. Temą pasiūlė realus įvykis: K.Paterson sūnus savo akimis matė, kaip, trenkus žaibui, žuvo dešimtmetė jo draugė. Knygoje šis atsitikimas pavaizduotas netiesmukai - aprašomas kaltės jausmas ir herojaus apmąstymai apie "Dievo rūstybę". K.Paterson kategoriškai priešinasi vaikų knygų rūšiavimui "pagal temas". Viename savo pasisakymų ji pažymėjo, kad mes, suaugusieji, kažkodėl nesiūlome santuokinės ištikimybės laužytojams kaip terapijos priemonę paskaityti Aną Kareniną, o žmonėms, kurie kenčia nuo senatvės marazmo, - Karalių Lyrą. O štai vaikui knyga būtinai turinti padėti išspręsti jo problemas. Romanas Tiltas į Terabitiją, tęsia K.Paterson, nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, tai knyga apie draugystę ir tapimą suaugusiu.

Dešimtmetis knygos herojus Džesas pats net nepastebėjo, kaip susidraugavo su klasės naujoke. Leslė nepanaši į kitus klasiokus: jos tėvai -rašytojai, namie nėra televizoriaus, tik daugybė knygų, Leslė amžinai rengiasi kitaip nei visi, mokykloje ją erzina ir skriaudžia. Bet Džesas netikėtai pastebi, kad mergaitė atvėrėjam naują pasaulį - ne šiaip sau pasaulį, kuriame suaugusieji gerbia jo pomėgį skaityti ir piešti, bet tiesiog pasakišką pasaulį, kurį pagal K.S.Liuiso (C.S.Lewis) pasakų knygose egzistuojančios Narnijos šalies paveikslą sukūrė Leslės vaizduotė.

Terabitijos žaidime nuostabiai atsiskleidžia vaikų fantazija. Šalies pavadinimas, anot K.Paterson, susijęs tiek su Narnija, kur yra Terebintijos sala, tiek su Senuoju Testamentu, kuriame užsimenama apie terpentinmedį (angį. - tere-binth). Terabitiją iš tiesų galėtų būti stebuklinga šalis, panaši į Ozo šalį arba į Narniją. Vaikams tai šventa, užburta vieta, o perėjimas iš vieno pasaulio į kitą, sąlygiškai žymimas peršokimu per upę, yra ne mažiau dramatiškas nei stebuklinėje pasakoje.

Terabitijoje Džesas, padedamas Leslės, tampa karaliumi ir šauniu riteriu, stipriu ir narsiu, pasiryžusiu bet kokiems žygdarbiams. Įprastiniame gyvenime Džesas yra dar pernelyg jaunas, kad galėtų palikti savo pilką ir nuobodų, bet gerai pažįstamą pasauli. Ir kai upė - Terabitijos siena - patvinsta, Džesas tuo pasinaudoja kaip dingstimi pasilikti namie. Šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą ir užsimuša.

Kad suvoktų tai, kas atsitiko, Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei "išdavystės" - juk paliko jį likimo valiai. Tačiau būtų klaidinga romaną traktuoti tik kaip psichologiškai įtikinamą dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymą; ne mažiau įdomus simbolinis jo turinys. Leslė romane atlieka "vedlės", lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: "Galbūt Terabitiją - tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau". Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais - štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.

Romane Jokūbą mylėjau (Jacob Have I Lo-ved, 1980), antroje K.Paterson knygoje, apdovanotoje Njuberio medaliu, yra nemažai stereotipų iš tradicinių knygų mergaitėms: dvi seserys rungtyniauja tarpusavy, gimtieji namai -kaip kalėjimas, siekiama išsiveržti į laisvę, naivi meilė suaugusiam vyrui, bandymas visas problemas išspręsti pasirenkant specialybę, pagaliau, santuoka su negražiu pagyvenusiu našliu, turinčiu tris vaikus. Kad ir ką sakytume apie šias detales, knyga pribloškia savo originalumu, kurį lemia jausmingas pasakojimas pirmuoju asmeniu.

Luiza, kuriai romano pradžioje yra trylika metų, gali pasirodyti tipiška nutrūktgalvė mergiūkštė - tokių pasaulinėje vaikų literatūroje yra nemažai. O iš tiesų šis nutrūktgalviškumas tėra kaukė, gynybinė reakcija stengiantis nugalėti pavydą, sumišusį su neapykanta, kurį ji jaučia gražiai, talentingai ir visuotinį susižavėjimą keliančiai sesei dvynei. Karolina gimė silpnutė, vos išgyveno, ir dėl šios priežasties iš pat pradžių jai buvo skiriama daugiau dėmesio. Luiza jaučiasi lyg palikta nuošaly, tad, norėdama Įsitvirtinti, vaidina stiprią ir nepriklausomą: papildo šeimos biudžetą gaudydama moliuskus ir šitaip apmoka brangiai kainuojančias sesers muzikos pamokas.

Jau vaikystėje Luiza nusprendė, kad Dievas jos nemyli, ir rado paralelę biblinėje Izaoko ir jo sūnų istorijoje: "Jokūbą mylėjo, o Ezavo nekentė". Luiza susitapatina su nekenčiamu dvyniu Ezavu. Kad ir ką Luiza darytų, Dievas įsigudrina ją nuskriausti, ir Karolina gauna tai, kas pirmagimystės teise priklauso Luizai, - draugystę, meilę, išsilavinimą. Luiza svajoja išsiveržti iš salos, kurioje jaučiasi tarsi įkalinta, bet į žemyną - mokytis muzikos akademijoje - išvyksta sesuo. Ir galutinai taurė perpildoma, kai Karolina išteka už Luizos vaikystės draugo, vienintelio brangaus žmogaus jos gyvenime. Tai žiauri istorija, nors Luiza ir susitaiko su likimu. Simboliniame romano epiloge vaizduojama, kaip suaugusi Luiza, dirbdama mažame kaimelyje medicinos seserimi, priima gimdymą ir išgelbėja vienam iš silpnųjų dvynių gyvybę. Šitaip ji tarsi ir išsiveržia iš užburto rato. Ko gero, tai pernelyg didaktinė pabaiga, bet vis dėlto Luiza surado vietą gyvenime, atleido seseriai, Įgijo laisvę bei dvasinę ramybę.

Savo pasisakymuose K.Paterson neretai tvirtina nuolatos rašanti vis tą pačią knygą, varijuodama tik motyvais ir personažais. Dažniausiai jos romanuose pasitaikantis veikėjas - vienišas meilės trokštantis vaikas. Iš keturių pačios K.Paterson vaikų du yra įvaikiai, tad ji puikiai supranta dvasinius pamesto vaiko poreikius. Knygoje Smarkuolė Gilė Hopkins (The Great Gilly Hopkins, 1978) susiduriame su mergaite, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti stipri, nepriklausoma ir akiplėšiška, netgi storžievė, bet iš tiesų tėra lengvai pažeidžiama ir nelaiminga. Knygą galima būtų apibūdinti kaip tipišką "socialinio realizmo" pavyzdį: našlaitę Gilę vis gabena iš vienos globėjų šeimos į kitą, vos tik ji spėja apsiprasti, o tai, žinoma, neteikia jai pasitikėjimo. Bet pati tema savaime nėra svarbi, o "laiminga" pabaiga, kai Gilė suranda savo tikrą mamą ir senelę, atrodo tiesiog juokingai.

Visi įvykiai knygoje aprašomi žvelgiant Gilės akimis, nors ir ne pirmuoju asmeniu. Gilė mano esanti nepaprastai išradinga ir gudri, įsitikinusi, kad kiekvieną sugebėtų lengvai apgauti, kad jai nė vienas nereikalingas ir į visus nusispjauti. O iš tiesų skaitytojas iškart pastebi, kaip lengvai Gilė yra pažeidžiama ir kaip greitai ji prisiriša prie savo Įmotės, prie bejėgio įbrolio ir aklojo kaimyno. Idealų kažkada ją palikusios mamos paveikslą sugriauna karti tiesa, ir tuomet storulė Troter, protiškai atsilikęs mažylis ir keistuolis invalidas tampa Gilei artimesni už gimines. Tuos žmones ji priversta palikti būtent tada, kai pagaliau suvokia, kokie jai yra brangūs. Gilės persilaužimas įvyksta tuomet, kai jai, pačiai to nesitikint, kalbantis su bendraklase išsprūsta: "Mano šeima... Mano mama. Mano brolis. Mano dėdė".

Romano Parko klajonės (Park's ąuest, 1988) herojus taip pat ieško savo vietos gyvenime. Gilė, mergaitė, ieško mamos, o Parkas -tėvo. Abu jie nesąmoningai nekreipia dėmesio į nesmagius ir nemalonius jiems faktus. Parkas žino, kad tėtis žuvo Vietname, bet motina nieko apie ji nepasakoja ir kategoriškai atsisako su sūnumi važiuoti i Vašingtoną, prie paminklo Vietnamo veteranams, kur, tarp penkiasdešimties kitų, iškaltas ir tėvo vardas.

Parkas važiuoja susipažinti su dėde iš tėvo pusės, apie kurį mama taip pat nemėgsta kalbėti. Kaip išaiškėja vėliau, mama daug ką nuo sūnaus slėpė. Pasirodo, jis turi netikrą seserį, bendraamžę, pusiau vietnamietę. Dėl šios mergaitės ir jos motinos Parko mama išsiskyrė su tėvu -prieš pat jo žūtį. Šį faktą ji taip pat nuslėpė nuo sūnaus.

Iš šalies nelengva įsivaizduoti, kokia opi Amerikoje buvo ir iki šiol tebėra Vietnamo karo tema ir kaip nuoširdžiai, atvirai ją aptaria K.Paterson. Pasirinkusi šią temą kaip dvasinių jaunojo herojaus ieškojimų foną, rašytoja deda lygybės ženklą tarp jausmų ir dorovės. Ieškojimų temą dar sustiprina paralelinis knygos siužetas, rutuliojamas berniuko vaizduotėje, - jis vaizduojasi esąs Parcifalis, "Apskritojo stalo riteris", kuris keliauja ieškodamas šventojo gralio. Nors pats Parcifalio vardas knygoje ir neminimas, jo panašumas su herojaus vardu nėra atsitiktinis. Paskutinėje knygos pastraipoje du siužetai susilieja į vieną, ir Parkas kartu su seserimi ir seneliu geria vandenį iš kokoso riešuto puselės - simbolinės šventojo gralio taurės.

Paprastai nebūna itin įdomu skaityti ir klausyti, ką rašytojai kalba apie savo knygas. K.Paterson - išimtis. Amerikos kritika neretai šlovina jos knygas kaip "didžiausio realizmo" pavyzdį, bet pati rašytoja ne kartą yra pabrėžusi, kad tų knygų šaltiniai yra mitai, kad visi jos personažai daugiau ar mažiau tėra vien mitinio herojaus atmainos. Galbūt ne visi jaunieji skaitytojai įžvelgs tas mitines struktūras, kaip, beje, toli gražu ir ne kiekvienas suaugusysis. Anot K.Paterson, romane Smarkuolė Gilė Hopkins remtasi Biblijos istorija apie sūnų palaidūną. Jame taip pat daug liaudies pasakų motyvų, o visas herojės vardas - Galadrielė - perimtas iš Tolkino. Gilės istorija - tai savotiška atvirkštinė pasaka apie norus, kurie niekada neišsipildo. Knygose Tiltas i Terabitiją ir Parko klajonės personažų ir pasakų paralelės irgi akivaizdžios. Romano Jokūbą mylėjau dvynių motyvas, nors turi biblinį pamatą, gretintinas ir su daugelyje šalių paplitusiu mitu.

Dauguma kritikų nurodo, kad K.Paterson knygos nesuteikia skaitytojui vilties. Į šį kaltinimą rašytoja atsako, kad negalima viltį dirbtinai prilipdyti knygos pabaigoje, jei tam nėra pamato. Tiek jau minėtose knygose, tiek ir kitose, -pavyzdžiui, Dainuok, Džimi Džo (Come sing, Jimmy Jo, 1985), Mergaitė su šlepetėmis (Flip -flop Giri, 1994) arba istoriniame romane Lidi (Lyddie, 1991), - vaikas jaučiasi vienišas, atsidavęs tėvams, ypač motinai. Iš kur gi gali gimti viltis? Savigynos išraiška vaikui tampa Pareifa-lio, pasakų karalienės Galadrielės kaukė. Visų K.Paterson knygų pabaigoje herojai ką nors atranda, kažko netenka. Galbūt jose glūdi šiokia tokia iliuzinė viltis, kuri apgaus skaitytoją vaiką, tačiau suaugęs skaitytojas negali nesusimąstyti, kaip Džesas toliau gyvens be Leslės, o Gilė -be savo įmotės; ar tai, kad Parkas surado seserį, atsvers jam galutinę tėvo netektį ir motinos išdavystę? Mitiniai knygų elementai suteikia mums galimybę įžvelgti viltį ten, kur - realizmo požiūriu - jos nėra. Nors ir patyrę sunkių sukrėtimų, K.Paterson personažai stebuklingose pilyse įšventinami į riterius ir išgeria iš gralio švento vandens. Fantazija ir dvasingumas suteikia jiems jėgų toliau žengti į suaugusiųjų gyvenimą.

P. S. "Rubinaičio" žiniomis, Smarkuolės Gilės Hopkins pakartotinis leidimas lietuvių kalba pasirodys serijoje "10+" ("Alma littera"), o Tiltas į Terabitiją bus išleistas "H.K.Anderseno premijos laureatų" serijoje ("Lietus").

Iš rusų k. vertė Laura Siaučiulytė
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 1998 Nr. 2 (9)