2012-06-06
AR SURAS MERGYTĖ PASAKĄ? (2011 m. lietuvių literatūrinės pasakos)
Loreta Žvironaitė (Lietuvos edukologijos universitetas)

 

Paprašyta parašyti apie 2011 m. pasirodžiusias pasakų knygas ir jas perskaičiusi, prisiminiau Ramutės Skučaitės pjesę Mergytė ieško pasakos. Tiesiog j galvą atėjo pavadinimas, o ne siužeto analogijos. Ši pjesė pasirodė 1973 m. ir jau primiršta, matyt, nelabai aktuali. Tačiau ta mažutė mergytė pasaką surado, o aš, tikrai nesiekdama tapatintis su knygos veikėja, klaidžiojau paieškų keliais ir mąsčiau, ar suras pasaką šiandienos vaikai. Ir ne dėl to, kad vis dažniau prabylame, jog vaikai vis mažiau skaito šio žanro knygų. Nesitikėdama, kad kasmet gali atsirasti savas Andersenas, iš 2011 m. išleistų 32 lietuvių autorių pasakų knygų apžvalgai atsirinkau 14 ir nustebau – juk tai tikrai nemažai.

Mitologija su didaktikos ir filosofinių pamąstymų prieskoniu

 

Knygų, kurių pavadinimuose knibždėtų laumės, milžinai, karaliai ir karalaitės, net troliai, šiemet kaip niekad gausu. Tiesa, ne visos jos gali būti laikomos pasakomis. Tokia man pasirodė Gintarės Adomaitytės knyga Laumių stalas. Tai paprasta, bet graži kasdienė tėčio ir sūnaus tarpusavio bendravimo paieškų istorija. Berniukas su tėčiu keliaudami švenčia gimtadienį. Kasdienybės idilė svaigina, verčia aikčioti, kad šiais laikais dar atsiranda tokių tėčių, kurie geba sukurti vaikams šventę. Nors šis tekstas savo nuotaika man labai priminė Onos Jautakės Gimtadienį su žvirbliu, tačiau juo džiaugiausi daug labiau, tik neradau pasakos, nors pati autorė ne kartą bando tai įrodyti pačiu tekstu: „Dabar baisiausia pasakos vieta. Todėl aš, rašytoja, noriu truputį stabtelėti. Garsiai ir aiškiai visiems pareiškiu: pasakos pabaiga bus gera" (p. 62). Vieta, kurioje pasirodo laumės, gali būti traktuojama tik kaip vaiko vizija, sapnas, kitaip tariant, vaizduotės padarinys ar slaptas didaktiškas tėvo noras atverti vaikui kitokį pasaulį, vaikų jau pamirštą, bet vis dar gyvuojantį tarp etnines vertybes puoselėjančių suaugusiųjų. Todėl šį tekstą laikyčiau apysaka, net probleminės prozos atmaina, tik skirta ne paaugliams, o pradinių klasių skaitytojams.

Ikimokyklinio ar pradinio mokyklinio amžiaus vaikams skirta ir Vytauto V. Landsbergio knyga Milžinas Antanas. Kaip ir kiekvienoje Landsbergio knygoje, randame dedikaciją: „Skiriu anūkei Gertrūdai". Anūkams, vaikams, tėvams, broliams, seserims ar Seimo nariams, dėkodami už paramą, knygas skiria ir visi tie, kurie mano, kad toks įrašas padidins jų vertę... Landsbergio knygoje vis dar žaidžiama šiam autoriui įprasta stilistika. Net ir pirmas sakinys („Vieną ūkanotą rytą Birutė su tėveliais sėdo į raudoną tėčio mašiną ir išvažiavo grybauti", p. 7) leidžia numanyti, kad ironijos ar kitų su nonsensu susijusių poetikos vingrybių nebus išvengta. Tačiau ar tai nėra vien žaidimas ištobulinta poetine technika, kuri leidžia žavėtis banaliu tekstu? Tarkim, jeigu šį sakinį būtų parašęs ne Landsbergis, o koks nors varganas, bandantis savo kūrybą įsiūlyti visai nežinomas autorius, jei užsimerktume ir prieš akis nematytume jau savo padėtį išskirtine pasakų stilistika išsikovojusio rašytojo, sakytume, kad tai yra banalu. Pabandykite pažaisti šį žaidimą. Džiaugčiausi, jei būčiau neteisi. Šeima išsiruošia grybauti. Apsvaigęs nuo grybų gausos, tėtis pameta miške savo dukrą Birutę. Tačiau mergaitė mano kitaip ir padėtį vertina labai realiai: „Tėtis tyčia mane paliko! Už tai, kad vakar ožiavausi... Kai nenupirko gražių kojinaičių... Nori pagąsdint... Bet aš nebijau... O dryžuotas kojines vis tiek man nupirks!" (p. 9). Mergaitės išgąstį ir siaubą sušvelnina nežinia iš kur atsiradęs milžinas Antanas didelėmis mėlynomis akimis. Tėtis pasielgia visai nevyriškai ir nešeimyniškai: „Tik mamai neprasitark, nes gausim pylos." Vėliau jis dar paantrina: „Neišsigalvok. Milžinai gyvena tik pasakose... O kraitelę paliko žioplas uogautojas... Ir apie tuos milžinus mamai nieko nepasakok!" (p. 23). Pasakos pabaigoje dedasi neįtikėtini dalykai. Sapnų milžinas Antanas viską sudėlioja į savo vietas. Išpildomi trys norai: „noriu ledų", „noriu broliuko", „norėčiau pradžiuginti vaikus, kurie gyvena vaikų namuose". Broliukas atsiranda ne tik vizijose, bet ir pasakos tikrovėje, svajonės išsipildo. Tačiau apie ką ši pasaka ir kokia jos prasmė, neaišku.

Juliaus Kelero Karalaitė Murzė nustebino paties autoriaus atsigręžimu į vaikų literatūrą. Jį pažįstame kaip ypatingą, itin intelektualų suaugusiųjų literatūros autorių, todėl ir iš knygos vaikams labai daug tikėtasi. Keleras žaidžia groteskiškais vaizdiniais, ironijos pliūpsniais, ir tai tampa stilistine knygos ašimi. Tačiau šie žaidimai nepajėgia paslėpti akivaizdaus didaktinio pasakos turinio. Karalaitė niekada nesiprausia, ji patiki atvykusiu į miestą Purveniu, kuris sako, kad „vanduo gali pakenkti jos baltai odai, o tuo pačiu ir jos grožiui" (p. 7). Visame tekste labai atkakliai varijuojama vienu motyvu: murzę reikia paversti tikra švaria karalaite. Čia padeda penki futbolininkai, su kuriais karalaitė žaidžia futbolą. Jie nesibodi nešvaria mergaite, tarnai stengiasi nieko jai nesakyti, o tėvas karalius yra apskritai praradęs viltį, kad karalaitė pradės praustis. Tradicinių pasakinių vaizdinių ir šiuolaikinių aktualijų sankirtoje bandoma kalbėti apie tradicines moralines vertybes. „Reikia būti švariems", – XXI amžiuje sako Keleras, o praeitame amžiuje tą patį kalbėjo Kornejus Čiukovskis ar Kazys Binkis. Jų tekstai tuo metu taip pat buvo iššūkis. Tačiau jei rašysime vaikams apie tokius dalykus, dar nereiškia, kad pasieksime norimą rezultatą. Kelero tekstą laikyčiau ne itin pavykusiu žaidimu postmodernizmo susikurtais postulatais, kai galima viskas ir visaip. Beje, tik meilė yra jausmas, kuris nugali viską. Užklydęs į miestą keliaujantis muzikantas Akas tarsi netyčia „praėjo pro futbolo aikštę, iš kur ką tik buvo išėję penki futbolininkai, nešini penkiais kamuoliais, o greta jų žygiavo karalaitė, dėvinti žydrą, seniai beskalbtą suknią. Jis negalėjo patikėti, kad tokio gražumo mergaitė gali būti tokia nešvari" (p. 16). Pasakos pabaiga tradiciškai laiminga: „Nežinau, ar tai tiesa, bet girdėjau, kad po kelerių metų Akas vedė karalaitę Rožę, o Purvenis išnyko iš Tučio miesto visiems laikams" (p. 34). Kita vertus, autorius įspėja, kad Purvenis gali sugrįžti. Pasaka turi dvi pabaigas. Pirmoji yra tradicinė, o antroji – laiškas knygos autoriui, kuriame paaiškinama, kas gi iš tiesų atsitiko ir kodėl Baltuolis tapo Purveniu. Neapsieita ir be raganos Juodkazės, kuri berniuką pagrobė ir užbūrė. Tik kokio amžiaus skaitytojams, o ir apskritai ar kam ši knyga bus įdomi, nedrįsčiau spręsti. Na, būkim atviri, vaikai jos neskaitys.

Virginos Šukytės pasaka Karalaitis ir šunys, kurią labai puošia Irenos Žviliuvienės iliustracijos, taip pat įkliuvusi į didaktikos spąstus. Istorija nutinka seniai, ją porina šimtametė prosenelė, kuriai dar jos prosenelė pasakojo, kad dievai po žemę vaikšto, laumės pamiškėse gyvena, undinės jūrose nardo, o šunys laikosi atokiai nuo žmonių ir tankiose giriose slepiasi. Netikėtai Šėlos karalaitis randa kalaitę. Niekas jos nenori priimti, nes žmonės nemyli šunų. Štai čia apie šunis ir liaujamasi kalbėti. Visas pasakojimas virsta bjauriai besikeikiančių žmonių tapimo dorais istorija: „Todėl nuo šiol išleidžiu įstatymą: už bjaurius keiksmus ir piktus žodžius – velniažodžius – žmones apdovanoju ypatinga Mano Velnybės malone: ilgai ir laimingai gyventi mūsų puikioj oje požemio karalystėje" (p. 16). Tekstas kalba apie keikūnus, o šunys tampa bereikšmiais personažais. Sunku suvokti, koks jų vaidmuo pasakoje. Ir nežinia, kodėl „garsas apie šunų drąsą ir sumanumą po pasaulį pasklido ir žmonės pradėjo juos prie namų laikyti" (p. 77).

Iš pirmo žvilgsnio graži ir šilta pasirodė Laimono Inio knyga Septyni deimantėliai sidabro samtelyje – tradiciškai tautosakiška ir imituojanti lietuvių liaudies sakmes. Be Leonardo Gutausko, šiandien tokių tekstų niekas kitas neberašo. Tik ar galima pateisinti begalinę deminutyvų, kurie tampa vienintele menine sakmių priemone, gausą („Iš šilto patalėlio išsiraiviusi, saldžius miegelius išbarsčiusi Saulelė per dangų ėjo ir auksinius spindulėlius dosniai aplinkui žėrė", p. 9)? Šalia sakmių paraštėse gausu įvairiausių mįslių, įterptų lyg tarp kitko, neatitinkančių teksto turinio ir blaškančių skaitytojo dėmesį. Gal suaugęs skaitytojas pasidžiaugs tekste išlikusiomis vertybėmis, bet vaikas atkreips dėmesį, kad knygos iliustracijos jo visiškai nevilioja, yra nuobodžios ir neskatina skaityti teksto.

Gražia 2011 m. knyga laikyčiau Violetos Palčinskaitės Muziką troliui. Tai jau antroji rašytojos ciklo apie muziką knyga. Pirmoji – Stebuklinga Mocarto fleita (2008) – buvo skirta Wolfgangui Amadeus Mozartui, o ši – Edvardui Griegui. Knygoje itin daug žinių apie Norvegijos gamtą, gausu kasdienybės realijų, etnografinio kolorito, daug pagarbos skaitytojui („O taip. Niekas, išskyrus mokytoją ir tave patį, apie pažymius nežino. Kad kiti iš tavęs nesišaipytų. Ir kad viešai nebūtum pažemintas", p. 13), daug labai vaizdingų, švelniai komiškų veikėjų išvaizdos ar elgsenos aprašymų: „Atrodė vidutinio ūgio, turėjo abi akis, ant galvos buvo užsimaukšlinęs kepuraitę, sumegztą iš viržių ir samanų, su ilga trikampe uodega, kurios gale tabalavo bumbulas, papuoštas raudonomis bruknių šakelėmis. Jis kasėsi sau užpakalį. Tik vėliau pastebėjau, kad paprasčiausiai nori ilgą savo uodegą sukišti į kažkokį platų samaninį maišą, kurį tikriausiai pavadintų kelnėmis" (p. 14–15). Iš pradžių tvirtinama, kad trolis Molis yra įgijęs tik pradinį muzikinį išsilavinimą, vėliau – jau vidurinį, na, o knygos pabaigoje – net ir aukštąjį. Iš tiesų valiūkiškas trolio elgesys slopina baimę, kurią gali kelti šis ne pats maloniausias veikėjas, o kartu išlaiko intrigą ir tvyrančią paslaptį. Knygoje daug aforistinių posakių, filosofinių minčių, kurios ir šią antrąją knygą leidžia laikyti gal ne gryna filosofine pasaka, bet labai prasminga, jaunąjį skaitytoją ieškoti potekstėje skatinančia knyga: „vienišas keleivis" (p. 16), „nes jūs, žmonės, negirdite gamtos" (p.17), „klausyti dar nereiškia girdėti" (p. 17), „moki rašyti, bet nemoki mąstyti" (p. 18), „žmonių maistas – nuodai" (p. 84). Beje, knygos pabaigoje autorė siūlo žaidimą: vaikai turi suskaičiuoti visus knygoje paryškintus žodžius ir pagalvoti, kuo jie svarbūs. Nuovokūs skaitytojai supras, kad, be kita ko, tai yra Griego pjesių pavadinimai. O tų pjesių galima pasiklausyti iš pridedamos prie knygos kompaktinės plokštelės, kurią įrašė M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos mokiniai.

Knygos leitmotyvu galėtų tapti vaikų pasaulėjautai artima optimistinė mintis: „Pasaulis toks jau yra. Atsitinka kažkas negera, o paskui vėl visiems būna gera ir smagu" (p. 75). Ryškaus pažintinio turinio ir filosofinių apmąstymų dermė, detektyvo elementai, žaidimai tikrumu jau nuo pat pirmo sakinio („Visi įvykiai, aprašyti šioje knygoje, yra tikri", p. 5) intriguoja skaitytoją, knyga netampa nuobodžiu, vien suaugusiųjų poreikius tenkinančiu tekstu. Įvyksta neįtikėtinai baisus įvykis: per koncertą dingsta fortepijonu grojusi mergaitė, o fortepijono dugne atsiranda skylė. Ieškoma kelių į Sorės Morės pilį, ten, kur ir galėtų būti ta dingusi mergaitė. Vėliau paslaptis tik didėja: dingsta parduotuvė, kompaktinėje plokštelėje nebelieka muzikinio įrašo. Tiesa, apie mergaitės dingimą užsimenama tik knygos pradžioje, o tai, kad galiausiai ji atsiranda, leidžia sakyti, kad pasakos pabaiga laiminga. Iš pirmo žvilgsnio toks autorės sumanymas neatrodo įtikinamas, kita vertus, jis leidžia spėti, kad potekstėje slypintys dalykai yra daug svarbesni. Trolis Molis „vienišai keliautojai" atsiunčia laišką, kuriame parašyti paprasti, bet vieni svarbiausių mūsų gyvenime žodžiai: „Aš myliu tave" (p. 91). Knygos pabaigoje pateikiama informacija apie kompozitorių Edvardą Griegą, o juk kaip tikto vaikams dažnai labai trūksta. Tai iš tiesų intelektuali knyga jau skaitymo patirties turintiems vaikams. Štai čia gal ir galima būtų suabejoti adresato paieškomis: pasaka skirta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, – tai išduoda ir jos albuminis formatas, – bet tekstas nelengvas, be to, vientisas, nesuskaldytas skyriais, kurie padėtų lengviau suvokti tokią pasaką, leistų stabtelėti, pamąstyti ir vėl grįžti prie knygos. Kaip visada nelengvos ir dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos, kartais net atrodo, kad jos tarsi apsunkina šviesų tekstą.

Meilė, sapnai ir visa, kas tikra

 

Apie meilę – ir patiems mažiausiems skirta Jono Liniausko Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė. Tai jau trečia (pirmosios dvi – Oranžinis čiulptukas, arba Mano pirmas sandėris, 2001 m., ir Maža tamsa, arba Augimo nerimas, 2004 m.), kaip sako pats autorius, pa–sakų–istorijų knyga apie bebriuką Bartą, gražią bebrų šeimą, draugus voverytę Emiliją, bitutę Birutę ir ežiuką Petriuką. Beje, ši knyga man atrodo pati gražiausia, šilta ir jauki. Rašytojas gręžiasi j paprastus, kasdienius dalykus, bet su skaitytojais apie tai kalba ir jautriai, ir žaismingai. Veikėjų charakteristikos labai tikslios: bitutė Birutė labai darbšti ir plepi, voverytė per daug nekantri, ežiukas Petriukas viskuo, net ir pats savimi abejojantis („Todėl jo darželyje prie pomidorų buvo įsmeigta lentelė su užrašu „Pomidorai", o apačioje smulkiomis raidėmis parašyta: „Skanūs, kai raudoni"). Švelnaus nonsenso poetika kuriamas pasaulis džiugina, kartais stebina, leidžia skaitytojui užsižaisti. Kita vertus, tame žaidimo sūkuryje labai daug dėmesio kreipiama tikroms vertybėms, moralinėms nuostatoms, apskritai pasaulio ir savęs tame pasaulyje suvokimui. Tai tarsi gyvenimo pradžiamokslis, kurį perskaitę vaikai galėtų tapti geresni. Jie supras, kad visiems kartais reikia pabūti vieniems ir turėti tokią nuošalią vietelę, kad būtina padaryti gerą darbą, t. y. „surinkti svetimas šiukšles prie takelio" (p. 13), kad „negali ilsėtis, jeigu nesi pavargęs, o ir naktį niekas nevalgo" (p. 17), kad „niekas nepalieka nakčiai savo žaisliukų lauke, nes tiems žaisliukams tamsoj būna baisu" (p. 51), ir sužinos, „ar gali laikas atsispindėti taip, kaip aš atsispindžiu užutekio vandenyje" (p. 25)... Tokios iš pirmo žvilgsnio akivaizdžios tiesos knygos kontekste neatrodo atvirai didaktinės, nors jų labai daug. Galbūt tik istorijos galėtų būti trumpesnės, nes „skaitytojas", ko gero, yra šalia mamos ar tėčio sėdintis klausytojas. Ir vis dėlto du dalykai šioje knygoje neduoda ramybės. Meniškai silpniausia man pasirodė pasaka, kuri pavadinta taip, kaip ir visa knyga. Ten yra tokios eilutės:

„...Esi labai labai mylimas mano sūnus.
– O labai labai – tai yra daug ar tik pakankamai?
– Ne, aš tave myliu iki debesų! Va tiek!
Ir Bartas parodė į dangų. – O aš tave, Bartai, myliu iki žvaigždžių" (p. 40).

Jeigu kam teko skaityti Samo Mc Bratney knygą Ar žinai, kaip aš tave myliu, turbūt sutiks, kad mintys labai panašios. Bet gal tiems amžiniems žaidimams su vaikais, kai norima įrodyti, kokia iš tiesų ta meilė gali būti didelė, nėra kitų meninio sprendimo būdų? Ir dar – žaismingos iliustracijos savo stilistika primena Izolde‘s Stark knygos Apie ežį, kuris mėgino tapti kitu žvėrimi iliustracijas. Ypač ežys ir voverė... Gal tik dailininkės Živilės Šimėnienės spalvos ryškesnės.

Nijolės Kepenienės knygoje Saulės sistemos plaštakė, skirtoje jau labiau ūgtelėjusiems skaitytojams, nors pagrindiniams kūrinio veikėjams tik devyneri, taip pat kalbama apie meilę. Drąsilė ir Napalys su sukonstruota iš staltiesės, dulkių siurblio ir plaukų džiovintuvo skraidykle keliauja po įvairias planetas, susipažindami su tenykščiu gyvenimu, patirdami įvairiausių nuotykių. „Visi tie skraidymai prasideda nuo meilės" (p. 4), – samprotauja Napalys. Atsakymas, kur vaikai keliauja, duotas jau trečiame skyriuje: „Kartais tikra meilė atrodo kaip sapnas, o kartais sapnas ir yra tikrovė. Jei neskraidytum, žmogau, tikrai tarp sapnų ir tikrovės pasiklystum" (p. 10). Tekstas sukonstruotas remiantis tipine literatūrinės pasakos schema: du pasauliai, kuriuos skiria sapnas. Sunkiai įsivaizduoju šios knygos skaitytoją. Ketvirtoko Napalio meilė bendraklasei, dūsavimai, spokso–jimas visą pamoką į išsipešusią plaukų sruogą, kuprinės panėšėjimas po pamokų ar bandymas parašyti rašinėlį apie tai, kas brangiausia, t. y. apie meilę, suaugėliški samprotavimai kažkodėl sunkiai įtikina. Tačiau nesakau, kad taip negalėtų būti. Juolab kad puikų pavyzdį jau turėjome – vokiečių rašytojo Peterio Hartlingo apysaką Benas myli Aną. Pasakinis pasaulis man pasirodė perkrautas fantazijos pliūpsnių. Autorė mėgaujasi išskirtine, ekscentriškam nonsensui būdinga stilistine maniera priblokšti skaitytoją. Idėja išryškėja knygos pabaigoje išsakyta metafora: „Gal meilė ir yra gėlė, išauganti iš neišvaizdaus svogūnėlio? Pasodinto dviese. Šiaip ar taip, rodės, tūkstančiai Saturnų su žiedais skrieja aplink mano galvą. O sparnai? Gal mergaitės moka ir be jų skristi? Ir be sudėtingų skraidyklių? Aukštasis pilotažas, – užrašiau į savo sąsiuvinį..." (p. 63).

Sapnų, skraidymo debesimis ir susitikimo tarp žemės ir dangaus tų, kurie sapnuoja, ir tų, kurie sapnuojasi, galima rasti ir Kęstučio Kasparavičiaus knygoje Sapnų katytė. Tai jau devintoji dailininko ir rašytojo knyga. Iš pirmo žvilgsnio ji man pasirodė labai panaši į anksčiau išleistas: toks pat formatas, ta pati iliustravimo maniera, tačiau pasaka lyriškesnė, poetiškesnė, svajingesnė, nors nonsensu yra grįstos visos Kasparavičiaus knygos. Idiliškame Sapnų šalies pasaulyje tvyro ramybė, čia niekur nereikia skubėti, galima klausytis tylos ar skraidyti debesimis „Pro Šnabždančius Mėlynlapius medžius, pro Baltąsias Dangaus lelijas, virš Niūniuojančios ir užsigalvojusios upės, pro varpinę, kuri kas kartą sklendžiant pro šalį suskambindavo violetiniais žiedų formos varpeliais ir paskleisdavo aplink jazminų aromatą. Negi varpelių skambesys gali dar ir kvepėti? Taip, galite tuo neabejoti. Sapnų šalyje muzika kvepia. Kaip ir tyla" (p. 17). Paradoksalu, bet Sapnų šalyje niekas nesapnuoja. Mintis, „ kas yra ten toli, už žaliojo rūko, kur baigiasi mūsų šalis" (p. 12), katytei neduoda ramybės ir šią paslaptį ji tarsi mįslę turi įminti. Pasakoje daug minčių apie kasdienybės skaudulius žmonių pasaulyje: mes vis skubame, nenorime stabtelėti išklausyti kitų, baigiame prarasti save...

Aurelijos Umbrasienės trumpų pasakų knygoje Murmeklis ir Bambeklis bei kitos pasakos taip pat nemažai šių dienų grimasų, kurios perteikiamos alegoriniais vaizdais, atsisakant tiesmukų pamokymų. Kreivas ąsotis jaučiasi esąs nevykęs, niekam netinkamas ir pasijunta laimingas tik tada, kai miestelio gydytojas ima laikyti jame vaistus, kurie padeda ligoniams pasveikti („Ąsotėlis"); nepaklausiusios patarimo ir vos nežuvusios, bet išgelbėjusios savo seserį jūros žvaigždės suvokia, kad reikia pamiršti nesutarimus, nesipykti su tuo, ką brangini, o nesėkmes įmanoma įveikti tik visoms drauge („Jūros žvaigždžių žaidimas"); su Murmekliu ir Bambekliu to paties pavadinimo pasakoje dėl jų bjaurių savybių niekas nenori bičiuliautis, bet jie vis tiek randa prieglobstį pas žmones; rožė nenori būti apgenėta, bet supranta klydusi nepaklusdama tam, kuris ja rūpinasi, tačiau sodininkas vis tiek ją myli („Raudonžiedė"). Nemaža panašumo j Vytautės Žilinskaitės tekstus. Kiekvienoje pasakoje kalbama apie amžinąsias vertybes, meilę, laimę, draugystę, pasitikėjimą, paklusnumą, moralinių vertybių svarbą, vienatvę, lemtį, – apie visa, kas mus supa, nors kartais atrodo nereikšminga. Umbrasienės pasakos maloniai nustebino sklandžia kalba, prasmingu kalbėjimu.

Vienišos knygos

 

Jas buvo sunkiausia sugrupuoti, mat panašaus pobūdžio knygų šiemet yra tik po vieną.

Gausia pažintine medžiaga remiasi Vytauto Kandroto pasakų knyga Laikrodžių istorijos. Pasirodo, laikrodžių yra labai įvairių, o „kur kas laimingesnis laikas, praleistas su artimu žmogumi jaukioje arbatinėje arba savuose namuose" (p. 18). Knygoje gausu ne tik istorijų apie įvairiausius laikrodžius, bet ir mįslių, patarlių, posakių apie laiką, vaikai kviečiami į ekskursiją po laikrodžių muziejų, o piešiniuose reikia surasti pasislėpusį Dantratuką Slapuką. Kartais tie įvairiausi posakiai atrodo padrikai paberti ir nesusiję su pasakų tekstais, na o šiems pritrūksta žaismės ir išmonės.

Tarp praeitų metų pasakų vienišos atrodo ir dvi Vytauto V. Landsbergio knygos. Pasaka apie Dievo vaikelį – klasikinis biblinių motyvų perpasakojimas, neišsiskiriantis nei savitesnių požiūriu, nei įdomesnėmis improvizacijomis. Antroji pasakų knyga – Kiškis Pranciškus be abejo – įprastesnė autoriaus stilistikai, todėl nuotaikingesnė, šmaikštesnė ir komiškesnė nei šios apžvalgos pradžioje minėtasis Milžinas Antanas. Kodėl „Kiškis be abejo", paaiškina pats rašytojas: „ daugelis dalykų šiuolaikiniam pasauly yra sunkiai paaiškinami. Ypač kiškiai" (p. 7). Įprastiems veikėjams suteikti naujų spalvų, parašyti keistai ir tarsi iš nieko sukurti vis dar kitokį, žaismingą pasaulį Landsbergis tikrai moka, todėl galima tikėtis, kad skaitytojų šis tekstas nenuvils.

Jokiu ypatingu kūrybiniu atradimu netapo antroji Algimanto Zurbos knyga apie kalbantį šunį Mauricijus mokys gegutę perėti (pirmoji –Daktaras Mauricijus, 2010 m.). Senstelėjęs ir lėtas, lyg iš praeito šimtmečio sugrįžęs pasakojimo stilius, maža dinamikos, atviras moralas: „Matai, Simuk, aš supratau svarbų dalyką. Mums visiems dovanotas vienas gyvenimas. Ir prasmingiausia jį nugyventi tokį, „koks tau duotas" (p. 61). Nors iš tiesų nieko bloga neįvyksta, šuo nusprendžia būti šunimi ir atsisako galimybės kalbėti, tačiau knyga slogi ir kelia liūdesį. Norisi prisiminti kitą knygą (tiesa, ne pasaką) apie šunį – Farlio Moveto apysaką Šuo, kuris nenorėjo būti šunimi. Jos pabaiga iš tiesų graudi, bet knyga daro šviesų įspūdį.

Galbūt šiemet išskirtinių pasakų knygų ir nebuvo, bet daugelis jų tikrai gali būti pastebėtos. Tik nepamirškime, kad ir mes, suaugusieji, turime padėti jų vaikams ieškoti.
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2012 Nr. 1 (61)